Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Silvia Poch

Rodos, dar taip neseniai visame pasaulyje karaliavo Barselonoje gimusi operos dailininkė Montserrat Caballé, o jos kartu su Freddie Mercury 1987 metais atlikta daina „Barselona“ tapo vienu šio miesto simbolių. Yra ir kitų kiekvienam katalonui ypatingai brangių žmonių – verslininkas Eusebi Güellis ir architektas Antoni Gaudi, kurių dėka iki šių dienų klesti Güellio parkas, taip pat dailininkai Pablo Picasso ir Joanas Miró, kurių muziejus gausiai lanko ne tik turistai, bet ir patys barseloniečiai. Barselona – didžiulis miestas, turintis nemažai tik jam būdingų paslapčių. Atsiplėšęs nuo miesto šurmulio, pakeliui į aukščiausią Barselonos kalną, tarp dviejų netoliese esančių unikalių muziejų – Miró ir Nacionalinio Katalonijos meno – įsikūręs „Teatre Lliure“. Būtent jame kūrybingumu spinduliuojantis Oskaras Koršunovas sukūrė savo naujausią spektaklį – Antono Čechovo „Dėdė Vania“.

Katalonai buvo matę ne vieną Koršunovo režisuotą OKT spektaklį, tad nieko nuostabaus, kad režisierius buvo pakviestas statyti spektaklį „Laisvame teatre“ (toks būtų teatro pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą). Turbūt kiekvienos šalies pagrindiniai teatrai turi panašią svajonę, tačiau režisieriaus eilėje tenka laukti net kelis metus.

Važiuoti kurti spektaklį į šalį, kurioje visai kitokios teatrinės tradicijos, kitoks socialinis gyvenimas – sudėtinga. Pirmiausia dėl to, kad reikia pakeisti savo darbo įpročius (dažniausiai tai susiję su tiesiog trumpesne repeticijų diena), ar susidurti su kitokia aktorine mokykla. Nepaisant šių aplinkybių naujasis Koršunovo spektaklis „Dėdė Vania“ tapo dovana visam Katalonijos teatro pasauliui. Spektaklis be atvangos rodytas visą mėnesį (lapkričio 18 d. – gruodžio 19 d.), o prieš tai sulaukė pasisekimo festivalyje „Temporada Alta“ (Žirona), kuris vyko dar spalio pradžioje ir po kurio spektaklis keliavo po visą šalį. Per visą šį intensyvų laikotarpį spektaklis augo, laisvėjo ir įgijo pagreitį. Akivaizdu, kad jo gyvenimas tęsis, nes pašėlusioje dinamikoje gyvenantys žiūrovai šį spektaklį iškart priėmė, gausiai lankė ir iki paskutinių šio ilgo ciklo rodymų susidomėjimas juo neatslūgo. Taip atsitiko dėl to, kad Čechovas buvo perskaitytas labai tikslai, potekstės ir prasmės buvo perteiktos koršunoviška teatrine kalba. Tad nieko nuostabaus, kad „Teatre Lliure“ visą šį laikotarpį buvo pilnas žmonių.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Silvia Poch 

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), Ivanas – Julio Manrique. „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Silvia Poch

Iš visos Koršunovo kūrybos „Dėdė Vania“ išsiskiria liūdesiu, atjauta ir siekiu suprasti ne tiek personažus, veikiančius šiame kūrinyje, bet atspėti, įminti jų santykius su Čechovo meto žmonėmis ir su tais, kurie ateis stebėti jų gyvenimo, tai yra su mumis – žiūrovais. Nors Koršunovas statė spektaklį katalonų publikai, jo subjektyvumo paieškos ir atradimai tapo universalūs kiekvienam jį žiūrinčiam. Šis spektaklis vienodai perskaitomas ir katalonui, ir lietuviui, ir bet kuriam Čechovo tradicijas puoselėjančiam žmogui. Tokiu spektakliu „Dėdė Vania“ tapo vien dėl to, kad režisierius kaip niekad pademonstravo didžiulę pagarbą ir meilę šiam kūriniui.

Ne sykį Koršunovas yra priminęs, kad būtent su šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Dėdė Vania“ susijusi jo jaunystės profesinė patirtis. 1986 metais Jaunimo teatre pastatytas spektaklis jam paliko didžiausią įspūdį. Nors tai vienas iš garsiausių Čechovo kūrinių, tačiau jis nėra taip dažnai statomas, kaip kiti. Gal taip yra ir dėl to, kad „keturių veiksmų scenos iš kaimo gyvenimo“ reikalauja antidraminio suvokimo. Čia dramaturgija gimsta kiekvieno personažo viduje, o išoriniai pasikeitimai neturi lemiamos reikšmės. Gal dėl to 1897 parašytas kūrinys prikausto publiką prie sceninio veiksmo: žiūrovai klausosi teksto kaip maldos, o režisieriui sugalvojus „pašposauti“, visi reaguoja kaip vaikai: garsiai atsako į vieną ar kitą repliką ar retorinį klausimą, o kartais net judesiais bando „solidarizuotis“ su viena ar kita scena, vienu ar kitu personažu. (Keliose spektaklio vietose režisierius uždega scenoje šviesas ir, išleidęs vieną ar kitą personažą į žiūrovinę erdvę, sulaukia grįžtamosios reakcijos. Pavyzdžiui, atviresni žiūrovai ima rodyti, kur pasislėpė Serebriakovas, kurį Voinickis ketina nušauti.)

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), Jelena – Raquel Ferri, Serebriakovas – Lluís Marco. „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Silvia Poch

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

„Dėdė Vania“ „lipte prilipo“ katalonams: jiems viskas artima – ir Čechovas, ir Koršunovas. Kartais galima pagalvoti, kad „Dėdės Vanios“ negalima blogai pastatyti, nes tekstas nemirtingas. Bet kaip padaryti, kad tas čechoviškas „nuobodulys“, kai iš esmės „nieko nevyksta“, netaptų literatūriniu teatru? Koršunovas nesislėpė už Čechovo ir neaukštino jo, jis tekstui suteikė tvirtą režisūrinį pagrindą. Tokiu būdu išlaisvino aktorius naujiems ir jiems patiems netikėtiems atsivėrimams; vien dėl to „naujosios dramos“ kūrėjas tapo išgirstas.

Koršunovas spektaklio smagratį išsuka pakankamai lėtai ir beveik nematomai. Pirmas veiksmas netgi šiek tiek melodramatiškas. Tačiau spektaklis auga, kol galų gale aplanko begalinis liūdesys, nostalgija, kai supranti, kad tu nieko pasaulyje nepakeisi, svarbiausia – nepakeisi žmonių.

Krašte, kuriame gimė Jėzuitų ordino įkūrėjas Šv. Ignacas Lojola, krašte, kur veikia jėzuitų gimnazijos, Čechovo vertybės ne tik suprantamos, bet ir tampa tam tikru gyvenimo tęsiniu. Gal dėl to kostiumų dailininkė Nídia Tusal personažus aprengė kasdieniais rūbais, siekdama ne tiek nužeminti veiksmą, kiek unifikuoti, neutralizuoti, suartinti esančius šiapus ir anapus rampos.

Sceninio veiksmo vieta taip pat maloniai nustebino: Gintaras Makarevičius sukūrė scenovaizdį, primenantį „Miegančiuosius“, tačiau tai, akivaizdu, padarė sąmoningai. Kūrėjams rūpėjo ne tik spektaklio atsiradimas, bet ir savo kūrybos tęstinumas, asociacijų lauko išplėtimo galimybės. Makarevičiui apskritai būdingos tam tikros architektūrinės konstrukcijos, tad nieko nuostabaus, kai „Dėdės Vanios“ avanscenoje regime įstiklintą sieną, primenančią ir verandą, ir dviejų skirtingų pasaulių riboženklį. Viduje – praeities ženklai: seni veidrodžiai, indauja, senas, didžiulis stalas su stalčiukais, senos kėdės, kušetė… Šešėliai ir atšvaitai… O šiapus sienos – kelioninė dėžė (paprastai tokiose pervežamos dekoracijos), keli seni lagaminai, paprasta supama kėdė. Scena – lyg įrėmintas paveikslas. Jis ne tiek negražus, kiek įprastas. Makarevičius ir apibendrina (išorėje), ir tuo pačiu susmulkina (viduje) žmonių gyvenimą. Avanscenos šonuose – nudžiūvę medžių stagarai, „augantys“ juoduose plastmasiniuose vazonuose, primenančiuose šiukšlių konteinerius. Tokių žmonijos išsigimimo simbolių apstu ne tik Lietuvoje, jų pilna toje pačioje Barselonoje. Ir ne tik naujai sutvarkytose gatvėse, bet ir šalia Katedros. Tokios scenografinės iliustracijos nuotaikos nepakelia, bet toks ir sumanymas: kiekvienai Čechovo temai – po mažą „segę“.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Gražiausios vaizdų scenos, kai „akademinis“ Čechovas atsiskleidžia „akademiniuose“ sprendimuose: pavyzdžiui, etažerė ir indauja, kuriose pristatyta įvairiausių balto stiklo butelaičių, apšviečiamos horizontaliai (kadaise Mejerholdo aktyviai naudotas apšvietimo būdas). Šios scenos persmelkia iki skausmo. Visi sėdi nuščiuvę ir nė krust, jokio kosuliuko, jokio garselio. Kartais net norisi atsukti ir pažiūrėti, ar iš vis salėje yra žiūrovų. Gimsta nelyginant gryna poezija, tvarus ryšys ne tik tarp scenos ir žiūrovų, bet ir tarp pačių žiūrovų. Bendrystės jausmas, kurį žiūrovai „pagavo“, kartkartėm numatytas paties režisieriaus. Vien dėl to jis veiksmo neskubina. Tempas išlaikytas čechoviškas, tačiau labai tiksliai sustyguotas spektaklio ritmas, kuris priklauso nuo personažų psichologinių būsenų. Žiūrovams režisierius sudaro galimybę stebėti personažų būsenų pokyčius, kiekvieno iš jų kelionė – „nuo iki“, o tai ir yra įdomiausia, ir tai įmanoma patirti tiktai teatre.

Vien dėl to pats režisierius šiame spektaklyje tapo tam tikru akademinio meno apologetu. Jis Dėdės Vanios personažą kartu su aktoriumi Julio Manrique taip išplėtojo, jog iš tiesų regėjome Dėdės Vanios dramą. Dažnai nutinka, kad Astrovą įkūnijantys aktoriai „paklodę“ bando patraukti į save. Kurti kartu su Manrique turi būti itin įdomu ne vien dėl įspūdingos šio aktoriaus biografijos, bet dėl to, kad jis labai organiškas aktorius. Jis natūraliai, nors gana lėtai užaugina savo Vanią ir nuveda jį į finalą. Tad atrodo, kad kai kurios scenos susikūrė natūraliai. Būtent tokiomis akimirkomis gimsta tikrasis teatras, nes tik tuomet sugaudžia visi scenos komponentai. Bene įsimintiniausia scena, kai Dėdė Vania supranta, kad nieko jau atgal neatsuksi, kad Jelena Andrejevna myli Astrovą o ne jį. Atnešęs raudonų rožių puokštę ir išvydęs jųdviejų meilės sceną, Vania paskęsta prostracinėje būsenoje. Likęs vienas keistai „smaugiančioje“ atmosferoje jis tyli, o žiūrovas tarytum „pasisavina“ tą išgyvenimą, virš jo galvos regėdamas dangų – ne aukštą, o slegiantį, spaudžiantį jį. Šlamančios, juodos medžių viršūnės skleidžia ne poeziją, o mirties dėmėmis temdo paskutines gyvenimo viltis.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), Jelena – Raquel Ferri. „Teatre Lliure“, 2021 m.| Nuotr. Artis Dzerve

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Manrique – unikalus aktorius ir dėl to, kad jam pasisekė įminti Čechovo kūrinio esmę: jo personažas veikia ir situacijose, ir šalia jų, jis ir pergyvena, ir stebi iš šono, tarytum iš kito laiko. Paradoksalu: „nedominuojantis“ aktorius Dėdės Vanios istoriją pavertė dominuojančia. Jis – kaip medžio šerdis, žemės gelmių gausmas. Tokiomis akimirkomis ir vaizdo projekcijų autorius Artis Dzerve kartu išgyvena dramą, konkrečiai scenai sukurdamas vis kitokią projekciją. Jau kelintame spektaklyje kartu su Koršunovu dirbantis vaizdo projekcijų autorius siekia maksimalaus vaizdų intensyvumo, prilygstančio realiam sceniniam veiksmui.

Paskutinėje spektaklio dalyje Dėdės Vanios sielvartas ir užsisklendimas savyje ypač ryškus ir nostalgiškas, o laikytis už gyvenimo jam padeda tik Sonia. Júlia Truyol Sonią apdovanoja begale atspalvių. Gyvybe spinduliuojanti aktorė labai taikliai apvaldė visą spektaklio partitūrą, vienas scenas „suglausdama“, kitas – „išplėsdama“. Koršunovas, įvertinęs šios aktorės atvirumą, Soniai suteikė galimybę tapti vienu iš svarbiausių spektaklio personažų. Tai tokia Sonia, kurios negalima nemylėti. Ji privalo būti tokia, nes Vania yra jos dėdė, nenusižudęs vien dėl jų ryšio, dėl dvasinių saitų, kurie gyvenime yra svarbiausi. Naujuoju spektakliu Koršunovas dešifruoja kūrinio pavadinimą: Dėdė Vania tampa svarbiausiu ir vieninteliu žmogumi Soniai, o jai – Dėdė Vania.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), Sonia – Júlia Truyol. „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Paskui Vanią ir Sonią rikiuojasi kiti veikėjai – visi su savo skirtingais gyvenimais. Ekspresyvi Raquel Ferri-Jelena Andrejevna – įdomios plastikos, išraiškingo balso, tramdanti savo jausmus, kurie prasiveržia spektaklio pabaigoje ir netrukus vėl grįžta į savo kiautą; Ivan Benet-Astrovas – egocentriškas pleibojus, kurio pasitikėjimas savimi po truputį eižėja, Lluís Marco-Serebriakovas – hipochondrikas, nepaleidžiantis iš rankų vaikštynės, tačiau kritiniu momentu nuo Vanios kulkų sprunkantis į žiūrovų salę lyg žvalus paauglys, Kaspar Bindeman (latvių garsenybė, dviejų metrų ūgio multiinstrumentalistas, dainininkas, dainų autorius, prodiuseris, didžėjus, aktorius, režisierius, aktyvistas)-Vaflia – vojeristas, lipšnus prisitaikėlis, tai vieną, tai kitą personažą pakštelintis į viršugalvį ar apsikabinantis, Carme Sansa-Marija Voinickaja – santūri, užsisklendusi savyje, tačiau besąlygiškai pasitikinti Serebriakovu, Anna Güell-Auklė Marina – iliuzinio Voinickių pasaulio ramybės ir saugumo garantas, kartu su kitais personažais ieškanti pasiklydusių viščiukų visoje teatro salėje.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), Jelena – Raquel Ferri, Astrovas – Ivan Benet. „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), Anna Güell – Auklė, Serebriakovas – Lluís Marco. „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Kompozitorius Antanas Jasenka – „energetinis“ kompozitorius, aktyviai dalyvaujantis visų scenų kūrime, kiekvienam personažui „padovanodamas“ individualų muzikinį motyvą. Šiame spektaklyje naudojama daug fortepijoninės muzikos, čia paskiri klavišų garsai atstoja žmonių balsus ir intonacijas. Kartais muzika net specialiai „sušlubuoja“, bandant „nedrąsiai“ išgroti vieną ar kitą natą. Kadaise panašiu principu dirbo Faustas Latėnas. (Ypač ryškus į teatro istoriją įėjęs pavyzdys – Rimo Tumino režisuotas „Vyšnių sodas“, 1990.) Spektakliui kameriškumo suteikia iš vienos pusės sklindantys muzikiniai garsai, lyg jie būtų dar vienas žmogaus balsas. Čia nevyksta jokių mistifikacijų, čia daugiau veikia užuominos, prisiminimų nuotrupos. Todėl ir muzika įvairi: fortepijoną keičia gitaros garsai, įvairios muzikinės aranžuotės, po to ir vėl grįžtama į tylą, užleidžiant vietą šviesos ir žodžio dinamikai. Koršunovo „Dėdėje Vanioje“ vaizdai jungiasi su garsais, sukurdami papildomą dramaturgiją. (Antro veiksmo finale, kai Jelena Andrejevna lieka prie pianino, liepsnoja jos siela, o projekcijoje regime degančius klavišus.). Toks, rodos, paprastas sinchronas tinka šiam spektakliui, nes tinka Čechovui.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Šiame spektaklyje, kuris iš pažiūros „sušukuotas“, yra scenų, atskleidžiančių kūrėjo laisvę ir rizikos grožį. Spektaklis komponuojamas ne iš anksto nustatytomis schemomis, o atradimais, kurie gimsta kartu su itin šiltais ir atsidavusiais „Teatre Lliure“ aktoriais. Tarkim, kai Serebriakovas sukviečia visus, norėdamas pranešti apie savo sprendimą parduoti dvarą, susirinkę žmonės atrodo kaip pavienės natos, bandančios jungtis į vieną „chorą“, tačiau tai padaryti nepavyksta, nes kiekvienas „gieda“ skirtinga tonacija. Skirtingų balsų dermė neįmanoma. Gali justi kiekvieno žmogaus gyvenimo liniją, bet į vieną harmoningą jungtį šių žmonių nesujungsi. Viskas – kaip ir gyvenime. Po to, kai Vania bando nušauti Serebriakovą, scenoje pasirodo Auklė, išgeria stikliuką degtinės, o netrukus, kaip įprasta, į sceną lyg katinas įsliūkina Teleginas, ir kartu su aukle atsisėdę greta, savo sielvartą „išrauda“ kitu būdu: Auklė – lūpine armonikėle, Teleginas – elektrine gitara. Abu puikiai valdo savo instrumentus, puikiai dera prie šio Čechovo kūrinio. Kol jie groja, virš jų galvų slenka tamsūs negandos debesys. Ir žodžių netrūksta: kūrinys prisipildo vidinio turinio.

Ekrane pasirodo užrašas „Bang!“ – ir spektaklio tempas pasisuka šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Koršunovo pasąmonę aplanko fantomai iš jo paties praeities: išvykstanti Jelena pradžioje aistringai atsisveikina su Astrovu, o finale – su Ivanu, ir viskas lyg nebyliajame kine: serija pasikartojančių kadrų. Vyksta ilgas staccato atsisveikinimas. O ko daugiau reikia Čechovui? Juk lagaminai visuomet paruošti. Ir niekam nesvarbus žmogaus gyvenimas. Viskas – lyg begalinės upės tėkmė.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Spektaklyje daug citatų, neakivaizdžių praeities užuominų, prisiminimų. Kai kas primena ir Nekrošiaus „Dėdę Vanią“, bet nemažai režisūrinių priemonių, atkeliavusių ir iš paties Koršunovo praeities. Šios citatos prasmingos, paveikios, apibūdinančios dabartinį režisierių. Koršunovas naudoja viską, kas jį patį veikia, ką kažkada atrado ir kas iki dabar gyvena jo pasąmonėje. Ir paveiku. Taip kažkada elgėsi ir pats Shakespeare’as, į savo pjeses galėjęs įterpti įvairias kitų autorių ar aktorių frazes. Koršunovas laikosi nuostatos, kad svarbiausia – ką nors naujo surasti, suprasti apie žmogų. Todėl spektaklis skamba kaip giliai psichologinis kūrinys.

Įdomu regėti ir Koršunovo sąsajas su anksčiau jo statytais Čechovo kūriniais. Ryškiausios sąsajos su Maskvos dailės teatre (MChAT) pastatyta „Žuvėdra“ (2020), kurios vaizdų projekcijos ekspozicijoje – arklidės su šieną šlamščiančiais arkliais, o barseloniškoje „Dėdėje Vanioje“ pasitinka paukščių čiulbesys, vasaros, kalnų vaizdai, „nuspalvinti“ švelniu raudoniu, gitaros garsas… Spektaklių situacijos ir laiko erdvė pasąmonėje apjungiamos: režisierius kuria pasaulį, kuriame mums lemta gyventi. Tai ne kažkieno kažkada patirtas, tai mūsų realus gyvenimas.

Papuolęs į kitą šalį, Koršunovas jaučia įtampą, nes viską reikia pradėti nuo nulio, ir tuo pačiu tas „baltas popieriaus lapas“, kurį reikia užpildyti, pilnas kūrybinės paslapties, netikėtumų, kurie inspiruoja režisierių, leidžia jam tapti pilnakrauju kūrėju.

Labiausiai viliojo vykti į Barseloną keli sakiniai, perskaityti priešpremjeriniuose režisieriaus pasisakymuose: „Repeticija – tai kančia be pabaigos“, „Prieš premjerą režisieriaus tyko įvairūs pavojai“, „Aktoriai dažnai būna neadekvatūs, dažnai elgiasi neapgalvotai ir pavojingai“, „Jeigu išgyvensiu, tai „Dėdės Vanios“ premjera – jau spalio 8, 9 ir 10 dienomis!“. Tai labai tikslios kūrėjo būsenos. Vos ne tais pačiais žodžiais apie save yra sakęs ne vienas teatro reformatorius.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Silvia Poch

Spektaklyje visko daug, tačiau viskas funkcionuoja, atsitiktinių dalykų nėra. Ir žiūrovai lengvai įsijaučia į veiksmą, finale išgyvendami katarsį.

Spektaklis svarbus dar ir tuo, kad jame raiškiai atsiskleidžia kūrinio analizė, tikslios personažų charakteristikos. Scenoje gali stebėti visą kūrinio dinamiką, jo gimimą ir  jo užsiskleidimą – finalą, kuris, atrodytų, labai paprastas, bet kerta į paširdžius. Dėdė Vania su Sonia sėdi prie ilgo stalo, dėlioja sąskaitas, greta – Auklė ir Motina, Marija Voinickaja. Šie personažai – kaip gyvenimo simboliai. Ramus apšvietimas, vienoje pusėje – lempa-prožektorius, primenanti mėnulį, virš scenos vaizdo projekcijose langu riedantys dideli lietaus lašai, netrukus pasiekiantys ir užsklęstą balkšvo stiklo sieną. Verkia visa scenos erdvė. Režisieriui nerūpi sentimentai ar simboliai. Toks finalas – tai gyvenimo atvaizdas. Pirmosiose scenose virš galvų šlama žaliuojančių kanapių lapai, vėliau juos pakeičia kitokie augalai, juosvai ruda medžių žievė, o pabaigoje lietaus lašai – lyg pastovi, natūrali žmogaus būsena. Tai – net ne ašaros, juk nieks šiais laikais neverkia. Visi išmokome būti ciniškais.

Spektaklis „Dėdė Vania“ (rež. – Oskaras Koršunovas), Sonia – Júlia Truyol, Ivanas – Julio Manrique. „Teatre Lliure“, 2021 m. | Nuotr. Artis Dzerve

Oskaras Koršunovas nepakenčia monotonijos, todėl ir vaizdais jis žaidžia: kartu su juo žvelgiame į kalnų platybes ar stebime, kaip lietaus lašai virsta ugnimi. Ši būsenų dramaturgija – žmogaus kasdienybė, tačiau esmė – rimtis, tam tikras žmogiškas liūdesys. Tai regėdami, žiūrovai pasisavina temas ir nuotaikas.

„Dėdėje Vanioje“ susikerta skirtingos epochos. Viena iš jų jau „išsisakė“, kita, naujoji, dar niekaip įdomiai nepasireiškė. Šio spektaklio nuotaika ir yra tai, kas apjungia akimirką ir amžinybę. Ir nors Koršunovas naudoja didinamąjį stiklą, kad pamatytų miškus ir žmogaus sielą, tačiau būsena, kurią mums leista patirti spektaklyje, yra lyg dvasinis jos prisikėlimas. Koršunovo „Dėdė Vania“ – tai ne drama gyvenime, o paties gyvenimo drama. Čia būtį suformuoja ne įvykiai, o laiko tėkmė. O teatro galia lieka išskirtinė – jis šią būseną paverčia tikrove.