Vertėja Irena Uelkekul (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia vertėja Irena Uelkekul.
Irena Uelkekul: Berlyne esu nuo 1999 metų. Vokietijoje – nuo 1990-ųjų, kai atvažiavau į Boną. Ten viskas ir prasidėjo. Iš tiesų važiavau dviem savaitėms. Kelionę planavau dar nepaskelbus Nepriklausomybės. Buvo nelengva patikėti, kad įvykiai įgaus tokį pagreitį. Kai užsisakiau vizą, buvo, atrodo, kovo mėnuo, o išvažiavau balandžio pradžioje. Viskas buvo dar labai trapu, vis nesulaukdavom tarptautinio pripažinimo, kaip ir tikrumo, kad viskas taip ir liks. Daug kas jau pamiršta, bet prieš susitikimą peržiūrėjau savo senuosius pasus – tarybiniai. Su tarybiniu pasu atvažiavau čia dviem savaitėms, bet užsibuvau. Tai buvo mano pirmosios atostogos Vakaruose. Atskridau į Rytų Berlyną, susitikau su sena drauge, o paskui naktiniu traukiniu važiavau į Boną. Kai išlipau, apsižiūrėjau, kad neturiu adreso, kur man reikia būti. Jau norėjau sėsti į traukinį ir kuo greičiau grįžti namo, bet viskas susitvarkė. Savaitę pagyvenau pas draugę, kuri tuo metu praktikavosi pirmoje Lietuvos ir Vokietijos bendroje įmonėje „Mabre“, o antrą savaitę ketinau praleisti Miunchene pas pažįstamus, iš ten – vėl per Boną traukiniu grįžti atgal. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo ekonominė blokada, neramumų kėlė Lietuvoje dislokuoti tarybinės kariuomenės daliniai. Vienas „Mabre“ vadovų pasiūlė man dar pasilikti. Jis net paėmė mano pasą ir grąžino jau su trijų mėnesių viza. Taigi likau. Ten pat galėjau ir gyventi, kadangi firma buvo vieno iš savininkų name. Buvau ką tik baigusi germanistiką ir dirbau „Inturiste“ gide. Turistų nebuvo, gidės turėjo išeiti neapmokamų atostogų, tad neturėjau ko prarasti.
Vertėja Irena Uelkekul (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Vertėja Irena Uelkekul (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Mabre“ po kelių savaičių išrūpino ir metinę vizą, su kuria jau galėjau oficialiai dirbti praktikante. Pirmąsias savaites, o gal ir porą mėnesių aš valydavau, tvarkydavau biurą, tad mąsčiau, ar verta man čia užsibūti. Bet buvo ir daug įdomių aspektų. Daug patirties įgijau. Bendražmogiškos. Jaučiau didelį šeimininkų pasitikėjimą. Vėliau, kai gavau metinę vizą, tapau biuro darbuotoja.
Mano tėvai jau buvo mirę, tad lyg ir nebuvo būtinybės dažnai grįžti į Lietuvą. Nors tuo metu negalvojau, kad liksiu ilgam, bet ir grįžti dar nenorėjau. Kita vertus, grįžusi jausdavausi taip, lyg niekur nebūčiau išvažiavusi. Tas jausmas išliko. Firmoje uždirbdavome ne kažin kiek, dar ne kažin kokį užsitarnautą statusą turėjome – už valandą mums mokėjo minimalų valandinį atlygį – penkias markes, bet turėjom, kur gyventi. O tai jau buvo labai daug. Mano pirmasis stambus pirkinys buvo antkapinis paminklas mamai. Gal ir keistokas pasirinkimas, bet tuo metu man tai atrodė labai svarbu. Nežinau, kiek tuo metu būtų tekę dirbti Vilniuje, kad įstengčiau tą antkapį nupirkti.
Iš Bonos greitai pasiekiamos Olandija, Belgija, Prancūzija…. Tad su draugais vis kažkur važiuodavome. Kol mano tarybiniame pase baigėsi puslapiai vizoms įklijuoti. Tuomet turėjau eiti į SSSR ambasadą. Apsilankymas buvo labai nemalonus. Gal ir tai sustiprino jausmą, kad grįžti nebenoriu. Vienintelį dalyką prisimenu: ambasadoje man pasakė, kad esu Sovietų Sąjungos nuosavybė, ir jie nuspręs, ar į mano pasą įklijuoti dar vieną lapą, ar ne. Dar tebeturiu tą įklijuotą lapą.
Vertėja Irena Uelkekul (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Po kurio laiko pradėjau domėtis studijomis Bonoje, išlaikiau atrankinį kalbos testą ir gavau vietą. Vokiečiai tuo metu reikalavo grįžti į tėviškę ir atvykti su tarnybiniu pasu, tik su juo galima buvo gauti studentišką vizą. Toks keistas reikalavimas. Tad teko grįžti į Lietuvą, ir ten gavau tą tarybinį tarnybinį pasą. Gavau greitai, URM sklandė laisvės nuotaikos. Dabar tai atrodo neįtikėtina. Iš tikrųjų aš tuomet džiaugiausi būdama toliau nuo visų neramumų. Atmintyje dar išlikę miesto gatvėmis riedančių tankų vaizdai. Labai baugus jausmas.
Tokia buvo pradžia. O vėliau įsikūrė Baltijos šalių informacinis biuras, dar ne ambasada. Ten pradėjo dirbti buvęs mano kurso draugas. Tai įnešė daug pakilumo ir šilumos. Ir dar viena kursiokė ten dirbo. Po tarptautinio Lietuvos pripažinimo būtent ji mane ir rekomendavo Vokietijos užsienio reikalų ministerijai kaip lietuvių kalbos mokytoją. Tuo metu toks poreikis kilo Vokietijos diplomatams, vykstantiems dirbti į ambasadą Vilniuje. Netrukus gavau ir pasiūlymą atlikti bandomuosius vertimus raštu, jie, atrodo, tiko, nes buvau įtraukta į vertėjų raštu sąrašą. Dar po kurio laiko buvau pakviesta dalyvauti ministerijos organizuojamuose vertėjų žodžiu kursuose, dalyvavau ir juose. Buvau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Tiesiog taip sklandžiai susiklostė.
Vertėja Irena Uelkekul (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Kai grįždavau į Lietuvą, jausdavausi taip, lyg niekur nebūčiau išvažiavusi. Ir iki šiol taip yra. Tik kai pernai gegužės mėnesį užsienio lietuvių rašytojų suvažiavime nemaloniai susidūriau su keistų nacionalistinių pažiūrų žmonėmis, buvo atsiradusi žaizdelė. Dabar jau, manau, išsigydžiau. Iš tikrųjų labai gaila, nes anksčiau man buvo labai svarbu jaustis savo šalies ambasadore, pabrėžti gražiąsias, stipriąsias mūsų tautos puses. Man pačiai labai nesmagu, kad taip susvyravau. Galvojau, kad šis mano nusiteikimas yra nepajudinamas. Norėtųsi, kad mes labiau vieni kitus mylėtume. Man tauta – kaip riterio grandininiai marškiniai. Kiekvienas turime kažkokią paskirtį, ir jei nors vienas subyra, tai marškiniai nebetinkami, atsiranda ir daugiau pažeidžiamų vietų.
Ryšys su Lietuva visą laiką buvo. Iš karto po Lietuvos diplomatinio pripažinimo vienas draugas verslininkas (Ivo Ringe), baigęs tapybos studijas (pas Josephą Beuysą), žinodamas, kad esu iš Lietuvos, labai norėjo organizuoti Lietuvoje savo darbų parodą. Tos parodos organizavimas buvo turbūt mano pirmasis vokiečiams į Lietuvą nutiestas tiltas. Už pagalbą buvau apdovanota, gavau dviratį, kuriuo tuomet dar nemokėjau važiuoti. Bet išmokau. Tas dviratis iki šiol yra mano kaime Dzūkijoje. Didžiausia dovana buvo nuoširdus dėkingumas ir žodžiai apie lietuvius: „Mes turim, o jie yra.“ Džiaugiuosi, kad vėliau tų tiltų būta dar ne vieno.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
