„Sankirtos“
„Sankirtos“ – tai kūrybinės veiklos, kurioje susiduria lūkesčiai ir (ne)galimybės, metafora, apibendrinanti ne tik architektūrinės kūrybos dermę, bet kartu suvokiama kaip aktyvus erdvinės raiškos elementas. Lauko ekspozicijoje NDG pastato prieigose specialiai šiai parodai įgyvendinti 2 architektūriniai projektai – tai kūrėjų bandymai iš skirtingų pozicijų reflektuoti savo profesiją.
Architekto Dariaus Čiutos projektuotas objektas „Aukščiausias vėliavos stiebas“ atliepia augančios struktūros, įprasminančios kūrybinį ryžtą, drąsą ir viltį, vaizdinį.
Architektų studijos „Office De Architectura“ kūrybinės komandos įgyvendintoje instaliacijoje „NDG. Neįmanoma architektūra“ aktualizuojami galiojančių reglamentų, reguliuojančių pastatų ir viešos erdvės architektūrinį formavimą, keliami iššūkiai architekto kūrybinei praktikai, kvestionuojamas iš šio reguliavimo kylantis atsakomybių bei laisvių santykis.
LDM Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) lauko ekspozicijoje veiks iki rugsėjo 10 d.
„Ar ji prisikels?“ Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus“
Parodoje pristatomi garsieji Ispanijos dailininko Francisco Goyos ciklai „Kapričai“ (isp. Los Caprichos) ir „Karo baisumai“ (isp. Los desastres de la guerra). Ispanijos ir Prancūzijos karo meninė kritika šiandien ypač įtikinamai perduoda menininko įspėjimą, kad net ir nekaltai atrodantis blogis turi būti sustabdytas, ir primena, kad baisiausias blogis yra karas.
„Karo siaubą išgyvenusio Goyos kūrinių siužetai karo Ukrainoje kontekste skamba itin aštriai ir aktualiai. Šia paroda ne tik atveriame galimybę Vilniuje susipažinti su pasaulyje žinomais grafikos lakštais, bet ir primename, kad Ukrainoje vis dar siautėja blogis“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Florentem“ ir „Kunstkamera“
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. sausio 4 d.
„Priartintas peizažas“
Gamtos motyvai, plitę antikos epochos ir viduramžių mene, vaizduojant įvykį ar sceną buvo tik fonas ar savotiška dekoracija. Vėlesnėms epochoms – barokui, neoklasicizmui, romantizmui – būdingi aktyvūs pasaulio, taigi – ir gamtos, pažinimo būdai: piligrimystės, kelionės, studijos. Ilgainiui peizažas mene įgijo įvairių formų: nuo realistinės iki simbolinės, nuo idealistinės iki vizionieriškos.
Šis svarbus kultūrinis fenomenas sujungia parodos „Priartintas peizažas“ eksponatus į bendrą pasakojimą. XVI–XIX a. grafikos kūriniuose tyrinėjami įvairūs landšafto ir gamtos vaizdų tipai – nuo nedidelės žavingos kompozicijos iki milžiniškos panoramos, nuo augalo gyvenimo akimirkos iki didingos amžinybės vizijos. Anot parodos kuratorių Jolitos Liškevičienės ir Ilonos Mažeikienės, besikeičianti makro- ir mikrožiūra pasirinktai temai suteikia vis naujų probleminių aspektų.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.
„Nuo Dürerio iki Rembrandto“
1919 m. įkurtame Chanenkų muziejuje saugomas didžiausias užsienio šalių dailės rinkinys Ukrainoje. Jo pagrindą sudaro kolekcininkų, filantropų Bohdano ir Varvaros Chanenkų kolekcija. Istoriškai muziejaus rinkinio sudėtis reikšmingai keitėsi, o kolekcijos istorija itin dramatiška. XX a. 3–4 deš. muziejus dažnai atiduodavo ir priimdavo pavienius kūrinius ir dideles kolekcijas, o darbuotojai, kurių tuo metu buvo nedaug, nespėdavo dokumentuoti šio proceso. 1931 m. muziejus gavo per tūkstantį graviūrų iš Vasylio Ščavynskio (1868–1924), žinomo chemiko, meno žinovo, tyrinėtojo ir rinkėjo, kolekcijos, kuris dėl politinių aplinkybių palikęs tėvynę buvo nužudytas tuomečiame Leningrade. Taip į muziejų pateko Luco van Leydeno graviūros, didelė olandiškų ofortų dalis ir neprilygstama Albrechto Dürerio „Madona su beždžione“.
1933 m. į Kyjivą atkeliavo daug graviūrų iš Žytomyro muziejaus, kurio kolekciją kiek anksčiau esmingai papildė nacionalizuoti aukštuomenės šeimų rinkiniai. Manoma, kad vokiečių menininkų medžio raižiniai ir Rembrandto ofortai į muziejų yra patekę kaip tik iš Žytomyro kolekcijų.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.
„Vilnius. XXI amžiaus heraldika“
Vilniaus heraldinis gobelenas sudarytas iš šūkių, simbolių, logotipų ir ženklų, kurie, „Studijos 75B“ nuomone, yra svarbūs ir būdingi šiandienos Vilniui. Pasitelkus klasikinę herbų formą ir Nyderlandų tradicinio gobeleno audimo techniką (gobelenas išaustas Tilburgo tekstilės muziejuje (Textiellab Tilburg)), sukurtas komunikaciškai atpažįstamas šiuolaikinės heraldikos pavyzdys, kuris suformuotas jungiant tam tikrą prasmę turinčius fragmentuotus miesto vaizdinius.
Gobeleno autoriai – dizaineriai Rensas Rogieris Muisas ir Pieteris Cornelisas Vosas – į heraldinį gobeleną sudėjo tai, kas, jų akimis, sudaro dabartimi gyvenantį Vilnių. Tai ir svarbiausios miesto institucijos, ir pastatai, formuojantys sostinės urbanistinį veidą, ir skulptūros, kurias atpažįsta kiekvienas vilnietis, ir logotipai, matomi ant spaudos kioskų ar prekybos centrų fasadų. Tačiau šiame gobelene nėra hierarchijos: jame galima rasti ir gatvės meno, ir grafičių, ir kultinių romanų apie Vilnių, ir paminklų, barų, klubų ar kavinių. Vilnius čia – unikalių ženklų sankaupa, pamatyta olandų dizainerių akimis, paremta daugybe ikonografinių tyrimų, pokalbių su vilniečiais, išanalizuota ir paversta šiek tiek ironišku meno kūriniu. Autoriams tai – ne komercinis miesto rinkodaros projektas, bet subjektyvios analizės išdava. Jie nekuria pagal komercinius užsakymus ar institucines užduotis, nes tik taip atsiranda erdvės asmeniniam ir nepriklausomam turinio bei formos pasirinkimui.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.
„Kalamas ir teptukas“
Parodoje „Kalamas ir teptukas“ pristatoma nedidelė, bet itin vertinga islamo miniatiūrų ir kaligrafijos kolekcija. Kūriniai reprezentuoja XIII–XIX a. arabų šalių, Persijos, Turkijos ir Indijos meną. Parodoje Vilniuje pirmą kartą per daugiau nei šimtą Chanenkų muziejaus istorijos metų visi islamo meno kolekcijos objektai pristatomi kartu.
Parodos „Kalamas ir teptukas“ lankytojai gali ne tik pasigrožėti subtiliu rytietiško teptuko ir plunksnos menu, bet ir išplėsti žinias apie islamo kultūrą bei istoriją. „Lietuvoje nėra stambių islamo meno kolekcijų, todėl mums sudėtingiau vertinti ir suvokti tokius kūrinius. Parodos kuratorė Hanna Rudyk, tai suprasdama ir norėdama atverti kūrinius mūsų visuomenei, daug dėmesio skyrė ir kultūrinių kontekstų, religinės tradicijos, vizualinių kodų paaiškinimui, – pasakoja vyriausias LNDM parodų kuratorius Skaistis Mikulionis. – Tokia svarbi islamo dailės paroda tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje yra įvykis, kokio nebuvo tikriausiai trisdešimt metų. Eksponuojamų kūrinių meninę ir finansinę vertę patvirtina prieš savaitę „Sotheby’s“ aukcione įvykęs sandoris – panaši persiška „Šachnamė“ iliustracija buvo parduota už beveik penkis milijonus svarų sterlingų.“
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 3 d.
„Žinia iš „idealaus pasaulio“
Tradicinės kinų tapybos parodoje „Žinia iš „idealaus pasaulio“ pristatomi kraštovaizdžio ir animalistiniai-botaniniai kūriniai. Kraštovaizdžio tapyba tradicinėje kinų kultūroje buvo vertinama aukščiau už visus kitus žanrus. Menininkai kūrė įsivaizduojamas sferas, kuriose visi gamtos ir žmogaus sukurti elementai buvo harmoningai susipynę. Kai kurios detalės, pavyzdžiui, pastatai ir medžiai, turėjo būti labai įmantrios, o vandens ir dangaus erdvės buvo paliktos tuščios, kad žiūrovai galėtų įsivaizduoti jų spalvą ir būseną: arba šiurkščias išsipūtusias bangas, arba ramius permatomus vandens ruožus, šviesų ar niūrų dangų. Parodos lankytojai kviečiami Kinijos peizažą atydžiai tyrinėti ir apmąstyti fragmentas po fragmento, tarsi keliaujant šilko ar popieriaus plokštuma.
Kinų tapytojai kūrė ne tiesioginę tikrovės kopiją, o greičiau idealaus pasaulio paveikslą. „Patetiškos ar ironiškos, mistiškos ar padiktuotos tarptautinio verslo pragmatizmo – kinų tapybos žinutės tokios skirtingos! Tačiau kad ir ką menininkai išsakytų, jie – o kartu su jais ir žiūrovai – visada buvo tikri, kad paveikslai subalansuoja visas pasaulio priešybes ir prieštaravimus.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 3 d.
Julijonas Urbonas: „Planeta iš žmonių“
Prieš dvejus metus 17-oje Venecijos architektūros bienalėje didelio susidomėjimo sulaukęs menininko Julijono Urbono projektas „Planeta iš žmonių“ pristatytas Vilniuje. Atstovavęs Lietuvai prestižiniame renginyje, dabar kūrinys padovanotas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kuris šią interaktyvią instaliaciją nuo balandžio 28 d. visą pusmetį eksponuoja viename iš savo padalinių – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatomoje kūrinio versijoje siekta išlaikyti originalią parodos Venecijoje struktūrą, mastelį ir turinį, tačiau neišvengta ir iššūkių. Erdvių aukštomis lubomis reikalaujanti instaliacija prieš kelis mėnesius Australijoje buvo pristatyta kiek žemesnė, o dabar tilps ir muziejaus erdvėje Vilniuje. Instaliacijos ašis – beveik penkių metrų aukščio skenerio struktūra, į kurią lankytojai kviečiami užeiti ir nusiskenuoti pasirinkta choreografine poza. Trimačiai nuskenuotų kūnų atvaizdai perkeliami į astrofizikinę kosminės erdvės simuliaciją, o čia pat įrengtuose ekranuose galima matyti besiformuojantį gniužulą ir save, naujo dangaus kūno – planetos iš žmonių – bendrakūrėjį.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki lapkričio 19 d.
„Išvietinimas/Displacement“
„Man, kaip imigrantų, pabėgėliais atvykusių į Jungtines Valstijas, vaikui, visada buvo svarbios namų ir priverstinio persikėlimo idėjos. Mano tėvai, gimę Latvijoje ir Lietuvoje, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos aštuonerius metus praleido perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje, kol jiems buvo leista emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Parodoje norėjau atkurti ir iš naujo įvaizdinti šią istoriją.
Mano šeimos persikėlimas yra dalis ilgos iškeldintų tautų, kurių „namų“ idėją griauna nuo jų nepriklausančios politinės darbotvarkės, istorijos. Tėvų vaikystės namai buvo beasmeniai statiniai, iš kitų civilinių ir karinių pastatų perdaryti taip, kad juose būtų galima apgyvendinti tūkstančius pokario pabėgėlių. Tėvai visada apibūdindavo šį būstą kaip laikiną, o aš netikėjau, kad kada nors pati išvysiu šiuos statinius. Vis dėlto po intensyvaus archyvų tyrimo man pavyko surasti, aplankyti ir nufotografuoti daugelį realių namų, išlikusių DP stovyklų Vokietijoje vietose.“ (Krista Svalbonas)
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.
„Imagine!“
Kas dvejus metus vykstančio tarptautinio festivalio tema ir pavadinimu tapo šūkis „Imagine!“, o šalimi partnere – Lietuva. Tad Lietuvos nacionaliniam muziejui bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir „FITE“, meno kūriniai atkeliauja į Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namus, kur nuo birželio 7 d. bus galima išvysti ne tik lietuvių menininkių šiuolaikinės tekstilės darbus, bet ir kūrinius iš Zimbabvės, Benino, Angolos, Portugalijos, Maroko, Prancūzijos, Nyderlandų, Estijos, Brazilijos, Pietų Korėjos, Peru, Indonezijos.
Organizatoriai kviečia praplėsti akiratį ir pabandyti įsivaizduoti žmogų kaip tekstilės metaforą, tekstilės meno kūrinius kaip aktyvizmo išraišką, politinį aktą, atrasti sąsajų arba dekonstrukcijų tarp tradicijos ir šiandienos, ieškoti skirtumų ir panašumų tarp skirtingų kultūrų, mat greta šiuolaikinių kūrinių rodomi istoriniai muziejų eksponatai (iš Bargoino tekstilės ir archeologijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių) kuria laikui nepavaldžias konceptualias jungtis.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Iš avilio“
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
„Kolekcionavęs ir kolekcionuojamas“
Šioje parodoje atsidūrusi ankstyvoji Varnelio tapyba liudija laipsnišką perėjimą nuo klasikinių kompozicijų prie istorinių temų, taip pat akivaizdžiai parodo dailininkui Kauno meno mokykloje jam dėsčiusio Stasio Ušinsko ir netgi naujojo daiktiškumo (vok. Neue Sachlichkeit) įtaką. Čia eksponuojamos privačiuose rinkiniuose saugomos didelio formato klasikinės optinės kompozicijos sukuria kontrastingą, paties dailininko įrengtos nuolatinės muziejaus ekspozicijos scenografiją primenantį dialogą su mažais ir visai kitokia maniera nutapytais darbais, taip pat rodoma devinto dešimtmečio tapyba. Dauguma kūrinių pristatomi parodų salėje, dalis įsiterpia į kitas namų-muziejaus erdves. Jie, kaip laikini muziejaus svečiai, aiškiai matomi: specialios parodai sugalvotos konstrukcijos leidžia juos pagarbiai įkurdinti salėse ir išskirti iš kitų kūrinių.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Konceptuali kraičio skrynia“
Kraičio skrynia – tai daugiau nei mūsų protėvių baldas. Tai vieta, kur senovėje žmonės kaupdavo tai, kas brangiausia ir vertingiausia savo vaiko ateičiai. O kas vertingiausia šiandien? Ką norėtume išsaugoti ir palikti ateities kartoms? Vieniems tai – oras, žemė, ar vanduo, kitiems – muzika, ar menas, tretiems – prisiminimai ir emocijos. O ką po savęs ketinate palikti JŪS?
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks birželio 16 d.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškoje Lietuvoje“
Ši paroda – tai žvilgsnis į dviejų ankstyvajai LDK istorijai itin svarbių miestų, sostinių – Kernavės ir Vilniaus – laidojimo papročius, atspindinčius to meto miestiečių pomirtinio gyvenimo sampratas.
Besikurianti pagoniška Lietuvos valstybė gana greit inkorporavo nemažas stačiatikių apgyvendintas teritorijas. Ankstyvieji LDK politiniai ir ekonominiai centrai traukė valstybės pakraščių gyventojus. Reikėtų neužmiršti ir svetimšalių pirklių bei amatininkų ar su krikščionybe susidūrusių kitų baltų tautų – jotvingių ir prūsų. Pagoniškos visuomenės virtimas krikščioniškąja Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje yra sudėtingas ir mažai tyrinėtas.
Šioje parodoje eksponuojama nedidelė dalis radinių iš šių abiejų kapinynų, tačiau tarp jų galėsite pastebėti ir krikščioniškųjų, ir pagoniškųjų simbolių, leidžiančių suprasti, kad pagoniškos visuomenės virtimas krikščioniškąja nebuvo staigus, o palaipsnis ir nevienalytis.
Kernavės archeologinės vietovės muziejaus parodų erdvėje (Kerniaus g. 4A, Kernavė) veiks iki rugsėjo 25 d.
„Kalnai ir griovos"
Nematomos, mūsų vaizduotės ir regos ribas peržengiančios jėgos formuoja žemės reljefą, kurio ikoniškiausi elementai – kalnas ir griova. Jie yra vienas kito priešingybė ir kartu negali egzistuoti vienas be kito. Tačiau kalną ir griovą galime suvokti ne tik kaip žemės paviršiaus formas, bet ir kaip žmogiškos patirties, žinojimo ir jo permąstymo archetipus. Jei kalną įsivaizduotume kaip tvirto žinojimo, įsitikinimo ar net dogmos metaforą, griova yra tai, kur atsiduriame to žinojimo ir tikėjimo netekę, kai išmoktų tiesų kalnas išslysta mums iš po kojų ir jo šlaitu nusiritame į abejonės, nežinios ir netikrumo dugną. Bet iš ten gali atsiverti kitas šlaitas ir kitas kalnas, į kurį galime įkopti ar net užbėgti.
Šios žinojimo ir jo krizės dinamikos atžvilgiu 2023 m. VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno (FAMM) katedros magistrantų baigiamoji paroda atrodo kaip universalių dėsnių iliustracija. Vis dėlto kartu tai yra ir labai konkrečios žmonių grupės nagrinėjamų specifinių jiems rūpimų klausimų reljefo pjūvis, kuris yra nepakartojamas ir galėjo susiformuoti tik čia ir dabar. Tie klausimai vienaip ar kitaip neišvengiamai keliami dabartį formuojančių didžiųjų jėgų – antropoceno, technologijų evoliucijos, žinojimo dekolonizacijos, atsigręžimo į gamtą – akivaizdoje, bet tai nėra paroda apie madingas tendencijas. Kiekvienas klausimas gimęs iš nuoširdžios asmeninės abejonės ar nuojautos, išklibinančios buvusį tikrumą ir atveriančios naujus žinojimo kraštovaizdžius.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki birželio 17 d., o Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) iki birželio 24 d.
Michal Škrovina: „Mano gyvenimo pasakojimai kitoje stiklo pusėje“
Kviečiame apsilankyti slovakų dailininko Michalo Škrovinos paveikslų parodoje „Mano gyvenimo pasakojimai kitoje stiklo pusėje“. Paveikslai tapyti senaja Hinterglasmalerei (tapyba ant kitos stiklo pusės) technika.
M. Škrovina suorganizavo ne vieną personalinę parodą savo šalyje ir užsienyje, dalyvavo kolektyvinėse parodose, jo darbai saugomi Nacionaliniame Slovakijos muziejuje ir Nacionalinėje galerijoje, kituose Slovakijos muziejuose bei Nacionaliniame muziejuje Prahoje. Lietuvoje šio menininko darbai eksponuojami pirmą kartą.
Slovakijoje tapybą ant stiklo ypač mėgo liaudies menininkai. Šie daugiausiai tapė religinės tematikos paveikslus. Pirmieji M. Škrovinos ant stiklo tapyti paveikslai taip pat vaizdavo religinius siužetus: Marija su kūdikiu, Paskutinė vakarienė, Jona ir banginis, šv. Jurgio kova su slibinu ir kt. Tačiau didžioji dalis šio dailininko paveikslų – pasakojimai iš gimtojo krašto, susiję su šeima, taip pat kaimo žmonių kasdienybe, šventėmis ir tradicijomis, konkrečiais žmonėmis, kuriuos sutiko būdamas vaikas (ar girdėjo apie juos iš vyresnių žmonių pasakojimų) ir kurių gyvenimai jam paliko neišdildomą įspūdį. Prisiminimai dažnai persipina su sapnais, šeimos istorija, kelionių po pasaulį įspūdžiais ar savaip perpasakotais mitais bei legendomis. Dailininkas neabejingas kultūros paveldui, ypač liaudies architektūrai ir jos suformuotam kraštovaizdžiui, kurio šiandien lieka vis mažiau. Dažnai dailininko tapytos istorijos vaizduojamos šiame nykstančiame kraštovaizdyje.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.
Ieva Daščioraitė: „Didysis sprogimas“
Kokia įtaką dabartiniams mūsų sprendimams daro istorija, filosofija, fizika, religija? Kaip praeities įvykiai formuoja žmonijos ateitį? Atsakymus į šiuos klausimus lemia požiūris į egzistenciją. Baigiamajame darbe „Didysis sprogimas“ siūloma įsivaizduoti amžinybę, tokią, kuri nuolat keičia pavidalą, įsikūnija materijoje, idėjose. Tokiu atveju galima rasti stabilumą tikėjime, kad pokyčiai yra neišvengiami. O kas, jeigu naujos idėjos nėra visiškai originalios? Galbūt autentiškumo paieškos tėra perdirbtos praeities patirtys? Intaliacijoje kiekvienas kūrinys yra gimęs iš savęs ir vis dar gimdantis naujas užuominas kūrybai. Mintis gali duoti pradžią piešiniui, piešinys gali duoti pradžią skulptūrai. O kartu tai sudaro visumą, pasaulio atvaizdą.
Baigiamasis darbas „Didysis sprogimas“ – tai kvietimas pasivaikščioti po beribę laiko erdvę, kurioje nuolatos vyksta transformacijos. Pradžios tampa pabaigomis, energija virsta materija, praeitis – ateitimi. Pateikiami įvairūs egzistencijos scenarijai, vieni kuriantys patys save, kiti – reikalaujantys sąmoningo žmogaus prisilietimo.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/2, Vilnius) veiks iki birželio 17 d.
Rūta Simutytė: „(Ant)gamtiška šviesa“
„(Ant)gamtiška šviesa“ – tai instaliatyvi šviečiančių dizaino objektų kolekcija. Tekstilės dizaino objektai yra įkvėpti daniškosios hygge, japoniškosios wabi sabi filosofijomis ir aplinkos bei evoliucijos psichologijos teorijomis, kurios pabrėžia gamtos ir šviesos svarbą žmogaus kasdienybėje. Vartotojiškoje visuomenėje esame tarytum priversti pasinerti į miesto ritmą, chaosą ir skubėjimą, todėl visuotinai vis dažniau susiduriame su psichologinėmis problemomis. Žmogui kyla poreikis sustoti ir susigražinti vidinę harmoniją. Šiam disbalansui atsvara tampa gamta. Todėl siekiu įnešti tą gamtišką harmonijos dalį į miestą, į architektūrines erdves. Pasitelkdama formų, raštų, medžiagų bei spalvų poveikio apibūdinimus bei eksperimentuodama su (ne)tradicinėmis tekstilės technologijomis konstruoju naują gamtos-kosmoso pasaulį. Noriu perkelti gamtinę nuotaiką į vidaus erdvę, todėl kiekviena objekto detalė yra kuriama individualiai – dizaino kūriniai yra originalūs ir organiški, lyg gamta. Pasitelkdama grafikos išraiškos priemones, nuimdama nuo miško žemės atspaudą anglimi ant tekstilės, sukuriu autentiškesnį natūros įvaizdį skulptūriniams objektams. Šis gaunamas vaizdinys leidžia vizualiai patirti prisilietimą prie gamtos, prie jos paviršiaus. Aš nekopijuoju natūros, o pasitelkdama atminties vaizdinius ją interpretuoju bei formuoju naują, (ne)žemišką pasaulį. Šiais abstrakčiais objektais ir šviesomis konstruojama norima estetika bei nuotaika: jausmas-būsena tarsi esant gamtoje.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/2, Vilnius) veiks iki birželio 17 d.
Rokas Janušonis: „Dėlionė Nr. 3“
Ši paroda – transformacija, nauja prieš tai vykusių parodų versija (pirmosios dvi – „Molio pjaustymas stygomis“ (VDA galerijoje Akademija, 2022 m.) ir „Absurdo vitrina“ („JCDecaux premija: Galimybių bangos“, 2022 m.). VDA galerijoje Artifex menininkas pristato pastarųjų metų darbus, kuriuose jungia dvi medijas – piešimą ir keramiką.
Skulptūrinius elementus Rokas jungia tarpusavyje, jų kompozicijas perpindamas su piešiniais ir taip gaudamas vis naują trijų dimensijų paveikslą. Čia žaidžiama keramikinėmis detalėmis ir specifine galerijos architektūra, taip sukuriant vis naują turinį.
Rokas Janušonis (g. 1997 m.) yra jaunosios kartos menininkas, 2021 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos bakalaurą, šiuo metu pristato savo baigiamąjį magistrantūros studijų projektą.
VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 16 d.
Kostas Dereškevičius: „Besišypsanti“; Linas Jusionis: „Žingsnių skaičiavimas“
Pamario galerijoje Juodkrantėje pristatomos dviejų skirtingos kartos tapytojų parodos: šiemet mus palikusio Kosto Dereškevičiaus „Besišypsanti“ ir Lino Jusionio „Žingsnių skaičiavimas“.
Abiejų menininkų kūryboje gausu laisvalaikio įvaizdžių, kasdienybės akimirkų ir fragmentų, spalvų ir kompozicijų lengvumo, nors kiekvienas drobėse tai perteikia savitu braižu. Kartu šios parodos Kuršių marių pakrantėje įsikūrusioje Pamario galerijoje lankytojams atvers vasaros patirčių siužetus ir klaus apie atostogų lūkesčių galimybes.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) veiks iki rugsėjo 24 d.
Marija Šnipaitė: „Per ilga naktis“
Parodoje Per ilga naktis menininkė kuria peizažą, kurio fone gvildena rūbo fragmentų kaip žmogaus kūno ir jausenos tęsinio temą. Aprangos elementai, rūbų dalys menininkę sudomina kaip erdvės, teritorijos ir formos, kurios, kūriniuose praradusios savo įprastas funkcijas, persikūnija į kitus vaidmenis. Paroda sukonstruota lyg pasivaikščiojimas, kuriame šie elementai, tarsi pamesti, užsilikę daiktai persipina su peizažo elementais. Sutinkamuose objektuose atsiskleidžia įvairiapusis technikų, medžiagų, tekstūrų panaudojimas, dėl kurio parodos visuma ima panašėti į piešinį, o skulptūros primena spalvines dėmes. Per ilgos nakties kuriama atmosfera iškreipia įprastą laiko tėkmę ir panardina žiūrovą į minimalistinę, meditatyvią erdvę.
Autorė pasižymi savo nuosekliai gvildenama abstrahuota skulptūrine kalba, asociatyviu mąstymu bei dėmesiu medžiagiškumui. Marija Šnipaitė nuolat išbando skulptūros ribas, perkonstruodama erdvę ar jungdama rastus objektus bei trapias ir ilgaamžes medžiagas. Menininkės kūrybos procesas paremtas sąsajų paieškomis bei aplinkos stebėsena. Neretai jos kūriniai neturi galutinės formos – vieno kūrinio motyvai, medžiagos ar elementai gali būti perkonstruoti tam, kad atsirastų kitame darbe. Toks perėjimas iš vieno kūrinio į kitą pabrėžia Marijos Šnipaitės darbų tęstinumą, kūrybinio proceso ir idėjinio pamato vientisumą.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki birželio 16 d.
VDA studentų baigiamųjų darbų paroda
Be atidaromojo renginio duris atveria Vilniaus dailės akademijos studentų personalinių parodų serija, kuri žymi studijoms skirto gyvenimo tarpsnio pabaigą, apvainikuotą profesionalaus menininko diplomu ir pasirodymu žiūrovams. Kartu tai prasidedančios savarankiškos menininko karjeros momentas. Ilgai lauktas. Trokštamas, bet ne kiekvienam saugus etapas. Plačiajai publikai atvira baigiamųjų darbų paroda – akademijos sukurta proga ir galimybė kiekvienam jaunajam menininkui pristatyti žiūrovams savo kūrybinę poziciją, tapti matomam, pritraukti ekspertų dėmesį. Svarbu, kad turint didelių lūkesčių ir svajonių, pabaigą pažymėtų įvykis, paliudijantis priartėjimą prie tų svajonių išsipildymo. Ši paroda – pirmoji galimybė vienu metu pamatyti visų Akademijos absolventų darbus, pasklidusius po VDA erdves ir įvairias galerijas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose. Tai proga susipažinti su ateinančia jaunųjų menininkų, dizainerių, architektų ir restauratorių karta, atrasti naujausių šiuolaikinio meno ir dizaino tendencijų užuomazgas.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki birželio 17 d.
Rūta Katiliūtė: „Debesų šešėliai“
Paklausta, kodėl paroda vadinasi „Debesų šešėliai“, Rūta Katiliūtė teigė: „Viskas įvyko pakilus aukštai, kur nėra žemiškų problemų. Grynas tapytojo žvilgsnis, kur svarbi mintis, spalvų filosofija, mano humanizmas, meilė ir kartu atsiskyrimas“, – pasakojo menininkė.
Kaip teigė parodos kuratorė menotyrininkė Sonata Baliuckaitė, abstraktusis menas yra neišsenkantis interpretacijų šaltinis, nuolat žadinantis žiūrovo fantaziją. Kaip ir naujausia R. Katiliūtės paroda, kuri mus visus kvies pakilti virš debesų arba juose tiesiog pabūti. „Parodoje pristatomi R. Katiliūtės kūriniai primena debesų šešėlius. Tačiau ne darbai buvo tapyti pagal debesų šešėlius, o atvirkščiai. Menininkei debesų šešėliai priminė jos darbus. Tapai ne tai, ką matai, o pamatai tai, kas jau nutapyta“, – taip parodą apibūdino „Meno nišos“ kuratorė S. Baliuckaitė, pridurdama, kad menininkės parodą lengviausiai suprasti galvojant apie spalvas, kurios R. Katiliūtės darbuose kuria emocijas, vaizdus ir asociacijas.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 11 d.
Galius Kličius: „Dviese“
„…Mano kūrybinė veikla daugiausia susijusi su teatru ir kinu. Kolektyvinė kūrybinė veikla atėmė daugybę laiko, kurio negalėjau skirti tapybai. Tačiau tapyba visada buvo greta. Kuriant filmo ar teatro scenografiją, esi priklausomas nuo kitų žmonių ir negali planuoti savo kūrybinio laiko, o tapybai reikia ramybės ir nesiblaškymo, kad galėtum susitelkti ties specifinėmis jos problemomis. Čia aš susitinku su savimi, čia niekas negali man nurodyti, kaip dirbti. Aišku, ir kine, ir teatre turi pereiti kryžiaus kelius. Ir pereini, bet tapyboje juos eini pats vienas.
Taip per ilgą laiką susikaupė daug nerealizuotų idėjų, minčių ir emocijų, kurias norisi perteikti tapyboje.
Buvau ir esu realistas. Juk darbas teatre arba kine iš dailininko reikalauja konkretumo, o grįžęs prie tradicinės tapybos, jaučiu didelį pasitenkinimą. Kartais galvoju, kad turėjęs laimės mokytis pas tokius dailininkus, kaip A. Savickas, A. Gudaitis, V. Ciplijauskas, V. Kisarauskas, A. Stasiulevičius, V. Antanavičius ir kt., jaučiu pareigą – tapyti.“ (Galius Kličius)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki birželio 24 d.
Vilmantas Dambrauskas: „Mano miesto portretai“
„Mano miesto portretai“ – nuotraukų ciklas, pradėtas 2010 metais ir tęsiamas iki šiol. Kasdienėje savo veikloje esu dizaineris, fotografija visiškai atsitiktinai tapo viena įdomiausių bendravimo su žmonėmis formų, o kartu – ir nenuspėjamu, todėl įkvepiančiu kūrybiniu aktu.
Viskas prasidėjo tuomet, kai gavau fotografavimui pritaikytą studiją. Beje, jokių su tuo susijusių idėjų nei svajonių iki tol neturėjau. Sykį Šiaulių gatvėje pastebėjau einantį garsų mūsų skulptorių, Šiaulių universiteto Menų fakulteto steigėją Aloyzą Toleikį. Ėjo vienas, o praeiviai su juo prasilenkdami net nežvilgterėdavo, neatsisukdavo pavymui. Ir tą akimirką man dingtelėjo mintis – aš turiu pasikviesti jį į studiją ir nufotografuoti. Taip ant karšto, be ilgų dvejonių ir padariau. Įdomu tai, kad A. Toleikis studijoje buvo atsipalaidavęs, linksmas, tartum fotoaparatas jį būtų išlaisvinęs nuo jam įprastos rimties ir santūrumo. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Tuomet į savo studiją ėmiau kviestis meno ir kultūros žmones, kurie šiandien ir kuria Šiaulius, šio miesto aplinką, identitetą, dvasią. Pradžioje orientavausi į pažįstamus, o jų fotografavimas tapo pretekstu susitikti, pasikalbėti, kartu praleisti laiką begurkšnojant kavą ar arbatą. Taip besikalbant, besidžiaugiant mūsų susitikimu, padarydavau ir vieną kitą jų portretą. Neilgai trukus pažįstamų ratas ėmė plėstis ir gerokai peraugo mano bičiulystes. Įsitraukė ir studentai, jaunimas – mūsų miesto ateitis – ir tokiu būdu ši portretų kolekcija tapo kur kas įvairesnė“. (Vilmantas Dambrauskas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki liepos 1 d.
Marta Vosyliūtė: „Martos kalendorius“
700-ojo sostinės jubiliejaus proga Marta Vosyliūtė sumanė erdvinį žaidimą – savųjų miesto „fetišų“ dėlionę interjere. Patį kalendorių dar 2021 m. pabaigoje menininkė išleido kaip atskirą leidinį ir šį dabartinės ekspozicijos provaizdį galime interpretuoti ilgametės vilnietiško meno tradicijos kontekste. Tarkime, Lietuvos kultūros ir meno istorijoje žinome egzistuojant Vilniaus albumus (ypač plitusius XIX a. pab. – XX a. pr.). Literatūroje, eseistikoje ne sykį skaičiuoti Vilniaus vardai, istorijos žinovai sekdavo egzotiškais dingusio Vilniaus pėdsakais.
Tapybos, objektų, scenografijos ar audinių kūriniais pagarsėjusi M. Vosyliūtė taip pat ne pirmą dešimtmetį įdėmiai žvalgosi po savo mėgstamus rajonus ir fiksuoja sostinės kaitos procesus. Jos Vilniuje pamatome ne klasikinėje dailėje įprastus reprezentacinius pilių, Katedros ir senamiesčio bokštų vaizdus, bet neparadines erdves: įžambiai suštrichuotus Prokuratūros langus – tarsi laiko įtrūkius – ir visomis vaivorykštės spalvomis nušvitusias stoties, buvusio Žalgirio stadiono ar senojo Kalvarijų turgaus prieigas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki liepos 31 d.
„Jauna / Nauja grafika“
Jauna / Nauja grafika – tai antrus metus rengiamas tęstinis projektas, atkreipiantis dėmesį į grafikos meną kuriančią jaunąją kartą bei besiplečiančią šiuolaikinės grafikos sceną, apimančią tiek tradicinės grafikos kūrimo sprendimus, tiek grafinio vaizdo/reiškinio ryšį su tarpdisciplininiu lauku.
Bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir Grafikos katedra, VGMC pristatomi trijų Grafikos bakalauro programos diplomančių – Marijos Gabrielės Karputės, Augustės Verikaitės ir Matilde Solgaard Utsen – baigiamieji darbai – meninės instaliacijos, kurias vienija istorijų koncepcija. Autorės meninėmis priemonėmis tyrinėja individualias patirtis, artimą XX a. ir pirmykščių bendruomenių laikus siekiančią žmonijos istoriją, socialinį gyvenimą, šiandieninės ir ankstesnių kartų ryšius bei sąveikas, visuomenėje vyraujančius stereotipus; pasitelkdamos vizualinį pasakojimą, menininkės aiškinasi globalaus pasaulio veikimo principus, siūlydamos galimus ateities gyvensenos scenarijus.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 23 d.
Kęstutis Zapkus: „Tapybos esmės paieška“
„Parodai atrinkta 2010–2022-aisiais sukurtų kūrinių kolekcija – labiausiai reprezentuojanti to laikotarpio kūrybinius užmojus. Šį ciklą pavadinčiau savo vėlyvąja tapyba – ji tęsiasi, keičiasi ir sugrįžta. Tikiu ypatinga tapybos svarba žmonijos istorijos sampratai ir žmogaus savivokai. Tapybos evoliucija prasidėjo olose. Pirmųjų piešinių atsiradimą grindžiame teorija, kad jie buvo kuriami ne tik kaip medžioklės dokumentacija, bet ir ritualiniu, magiškuoju tikslu – siekiant užburti medžiojamus gyvulius. Nebeegzistuojančių gyvūnų atvaizdai atspindi to laiko medžioklės netobulumą ir maisto trūkumą. Piešiniai, savotiški istorijos metraščiai, suvaidino svarbų vaidmenį perteikiant tų laikų gyvenimą, žmogaus būsenas. Egipto šventyklų piešiniuose kanoninė vaizdų kalba vystėsi per naratyvo simbolius fiksuodama vietas, daiktus, tikėjimus, žmones. Graikijoje, ankstyvosios Krikščionybės ar Renesanso epochose kūriniuose vaizdavimas prasiplėtė iki emocinio, monumentalaus religinių, figūrinių ir ornamentinių motyvų stilizacijos, filosofinio naratyvo. Tikslesnio atvaizdo atkūrimo beieškant atėjo laikas, kai „vaizdų gaudymus“ sėkmingai perėmė fotografija. Tapybai teko reikštis įvairesniais būdais ir siekti kitokių tikslų – perduoti emocijas, jausmus, psichologiškumą bei kritikos, teorijų, politikos ir kitokias simbolines reprezentacijas. Nebeįžvelgiant evoliucijos galimybių, visuomenėje pasigirdo kalbos apie „tapybos mirtį“. Man asmeniškai tapyba liko neišsižadėtas siekis. Viliojo perspektyvi galimybė kurti abstraktų meną naudojantis tik vizualiais elementais, tokį pat komplikuotą ir turtingą, kaip Renesanso vaizdinėje kultūroje, tokiu būdu išlaikant ir tęsiant aukštosios tapybos evoliuciją. Tapybos reikšmė žmonijos vertybių sampratoje – neabejotinai turtingas mokslinis palikimas.“ (Kęstutis Zapkus)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 9 d.
Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė: „Šiaudinių sodų žydėjimas“
Parodoje eksponuojamuose soduose žydėjimas išreikštas santūriais spalviniais eksperimentais ir saikinga puošyba. Šiaudinio dirbinio kompozicijoje vertikalės dominavimas sukelia muzikinių tonų ir žaismingumo įspūdį. Žydinčiuose soduose įpintos kartų jungties idėjos, geroji energija, klestėjimas ir viltis.
Pasak tautodailininkės Vilhelminos Raubaitės-Mikelionienės, tradicijas atsinešame iš savo protėvių, tačiau svarbu, kad tradicija gyvuotų šiandien. Šiais laikais mes taip pat kuriame tradicijas, kurias perims ir pratęs ateities kartos. Todėl kiekvienas sukurtas sodas yra unikalus. Jį sudaro tradicinės piramidės motyvas, kuris yra pastovus bei puošmenys ir simboliai, kurie soduose yra skirtingi. Ateitininkė, katalikiško švietimo bei ugdymo srities specialistė, pasakoja, kad rišdama sodą meldžiasi už žmones, kurių namuose jis bus kabinamas. Tarsi įdėdama palaiminimą. Jos sodų simboliai turi savitą meninę mintį ir krikščionišką prasmę: paukštis – Šventosios Dvasios, Šv. Brigitos kryžius – virsmo simbolis, žvaigždutės soduose siejamos su Švč. Mergelės Marijos dvylikos žvaigždžių vainiku, simbolizuojančiu Žolinę. Šiaudinis sodas tautodailininkei asocijuojasi su Rojaus sodu – harmonija, gamta, pirmųjų žmonių šeima.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (V. Putvinskio g. 53, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Eglė Petraitytė-Talalienė: „Dvaro link“
Eglės Petraitytės-Talalienės paroda šį kartą, regis, gimė iš arbatos puodelio – išgerto ir dar nepanaudoto gėrimo pakeliai menininkės rankose virto paveikslų kūrimo priemonėmis, retai sutinkama koliažine dailės technika. Iš jų neįtikėtinai išmoningai sudėliotos paveikslų kompozicijos, paslaptingi koliažai, kurie lyg regėjimas sūkuriuoja numanomo puodelio garų tumuluose, veda senųjų civilizacijų atminties galerijomis, lydi ateities vizijų link.
Parodos kūriniai stebina ne tik atvirumu istorinei perspektyvai, etnologinei sąmonei ir sakralioms patirtims. Jie turi ir savo šiuolaikiškąją pusę, mat yra artimi vis populiarėjančioms aplinkos ir bio-meno kryptims, juose organiškai skamba gamtosaugos ir tvarumo idėjos. O atsakingas vartojimas ir pagarba gamtai autorei rūpėjo seniai, kai ši tematika dar nebuvo tokia madinga: jau 1986 m. E. Petraitytė-Talalienė Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Kauno skyriaus buvo apdovanota už gamtos apsaugos idėjų populiarinimą parodoje „Aplinka ir žmogus“. Panašios idėjos ir originalūs jų sprendimai menininkės kūryboje vystomi ne vieną dešimtmetį, įrašydami ją į novatoriškos Lietuvos tekstilės kūrėjų gretas.
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių raj.) veiks iki liepos 1 d.
Anatolijus Baratinskis: „Įspūdžių pėdsakai“
Paveikslai – lyg langai ar mini-gobelenai. Žinomas Izraelio menininkas Anatolijus Baratinskis, jau keletą metų dalyvaujantis mūsų šalies pleneruose ir parodose, šįkart pristato kūrinių seriją, kuri perteikia jo įspūdžius apie Lietuvą ir kuri sukurta specialiai „Aukso pjūvio“ galerijai. Į mūsų kraštą autorius žvelgia lyg pro tyrinėjančius drobių „langus“: didelius ir mažesnius, atvirus ir užkaltus, kviečiančius skverbtis į vaizdo gelmę arba paverčiančius „apžiūrimaisiais“ mus – kai stebime ne mes, o tarsi esame aptinkami žvilgsnio iš Ten. O Ten, A. Baratinskio kūrinių pasaulyje „audžiami“ slėpiningi peizažo fragmentai, išnyrantys lietuviškų trobelių kontūrai, skirtingus metų laikus charakterizuojantis spalvynas ar paros meto užuominos. Impresijų pėdsakai, aiškiai gavę savo pradžią išjaustame santykyje su lietuviškomis vietovėmis ar patirtomis situacijomis, atvilnijantys iš istorinių bei asmeninių istorijos refleksijos ežerų, budinami gyvastingų, visur prasismelkiančių gamtos galių. Autorius mėgsta kalbėti užuominomis ir nuojautomis, įvesdamas laiko dimensiją, naudodamas racionalų karkasą plastinio kūno formavimui, bet drauge apsiausdamas jį nostalgiškų emocijų audeklu, nestokodamas savityros užduočių – neatsitiktinai tekstų apie dailininką autorius M. Korolj‘is yra pavadinęs jį alchemiku.
Galerijoje „Aukso pjūvio“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki birželio 30 d.
Remis Ščerbauskas: „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“
„Daugiau nei dešimtmetį fotografuodamas Kauno gatvėse, Remis Ščerbauskas užfiksavo įvairius miesto gyvenimo momentus, kuriuose architektūrinės miesto detalės persipina su kultūriniais ir socialiniais reiškiniais. Nors R. Ščerbausko darbus priskirti gatvės fotografijai yra sudėtinga, dėl fotografijų daugialypiškumo, prasmių ir kompozicijų įvairovės galima teigti, kad jo darbai papildo ar net praplečia šio žanro ribas.
Kiekviena R. Ščerbausko fotografija – savitas pasakojimas ar momentinis miesto teatras, nors jame nieko nėra iš anksto surežisuota, niekas nėra įspėtas, o kartais net nenutuokia, kad pateko į kadrą. Ir svarbiausia, kad užfiksuota akimirka niekada nebus atkartota. Fotografo darbuose įrašyta miesto atmintis – ryškūs žmonių tipažai, jų žvilgsniai ir emocijos, architektūros detalės, atspindinčios miesto ypatumus, kasdieniai įvykiai. R. Ščerbausko fotografija tampa vertinga ne tik kūrybiniu, bet ir dokumentiniu požiūriu, netgi kaip socialinis tyrimas. Užsiimti gatvės fotografija gali ne kiekvienas. Tam reikia neišsemiamos ištvermės ir užsispyrimo, ištreniruoti akį, kad ši ne tik akylai stebėtų visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų vaizdą iš daugybės kintančiųjų. R. Ščerbauskas į komponuojamus vaizdus įpina švelnios ironijos, detalių žaismo ir griežto ritmiškumo. Žiūrovai gali mėgautis fotografijų estetika, konkrečiais elementais, miesto architektūra, asmenybių bruožais, o akylesni įžvelgs akimirkoje sustabdytą miesto veiksmą, emociją ir būvį, fotografo akimis pamatys tikrąjį Kauno „veidą“. (Menotyrininkė Neringa Stoškutė)
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 23 d.
„Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“
Parodoje eksponuojami autentiški artefaktai iš Čiurlionių šeimos aplinkos bei retai eksponuojami dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos rankraščiai, piešiniai, laiškų fragmentai.
Pagrindinis parodos akcentas – menininko tėvo Konstantino Čiurlionio vargonus puošę ornamentiniai medžio drožiniai. Šie drožiniai ir atskiros vargonų dalys iki šių dienų išliko Kabelių bažnytėlėje Druskininkų apylinkėse. Jų suradimo istorija parodoje pristatyta filmuota medžiaga. Parodos rengėjai tikisi, kad pirmą kartą plačiajai publikai rodomi vargonų fragmentai bus paskata Konstantino Čiurlionio vargonų, kuriuos, tikėtina, lietė ir jo sūnaus, būsimo kompozitoriaus rankos, restauracijai.
Kitas pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas objektas – sūnui Povilui tėvo padovanotas giesmynas Cantionale. Ecclesiasticum („Bažnytinės giesmės“) su originalia 1906 m. dedikacija Parodos lankytojus sujaudins giesmyne nuo Čiurlionio laikų išlikusi autentiška augalo šakelė. Ši daugiau kaip šimto metų senumo memorabilija simboliškai pabrėžia muzikavimo, dainos, giesmės ir religijos svarbą Čiurlionių šeimos gyvenime.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 22 d.
„Sugrįžimai“
Šioje parodoje eksponuojama tik maža dalis išsaugotų jau buvusių parodose darbų ir keletas naujų kūrinių, sukurtų 2023 metais. Jaunieji čiurlioniečiai paliko savo pėdsaką ne tik dailės srityje, jie kūrė poeziją, esė, dainas, meninę fotografiją.
Jaunieji čiurlioniečiai – jau prieš 20 metų susibūrusi prie M. K. Čiurlionio draugijos Kauno mokyklų bei gimnazijų moksleivių, VDU ir KTU universitetų studentų grupė, pasukusi meninės kūrybos kryptimi. Įkvėpti didžiojo kūrėjo M. K. Čiurlionio meno unikalumo ir asmenybės žavesio, jie atrado daug galimybių augti ir tobulėti. Vasarų plenerai atskleidė M. K. Čiurlionio brangintų vertybių, idėjų ir tikros kūrybos prasmę. Tad gilindamiesi, eskizuodami, savaip interpretuodami ir suvokdami, ko mus moko M. K. Čiurlionis, jie yra kultūros reiškėjai, atviri pasaulinio meno pažinimui – su savo šaknimis ir savo savastimi.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki birželio 17 d.
„Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas augo ir klestėjo, kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, formavosi gana platus inteligentų bei miestiečių sluoksnis, kuris formavo naujus gyvenimo įpročius. Greitėjantis ir modernėjantis gyvenimo tempas ir vienas kitas atliekamas litas kišenėje diktavo atostogų poreikį ir madas. Dėl to, vos atšilus orams ir griausmingai nuaidėjus paskutiniam Valstybės teatro spektakliui, ištuštėdavo ne tik mokyklų suolai, bet ir miesto gatvės. Priklausomai nuo finansinių galimybių, vieni patraukdavo į sodybas kaime, kiti mėgaudavosi Kauno maudyklomis Aukštojoje Panemunėje, Lampėdžiuose ar Aleksote. Kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiami 9–12 viešųjų pliažų, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau daugelis kultūrinio ir politinio elito atstovų atostogoms rinkosi sostine tituluotos Palangos paplūdimius, kurie viliojo grynu oru, saulės ir purvo voniomis bei pramogų pasauliu, vasarai iš Kauno persikeliančiu į Kurhauzą ir Basanavičiaus gatvę. Juk būtent Palanga viliojo galimybe čia vasarojančius sutikti visus tris Nepriklausomos Lietuvos prezidentus ir kiekvienos damos slaptą simpatiją – operos solistą Kiprą Petrauską! Ne veltui Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris vykdamas į Palangą rašė: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas“.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Šiaulių albumas“
Paroda „Šiaulių albumas“ – tai bandymas permąstyti miesto tapatybę, apibendrinti praeities kartų bei šiandienos tyrėjų įžvalgas ir miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, kurių ekspoziciją parodoje papildė kitų institucijų saugomi ar autorių paskolinti kūriniai.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje paroda „Šiaulių albumas“ tęsia miesto tapatybės identifikavimo paieškas. Čia pristatoma vandenų apsupto pramoninio miesto, stambaus transporto mazgo istorija. Pelkėta vietovė, ežerai, per miestą tekančios upės, kelių sankryža – tai veiksniai, nulėmę sprendimą šioje vietoje kurti miestą, o vėliau darę įtaką miestiečių gyvenimo būdui, plėtojamiems verslams, pramonės pobūdžiui, laivalaikiui ir kt.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki birželio 19 d.
„Šiaulių albumas“
Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojama parodos „Šiaulių albumas“ dalis kviečia pažinti miesto dvasią: laisvą, veržlią, nepasiduodančią. Gal ši dvasia buvo užkoduota dar senojo Šiaulių metraštininko Petro Tarvainio, kuris rūpinosi Šiaulių simboliu tapusios bažnyčios statyba, raštuose, kur jis kalba apie vis atgimstantį ir iš pelenų pakylantį feniksą? Gal todėl, praėjus trims šimtmečiams, pasaulinio garso semiotikas, skaitęs ženklų kalbą, Algirdas Julius Greimas, apsigyvenęs Šiauliuose, teigia pajutęs savitą šio miesto dvasią ir savitą mitologiją. Ją kūrė daug šiauliečių kartų, pradedant nuo tų, kurie dar XVIII a. sukilo prieš Antano Tyzenhauzo reformas, siekusias materialinės gerovės, tačiau suvaržiusias žmonių laisves. Maištinga šiauliečių dvasia skatino juos kovoti už laisvę ir XVIII a. pab. – XIX a. vykusiuose sukilimuose prieš caro valdžią, o 1918–1919 m. nepriklausomybės kovose kvietė burtis į partizanų būrius ir patiems kovoti už savo laisvę. Įvairiomis pasipriešinimo formomis ši dvasia liko gyva ir sovietmečiu, kai mieste buvo aktyvus pogrindinis gyvenimas, pasireikšdavęs ir viešomis akcijomis. Dažnai šis pasipriešinimas reikšdavosi per kultūrinį gyvenimą, kurį šiauliečiai itin stengėsi puoselėti. Vien ką reiškė didžiosios Šiaulių gegužinės, subūrusios lietuvius šviesuolius ir buvusios vienu iš žingsnių kelyje į nepriklausomą valstybę. O „Kultūros“ bendrovė, kuri tarpukariu leido lietuviškus vadovėlius, rūpinosi užsienio autorių kūrinių vertimais į lietuvių kalbą, siekė sudaryti galimybę gimtąja kalba pažinti pasaulį. Ir šiandien, besilankydami įvairiose Lietuvos bažnyčiose, net neįtariame, kad daugelio jų puošyba – šiauliečio meistro Vlado Čižausko rankų darbas. Šiaulių istorija susipina iš daugybės nepaprastų istorijų, kurios atskleidžia laisvos dvasios miesto tapatybę ir savitumą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki birželio 19 d.
„Šiaulių albumas“
Prisikėlimo aikštė visais laikais buvo šiauliečių viešojo gyvenimo vieta. Eksponuojamose fotografijose perteikta to laikmečio demografija ir politika, žmonių likimai, jų kasdienybė ir svajonės. Per šiuos vaizdus ir pasireiškia vietos dvasia. Parodoje miestas matomas nuo plačių panoramų iki mažiausių fragmentų, detalių, pastatų motyvų, fotografijų autoriai realistiškai perteikia kasdienį aikštės gyvenimą, be fasadinio spindesio, tačiau jų meistrystės dėka kasdienybės paveiksle neįžvelgsime rutinos ar buitiškumo. Čia juntama pulsuojanti miesto energija, tarsi girdėti būdingas miesto fonas – žmonių šurmulys, susiliejantis su gatvės gaudesiu, matoma situacijų įvairovė, būdinga miestui ir miestietiškam gyvenimo būdui.
Prisikėlimo aikštėje (Aušros alėja ir Tilžės g.) veiks iki birželio 19 d.
„Šiaulių albumas. Apie muzikinės scenos maištininkus“
Ar Šiauliai pagrįstai vadinami Lietuvos Mančesteriu? Beieškant atsakymo į šį klausimą, verta patyrinėti savitos Šiaulių alternatyviosios muzikinės kultūros raidą ir prisiminti jos ištakas, glūdinčias gūdžiame sovietmetyje.
Bene pirmoji roko (?) grupė, tada vadinta vokaliniu-instrumentiniu ansambliu, Šiauliuose, tuomet uždarame kariniame pramonės mieste, susikūrė dar 1960 m. kovo 8 d. po dviračių gamyklos „Vairas“ sparnu. Pasak kai kurių amžininkų, pirmasis scenoje iš stovo ištraukė mikrofoną ir dainavo jį laikydamas rankose – romantiškasis estrados akiplėša šiaulietis Ričardas Dailidė. Grupės-fenomenai „BIX“ ir „Lygiailyja“, kūrusios vakarietišką bei unikalią muziką, taip pat susiformavo Šiauliuose. Šiame mieste susikūrė išskirtinis muzikinis reiškinys – holistinė muzika. Čia susibūrė ir pirmoji Lietuvoje ska-punk subžanro grupė „Apatija“, muzikuoti pradėjo viena pirmųjų, o gal ir pirmoji, lietuviškojo britroko grupė „Brainers“, kurios šiaulietiško rokenrolo flagmanų vaidmenį vėliau perėmė vienas žinomiausių lietuviškų roko vardų „Colours of Bubbles“. Lietuvos muzikinį pasaulį praturtino unikalūs „Stagnatai“ „AXIS“, sarkastiškieji „Gin‘Gas“, eksperimentatoriai „Šalikapalikau“ ir būrys kitų įdomių kolektyvų.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Ukrainiečių menininkas SeržRa: „Gyvenimo šviesa“
Irminos Dūdėnienės keramikos paroda
Rimanto Bikulčiaus, Rimanto Ermino, Rimanto Čepulio, Rimanto Nalivaikos ir Rimanto Udro fotografijų paroda
„Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejus ir Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“
Ukrainos ir Lietuvos muziejiniai senosios dailės rinkiniai turi daug bendro. Daugelis jų yra iš asmeninių kolekcijų, pažymėtų Potockių, Sapiegų, Tiškevičių, Branickių, Pšezdeckių, Višnioveckių ir kitų abiejų šalių istorijoje svarbių šeimų vardais.
Pirmąją parodos dalį sudaro Vakarų ir Vidurio Europos senųjų meistrų dirbtuvėse sukurti darbai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus Kyjive. XX a. pr. daugiausia iš aistringų kolekcininkų ir filantropų Bohdano Chanenkos ir jo žmonos Varvaros Tereščenkos rinkinio įsteigtas muziejus yra viena svarbiausių senojo Europos ir Rytų meno saugyklų Ukrainoje. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai galės susipažinti su XVI a. siekiančiais religinės dailės pavyzdžiais, peizažais, portretais ir žanrinėmis scenomis. Tarp jų autorių – tokie visuotinai pripažinti meistrai kaip François Boucher (1703–1770) ir seras Joshua Reynoldsas (1723–1792).
Antroje parodos dalyje pristatomos vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos. Tai didžiausias Ukrainos meno muziejus, kuriame yra net 18 padalinių. Nedidelę šios institucijos vertybių dalį nuo kovo mėnesio lankytojai jau gali apžiūrėti naujajame Radvilų rūmų dailės muziejaus korpuse. O Vilniaus paveikslų galerijos Istorinę salę papuošiantys kūriniai yra vieno iš galerijos padalinių – Lozinskio rūmų – nuolatinės ekspozicijos dalis.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai. XVI–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinys – fragmentiškas ir daugialypis, susiformavęs XX a. iš skirtingų kolekcijų ir pavienių, dėl įvairių istorinių aplinkybių prieglobsčio netekusių kūrinių. Ekspozicijoje pristatoma vertingiausia muziejinio rinkinio dalis, aprėpianti Italijos, Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos įvairių tapybos mokyklų ir žanrų kūrinius.
Ekspoziciją sudaro dešimt teminių paveikslų grupių, dešimt kūrinius ikonografiškai ir asociatyviai susiejančių dalių. Muziejinį pasivaikščiojimą siūlome pradėti nuo „Gamtos stichijų“ žaliosios salės, paskui keliauti į klasikinio raudonio prisodrintus „Darbų“ bei „Puotų“ kambarius, toliau sekti šimtmečių senumo kūrinių nebylius pasakojimus apie ir šiandien aktualius „Pasirinkimus ir priesaikas“, „Geismus ir gundymus“, „Kovas“ ir judėti toliau, vis žvalgantis į minkštose, senus salionus primenančiose sienose tapybos atveriamus „langus“. Pasiekęs „Kelionių ir atradimų“ salę, žiūrovas ekspozicijos maršruto bus palydėtas į „Religinėms pasijoms“, „Vizijoms ir susitikimams“, „Miegui, budėjimui ir mirčiai“ apmąstyti skirtas muziejaus erdves.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks birželio mėn.
Paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“
Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga sostinėje iškils nauja ekspozicinė erdvė – paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“. Čia lankytojų lauks pažintis su XIX amžiaus vilniečiais ir miestu, kuriame jie gyveno. Ekspozicijos šerdis – pagal unikalią archyvinę medžiagą sukurtas miesto maketas, parodysiantis miesto kaip gyvo organizmo visumą.
Paviljonas taps unikalia susitikimų vieta, o įtraukios veiklos leis patirti Vilnių prieš 200 metų, taip sustiprinant ryšį su šiuo miestu.
Leiskitės į kelionę po tų laikų Vilnių ir atpažinkite daugelį dabar jau prarastų vietų, pastatų, gatvių, atraskite savo mėgstamas vietas. Ar pasirinktumėte gyventi tuomečiame Vilniuje?
Šalia Karaliaus Mindaugo paminklo (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„Galingi, nes vieningi“
Parodos rengėjai kviečia į kelionę, prasidedančią XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Sekdami svarbiausius NATO istorijos įvykius, sužinosite, kodėl 1949 m. balandžio 4 d. dvylika Šiaurės Amerikos ir Europos valstybių nusprendė susivienyti į gynybinį aljansą, kokius tikslus organizacija kėlė, kokiais principais vadovavosi, kada ir kokiomis aplinkybėmis organizaciją papildė naujos narės, kaip sąjungininkės prisideda prie taikos ir stabilumo pasaulyje. Taip pat ir apie Lietuvą, jos žingsnius kelyje į NATO, bendrą veiklą su kitomis valstybėmis narėmis.
Šiandienos pasaulyje susiduriame su naujomis grėsmėmis – terorizmu, kibernetinėmis atakomis, grėsme energetiniam saugumui, klimato kaitos iššūkiais. Prisitaikydama prie nuolat besikeičiančios tarptautinio saugumo padėties, NATO reformavo savo struktūras ir keitė strategijas. Atsivėręs naujoms narėms Aljansas įsitvirtino kaip transatlantinė valstybių sandrauga, prisiimanti atsakomybę už taiką ir stabilumą pasaulyje, teikianti ir koordinuojanti paramą jos reikalingoms šalims.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Tiražinės knygos menas“
„Knygų mugė baigėsi, tačiau Lietuvos nacionalinis muziejus siūlo stabtelėti, atidžiau įsižiūrėti ir pasidomėti gražiausiomis knygomis giliau. Knygų mugės lankytojas yra ir muziejaus lankytojas, tai yra skaitanti, klausanti, mėgstanti knygas publika. Tad džiugu, kad su partneriais galime pristatyti tai, kas gražiausia. Labai svarbu, kad į parodą įtrauktos ir Ukrainos leidėjų išleistos knygos, jos – dabar kovojančios už savo išlikimą, tapatybę ir kultūrą šalies simbolis“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Kasmetinį gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Čekijos Respublikos kultūros ministerija ir Čekų literatūros muziejus. 2002 m. pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyti Prahos menų akademijos (Vysoká škola uměleckoprůmyslová v Praze) studentų darbai, vėliau tradicine tapusią gražiausių Čekijos knygų parodą inicijavo ir ją kuruoja Sigutė Chlebinskaitė, kūrybinės studijos „Knygų šalis“ sumanytoja ir kultūrinių ryšių su Čekija iniciatorė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Miglė Anušauskaitė: „Signatarės pirmame plane“
„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
Kartu autorė pridūrė, kad piešdama norėjusi išnaudoti komiksų medijos teikiamas galimybes: kombinuojant vaizdą su tekstu sutalpinti kuo daugiau informacijos apie signatarių veiklą, kad tai netaptų nei sausu faktų kratiniu, nei tiesiog portretu. „Žiūriu į šį projektą kaip į progą geriau pažinti mūsų istoriją – ne „mūsų, moterų“, o mūsų visų“, – teigė menininkė.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) gobelenų kolekcija laikoma vienu vertingiausių monumentalių meninių audinių rinkinių pasaulyje ir dažnai vadinama deimantu Europos meno rinkinių kontekste.
Ši kolekcija vertinama kaip ypatingas europinės mecenatystės, dailės ir kultūrinio paveldo fenomenas, senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorinė relikvija, prilygstanti valdovo insignijoms. Šiandieninėje Lenkijoje Žygimanto Augusto gobelenai yra įvardijami kaip vertingiausia istorinė kolekcija, svarbiausias Krokuvos Vavelio karališkosios pilies eksponatas, traukiantis pasaulio smalsuolius.
Didžiulis XVI a. audinių rinkinys reprezentuoja europinę Renesanso kultūrą, paskutiniojo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – reprezentacijos užmojus ir primena Krokuvos bei Vilniaus aukso amžių – Renesanso epochą.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki liepos 16 d.
Irena Piliutytė: „Lietuvos kultūros veikėjai – raštijos pradininkai, knygnešiai, Lietuvos prezidentai“
Reta paroda turi tokį stiprų edukacinį potencialą kaip ši – joje regimos asmenybės yra lyg lietuviškosios kultūros pamatai ir atramos, svarbūs Tautos pastato architektai, konstruktoriai ar dizaineriai.
Tekstilininkės Irenos Piliutytės kruopščiai nuaustuose gobelenuose matome iškiliausių Lietuvos raštijos bei literatūros pradininkų ir vystytojų, knygnešių, Lietuvos prezidentų portretus. Tarp jų ne tik žinomų veikėjų Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio, Jurgio Bielinio ar Antano Smetonos veidai, bet ir rečiau girdėti Danieliaus Kleino, Adalberto Becenbergerio, Stasio Neteckio vardai bei personalijos.
Ekspozicija suteikia puikią progą prisiminti visus Lietuvos prezidentus, tarp kurių yra ir vienintelis moters – Dalios Grybauskaitės atvaizdas, ir dabartinio prezidento Gitano Nausėdos portretas. Tai naujausias, 2022 m. sukurtas darbas iš gobelenų ciklo, kurį menininkė audžia nuo 2009 metų.
Nuolat istorines knygas skaitanti ir lietuvybės puoselėtojais besižavinti kūrėja nepavargsta organizuoti kelionių tautos istorijos takais. O svarbiausios kelionių stotelės skirtos tiems, kurie iki moderniųjų laikų atnešė lietuvių kalbos dovaną, leido kurti literatūrą ir lietuvišką kultūrą, prisidėjo prie valstybingumo formavimosi ir palaikymo.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki birželio 10 d.
„Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas augo ir klestėjo, kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, formavosi gana platus inteligentų bei miestiečių sluoksnis, kuris formavo naujus gyvenimo įpročius. Greitėjantis ir modernėjantis gyvenimo tempas ir vienas kitas atliekamas litas kišenėje diktavo atostogų poreikį ir madas. Dėl to, vos atšilus orams ir griausmingai nuaidėjus paskutiniam Valstybės teatro spektakliui, ištuštėdavo ne tik mokyklų suolai, bet ir miesto gatvės. Priklausomai nuo finansinių galimybių, vieni patraukdavo į sodybas kaime, kiti mėgaudavosi Kauno maudyklomis Aukštojoje Panemunėje, Lampėdžiuose ar Aleksote. Kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiami 9–12 viešųjų pliažų, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau daugelis kultūrinio ir politinio elito atstovų atostogoms rinkosi sostine tituluotos Palangos paplūdimius, kurie viliojo grynu oru, saulės ir purvo voniomis bei pramogų pasauliu, vasarai iš Kauno persikeliančiu į Kurhauzą ir Basanavičiaus gatvę. Juk būtent Palanga viliojo galimybe čia vasarojančius sutikti visus tris Nepriklausomos Lietuvos prezidentus ir kiekvienos damos slaptą simpatiją – operos solistą Kiprą Petrauską! Ne veltui Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris vykdamas į Palangą rašė: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas“.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Leonora Kuisienė: „Polymnijos įkvėptieji 2023“
Autorinė meninės knygrišystės paroda „Polymnijos įkvėptieji 2023“ – tai tęstinė knygų-objektų „Duoklė mūzoms“ gija, skirta Lietuvoje gyvenančių rašytojų kūrybai įamžinti ir pagerbti sukuriant jų kūrinių laikmenas. Tai paroda, kurioje bus eksponuojamos vienetinės, kolekcinės vos 4–6 knygų tiražu išleistos ir meniškai įrištos autografuotos knygos. Parodą papildys knygos-objektai, tarp jų ir tarptautinį įvertinimą gavęs objektas (menininko knygos kategorijoje pirma vieta, JAV), vieno eilėraščio knygos, dėklai, perrišimai, bibliofilinės vertės rankų darbo knygų serija „Juodoji lelija“ (tiražas vos 21 numeruotas egzempliorius) ir dokumentinės fotografijos, kuriose užfiksuoti knygų autoriai, susitikimai su jais, net ir jų įtraukimo į laikmenos kūrimo procesą akimirkos.
Parodoje norima atkreipti dėmesį į lietuvių autorius bei jų kūrybą, parodyti, kad knyga ne tik turiniu, amžiumi, poligrafija, bet ir viršeliu, netradicine struktūra ar surišimu gali būti meno kūrinys, ir atskleisti odininkystės meno plastiką bei įvairovę.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 18 d.
Bangučio Prapuolenio akvarelės darbų paroda
„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
„Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“
Piešti Vilniaus užsienio menininkai nevažiavo beveik šešis šimtus metų. Kol į kitų išnykusių imperijų sostines, pavyzdžiui, Romą, traukė minios svetimšalių dailininkų, Vilniaus nepiešė, išskyrus vieną kitą išimtį, net ir vietiniai, atradę miesto grožį tik XIX amžiuje. Prireikė geopolitinės tragedijos, Pirmojo pasaulinio karo ir miesto okupacijos, kai 1915 m. Vilnių pradėjo intensyviai stebėti, tirti, piešti ir tapyti keliolika svetimšalių menininkų, kaizerinės Vokietijos kariuomenės propagandininkų. Šiems dailininkams, karo turistams, Vilnius buvo egzotiškas atradimas: skurdus ir gražus miestas, išsiskiriantis keistais, įdėmaus žvilgsnio vertais gyventojais. Procesas truko trejus metus, jis paliko mums didelį kokybiškų meninių artefaktų – tapybos, grafikos ir fotografijos – rinkinį.
Tai, kad Lietuva ir Vilnius buvo tarp agresyvių didžiųjų valstybių, Vokietijos Reicho ir Sovietų Rusijos, lėmė, kad antrą svetimšalių dailininkų atsiradimo mieste bangą suformavo dar viena globali katastrofa – Antrasis pasaulinis karas. Paradoksalu, bet ir šį kartą Vilnius, vakarietiškas ir paslaptingas Sovietų Sąjungos svetimkūnis, iš Rytų atvykusiems dailininkams tapo egzotika.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 11 d.
„Sutrikus tai tampa apčiuopiama“
Parodos idėja atsiremia į infrastruktūros sąvoką kaip galios paskirstymo, organizavimo ir egzistavimo būdą. Šiuolaikinės infrastruktūros posovietiniame regione formavosi ant sovietinių karinių-pramoninių kompleksų griuvėsių, tad šiandien jos atsiduria kolonializmo ir sudėtingų ekonominių, politinių procesų, kaip paslaugų perkėlimas (outsourcing), suišteklinimas (resourceification) ar išorinių padarinių atsiradimas (externalities), sukeltose įtampose. Infrastruktūros tinklai – geležinkeliai, dujotiekiai, interneto šviesolaidžiai, „Telegram” kanalai, vaizdo stebėjimo sistemos ir t. t. – kasdienybėje yra neapčiuopiami. Tuo tarpu gedimai, išjungimai, pertrūkiai išduoda visos infrastruktūros darbą ir infrastruktūrų tarpusavio ryšius. Galia ir jos materialumas įvykus gedimui ar pertrūkiui tiesiogine prasme tampa matomi, buitiški, įkūnyti.
Plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą dažnai aptariama per kibernetinio karo prizmę. Dėl neatsiejamai kartu naudojamų skaitmeninių technologijų ir kinetinių ginklų, kibernetinis karas tampa viena svarbiausių sąvokų, aprėpiančių šiuolaikinio imperializmo ir karybos sudėtingumą bei jų infrastruktūras.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 18 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Jo akyse šventi“
Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus, bendradarbiaudamas su Šilutės Hugo Šojaus muziejumi, pristato parodą, kurioje eksponuojami paveikslai iš Rytų Lietuvos bažnyčių.
Paveikslai vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, šv. Antaną, šv. Judą Tadą, šv. Vincentą Fererą, šv. Dominyką ir šv. Pranciškų – vienus populiariausių šventųjų Lietuvoje. Šv. Antanas ir šv. Judas Tadas – patys mylimiausi šventieji globėjai, kurių atvaizdų galima rasti beveik kiekvienoje bažnyčioje. Kūriniuose atpažįstami skirtingi šventųjų vaizdavimo būdai: pasakojamasis, kai vaizdingai perteikiamos šventųjų žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo scenos („Šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus susitikimas“) ir simbolinis, kai šventieji vaizduojami išryškinant jų svarbiausias šventumą lėmusias savybes, atpažįstami iš nusistovėjusių atributų, susijusių su jų gyvenimo istorija ar kankiniška mirtimi. Išsiskiria Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, kuris nutapytas ne kaip įprasta, o pasakojant šv. Simono Stoko viziją. Dievo Motina sėdi debesyse, kaire ranka laiko rūpintojėlio poza sėdintį Vaikelį Jėzų, o dešine kaip malonę visiems iš savo rankos tiesia škaplierių – ypatingą savo malonių ženklą, skydą ištikus pavojui, pažadą apsaugoti nuo amžinosios ugnies.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„THEATRUM BIBLICUM. Velykų preliudijos scenovaizdžiai“
Bažnytinio paveldo muziejaus paroda Theatrum biblicum (liet. k. Biblijos teatras) skirta scenografijos sričiai. Ji pristato unikalias, per pastarąjį dešimtmetį atrastas barokines Didžiosios savaitės dekoracijas ir Senojo bei Naujojo Testamento paveikslus iš Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, taip pat iš kitų Lietuvos šventovių bei muziejų rinkinių. Specifinės paskirties kūriniai parodo, kaip XVIII a. – XIX a. I p. per metaforas ir alegorijas būdavo įprasminama Didžiosios savaitės liturgija. Didžiąją savaitę dekoracijos pakeisdavo įprastą bažnyčios vaizdą, paversdavo interjerą įspūdinga, sukrečiančia erdve, pajungta pagrindinei idėjai.
Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo inscenizacijos paplito baroko laikotarpiu, buvo viena iš jėzuitų platinamų šventojo teatro (lot. Theatrum sacrum) formų, stebinusi ir padėjusi žmonėms emociškai išgyventi svarbiausius Išganymo istorijos momentus. Kristaus kapo – didingos scenos su dekoracijomis – apogėjumi laikomi XVII–XVIII amžiai. Tokio tipo Didžiosios savaitės apipavidalinimas paplito visoje katalikiškoje Europoje, labiausiai suklestėjo Alpių regione – Vokietijoje, Austrijoje XXI a.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“
Kas buvo Nikiforas – garsiausias Lenkijos savamokslis dailininkas? Nenuilstantis menininkas, nutapęs daugiau nei 30 000 paveikslų? Labai palankiai jo kūrybą vertino tokie žymūs lenkų dailininkai, kaip Zygmuntas Waliszewskis, Tytusas Czyżewskis, Janas Cybis, Alfonsas Karny‘s ir Edwardas Dwurnikas. Dar iki karo Nikiforo kūriniai buvo eksponuoti Paryžiuje, jis tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei straipsnių, knygų siužetams, apie jį buvo sukurtas vaidybinis ir nemažai dokumentinių filmų.
Nikiforo, kaip menininko, fenomenas aiškinamas jautriu spalvų pajautimu, gebėjimu surasti subtiliausius atspalvius, intuityviu suvokimu, kaip perteikti šviesą ir spindesį. Jis tapė viską, ką matė aplink, kas buvo artima jo širdžiai: Krynicą ir jos kurortus, stilingus dvarus ir įvairių konfesijų šventyklų interjerus, suteikiančius prieglobsčio ir dieviškumo pojūtį, kraštovaizdžius ir geležinkelio stotis, kurios jam buvo gerai žinomos dėl dažnų kelionių traukiniais, arba miestų, kuriuose lankydavosi, architektūrą. Visus vaizdus jis transformuodavo, pasitelkdamas savo vaizduotės galias, sukurdamas nerealius statinius, paminklus ar ramumos kupinus peizažus, kuriuose skirtingi vaizduojami objektai susijungia į visumą. Nikiforo menas priartina prie žmogaus egzistencijos paslapties ir liudija apie nepaprastą, sunkiai paaiškinamą jo talentą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 11 d.
Aleksandras Kostkus-Kostkevičius: „Iš debesų“
A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, muzikalumą (autorius grojo įvairiais instrumentais, buvo ansamblio narys, mokė dainavimo karo mokyklos mokinius), autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio.
Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir politinių kalinimų patirtis bei pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie tai tam įrengtuose „jausmų burbuluose“.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 11 d.
Vladas Mikalauskas: „Šiauliai. Vilniaus gatvė“
Šiaulietis fotografas Vladas Mikalauskas (1942–2011) cikle „Šiauliai. Vilniaus gatvė“, sukurtame 1983–1986 m., perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jos veide, žmones, jų nuotaikas. Kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą be fasadinio spindesio, tuo pačiu jos kasdienybės paveiksle išvengdamas rutinos ar buitiškumo. Fotografijose juntama gyvybinga pulsuojanti miesto energija, tarsi girdėti būdingas miesto fonas – žmonių šurmulys, susiliejantis su gatvės gaudesiu. Nors žmonių veiduose dar mažai šypsenų, tačiau stebina dinamiškas gatvės veiksmas ir situacijų įvairovė, būdinga miestietiškam gyvenimo būdui.
Prisikėlimo aikštėje ir skvere šalia laikrodžio „Gaidys“ Šiauliuose veiks iki rugsėjo 17 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“
Pirmojoje parodoje eksponuojamos tėvo ir sūnaus fotografijų vaizdų paralelės. A. Lukys panaudojo savo tėvo J. Lukio (1927–2001) fotonegatyvus, darytus būnant tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelerius metus grįžus į Lietuvą. Taip pat eksponuojamos A. Lukio fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Šią temos dalį inspiravo detalės, atrastos viename iš spalvotų tėvo J. Lukio negatyvų. Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai jam buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla. Sukurti vaizdinius paskatino tėvo nuotraukuose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta, graži ir natūrali gamtos aplinka bei augalai, tapę svarbiausiu besifotografuojančiųjų fonu ir dekoracija. Augalų stebėjimu paremta estetika autoriui virto daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu.
A. Lukys augalus fotografuoja iš minimalaus atstumo natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais sulankstomo tipo kamera. Toks metodas padeda kurti abstraktesnę ornamentuoto pobūdžio estetiką. A. Lukio gamtos fragmentų fotografijos parodoje „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ tarsi įgyvendina tėvo estetinę svajonę.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 17 d.
Žilvinas Kempinas: „Portretai-fosilijos 2023“
Projektas „Portretai-fosilijos 2023“ yra prielaida grįžti į vis dar nuosekliai neištirtą Lietuvos dailės istorijos laikotarpį – XX a. 10-ąjį dešimtmetį. Šiandien rekonstruojant 1996 metais vykusį projektą, nesiekiama laiko atkurti, kartoti, sustabdyti ar sugrąžinti. Bandoma pa(si)tikrinti pakitusį kontekstą.
Kempinas lieja gyvų žmonių veidus, o atliejas vadina fosilijomis – suakmenėjusiomis organizmų liekanomis arba jų atspaudais uolienose. Nebylūs žmonių užmerktomis akimis dokumentai 2023 metų projekte kalba apie (auto)portreto pokytį skaitmeninių vaizdų produkavimo amžiuje, pakitusį požiūrį į savęs reprezentavimą ir identifikavimą. 1996 metais, kai vaizduojamasis menas Lietuvoje išgyveno pereinamąjį, lūžio laikotarpį, (auto)portretas buvo nepopuliarus žanras, o šiandien yra priešingai – tai neatsiejama kasdienybės dalis. Vienspalvės įvairių asmenų veidų atliejos šioje parodoje tapatumo atžvilgiu yra gerokai iškalbingesnės už milijonus spalvotų skaitmeninių vaizdų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 6 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“
Vilniaus Pilies kalnas ir jo papėdė Neries bei Vilnios upių santakoje, kur kūrėsi Žemutinė pilis su valdovų rezidencija, yra vienas vertingiausių istorinių ir archeologinių kompleksų Lietuvoje. Dėl ypatingos vietovės geologinės sandaros ir aukštai slūgsančio gruntinio vandens gana gerai išsilaikė itin reti, laiko tėkmei neatsparūs organinės kilmės radiniai ir ši teritorija virto tikru organinės kilmės radinių lobynu. Būtent čia, Vilniaus pilių teritorijoje, prasidėjo Vilniaus – Lietuvos valstybės centro ir jos amžinosios sostinės – istorija, kurios pradžią liudija iki šių dienų išlikę unikalūs archeologiniai artefaktai, datuojami XIII a. antra puse: Pilies kalno pašlaitėje stovėjusio svirno fragmentai, auksinis žiedas, unikalus medinis balnas, apeiginė lazda, avalynės pora ir kiti radiniai.
Pasitinkant Vilniaus miesto 700 metų sukaktį, nutarta šiuos radinius konservuoti, restauruoti ir pristatyti visuomenei, simboliškai susiejant seniausio išlikusio medinio pastato istoriją su pirmojo Vilniaus paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose 700-mečiu.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2023 m. gruodžio 22 d.
„Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“
Souvenir – prancūziškas žodis, reiškiantis prisiminimą. Suvenyrais vadiname ir kelionėse nusipirktus niekučius, ir prie Baltijos jūros rastą akmenėlį, ir Venecijoje įsigytą vazelę, ir bilietą į kadaise klausytos, bet jau pamirštos grupės koncertą.
Parodoje pristatome suvenyrus, kurie draugams, kolegoms, kviestiems ir nekviestiems miesto svečiams primena ar turėjo priminti Vilnių. Rengdami parodą ieškojome atsakymų į klausimus: koks miestas ir kokie jo ženklai vaizduojami suvenyruose? Nuo ko tai priklauso? Kaip Vilnius pristatomas svetimšaliams ir kaip jie nori miestą prisiminti? Kaip keičiasi suvenyrų formos ir siužetai? Galiausiai – iš kur atsiranda suvenyrai ir kas juos kuria?
Paroda apima ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus vidurio iki šių dienų. Joje rimti, kurioziški, dailūs ir bjaurūs daiktai pasakoja įdomias istorijas ne tik apie Vilnių, bet ir apie mus. 700-ojo miesto vardo paminėjimo jubiliejaus proga kviečiame pasiklysti tarp vilkų, bokštų ir bažnyčių.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
„Po šimts pypkių!“
1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2023 metų birželio 18 d.
„Aš esu vilnietis“
Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.
„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“
Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.
„Gedimino laiškai: tada ir dabar“
Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi Gedimino pilies bokšte pristatys originalų Gedimino laiško nuorašą.
Būtent šis dokumentas yra didžiulės šventės „kaltininkas“: nė vienas originalus Gedimino laiškas nėra išlikęs, todėl Rygoje netrukus po gavimo padarytas nuorašas yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Jo egzistavimas istorikams atskleidė pačių Gedimino laiškų faktą, jų siuntimo ir pirmo Vilniaus paminėjimo datą, šiandien miestui leidžiančią minėti 700 metų jubiliejų.
Kartu su eksponuojamu laišku veiks paroda, kuri interaktyviai pristatys šių laiškų reikšmę ir svarbą. Kiekvienas lankytojas turės galimybę parašyti ir savo, šiandieninio vilniečio, laišką ateities Vilniui bei vilniečiams ir įmesti jį į laiko kapsulę. Parodos pabaigoje ši laiko kapsulė bus atiduota saugoti muziejui ir iškelta tik po daugelio metų kitos svarbios sukakties proga.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Visos jos tokios…“
„Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus.
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki 2023 m. gruodžio 1 d.
„Per amžius nešu savo istoriją...“
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki 2023 m. gruodžio 10 d.
„Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“
Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslaptingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Kartūno kodas. Alytaus medvilnės kombinato palikimas“
Parodos fokuse – Alytaus medvilnės kombinato dailininkės, jų sukurtų audinių projektai ir pavyzdžiai, gamyklos audinių katalogai – margos raštų enciklopedijos, galinčios atkurti monochrominių vaikystės ir jaunystės fotografijų spalvas, sugrąžinti prisiminimus apie gėlėtas sukneles ar vaikystės miego patalus. Drauge su margaspalvių audinių istorija „Kartūno kodas“ sugrąžina dar margesnius buvusių darbuotojų prisiminimus.
Emocingoje, tarsi ką tik prieš žiūrovą išpakuotoje parodos ekspozicijoje – garsaus fotografo alytiškio Vytauto Stanionio ir jo kolegės Zitos Stankevičienės fotografijos, dokumentuojančios medvilnės kombinatą nuo pat statybų pradžios iki 2019 m. įmonės teritoriją nusiaubusio gaisro, nuo įžvalgių, sovietinius kanonus peržengiančių darbo, švenčių ir buities fotografijų iki įnirtingo 2007 m. darbuotojų streiko fotodokumentikos.
Paroda „Kartūno kodas“ siekia atkoduoti Alytaus medvilnės kombinato palikimą ir šį kodą sugrąžinti mums kaip svarbų savasties genomą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Romualdas Balinskas: „Tie kambariai“
Romualdas Balinskas yra ekspresionistinės tapybos atstovas, paskutiniu metu labiau linkstantis į abstrakcionizmą. Kūryba išsiskiria plastinės raiškos pokyčiais, neprarandant savitumo ir autentiškumo, polinkio į monochromiją. Būdingas išplėstas tapybos lauko supratimas, kvestionuojant jo fizines ribas. Kūrybinio dėmesio centre – žmogus. Dažnai sunkiai identifikuojamas, be veido bruožų, belytis, pavaizduotas tarp aiškiai atpažįstamų fizinės aplinkos daiktų. Vizualinių elementų neišbaigtumas verčia žiūrovą patį pabaigti pasakojimą. Dailininkui tapymo aktas yra lyg ritualas, turintis aiškią mintį ir intencijas.
„Žiūriu į vidų. Lango stiklas atspindi debesis. Savo paties siluete matau stalo kampą, užvožtą lėkštę, kėdės atlošą, pusę sofos, nuvaikščiotas grindų vagas, įsispraudusias tarp stalo, sofos ir balintos krosnies… Tie kambariai vis nusitapo kažkodėl. Jie be žmogaus, bet žmogaus kambariai, jie apie žmogų. Tie kambariai atsiveria lyg be sienų, lyg su kvapu, su garsu, su laiku ir gyvenimu.“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki birželio 14 d.
Alisa Rūta Stravinskaitė: „Verpetas“
Parodos idėja menininkei gimė norint vizualizuoti pojūčius ir vaizdinius, kuriuos įkvėpė Sigito Gedos kūryba. Rengiant šią parodą didžiąją dalį laiko menininkė praleido netoli poeto gimtinės Lazdijų rajone — tokia neplanuota kūrybos geografija stipriai paveikė jos asmeninį supratimą apie S. Gedos kūrybos kontekstus, taip pat paskatino domėtis poveikiu, kurį menininkui daro kūrybinė aplinka. Kasdien sutikdama gamtos, vandens, augalų, paukščių motyvus, ji atrado itin artimą santykį su poeto kūryba. Pirmuosius darbus šiai parodai A. R. Stravinskaitė kūrė spalvoto lino raižinio technika, tačiau vėliau nusprendė įtraukti ir daugiau – nuo akvarelės iki koliažo. Taip pat buvo nuspręsta rodyti ir tam tikrą dalį kūrybinio proceso, kurią sudaro eskizai, autorės užrašai ir vizualūs pamąstymai. Alisos Rūtos tikslas buvo sukurti darbus, kurie įtrauktų parodos lankytojus kaip verpetas, keltų norą žiūrėti įdėmiai, ieškoti sąsajų su S. Geda – skaityti šio autoriaus kūrinius, juos analizuoti.
Parodoje menininkė nori ne tik pristatyti savo kūrinius ir pasidalinti jais su platesne publika, tačiau ir skatinti susidomėjimą S. Gedos asmenybe bei kūryba žvelgiant nauju kampu. Bandymai prisiliesti prie jo kūrybos kitomis meninėmis priemonėmis yra itin reti. Todėl tokia paroda yra matoma kaip galimybė tai atskleisti kartu supažindinant parodos lankytojus su tradicinėmis ir sintetinėmis grafikos priemonėmis.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki birželio 7 d.
Šis įvietintas, vienintelį kartą atliekamas performansas pasklis po kitos moters kūrėjos – Elenos Nijolės Bučiūtės – suprojektuotą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatą. Veikiantis aktyviame santykyje su juo, kūrinys žiūrovus panardins į savitą prasmių ir pojūčių gelmę.
