Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2019 m. sausio 27 d. portale vilniausgalerija.lt
Apolono Epikuriečio šventykla tapo ir pirmuoju antikinės Graikijos objektu, įtrauktu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (nr. 392) 1986 metais. Tai – dar vienas paradoksas,žinant, kad maždaug 1700 metų ji buvo visiškai nežinoma, kol XVIII a. ją iš naujo ir visiškai atsitiktinai atrado prancūzų keliautojas bei archtitektas Joachimas Brocheris. Manoma, kad antrą sykį J. Brocheris šventyklos nebeišvydo: pakeliui link objekto jį užpuolė bei nužudė plėšikai. Vis dėlto šventykla buvo iš naujo įvertinta graikų kultūrą vėl pamilusių europiečių ir dar po dviejų šimtų metų tapo pirmuoju taip apsaugotu objektu Graikijoje.
Apolono Epikuriečio šventykla išsiskiria ne tik tuo, kad neįtikėtinai gerai išsilaikė, bet ir savo architektūrine derme. Tai – retas ir vienas geriausių pavyzdžių, kur vienoje vietoje matosi net trys senovės Graikijos architektūros stiliai: dorėninins, jonėninis bei korintinis. Dorėninis ryškiausiai išreikštas eksterjere, jonėninis – vidinėje šventykloje, o korintinis žymi įėjimą į vidinę šventyklą. Manoma, kad vidinėje dalyje galėjusi stovėti ir Apolono statula ar kitas jį simbolizuojantis objektas.
Apolonas, kaip manė graikai, buvo ypač įtakingas saulės šviesos dievas, muzikos, poezijos globėjas, mūzų choro vadovas ir įžymus muzikantas. Žinomas ir kaip pranašautojas bei gydytojas. Dažniausiai jis buvo vaizduojamas su lanku ir strėlėmis (auksinės strėlės simbolizuoja saulės spindulius). Antrasis žodis Epikurietis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia gelbstintis, padedantis – būtent šios Apolono galios sulaukdavo ypač daug pamaldžiųjų dėmesio, būtent dėl šių jo savybių Apoloną bijojo niekinti priešai ir jaunesnės kartos (kaip galimai nutiko ir mūsų aprašomoje šventykloje).
Statinys išsiskiria ne tik savo įspūdinga derme su aplinka (kalnais), bet ir konstrukcijų kokybe: manoma, kad būtent architekto meistriškumas tapo vienu iš faktorių, kodėl šventykla atlaikė tiek amžių. Spėjama, kad ją sukurti galėjo architektas Iktinas, tas pats, kuris projektavo ir garsųjį Partenoną – šventyklą deivei Atėnei garsiajame Atėnų Akropolyje. Didžioji dalis sienų sukurta iš apylinkių akmens, prabangesnės detalės – iš marmuro. Pastato eksterjere būta ir piešinių ar spalvotų detalių, o įėjimą puošė vaizdingi frizinai, kuriuos XIX amžiuje nusipirko britai (šiuo metu jie tebeeksponuojami „Britų muziejuje“).
Gaila, bet nėra išlikę daug pirminių šaltinių apie to meto šventyklą. Šiuo metu vieta uždengta milžiniška palapine – čia vyksta restauracijos darbai bei tyrimai, tačiau tai nė kiek nesumažina istorinio pojūčio, o gal net kaip tik jį sustiprina – galima matyti, kaip detaliai ir preciziškai bandoma prisiliesti prie praeities.
Daugiau įrašų apie UNESCO pasaulio paveldo sąrašui priklausančius objektus rasite čia.