Dešinėje: prieš debiutą — Eskamiljas Georges’o Bizet operoje „Karmen“, 1960 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje prisiminimais dalijasi jo artimas bičiulis – Lietuvos dirigentas, smuikininkas, orkestrų vadovas Saulius Sondeckis. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Saulius Sondeckis: Niekas negalėjo jam prilygti

Mudu su Vaciu — seni bičiuliai. Ką ten bičiuliai! Giminės buvome. Mudviejų pirmosios žmonos — seserys, tad mūsų ir kartu gyventa, kuklia buitimi dalintasi.

Bet pasakojimą apie Vacį norėčiau pradėti nuo ankstesnių laikų, kai jis stojo į J. Tallat Kelpšos muzikos technikumą [dab. konservatorija]. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje vyko didžiulis vajus dėl stojamųjų egzaminų: neva imami kyšiai, priimami ne tie, kurie vertesni, tad visur Komunistų partijos atstovai tikrino stojamųjų egzaminų komisijos darbą. Į mūsų komisiją taip pat buvo atsiųsti du veikėjai iš rajono partijos ir komjaunimo komitetų. Aš tuo metu buvau Orkestro skyriaus vedėjas, tad dalyvavau stojamųjų komisijoje, o vadovavo jai technikumo direktorius Antanas Karosas. Tais laikais komisija buvo viena ir ji priimdavo sprendimą dėl visų specialybių studentų. Komisijoje dalyvaujantys skyrių vedėjai išgirsdavo visus stojančiuosius, tad svarbu buvo atrinkti gabiausius, palyginti jų pasiruošimą. Į vieną skyrių buvo daugiau stojančiųjų, į kitą mažiau. Gana ilgai tarėmės, ginčijomės, kol išrinkome tinkamiausius mokytis. Pagaliau sudarėme įstojusiųjų sąrašą, visi pasirašėme, partiniai tikrintojai sužiūrėjo, kad viskas būtų pagal taisykles, kad niekur nebūtų nusižengta. Direktorius padėkojo visiems už darbą. Staiga į mūsų salę su triukšmu įsiveržia konservatorijos dėstytojas Petras Oleka, tuo metu dar buvęs ir Kipro Petrausko asistentu. Su juo kartu vaikinukas. Oleka ir sako mums: „Jūs dar turite išklausyti šį jaunuolį.“ Direktorius pasakė, kad egzaminas jau baigtas, studentų sąrašas sudarytas, nieko keisti negalima. Oleka neatlyžo: „Jūs tik paklausykit jo, o tada patys imsit galvot, ką daryt. Jis ką tik stojo į konservatoriją, visą komisiją paguldė ant menčių, bet neturi nė menkiausių muzikinių pagrindų — nei solfedžio, nei teorijos. Nieko! Todėl į konservatoriją jo priimti negalėjome.“ Galų gale Karosas nusileido ir sutiko išklausyti jaunuolį.

Po koncerto filharmonijoje su Sauliumi Sondeckiu | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1976 m.

Kai tik jis užtraukė kažkurią Stasio Šimkaus dainą (neprisimenu, ar „Mergužėle brangi“, ar „Anoj pusėj Dunojėlio“), visi nuščiuvome. Tokio balso nebuvome girdėję! Nuo jėgos net langų stiklai virpėjo. Oleka švytėjo iš pasitenkinimo, o mes sėdėjome be žado. Štai taip pirmą kartą išvydau ir išgirdau Vacį.

Likę vieni pradėjome tartis, ką daryti. Kiekvienas stojantysis buvo įvertintas balais, užėmė konkrečią vietą sąraše. Paskui — brūkšnys, o už jo — kandidatai irgi pagal balus. Viską prižiūrėjo abu mūsų partiniai tikrintojai. Bet nepriimti tokio jaunuolio negalima! Jis privalo mokytis. Vis dėlto net tikrintojai buvo pakerėti Vacio dainavimo ir pritarė mūsų avantiūrai — leido suklastoti protokolą. Vacį įrašėme kažkuriuo numeriu, dėl to iškrito kitas stojantysis. Jei šis būtų sužinojęs ir pasiskundęs, būtų kilęs rimtas skandalas su pasekmėmis. Nors nuo Stalino mirties buvo praėję pora metų, tačiau laikai dar nebuvo pastebimai pasikeitę.

Taip Vacys tapo mūsų mokyklos studentu. Bėda, kad jis neturėjo jokio muzikinio pasiruošimo: nebuvo nei teorijos ragavęs, nei grojęs kokiu instrumentu. Iš vienos pusės — jis jautė tai ir drovėjosi savo trūkumo, iš kitos pusės — talentu lenkė kitus bendramokslius. Jis išties apdovanotas išskirtiniu, nepaprastu talentu. Na, ir pažeidžiamas žmogus. Dėl smulkmenų galėjo užsiplieksti kaip degtukas. Šiaip jis būdavo labai nuoširdus, draugiškas, sąmojingas, bet į konfliktus įsiveldavo irgi visa širdimi. Stipriai. Konfliktų nestigo ir su režisieriais, ir su dirigentais. Jonas Aleksa buvo jo studijų draugas, tai su juo turbūt mažiausiai konfliktuota. O su kitais visko būta.

Vacys labai jautriai reaguodavo į pastabas. Jei kaip dirigentas turėdavau jam pastabų, reikėdavo rasti būdą tai pasakyti labai atsargiai, šiukštu, kad niekas negirdėtų.

Dabar, kai galvoju apie anuos laikus, vis tiek Vacys man išlieka fenomenas. Koks buvo jo dainavimo įtaigumas! Kokį poveikį jis darydavo publikai! Palyginti galėčiau nebent su Fiodoru Šaliapinu. Pats savo kailiu esu pajutęs, kaip Vacio balsas atima žadą, kaip užvaldo didžiulę auditoriją. Tai nepaaiškinama ir žodžiais neišpasakojama. Šitokia balso galybė, didybė! Dar jis turėjo tokią savybę, kurią net nežinau, kaip įvardyti. Jo balse buvo justi toks mažytis, vos apčiuopiamas vibrato. Ne tremolo — tai jau yra dainininko defektas, — bet vos girdimas virpesys. Ir tai nepaprastai veikdavo. Paskui jo balsas keitėsi, platėjo obertonų skalė, atsirado dar daugiau spalvų.

Bėdų būdavo dėl muzikinio teksto tikslumo. Jis dažnai dainuodavo ne visai taip, kaip kompozitoriaus parašyta. Aš to nemėgau. Jei parašyta nata su tašku, tai ir turi skambėti nata su tašku, o ne trumpesnė ar ilgesnė. Jei pauzė, tai pauzė. Būk malonus, padainuok taip, kad pateisintum tą pauzę! Vacys dėl įtaigumo galėjo padainuoti ir ne tą natą, ir nepaisyti pauzės.

Publika tokių dalykų dažniausiai negirdi, bet pajunta artisto skleidžiamą įtaigą. O čia Vacys buvo nepranokstamas.

Repeticija su pianistu Gičiu Trinkūnu | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1971 m.

Jam labai padėjo koncertmeisteris Gitis Trinkūnas. Tai buvo aukščiausios klasės profesionalas. Manau, Vaciui labai pasisekė, kad jaunystėje susitiko su tokiu talentingu, profesionaliu muzikantu. Gitis jį išmokė muzikinės disciplinos, kruopštumo ruošiant kūrinius. Kai prie Vacio meninės įtaigos prisidėjo šimtaprocentinė disciplina, rezultatai buvo fantastiški. Ne veltui laimėjo Tulūzoje Grand Prix! Galima tik įsivaizduoti, kaip jis užbūrė konkurso komisiją: nuostabus balsas, kerinti įtaiga ir kruopščiai parengtas muzikinis tekstas!

Taip susiklostė, kad jaunystėje ilgokai kartu gyvenome. Jis vedė mano pirmosios žmonos Aldonos seserį Gražiną ir jiedu neturėjo kur gyventi. Pakviečiau prisiglausti pas mus, nors sąlygos buvo prastos, gyvenome be jokių patogumų, ankštoje palėpėje, į kurią reikėdavo užkopti laiptais be turėklų. Žiemą tais apledėjusiais laiptais nešdavomės kibirais anglis, vandenį iš kolonėlės, o ji buvo gatvėje, už kokių dviejų šimtų metrų. Bet buvome jauni, gyvenome draugiškai po vienu stogu. Beje, tas stogas sykį įlūžo kaip tik virš miegančio Vaclovo. Jis prabudo naktį nuo krintančio ant galvos sniego. Tais laikais dėl visko reikėdavo kreiptis į butų valdybą. Nueinu, o ten niekas nieko nenori girdėti. Sako, kas jums dabar lips žiemą ant apledėjusio stogo! Kai sušilo, vėl nuėjau — ir vėl panaši daina: „Ko tu nori? Taigi nei sninga, nei lyja!“ Kaip Nikolajaus Gogolio apysakoje. Ilgai mes dar gyvenome su žvaigždėtomis lubomis.

Nežinia, kiek dar būtume kartu gyvenę, juk tais laikais gauti atskirą butą buvo nepasiekiama svajonė. Tačiau nutiko toks linksmas dalykas. Vacys buvo įtrauktas į vieną vadinamąją koncertinę brigadą, kuri rengėsi gastrolėms Suomijoje. Ten jis dainavo kaip solistas ir buvo pakviestas į televizijos laidą kaip perspektyvus artistas, M. Glinkos konkurso laureatas. Buvo pakviesti ir keli kiti dalyviai iš tos pačios brigados. Laidos vedėjas visų klausinėjo apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, apie karjerą. Kai atėjo Vacio eilė, vedėjas paklausė, kaip pasikeitė jo gyvenimas tapus prestižinio konkurso laureatu. O Vacys ne tik scenoje, bet ir gyvenime buvo genialus artistas. Įsijautęs jis suomiams pradėjo pasakoti, kaip valstybė juo rūpinasi, kaip po konkurso davė daug pinigų, skyrė puikų butą… Aišku, kad laidą stebėjo ir saugumiečiai. Vacys dar nebuvo grįžęs iš Suomijos, kai čia buvo duota komanda jam skirti butą. Kai grįžo ir pats man viską papasakojo, tai juokėmės abu susiriesdami. Taip baigėsi mūsų bendras gyvenimas, bet bendravimas nenutrūko.

Prie Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios
1972 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Kaip muzikantai mudu nuveikėme ne tiek ir daug, mūsų repertuaras skyrėsi. Visgi esame įrašę nemažai kūrinių tiek Lietuvos radijuje, tiek Vilniaus plokštelių studijoje. Specialiai dėl Vaclovo instrumentavau keletą Stasio Šimkaus, Franzo Schuberto dainų, rusų kompozitorių romansų. Ne kartą atlikome ir įrašėme Ludwigo van Beethoveno „In questa tomba oscura“ — nepaprastai stiprų kūrinį, kurį Vaclovas atlikdavo įspūdingai. Šiaip Lietuvos kamerinio orkestro repertuarą daugiausia formavau iš baroko ir klasicizmo muzikos, o Vaclovas buvo visų pirma galingo balso operos artistas. Sykį, kai dar jis buvo jaunas, rengiau Georgo Friedricho Händelio oratorijos „Mesijas“ ištraukas ir boso partijai pasikviečiau Vacį. Na ir prikankinau aš jį: ten vienoje arijoje reikalinga smulki baroko ornamentinė technika, o Vacio buvo visai kitokia mokykla. Taigi, daug ko mes kartu negalėjome atlikti.

Išskirti reikėtų Algimanto Bražinsko „Homo sum“. Man labai patinka tas kūrinys. Vacys su Algiu buvo draugai, tai šis kurdamas kūrinį išnaudojo visus Vacio privalumus. Vokalinė partija labai išraiškinga, rašyta laikantis operinio balso stilistikos. Pati muzika nuosaikiai moderni, idealiai pritaikyta Justino Marcinkevičiaus tekstui, jo akcentams. Muzikiniame tekste gausu iliustratyvių momentų, tačiau jie emocingi, paveikūs. Kiek galėjau, tiek populiarinau šį kūrinį, kviesdavau Vacį jį atlikti. Tačiau Bražinskas buvo ignoruojamas valdžios. Žinoma, ir alkoholis, ir tos jo dainuškos… Bet jis labai talentingas kompozitorius! Gaila, kad jam neteko realizuoti savo talento. Vacys savaip atlikdavo „Homo sum“, Marcinkevičiaus eiles perteikdavo įtaigiai, bet muzikiniame tekste sugriešydavo. Jei jam reikia kokios išraiškos, tai jis re vietoj mi gali dainuoti. Jam gerai, o man ne. Natose juk ne taip kompozitoriaus užrašyta. Įrašant plokštelę taip negalima elgtis. Maskvoje priimant įrašą komisija juk žiūrės į partitūrą ir sakys, kad Sondeckis negirdi! Dėl to mudu pykdavomės. Aš jam atsargiai, niekam negirdint, pasakydavau, kad pažiūrėtų tą ar kitą vietą. O jis supykdavo: „Tai tu nori mane į rėmus įkišt?!“ Galbūt. Bet jei tekstas yra būtent toks, tai tokiame ir reikia atrasti laisvę. Jei nebūtų reikėję daryti įrašo, būčiau palikęs jį ramybėje, tegu dainuoja kaip nori, vis tiek niekas nesupras, kad nusižengė kompozitoriaus tekstui vienoj ar kitoj vietoj. Bet įrašas — jau dokumentas. Taip tas kūrinys ir liko neįrašytas, nors bandėm kelis kartus. Aš tyliai Vaciui pasakydavau pastabas, o garso režisierius žiūrėdamas į natas rėkdavo per mikrofoną į studiją, girdint visam orkestrui. Galbūt reikėjo įrašyti su kitu bosu? Bet niekas negalėjo prilygti Vaciui. Jis taip įtaigiai dainuodavo „Homo sum“, taip jautė tą poeziją… Prisimenu patį finalą, kaip Vacys rečituodavo paskutinę frazę vis tylyn ir tylyn, kol užgesdavo: „Į žemę ir į mus, į žemę ir į mus, į žemę ir į mus…“

Daugiausia tekdavo mums kartu koncertuoti „vyriausybiniuose“ koncertuose kokių nors švenčių proga. Aš buvau nomenklatūrinio orkestro vadovas, o jis buvo nomenklatūrinis, prestižinis solistas, kaip ir Elena Saulevičiūtė, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Gražina Apanavičiūtė, kiti dainininkai.

Su Virgilijumi Noreika ir Eduardu Kaniava | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1981 m.

Man labai įdomus Vaclovo amerikietiškas laikotarpis. Jis gi dešimt metų dainavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre! Ten gavo nemažai vaidmenų; nedideles partijas atlikti spektakliuose nėra paprasta, dažnai jose pasitaiko komplikuotų, greitų įstojimų, o repeticijų su orkestru daug nebūna. Vadinasi, jis turėjo išlaikyti aukštą profesinį lygį, samdyti gerą koncertmeisterį, kad viską kuo puikiausiai paruoštų ir kad šitiek laiko galėtų ten dainuoti. Juk dirigentai reikalauja tikslumo. Vien gražiu balsu ir artistine įtaiga tokiose pozicijose, kokiose Vacys ten atsidūrė, neišsilaikysi. Vadinasi, savo vėlyvojoje karjeros fazėje jis tapo dar didesniu profesionalu. Seniau iš dainininko būdavo reikalaujama tik gero balso, o visa kita — jau dirigento darbas, turi jį kaip nors išmokyti. Praėjo tie laikai, dabar dainininkai turi ateiti pasiruošę.

Grįžtant į anuos laikus Lietuvoje, su apgailestavimu turiu pasakyti, kad Vacys labai daug savęs sudegino, išeikvojo jėgų, kariavo… Aišku, kad tai atsiliepė sveikatai. Nemokėjo savęs tausoti. Jau vien karas su Noreika kiek sveikatos jam atėmė. Paskui tas jų karas peraugo į nuožmią neapykantą. Ko tik tada nebuvo! Vacys man sakydavo, kad Noreika jį žlugdo, nestato operų jo balsui, verčia dainuoti netinkamas partijas jo balso kategorijai. Paskui, kai Vacys jau buvo išprašytas iš teatro į Kauną, publika ilgėjosi jo. Noreikai irgi kliuvo priekaištų, kad nesusitaria gražiuoju, kad susidorojo kaip viršininkas. Aš ramindavau Vacį, kai jis man pasipasakodavo apie tuos dalykus, įkalbinėdavau nekreipti dėmesio, nekonfliktuoti, juk buvo garsus, visų mylimas artistas. Tačiau guosti Vacį nebūdavo lengva, jis
įsiaudrindavo, karštai įrodinėdavo savo teisybę. Ir Virgilijų įkalbinėdavau nustoti kariauti. Bet šis elgdavosi gudriau, nedemonstruodavo savo neapykantos, pritardavo man, kad negerai susiklostė. Sakydavau jam, kam to reikia, juk „esate geriausi dainininkai, o šitokį niekam nieko gero neatnešantį karą išvystėte!“ Virgilijus nuleisdavo viską juokais, sakydavo, nieko negalįs pakeisti, neva, kaltas pats Vacys, jo „durnas“ charakteris.

Dar vienas dalykas, apkartinęs Vacio gyvenimą, buvo jo įžeidumas. Jis labai jautriai, sakyčiau, per jautriai jausdavo situaciją, į kritiką reaguodavo skaudžiai. Truputį kas ne taip — ir jis įsitempęs, lyg atviras danties nervas. Man regis, tai buvo jo nelaimė. Teatre be kritikos ir pastabų neapsieisi. Dirigentui nori nenori tenka repetuojant sakyti pastabas. O jei dar nepavyko delikačiau išreikšti, tai tada jau gero nelauk. Jo santykiai su dirigentais buvo įtempti. Stipriai ten būdavo apsižodžiuojama. Bet, man atrodo, kad tie dirigentai — ir Rimas Geniušas, ir Vytautas Viržonis, ir tas pats jo kursiokas Jonas Aleksa — prisibijodavo Vacio. Galima susipykti per repeticiją, gali Vacys trenkti durimis, bet vis tiek reikės pabaigti statyti spektaklį, ateiti kitą dieną ir toliau dirbti. Kartu kurti! Juk nelengva konfliktuojant kartu muzikuoti.

Vaclovas Daunoras — Borisas Godunovas, 1986 m. | Šeimos archyvo nuotr.

Tačiau kai Vacys išeidavo į sceną, visi nuščiūdavo. Va čia tai karalius! Koks jo Pilypas! O Godunovas! Ką Vacys bedainuotų, dainuoja personažą, ne save. Jis visas vaidmeny! Net paprasčiausią liaudies dainą dainuodamas jis sugebėdavo taip sukurti įvaizdį, kad klausydamasis pamiršti viską pasaulyje. O kaip atlikdavo romansus! Jis žino, apie ką dainuoja. Jo sukurta emocija — tiksli ir paveiki. Dar vienas didžiulis Vacio privalumas — puiki dikcija. Kaip aiškiai jis tardavo tekstą! To reikalaudavo ir iš kitų. Kai tapo konservatorijoje Dainavimo katedros vedėju, iškėlė taip reikalavimus, kad iš tolo sklido kolegų aimanos. Dainavimo techniką tai jis išmanė puikiai.

Kaip reagavo respublikos valdžia į Vacio ir Virgilijaus konfliktą? Man atrodo, kad valdininkai stengėsi laviruoti, pataikavo ir vienam, ir kitam. Virgilijus buvo valdžios viršūnėse saviškis, ypač Petro Griškevičiaus laikais, o Vacys — lyg ir opozicijoje. Tačiau ir vienas, ir kitas turėjo savo šalininkų. Pagaliau, kad ir kokie įtempti kartais būdavo Vacio santykiai su valdžia, jis vis tiek turėjo aukščiausių įvertinimų, pelnė ir LTSR, ir TSRS liaudies artisto vardus, ir profesoriaus titulą. Paprasti žmonės jį mylėjo, valdžia irgi žavėjosi jo balsu, jo talentu. Jis buvo aukštai vertinamas ir Maskvoje, „Goskoncerto“ valdininkų. Tad su juo susidoroti nebūtų buvę paprasta. Visgi šitame kare Vacys daugiausia nukentėjo, daug gražiausių, kūrybingiausių metų nebuvo operos scenoje, važinėjo per kolūkius, alino sveikatą ir nervus.

Autoportretas. Mefistofelis. 1976 m. | Šeimos archyvas.

Vacys — didis artistas! Ir scenoje, ir gyvenime. Kaip jis riesdavo istorijas apie savo studijų ar vėlesnius laikus! Jo humoras, ironija ir autoironija gniauždavo kvapą. Ot, kvatodavomės! Na, jis dar yra ir dailininkas. Visą gyvenimą tapė. Kiek tų paveikslų išmėtyta, išdovanota… Čia tenka užsiminti ir apie jo draugystę su Aldona Dvarionaite. Jos tėvas, man atrodo, mėgo Vacį, nieko blogo apie jį nesu girdėjęs iš Balio Dvariono lūpų, o ponia Dvarionienė tai jau niekaip negalėjo susitaikyti su tikimybe, kad jis taptų žentu. Vacys man pasakojo, kad Dvarionienė skatino jį mesti dainavimą ir rimtai mokytis dailės pas Juozą Mikėną, kad taptų dideliu menininku, vertu įeiti į Dvarionų šeimą. Bet čia jau Vacio ambicijos sukilo. Jis žaibiškai reaguodavo, jei kam nors užkliūdavo jo kilmė. Jis skausmingai, be kompromisų saugojo savo orumą.

Be galo nuoširdus, atviras žmogus ir išskirtinė meninė individualybė. Kitos tokios neturime. Jau šitiek metų praėjo, kai jo nėra Lietuvoje, o nieko panašaus taip ir neatsirado.

2015 12 15

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 166-172)

„Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.