Pranešimo spaudai nuotr.

Kur kreipiasi kino kūrėjai, jei prireikia nufilmuoti serverinę? Kaip priversti seną fakso aparatą serialo metu spausdinti norimą medžiagą? Kur ieškoti technologinių įrenginių butaforijų filmams apie netolimą praeitį? Atsakymų į šiuos klausimus reikėtų ieškoti įmonėje „Galvotas“, jau ne vienerius metus dirbančioje tarp kino ir informacinių technologijų pasaulių. Kuo šios dvi sferos susijusios ir kodėl tokiems projektams kaip „The Playlist“, „Clark“, „Paradise“, „Young Wallander“ ir kt. prireikė jų pagalbos – pokalbyje su įmonės įkūrėju Justinu Petravičiumi ir techninių rekvizitų inžinieriumi Mariumi Obcarsku.

Šiuo metu įmonė dirba su dvejomis kinui svarbiomis šakomis – teikia pagalbą valdant filmavimams reikalingus technologinius įrenginius ir gamina bei ruošia su technologijomis susijusias butaforijas bei dekoracijas – serverines, kompiuterius, fakso aparatus ir įvairius kitus įrenginius, žiūrovams matomus kino ekranuose.

Pranešimo spaudai nuotr.

Anot įmonės vadovo J. Petravičiaus, darbo kino industrijoje istorija prasidėjo į Lietuvą atvykus filmo „The Assets“ komandai. Pastaroji ieškojo žmogaus, galinčio operuoti novatorišką filmuotos medžiagos perdavimo sistemą. Ilgainiui atsirado ir daugiau pasiūlymų – filmavimo komandos mieste įsikurdavo ne vienam mėnesiui ir joms neretai prireikdavo pagalbos IT srityje. Po kurio laiko atsirado naujas poreikis – kompiuterinės technikos rekvizitų (dekoracijų, filmo metu matomų daiktų, butaforijų) gamyba ir paruošimas. Tokias paslaugas teikiančių įmonių Lietuvoje tuomet nebuvo. „Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pastebima tendencija – kuo labiau keliaujame į ateitį, tuo šiuolaikiškesnė praeitis atsispindi filmuose. Tai reiškia, kad vis dažniau juostose ir serialuose matome telefonus, kompiuterius, fakso aparatus, spausdintuvus ir kitas technologijas“, – pasakoja J. Petravičius.

Netflix serialo serverinė ir antram gyvenimui prikelti „Nokia“ telefonai

Darbas prie rekvizitų prasideda gavus užklausą iš filmavimo komandos. Gaunamas maketas, tuomet siekiama išsiaiškinti, kokio rezultato tikimasi, kaip tai atrodytų vizualiai. „Patys turime 3D spausdintuvus ir CNC stakles – įrangos stengiamės turėti vis daugiau ir gaminti patys, nes trumpi terminai apsunkina kreipimąsi į kitas įmones,“ – pasakoja J. Petravičius.

Kartu su komanda jis prisidėjo prie daugybės filmų ir reklamų gamybos. Ilgame sąraše – žaidimo „Candy Crush“ ir traškučių „Pringles“ reklamos, filmai „Kompromatas“, „Paradise“, serialai „Clark“, „Fortress“, „Young Wallander“, „The Playlist“, „Max Anger: With One Eye Open“ ir kt.

„Vienas labiausiai įsiminusių projektų, ko gero, buvo „Spotify“ istoriją pasakojantis serialas „The Playlist“. Galbūt todėl, kad tai buvo mano pirmasis projektas, o ir užduotis buvo ne iš lengvųjų – filmavimams buvo paprašyta įrengti programuotojų ofisą“, – pasakoja M. Obcarskas.

„Serialo kūrėjai mums atsiuntė daugybę įrangos dalių iš Norvegijos – sandėlyje ją rūšiavome, skaičiavome komponentus. Galiausiai pradėjome užsakinėti dalis, tačiau vos nusiųsdavome užklausą, gaudavome atsakymą, kad reikiamo komponento prekyboje nebėra… Teko juos gaminti patiems. Vėliau filmavimo aikštelėje reikėjo padaryti, kad ekranai filmuojant nemirguliuotų, sutvarkyti kompiuterius, kad aktoriai galėtų vaidinti tam tikras scenas,“ prisimena J. Petravičius. „Labai įdomu buvo filmuoti ir serialą „Max Anger: With One Eye Open“ – galbūt todėl, kad scenarijus nukėlė į 90-uosius, o tam reikėjo antram gyvenimui prikelti daugybę prietaisų – padaryti, kad fakso aparatas spausdintų tai, kas tuo metu reikalinga, plokščiaekraniai televizoriai atrodytų lyg kineskopiniai, priversti veikti senus „Nokia“ ar „Motorola“ modelius, nes mygtukiniai telefonai turėjo funkcionuoti – su jais veikėjai skambino, rašė trumpąsias žinutes ir pan. Kartais turi priversti dalykus veikti taip, kaip jie neturėtų, kam nebuvo sukurti. Tenka laužyti standartinius jų veikimo principus – juk visos technologijos kuriamos naudojimui pagal tam tikrą konkrečią paskirtį.“

Pranešimo spaudai nuotr.

12 valandų filmavimo pamaina ir paskutinės minutės pokyčiai

Tiek Marius, tiek Justinas vienbalsiai pritaria, kad darbas kino industrijoje turi savo specifiką, o nereguliarios darbo valandos ir paskutinę minutę vykstantys pokyčiai dažnai tampa kasdienybe.

„Stengiamės filmo ar serialo kūrėjams niekuomet nesakyti „ne“, visgi kartais jų pasirinkimus nulemia dėl reikiamų detalių išauganti kaina arba laiko trūkumas – dažniausiai, tam tikro filmavimo rekvizito reikia labai greitai. Kartais, trūkstant laiko, detalę ar įrenginį gaminame ir naktimis“, – šypsosi komanda.

Pranešimo spaudai nuotr.

„Pasitaiko tokių situacijų, kai viskas veikia, o štai filmavimo dieną įrenginiui pasidaro per šalta ir jis nustoja funkcionuoti. Turi vos kelias minutes viską sutvarkyti. Darbas kino industrijoje tikrai įtemptas, bet paskui išmoksti stresą suvaldyti, neleisti kitiems žmonėms jo perduoti tau“, – pasakoja M. Obcarskas.

„Filmavimo pamaina trunka 12 valandų, viskas vyksta greitai, paskutinę minutę gali kilti daugybė pasikeitimų. Versle, paprastai, tam tikros užduoties neatlikus iki nurodyto termino pabaigos, neatsitinka nieko labai blogo. Tuo tarpu kine negali vėluoti nei minutės, nes tai gali kainuoti šimtus tūkstančių, drastiškai pakeisti filmavimo grafiką ir t.t.“, – pritaria ir įmonės vadovas.

Nuo kompaktinių diskų skaitytuvo traškučiams iki įlūžusių lubų

Komanda pripažįsta, kad besiruošiant filmavimams nutinka ir kurioziškų situacijų. „Sykį tiesiant laidus virš filmavimo studijoje įrengto kabineto, įlūžau su visomis lubomis. Kojos tabalavo ore, o aš galvojau, ar filmavimo aikštelės lubas pavyks sutvarkyt iki rytinio filmavimo“, – juokiasi J. Petravičius. Buvo ir įvairiausių kitų atvejų – pavyzdžiui, „Pringles“ reklamai reikėjo sukurti kompaktinių diskų skaitytuvą iš kurio išvažiuotų traškutis. Kadangi įprastas skaitytuvas tokiam scenarijui per mažas, gaminome naują. Buvome paprašyti sukurti kuo lėtesnį išvažiavimo greitį, o nuvykus į aikštelę iškart sulaukėme atvirkštinio prašymo – kad procesas vyktų kuo greičiau. Taip jau įprasta – dažnai korekcijas reikia vykdyti paskutinę minutę.“

„Dabar žiūrėdamas serialus ar filmus atkreipiu dėmesį į ekrane matomus rekvizitus – ar jie pagaminti tikroviškai, ar nesimato naudojamų butaforijų trūkumų. Pastebiu, jei tam tikras detales buvo galima padaryti geriau. Nors filmus dabar žiūriu kiek kitaip, darbas kino industrijoje meilės filmams neatėmė“, – pasakoja M. Obcarskas.