Weizenbergi 34 / Valge 1, Tallinn
Trijų Baltijos šalių moterų menininkių Malle Leisi (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda, skirta 1970–1980 m. vėlyvosios Sovietų Sąjungos kūrybai. Visos trys metė iššūkį to meto meno pasaulio taisyklėms netradiciniu savęs pristatymu, erdvės kūrimo būdais ir apmąstymais apie buvimą menininku.
Leisi, Tabaka ir Rožanskaitė buvo išskirtinės menininkės sovietmečio Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos įgijo meno institutuose Taline, Rygoje ir Vilniuje 1950–1960 metais, buvo panašus savo ideologiniais ir estetiniais principais. Tačiau netrukus visos trys nutolo nuo šių principų – nebūtinai tiesiogiai prieštaraudamos taisyklėms, o perkeldamos ir užtemdydamos iš pažiūros paprastų motyvų ir gestų prasmę.
Daugiau apie parodą.
Ambicingo tarptautinio projekto centras – devintojo dešimtmečio antrosios pusės italų ir estų menininkų kūrybinis dialogas. Paroda Estijos auditorijai pristato reprezentatyvią transavangardo grupės, susikūrusios Italijoje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kūrybos apžvalgą iš privačių kolekcijų ir muziejų Italijoje, kuri yra šalia Raoul Kurvitza (1961) ir Urmas Muru (1961) kūrybos, atnaujinusios Estijos meno lauką devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Nors ir gimęs anapus geležinės uždangos, šaltas Kurvitzos ir Muru ekspresionizmas – tokį pavadinimą davė patys menininkai – tarsi šiaurietiškas itališkojo transavangardo atspindys.
Daugiau apie parodą.
„Kai kūnas sako taip+“ – personalinė olandų menininkės melanie bonajo paroda, ieškanti atsakymo į klausimą, ar vis dar yra vietos intymumui mūsų vis labiau komercializuojančiame ir technologiškai besikeičiančiame pasaulyje. Pagrindinė parodos tema – prisilietimas, tiek tiesiogine prasme, tiek prisilietimas kaip mūsų santykis vienas su kitu ir mus supančiu pasauliu. Menininkė tiki, kad prisilietimas gali veiksmingai išgydyti vienatvę – šią šiuolaikinę epidemiją.
melanie bonajo paroda „Kai kūnas sako taip+“ 2022 m. atstovavo Nyderlandams Venecijos meno bienalėje, o dabar keliauja po Europos muziejus. Be grandiozinio ir jautraus bienalės projekto, parodoje – trys ankstesni video darbai, skirti plačiau supažindinti su melanie bonajo kūryba. Menininkas Théo Demansas, bendradarbiaudamas su bonajo, sukūrė jutiminį ir žaismingą erdvės dizainą vaizdo klipams, per kuriuos temos iš ekranų perkeliamos į fizinę erdvę.
Daugiau apie parodą.
Parodoje dera Jaano Toomiko videoinstaliacija „Krioklys“ (2005) su Baltijos vokiečių menininkų XIX a. romantizmo peizažo tapyba. Kaip būdinga Kumu projektinėms erdvėms, Jaano Toomiko „Kraštovaizdžio dekodavimas“ yra meno intervencijos projektas, pagrįstas meno istorijos ir šiuolaikinio meno sinteze. Skirtingiems laikotarpiams būdingi bruožai ir menininkų siekiai patenka į naujus kontekstus, atveria naujas interpretacijas.
Viena didžiausių įžvalgų, susijusių su XIX amžiaus romantizmo judėjimu, buvo menininkų suvokimas apie vidinį individo gyvenimą, nesąmoningas žmogaus mintis ir troškimus. Jaano Toomiko vaizdo įrašas siūlo šiuolaikinę paralelę XIX amžiaus peizažinei tapybai per asmeninės elegijos, egzistencinio nerimo ir pabėgimo į gamtą temas. Kadangi krioklys yra autobiografinis kūrinys, parodoje pateikiami ankstesni Toomiko interviu, kuriuose jis analizuoja savo meno raidą ir supažindina su savo kūrybos pagrindais.
Daugiau apie parodą.
Parodoje, remiantis techninių studijų rezultatais, nagrinėjami Estijos menininko klasiko Konrado Mägi (1878‒1925) darbai. Šiuolaikiniais metodais galima aptikti tai, kas nematoma plika akimi, t. y. apatinius piešinius, perdažymus, atliktus kompozicijos pakeitimus, spalvų korekcijas. Taip geriau suprantame kiekvieno atskiro kūrinio struktūrą, tapybos techniką ir medžiagas bei susipažįstame su menininko stiliumi.
Daugiau apie parodą.
Nauja nuolatinė ekspozicija pasakoja apie Estijos meno istoriją, kuri vystėsi per daugiatautę Estijos istoriją, peraugant į paveldą, kuriame susilieja estų, baltų–vokiečių ir rusų tradicijos. Didžiausias dėmesys skiriamas meno vaidmeniui visuomenėje ir formuojant įvairių bendruomenių tapatybę. Temos: baltų–vokiečių ir estų vizualinės kultūros sąsajos, vaizdų reikšmės jaunoje Estijos nacionalinėje valstybėje, šiuolaikinio gyvenimo vizijos, moterų menininkių balsai, menas XX amžiaus trečiojo dešimtmečio autoritarinėje eroje ir Antrojo pasaulinio karo metais, vietos identiteto peizažų atsiradimas. Taip pat apžvelgiama, kokią įtaką vizualiniam tapatybių konstravimui, kartu su aukštuoju menu, padarė menininkai mėgėjai, dizainas ir grafinis dizainas bei profesionalaus meninio ugdymo plėtra. Kartu su aukštuoju menu, ekspozicija apžvelgia vizualinę šalies kultūrą platesniu mastu, pavaizduodama pomėgį menui ir meninį išsilavinimą tampriame ryšyje su grafiniu dizainu ir dizaino istorija.
Daugiau apie parodą.
Paroda nukrypsta nuo lūžio, kurį Estijos visuomenėje sukėlė Šaltojo karo pabaiga ir nepriklausomybės atgavimas. Estijoje 1990 metai buvo pereinamasis laikotarpis. Šalis buvo išlaisvinta iš Sovietų Sąjungos (1991 m.) ir pradėjo atstatinėti liberalią demokratinę visuomenę, pagrįstą rinkos ekonomika. Parodos pavadinimas pasiskolintas iš legendinės estų pankų grupės J.M.K.E. 1993-iųjų metų dainos žodžių, kuriuose užfiksuota absurdiška dešimtmečio atmosfera, apvertusi kone visas vertybes aukštyn kojomis.
Daugiau apie parodą.
Ši paroda reprezentuoja vieną galimą požiūrį į XX amžiaus antrosios pusės Estijos meną, kai jam buvo būdingi konfliktai ir prisitaikymas prie naujos, po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios, politinės tvarkos. Tai, kaip sovietų valdžia suprato meno ir menininkų vaidmenį visuomenėje, kardinaliai skyrėsi nuo požiūrių, formavusių meną prieškario Estijos Respublikoje. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje vyravo griežtas stalininio socialistinio realizmo kanonas, pagal kurį menininkai turėjo realistiškai tarpininkauti ideologinėms komunistų partijos žinutėms. Šeštojo dešimtmečio antroje pusėje sovietinė visuomenė pamažu tapo liberalesnė, o partijos reikalavimai menui tapo ne tokie griežti, tačiau oficialūs nurodymai sovietinei kultūrai išliko iki devintojo dešimtmečio.
Daugiau apie parodą.
Weizenbergi 37, Tallinn
Parodoje „Prisitaikymo menas“ nagrinėjama, kaip mes įprastai suvokiame, interpretuojame ir vertiname natūralią aplinką ir gyvybės rūšis. Parodoje nagrinėjami šiuolaikinių menininkų požiūriai į gamtos vertinimą ir gamtos deestetizavimą, atsiradusį iš ekoestetikos ir ekofeminizmo.
Daugiau apie parodą.
Skulptūra sudaro nedidelę, bet išskirtinę Estijos dailės muziejaus užsienio meno kolekcijos dalį, kuri iki šiol visuomenei buvo rodoma labai mažai. Pirmajame Kadriorgo pilies aukšte eksponuojama užsienio skulptūrų kolekcija leis apžvelgti Estijos istorinius ryšius su Vakarų Europos ir Rusijos skulptūromis. Kolekciją sudaro daugiau nei 250 kūrinių, sukurtų nuo XVIII iki XX amžiaus, o jo centre – skulptūros klasikos ir sovietinės Rusijos meno kopijos. Greta portretų yra nemažai figūrinės ir dekoratyvinės skulptūros pavyzdžių.
Atviros saugyklos ekspozicija leidžia iš arčiau pažvelgti į skulptūros meną, susipažinti su pagrindinėmis skulptūros technikomis ir medžiagomis.
Daugiau apie parodą.
Parodoje eksponuojami XVI–XVIII a. paveikslai, XVIII–XX a. olandų, vokiečių, italų ir rusų meistrų Vakarų Europos ir Rusijos taikomoji dailė ir skulptūra. Nuolatinėje Kadriorgo dailės muziejaus ekspozicijoje pristatoma Estijos dailės muziejaus užsienio meno kolekcijos grietinėlė, kurią daugiausia sudaro Vakarų Europos ir Rusijos XVI–XX a. paveikslai, skulptūros ir taikomoji dailė.
Daugiau apie parodą.
Weizenbergi 28, Tallinn
Honoré Daumier (1808–1879) buvo puikus XIX amžiaus prancūzų menininkas, kūręs novatoriškus paveikslus ir skulptūras, bet daugiausia uždirbęs kaip karikatūristas. Dėl įspūdingos animacinių filmų ir karikatūrų kūrybos jis gali būti laikomas karikatūros tėvu – titulą pateisina jo pavyzdys, kaip humoristinius paveikslus pavertė socialiai ir politiškai įtakingais meno kūriniais.
Kaip demokratinių ir respublikinių pažiūrų šalininkas, Daumier stojo į nepalankiųjų, t. y. pažeidžiamų socialinių grupių, pusę ir nebijojo pulti nesąžiningų politikų ar jų paramos struktūrų: turtingos buržuazijos, bažnyčios, mokyklų ir teismų. Nors įžūliai kritiškai ir ryžtingai žiūrėjo į šiuos klausimus, į bendražmogiškas silpnybes jis žiūrėjo švelniau, su empatija ir užjaučiančia šypsena.
Daugiau apie parodą.
Nuolatinės muziejaus ekspozicijos pagrindą sudaro Europos ir Kinijos keramika ir porcelianas bei Vakarų Europos paveikslai iš buvusios Johanneso Mikelio kolekcijos.
Daugiau apie parodą.
Niguliste 3, Tallinn
Niguliste muziejaus kolekcijoje saugoma pati nuostabiausia ir vertingiausia Estijos viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų bažnytinio meno dalis.
Daugiau apie parodą.
Parodų erdvėje dviejuose Mažosios koplyčios aukštuose eksponuojamos viduramžių skulptūros ir mažesni altorių paveikslai iš Estijos dailės muziejaus kolekcijos. Nuolatinėje ekspozicijoje yra XIII–XVI a. meno kūriniai iš Estijos bažnyčių. Visiškai nauja galerija viršutiniame aukšte buvo sukurta taip, kad atkartotų bažnyčios istorinius interjero balkonus. Viduramžių laiptai, vedantys į galeriją, kadaise buvo naudojami norint patekti į balkoną, kur buvo susirinkimo suolai ir nedideli vargonai.
Daugiau apie parodą.
Pirmame viduramžių bažnyčios bokšto aukšte, į kurį galima patekti viduramžių laiptais ir moderniu stikliniu liftu, lankytojai gali apžiūrėti istorinių bažnyčios varpų ekspoziciją. Parodoje, esančioje 16 metrų lubų aukščio patalpoje, eksponuojama daugybė bažnyčių varpų nuo viduramžių iki naujųjų laikų, kai kurie iš jų buvo nulieti liejykloje, kadaise Rüütli gatvėje, šalia bažnyčios. Parodoje yra skyrius apie bokšto istoriją.
Daugiau apie parodą.
Lühike jalg 3, Tallinn
Urve Küttner (g. 1941) personalinė paroda apžvelgia daugiau nei penkių dešimtmečių menininkės kūrybinius ieškojimus. Küttner yra itin plataus spektro metalo menininkė Estijos mene, dirbusi su įvairiomis medžiagomis ir technikomis kaip aistringa ir šmaikšti eksperimentuotoja. Per visą savo kūrybinę karjerą ją žavėjo ribų perkėlimas tarp skirtingų meno žanrų – menininkės kūryba apima novatorišką industrinį dizainą, skulptūrines formas, subtilų filigraninį juvelyrikos meną, konceptualius projektus ir juvelyrikos instaliacijas, monumentalius paveikslus ant metalo, žaidžiantį su rūdimis.
Daugiau apie parodą.
Adamsonas-Ericas (1902‒1968) yra vienas ryškiausių Estijos modernistų menininkų. Jis buvo talentingas ir nepaprastai įvairiapusis kūrėjas, per savo gyvenimą tapęs legenda. Adamsonas-Ericas buvo vienas iš nedaugelio menininkų, vienodai stiprus ir kaip tapytojas, ir beveik visose taikomosios dailės bei dizaino srityse. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Adamsonas-Ericas dėl daugybės kelionių buvo vienas reikšmingiausių Estijos meno kosmopolitų, gyvenęs ir dirbęs įvairiose Europos vietose. Jis taip pat buvo aktyvus ir drąsus Estijos kultūrinio gyvenimo dalyvis bei reikšmingas visuomenės veikėjas. Be to, jis aktyviai dalyvavo kuriant ir organizuojant Estijos meno gyvenimą, o pokariu buvo gerbiamu dailės mokytoju, paveikusiu kelias kartas.
Daugiau apie parodą.
Telliskivi 60a-8, Tallinn
„Fotografiska“ muziejuje atidaroma didelės apimties retrospektyvinė Toomas Volkmann kūrybos paroda, kurioje daugiau nei 100 fotografijų pasakoja menininko istoriją iš 30 metų trukusios kūrybinės kelionės. Parodos svarba yra ne tik paties menininko pasaulio išnarpliojimas, bet ir jautrus epochos kartografavimas – nuo skausmingo 9-ojo dešimtmečio trapumo iki įžūlios 2010-ųjų estetikos. Pirmą kartą paroda užims ne tik parodų salę, bet ir „Fotografiska“ 1 ir 6 aukštus.
Daugiau apie parodą.
Elizavetos Porodinos paroda kviečia žiūrovą susipažinti su jos meninės kūrybos ir įvaizdžio kūrimo sferomis. Savo eksperimentine, svajinga, o kartais ir siurrealistiška fotografija jis sujungia praeitį su dabartimi ir nukelia žiūrovą į kelionę laiku ir erdve.
Parodoje atsispindi paskutiniai Elizavetos gyvenimo ir kūrybos metai. Jo vaizdai siurrealistiški, svajingi ir intymūs, kartais baisūs, persekiojantys ir subtilūs. Ašaros ir vanduo – pasikartojančios temos jos vaizduose, įkvėpimo ji semiasi iš vaikystės Rusijoje, meno, istorijos, filmų ir religijos. Sujungdama intymų ir anapusinį gyvenimus, Elizaveta su savo tiriamaisiais elgiasi nepaprastai tiksliai, pasiekdama intensyvumą ir gaivumą
Daugiau apie parodą.
JAV gimęs Rogeris Ballenas Johanesburge ir jo apylinkėse dirbo nuo 1970-ųjų. Iš pradžių jis dokumentavo marginalizuotus baltuosius pietų afrikiečius atokiuose regionuose, artėjant Apartheido eros pabaigai, perteikdamas jų dvasios būseną ryškia juodai balta fotografija. Tačiau nuo 1995 metų Balleno estetika ėmė peržengti tradicinės fotografijos ribas. Jo unikaliame daugialypės terpės „baleno“ stiliuje žmonės, figūros ir gyvūnai gyvena kruopščiai sukurtose scenose, puoštose pirminiais, vaikiškais piešiniais, kurie gali patikti absurdo teatrui. Šis išskirtinis stilius – persekiojantis ir viliojantis – sužavėjo viso pasaulio žiūrovų vaizduotę.
Daugiau apie parodą.
Lai 17, Tallinn
„Ritmai ir erdvės“ tyrinėja žavų ryšį tarp radikalių idėjų ir kasdienybės, kai jos sąveikauja su miegamosiomis erdvėmis, aplinka, laiku ir laiko matavimu. Parodoje eksponuojami užsienio ir estų dizainerių darbai, kurie per ateities vizijas ir daugiau nei šimtmetį menančius metodus tyrinėja erdves ir laikus, kuriuos skiriame miegui.
Daugiau apie parodą.
Porceliano gamyba Rygoje turi ilgą istoriją. 1963 m. pirmą kartą buvo sujungtos dvi didelės XIX a. nacionalizuotos įmonės: Kuznecovo porceliano gamykla (įkurta 1841 m.) ir Jesseno porceliano gamykla (įkurta 1886 m.); vėliau gamykla pavadinta į Rygos porceliano gamykla.
Daugiau apie parodą.
Didžiausioje iki šiol nuolatinėje Estijos dizaino parodoje „Estijos dizaino įvadas“ – beveik 500 objektų, dizaino darbų ar fotografijų iš daugiau nei 200 dizainerių ar įmonių. Paroda apima laikotarpį nuo praėjusio amžiaus pradžios iki šių dienų su Lorupo ir Liuterio gamyklų gamybos pavyzdžiais, taip pat tokiais darbais kaip Huumi pirties krosnelė, apdovanota Red Dot apdovanojimu, bei Mare Kelpman darbais.
Daugiau apie parodą.
Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje dabar veikia didžiausia iki šiol nuolatinė Estijos taikomosios dailės paroda. Antrame muziejaus aukšte esančioje ekspozicijoje, kurios plotas 450 m2, yra daugiau nei 2000 beveik 400 menininkų darbų. Parodoje apžvelgiama Estijos taikomosios dailės raida ir pristatomi šioje srityje dirbusių ir dabar dirbančių menininkų darbai nuo praėjusio amžiaus pradžios iki šių dienų – nuo Adamsono-Erico iki Tanel Veenre.
Daugiau apie parodą.
Hobusepea St 2, Tallinn
Duetų parodos „Hobusepea“ galerijoje išeities taškas yra Katrin Piile paveikslas „Skulptorius, modeliuojantis mano portretą“. 2020 metais baigtame paveiksle daugiausia dėmesio skiriama modeliuojamam tapytojo portretui. Už portreto dirbusio skulptoriaus tapatybė slepiama, tai rodo tik ant sienos kabanti jo ankstesnės skulptūros nuotrauka. Ironijos atspalviu pridengtas egocentriškumas yra parodos atspirties taškas. Nepaisant egocentriško požiūrio, abiejų autorių bendradarbiavimas paremtas koreliacijos principu. Vieno autoriaus kūrybinis impulsas pajudina kito kūrybą, kuri, savo ruožtu, naudojama kuriant pradinį impulsą duodančiojo kūrinį. Dėl savo kūrybos proceso sąsajų menininkai tik iš dalies vadovauja kūriniui, paliečia autorystės ribas.
Daugiau apie parodą.
Pikk 18, Tallinn
2010-ųjų metų Mari Roosvalt aliejinė tapyba ir akvarelės, kurios buvo kuriamos koliažo principu, pernešė idėją apie giliuosius kultūros klodus Europoje, besitęsiančius į šiuolaikinį gyvenimą, o gamtos – miesto aplinkoje. Šios temos jai liko prie širdies. Tačiau 2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje paskatino panaudoti kitokius nei anksčiau atvaizdus. Paveiksle „Laukimas“ (aliejus, drobė, mišri technika) menininkė kaip simbolį sujungė žinomą žirgų paminklą Condottiere Bartolomeo Colleoni, kaip besiveržiančios karinės jėgos simbolį, ir atsvarą jam – Amando Adamsono sukurtą paminklą „Rusalka“ su angelu, laikančiu taikos vainiką, o ne kryžių. Šis paveikslas buvo pirmasis iš panašių motyvų darbų serijos. Potraukis išreikšti savo socialinę poziciją menininkei priminė 1990-uosius, kai, viena vertus, didelių socialinių pokyčių įtakoje ir, kita vertus, bandydama atnaujinti ir praturtinti savo tapybos kalbą, ji pradėjo naudoti koliažą, mažo formato kūrinių ir instaliacijų seriją („Pranešimai“, 1998; „Žmogus“, 1998–1999; „Vaidmenys“, 2000). Naujausių ir prieš dešimtmečius sukurtų kūrinių gretinimas skatina minčių apie menininkės socialinių nuomonių raiškos skirtumus ir koliažo principo pritaikymą neramiais laikais tiek Mari Roosvalt kūryboje, tiek bendrąja prasme.
Daugiau apie parodą.
Vabaduse Väljak 6, Tallinn
„Magija kartais yra labai arti nieko“ – tai paroda apie didžiulio potvynio metu patirtą netektį, susitaikymą su šia netektimi, paleidimą iš dabartinės pasaulio tvarkos ir naujo pasaulio kūrimą iš praėjusio gyvenimo griuvėsių.
Kaip tapti lengva plunksna ir atsisakyti pertekliaus? Hanna Samoson praėjusius metus praleido spręsdama šį klausimą. Vėliau iš patirties atsirado modeliai, į kuriuos atsitrenkę simboliai krito kaip dėlionės gabalėliai. Lasnamäe paviljone lankytojas patenka į vaizdo klipų, akmens skulptūrų ir instaliacijų suformuotą kelionę, kuri įtraukia, bet palieka neužbaigtą mintį, atspindintį menininko supratimą, kad kiekviena pabaiga visada yra kažko naujo pradžia.
Daugiau apie parodą.
Iš daugelio dalykų, kuriuos studijavo įvairiose institucijose, tapyba buvo nuosekliausias Annos palydovas. Lanksčiai interpretuojama, ji vėl ir vėl pasirodo jos kūryboje. Kita vertus, mintis, kurią Anna jau išsakė būdama trečio kurso tapybos studentė, prieštarauja per ilgai atsidavusiam darbui su viena medija: „Man tapti kažkuo įdomiau nei būti kažkuo“. Išties – jei menas reiškia gyvenimo aiškumo paieškas, tai nėra lemiamos reikšmės, kokia kalba jis vartojamas. Todėl neverta tikėtis, kad būsima Annos Škodenko paroda mus pasitiks aliejinių dažų ir drobių kvapu. Net ir darbinį parodos pavadinimą galima interpretuoti įvairiai: „Pasiekiama, bet vis dar nepasiekiama“ arba „Ištiesk pasitikinčią ranką tamsoje“.