Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Simoną Daukantą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Daukantas Simonas (1793–1864), lietuvių istorikas, rašytojas, pirmasis tautinio sąjūdžio ideologas. Gimė netoli Skuodo, Kalviuose, sodiečių šeimoje. Mokėsi Kretingoje, Žemaičių Kalvarijoje, 1814 m. pėsčias pasiekė Vilnių, čia baigė gimnaziją. 1816 m. įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą (buvo Adomo Mickevičiaus kurso draugas). 1818 m. perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą, 1822 m. pristatęs neaiškiu būdu įsigytus bajorystės dokumentus gavo teisių magistro laipsnį. Klausė Ignoto Danilavičiaus, Ignoto Onacevičiaus paskaitų. Manoma, kad dalyvavo lietuvių studentų patriotų būrelyje drauge su Simonu Stanevičiumi ir kitais. Buvo laikomas kandidatu ir į slaptą Filaretų draugiją. Jo pavardė minima filomatų bylos kaltinamojoje medžiagoje; matyt, dėl to magistro diplomas jam buvo išduotas tik 1825 m. specialiu Adomo Jurgio Čartoriskio prašymu. Daukantas buvo bene pirmas lietuvių sodietis po Lauryno Gucevičiaus pasiekęs tokį aukštą mokslą. Beje, jaunesnysis jo brolis Aleksandras (1805–1841), baigęs Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją ir gavęs medicinos kandidato laipsnį (1835), buvo tardomas Simono Konarskio byloje, bandė nusižudyti ir mirė ligoninėje.
Nuo 1826 m. Simonas Daukantas dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, 1835–1850 m. Petrapilyje, Rusijos senate. Draugavo su literatu Vasilijumi Anastasevičiumi (1775–1845), o jis buvo nesvetimas dekabristų, Puškino ir Mickevičiaus aplinkai; taigi turbūt orientavosi rusų sostinės kultūriniame gyvenime. Tačiau Daukantą labiausiai domino Lietuvos istorija, Petrapilyje jis studijavo Lietuvos Metriką ir kitus archyvinius dokumentus, susirašinėjo su Teodoru Narbutu. Sunegalavęs dėl darbo drėgname ir šaltame archyve, 1850 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Varniuose pas Motiejų Valančių; jiedu buvo pažįstami iš Petrapilio. Su Valančiumi nesutarė, todėl 1855 m. iš Varnių pasitraukė, gyveno įvairiose Latvijos ir Žemaičių vietovėse. Mirė Papilėje. Ant jo kapo yra įrašas: „Jis per savo gyvenimą it vargo pelė be paliaubos triūsėjo vienutiniai žemaitiškai rašyti dėlei naudos vientaučių.“
Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) antraštinis lapas
Daukantas pirmasis rašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Dar Vilniaus universitete sukūrė veikalą Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822), kuris buvo išspausdintas tik 1929 m., bet plito rankraščiais. Į Darbus įtrauktas ir Adomo Mickevičiaus legendos Živilė vertimas (tai pirmas Mickevičiaus vertimas į kitą kalbą, nors Daukantas nežinojo, kas yra legendos autorius). Ne tik istorijai, bet ir literatūrai reikšmingas Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, išleistas Petrapilyje 1845 m. (ištrauka 1849 m. išspausdinta ir lenkiškai). Šiuose ir kituose Simono Daukanto istoriniuose veikaluose Lietuva griežtai skiriama nuo Lenkijos, pirmąsyk nubrėžtos būsimojo lietuvių tautinio sąjūdžio gairės.
Buvo žymus folkloristas, žodynininkas ir vertėjas. Tradicija sako, kad jis pasižadėjęs Aušros Vartų Dievo Motinai rašyti tik lietuviškai. Norėdamas sudaryti įspūdį, kad yra daug lietuvių autorių, taip pat vengdamas atkreipti į save valdžios dėmesį, pasirašinėjo Jokūbu Laukiu, Motiejumi Šaukliu ir keliais kitais slapyvardžiais.
Simono Daukanto vardu pavadinta Vilniaus aikštė, kurioje yra Prezidentūra (anksčiau ta aikštė vadinosi Rūmų, Muravjovo, Napoleono, Kutuzovo vardais). Jo vardas įrašytas universiteto P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 123–124).
