Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 2 sausio d. 01:40
Savaitės parodų kalendorius
Sausis 2 - 31
„Permainų šventė“

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Biržų krašto muziejuje „Sėla“ (Radvilos g. 3, Biržai) veiks iki vasario 17 d.

„Ką pasakoja kalavijai?“

Lietuvos nacionalinis muziejus visuomenei pristato 9 originalius kalavijus. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas rastas bulvių lauke, kitas – Asvejos ežero dugne.
Prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, kuris įsimbolino valdžią, galią ir prestižą. Parodoje Senajame arsenale pristatomi devyni kalavijai, iš kurių ankstyviausias datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose ir Asvejos ežere netoli Alkos kaimo rasti ginklai.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

Mykolas Sauka: „Vaikų kambarys“

„Vaikų kambarys“ – tai iš medžio drožtų objektų instaliacija, pasižyminti „saukiškais“ bruožais – ironija ir atmosferiškumu, puikiu amato išmanymu (šiuo atveju orientuojantis į dievdirbiškąją tradiciją).
Autorius apie ją pasakoja: „Prieš trejus metus užsidariau dirbtuvėje su medžio kaladėmis ir ėmiau drožti. Turėjau ąžuolo rąstų, kelis liepos kamienus, pasitaikė ir uosis, ir pušis. Nebuvo svarbu, kokios rūšies medis, ėmiau, kas po ranka. Svarbu buvo nesustoti. Pradžioje nežinojau, ką drožiu, bet vieną dieną, kai pjausčiau šviežią, dar šlapią liepos kamieną, – prisimenu, kad tada aiškiai jutau jo kvapą – supratau, kad turiu daryti vaikų kambarį. Tuo metu žinojau šį tą apie vaikų kambarius. Prieš trejus metus, kai pradėjau dirbti, juos buvo madinga puošti egzotinių gyvūnų motyvais, vėliau į madą atėjo tapetai su upėmis, medžiais ir kalnais. Šiemet vėl grįžo safario gyvūnai, bet jau kartu su gyvūnais iš tvarto. Dabar itin madingos jais siuvinėtos pagalvės. Bet apie tai daugiau nesiplėsiu.“
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g.3, Vilnius) vyks iki 2023 m. sausio 31 d.

Šarūnas Leonavičius: „Dienos, spalvotos ir ne“

„Ne paslaptis, kad labai ilgai nematėme, ką kuria dailininkas, grafikas, o dabar tai ir tapytojas Šarūnas Leonavičius. Dabar pristatoma jo darbų paroda „Dienos, spalvotos ir ne“.
Labai daug laiko praleisdamas laivėje, supamas bangų, teptuką, pieštuką ir plunksną daugiausiai paima, kai jachta jau iškelta žiemoti ir grindys po kojomis nebesiūbuoja ir nelinguoja viskas aplinkui.
Prisipažinsiu, kad geriausiai menininko kūrybą žinau iš estampų, iliustracijų knygoms: K. Donelaičio „Metų“ ciklo epopėjų, Biblijos postklasikine stilistika sukurtų iliustracijų, vizualinių lietuvių mitologijos elementų rekonstrukcijų.
Puikus piešėjas, „krapštukas“, darbštuolis, galintis nusikelti į bet kurią vaizduojamą epochą ar imaginacinį lauką, puikiausiai įvaldęs oforto, akvatintos technikas, menininkas nenustygsta ir imasi vis kažko naujo.
Dabar manęs ir žiūrovų laukia pažintis ir su neoromantizmo dvasia palytėtais, o gal ir keistų ilgesio kupinų vizijų bei sapnų įkvėptais tapybos darbais. Puikiausiai įvaldęs tapymą tempera, grizailio technika, Šarūnas Leonavičius imasi ir spalvų, romantinius siužetus tarsi panardindamas į sfumato atmosferą kuria neskubrius, lyriškus, bet kartu ir nestokojančius vidinio dramatizmo pasakojimus.
Bendraamžiams, bendramoksliams iš menų mokyklos prisiminus, kad vaikystėje Šarūnas itin puikiai paišė riterius etc., galima konstatuoti, kad romantizmo, riterizmo, idealizmo dvasios iki šiol šis dailininkas-škiperis nėra praradęs, tad smagu stebėti, kai menininkas nesibaimina savęs išbandyti neišpasakotose istorijose, vizijose bei spalvomis praturtėjusiuose kūriniuose.“ (Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki sausio 5 d.

Greta Virzbickytė: „Nuojautos“

„Visa mano kūryba yra apie mane pačią, vidinį pasaulį, kuris – tai žodžiais nenusakoma teritorija, neapčiuopiama ir neregima. Nusprendžiau būtent ją vizualizuoti, nupiešti, nubraižyti jos kontūrus ir struktūrą. Geriausiai sekėsi tai perteikti tapant: per spalvas, prisiminimus, išgyvenimus, potėpius, todėl visa tai pavirto į abstrakčius paveikslus, harmoningus spalvų derinius, persiliejimą, persidengimą, kvėpavimą, o ne realaus pasaulio vaizdus. Tapyba buvo pasirinkta neatsitiktinai. Drobė, mano manymu, geriausiai atspindi pasąmonės trapumą.
Mano kūrybos tikslas nėra tik vaizduotės išlaisvinimas, tai ir siekis priminti žiūrovams apie egzistuojantį jų pačių vidinį pasaulį. Savo darbais konstruoju alternatyvią realybę, ateinančią iš mano pasąmonės. Tai, ką galima pamatyti mano darbuose, yra mano pasąmonės vizualizacija. Savo kūryba noriu žiūrovams parodyti, jog kiekviename iš mūsų glūdi beribiai pasauliai, juos įmanoma pamatyti, jei suteikiame galimybę jiems atsiverti ir skleistis. Aš kviečiu žiūrovą pažvelgti į savo paties vidų, permąstyti, kaip atrodo jo pasąmonė,“ – mintimis dalinasi parodos autorė Greta Virzbickytė.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki sausio 5 d.

Ieva Pachomova: „Ciklas“

„Ciklas – nei pradžios, nei pabaigos neturinti transformacinė įvykių seka, kurioje vykstantys virsmai sudaro kanoninę sistemą, pagrįstą pasikartojančiais procesais. Gamtos virsmų ciklas, riedantis ratu, tiesiogiai sąveikauja su žmogaus gyvenimo ratais, besisukančiais iš naujo ir iš naujo. Darbą sudaro šešių objektų kompozicija, kiekvienam objektui priskiriant po vieną baltų šventę, simbolizuojančią esminį gamtos pasikeitimą – Žiemos saulėgrįžą, Užgavėnes, Jorę, Vasaros saulėgrįžą, Žolinę ir Ilges. Keliaujant per metų laikus ir juos žyminčius ritualus, tuo pačiu keliaujama ir savo vidiniais ratais, ciklais, kurie kartojasi, tačiau skleidžiasi skirtingomis formomis. Meilė, skausmas, prisirišimas, ilgesys, džiaugsmas, pyktis – tai mūsų sielų santykio su išoriniu pasauliu išdavos su kuriomis mokomės harmonizuotis visais savo gyvenimo etapais – nuo pirmos iki paskutinės savo Saulės. Žmogus ir gamta – tai tarsi vienas prieš kitą stovintys veidrodžiai, prasidedantys ir pasibaigiantys vienas kito atspindžiuose. Savo darbe kuriu metų rato vaizdinį, kviečiantį dalyvauti nesibaigiančių gamtos ir žmogaus virsmų karuselėje, kurios pagrindas – ciklinis senojo Pasaulio laikas. Darbas kurtas molio objektus dekoruojant antglazūros technika išgautais piešiniais.“ (Ieva Pachomova)
 VDA Lauko ekspo veiks iki sausio 27 d.

„Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“

Souvenir – prancūziškas žodis, reiškiantis prisiminimą. Suvenyrais vadiname ir kelionėse nusipirktus niekučius, ir prie Baltijos jūros rastą akmenėlį, ir Venecijoje įsigytą vazelę, ir bilietą į kadaise klausytos, bet jau pamirštos grupės koncertą.
Parodoje pristatome suvenyrus, kurie draugams, kolegoms, kviestiems ir nekviestiems miesto svečiams primena ar turėjo priminti Vilnių. Rengdami parodą ieškojome atsakymų į klausimus: koks miestas ir kokie jo ženklai vaizduojami suvenyruose? Nuo ko tai priklauso? Kaip Vilnius pristatomas svetimšaliams ir kaip jie nori miestą prisiminti? Kaip keičiasi suvenyrų formos ir siužetai? Galiausiai – iš kur atsiranda suvenyrai ir kas juos kuria?
Paroda apima ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus vidurio iki šių dienų. Joje rimti, kurioziški, dailūs ir bjaurūs daiktai pasakoja įdomias istorijas ne tik apie Vilnių, bet ir apie mus. 700-ojo miesto vardo paminėjimo jubiliejaus proga kviečiame pasiklysti tarp vilkų, bokštų ir bažnyčių.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.

„Barbora etc.“

Parodos pavadinimą įkvėpė valdovės laiškai artimiesiems. Juose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė dažnai pasirašydavo ne priderančia iškilminga forma, bet paprastai: „Barbora etc.“. Tai paskatino parodoje lankytojams suteikti galimybę iš naujo atrasti itin populiarią istorijos figūrą, paraginti į ją pažvelgti ne per gerai žinomą meilės istorijos su Žygimantu Augustu naratyvą, bet pasitelkus žaidimo formą per lytėjimą ir uoslę pažinti įvairius pačios Barboros asmenybės, jos kasdienio gyvenimo aspektus – nuo sveikatos, mitybos iki garderobo, raštingumo ir geografijos.
Bene garsiausios Lietuvos istorijoje moters gyvenimą parodoje pristato stilizuota komoda. Dvidešimt keturi stalčiai parodys perlus ir drabužių audinius, galėjusius puošti valdovę, leis pauostyti jai ruoštas vaistines, kvapiąsias medžiagas, patyrinėti, kaip jos epochos žmonės rūpinosi burnos higiena. Skaitydami laiškus, lankytojai galės pasvarstyti, koks galėjo būti karalienės būdas, kam ji atskleisdavo savo rūpesčius ir norus, kokį skanumyną ypač mėgo. Galės pasiimti nuo XVI amžiaus žinomą jo receptą ir Kalėdų laikotarpiu galbūt net pasigaminti skanėstą namuose.
Bažnytinio paveldo muziejaus Vilniaus katedros varpinėje (Katedros a. 2, Vilnius) veiks iki 2023 m. gegužės

„Bendrakūryba“

Parodoje lankytojai turi unikalią galimybę pirštų galiukais patirti šiuolaikinės kūrybos materialumą ir pabandyti atrasti ryšį tarp kūniško aplinkos patyrimo ir skirtingų jo interpretacijų.
„Bendrakūrybos“ metu kartu su aklųjų ir spilpnaregių bendruomėnes nariais ir autorėmis/iais Ana Lipps bei Ieva Bertašiūte Grosbaha buvo vykdomi kūrybiniai projektai, jungiantys autorių meninio materijos tyrinėjimo ir darbo su bendruomenėmis principus. Per pokalbius, abipusį pažinimą ir jusles įtraukiantį meninį eksperimentavimą buvo įgyvendinti du labai skirtingi procesai ir juos reprezentuojantys kūriniai, kuriuos kviečiame patirti.
Ievos Bertašiūtės Grosbaha ir bendruomenės narių bendrakūryba išsikristalizavo į pojūčių instaliaciją, kurioje lytėjimo pagalba galima pajusti skirtingus objektus ir jų visumą. Techniškai instaliacija aprėpia įvairių stadijų molį – skystą, sausą, degtą ir nedegtą, taip pat objektus iš jo. Tai įtraukianti/interaktyvi, kviečianti čiupinėti, liesti, pajusti, instaliacija.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki sausio 5 d.

Neringa Poškutė: „Deimantai/Diamonds“

Deimantai – yra viena kiečiausių natūraliai randamų medžiagų. Tai– grynuolių klasės mineralas, jo cheminė sudėtis – kristalinė anglies modifikacija.
Deimanto žymėjimas visuotinėje ženklų susitarimo sistemoje yra rombo formos įspėjamasis ženklas. Šie ženklai veikia mūsų socialiniame gyvenime ir įspėja sulėtinti greitį ir būti pasiruošusiems prireikus sustoti arba kai laukia ypatinga situacija ar pavojus. šiuolaikiniame greitėjančiame gyvenimo tempe, įspėjamasis ženklas įgyja pavojaus stabilizavimo funkciją. Pavojinga yra ir deimantų prekybos rinka, daug ko mes nežinome ir nesuvokiame, taip, kaip ir meno pasaulyje, o šiuo atveju netgi ir šiuolaikinėje juvelyrikoje. Funkcija ir objektas – parodos konteksto ašis.
Parodoje pristatomi kūriniai: instaliacija ir videoperformansas „Dūžiai/Bangs“, paveikslai „Juodasis deimantas/Black Diamond“, „Gifas/Gif“ ir šiuolaikinės juvelyrikos objektai. Rombo simbolika ir funkcija parodos ekspozicijoje absoliučiai atitinka juvelyrikos kontekstualumą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 21 d.

Žibunto Mikšio kūrybos paroda

Paroda skirta autoriaus 100-ečiui. Gimęs Kaune, Žibuntas Mikšys 1944 su tėvais emigravo į Vokietiją, kur studijavo Niurnbergo ir Štutgardo dailės akademijose, o nuo 1962 iki mirties gyveno Paryžiuje. Talentingo grafiko palikimą sudaro linoraižiniai, ofortai, litografijos, koliažai. Žaismingame juodai baltame grafiko pasaulyje ypač išsiskiria, anot menotyrininkės E. Grigoravičienės, „rašmeninė grafika“, kur raidės, žodžiai, sakiniai virsta ženklais ir vaizdais, tekstai rašomi į geometriškai struktūruotas formas.
Šioje parodoje pateikiama dailininko darbų retrospektyva nuo pat pirmųjų raižinių, išvysime eilę dokumentų, nuotraukų. Paroda Šiauliuose pradeda Žibunto Mikšio 100-ečio minėjimą, kurį lapkričio gruodžio sandūroje uždarys paroda Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2023 m. vasario 21 d.

„Molyje įamžinta istorija“

Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.
Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2023 m.sausio 31 d.

„Ribos ir paraštės“

Socialinės kritikos reiškinys tarpukario Lietuvoje vis dar nėra pakankamai tyrinėtas ir apmąstytas. Pastarojo meto Lietuvos Respublikai (1918–1940) skirtos istorinės refleksijos yra palydimos visuotinės pažangos, modernėjimo ar optimizmo paieškų. Tačiau spartūs modernizacijos procesai bei reikšmingos politinės, ekonominės ir sociokultūrinės permainos to meto visuomenei atnešė ir savų iššūkių, ir problemų.
Neatsitiktinai parodos dėmesio centre atsiduria XX a. 3–4 dešimtmečiuose iškilusi ir brendusi jaunoji dailininkų karta bei jų kūrybinis palikimas. Daugeliui jų vis didesnę reikšmę įgavo to meto istorinio laiko ir socialinių kasdienybės aspektų apmąstymai, o kai kurie kūryboje siekė iškelti nepatogias to meto socialines problemas.
Šioje parodoje siekiama bent iš dalies pristatyti menkai žinomą dailininkų palikimą atskleidžiant socialinės kritikos kaip reiškinio įvairialypumą Lietuvos sociokultūrinės, politinės ir kasdienybės istorijos kontekste. Taip pat giliau pažvelgti į sudėtingus, vienam naratyvui sunkiai pasiduodančius meno, ideologijos ir propagandos klausimus.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 26 d.

Patricija Jurkšaitytė: „Iliuzoriumas“

Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.
Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų. Šioje parodoje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.

„Senojo sidabro spindesys privačiose vilniečių kolekcijose“

Parodoje eksponuojamos sidabro vertybės, kurias savo kolekcijose sukaupė Vilniaus kolekcininkai. Pirmojoje parodos dalyje pristatomi ankstyviausi dirbiniai, sukurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII ir XVIII amžiais. Tai XVII a. sidabriniai šaukštai, signetinis žiedas, sidabro detalėmis puoštas diržas, XVIII a. Karoliui Stanislovui Radvilai dirbusio auksakalio Jurgio Liudviko Kikenapo (Georg Ludwig Kikenap, dirbo 1779 – po 1797) pagamintas kavinukas ir kiti darbai. Greta eksponuojami įvairių konfesijų sakraliniai kūriniai – paveikslų aptaisai, kielikai, relikvijorius, komuninė, smilkalinė, filakterijus, kidušinės taurės. Antrojoje, didžiausioje, parodos dalyje eksponuojami XVIII–XIX a. Vilniuje dirbusių auksakalių dirbiniai. Kolekcininkų dėka pavyko į vieną vietą surinkti žymių Vilniaus auksakalių darbus ir tokiu būdu parodyti jų darbų retrospektyvą. Parodoje pristatomi pačioje Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje Vilniuje dirbusio auksakalio Tado Skendzerskio (Thadeus Skędzierski, † 1789, dirbo 1768–1789) ir jo sūnaus Ignoto Skendzerskio (Ignacy Skędzierski, 1769–1806, dirbo 1790–1806) kūriniai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

Virginijus Kinčinaitis: „Museion“

„2022 metais lankydamas Madrido, Londono, Kembridžo, Paryžiaus, Vienos, Romos, Florencijos, Hamburgo, Bremeno ir kt. muziejus ir meno centrus, sukūriau apibendrintą kultūrinio turizmo paveikslą.
Muziejinių erdvių scenografija, lankytojų būsenos, kūrinių ikonografijos ir žiūrovų pozų sąveikos šiame cikle išryškina retai matomus, savipakankamus muziejinių erdvių gyvavimo aspektus, kurie per skubėjimą ir vartotojišką optiką yra nebepastebimi. <…>
Ši kaita svarbi „Museion’o“ cikle, kuriame siekiama meniškai perteikti aktualius kultūrinio turizmo ir vartojimo aspektus. Objektyve atsiduria muziejinės erdvės, žiūrovų ir kūrinių sąveikos drama. Aukštosios kultūros terpėje atsiranda popkultūros elementai, šedevrų aurą keičia masinės kultūros fetišai, muziejinę kontempliaciją išstumia turistinis nuobodulys ir selfiai. Todėl neatitiktinai cikle „Museion“ gretinami provincialių muziejų, masinių atrakcionų ir prestižinių parodų vaizdai, ieškoma netikėtų sąveikų tarp pramoginių reginių ir šiuolaikinio meno eksponatų.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki sausio 21 d. 

Zlatko Kopljar ir Luc Tuymans: „Mercy“

„Mercy“ (angl. „Gailestingumas“) – bendra Zlatko Kopljar (Kroatija) ir Luc Tuymans (Belgija) paroda, erdvėje išdėstyta kaip bendrų ir personalinių ekspozicijų seka, išryškinanti abiejų menininkų sudėtingą, analitišką ir ikonoklastinį kūrybos pobūdį.
Parodoje laukia naujausi Tuymans animacijos kūriniai, kuriuose matyti konceptualiai vis platesni įtakingojo dailininko praktikos užmojai, sugretinami su Kopljar pastaraisiais dešimtmečiais kurtais darbais, apjungiančiais performansą, skulptūrą, videomeną ir eksperimentinį kiną.
Kopljar projekcija „K15“ (2012) primena tragiškus Antrojo pasauliniu karo padarinius: joje inscenizuojamas istorinis 1970 m. Will Brandt klūpėjimas priešais paminklą nacių nužudytoms Varšuvos geto aukoms pagerbti. Atsižvelgiant į netoli Lietuvos vykstantį karą Ukrainoje ir į bendrą Lietuvos istoriją su Rusija bei Ukraina, „K15“ pateikiami Brandt atgailos akto apmąstymai tampa niūriu šiandienos realybės liudijimu.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 27 d.

Kristina Inčiūraitė: „Žalias kūnas“

Personalinėje Kristinos Inčiūraitės parodoje „Žalias kūnas“ pristatyti naujausi autorės darbai – eksperimentinis filmas, fotografijos bei objektai. Šiame šiuolaikinio meno projekte, pasitelkiant sodo tematiką, subtiliai atveriami ir konceptualizuojami tapatybės politikos, ekologiniai ir feministiniai klausimai.  Kristinos Inčiūraitės kūrinių siužetinės linijos kyla iš literatūros, mitologinių pasakojimų ir istorijos. Juose žadinama kolektyvinė atmintis, permąstoma moterų padėtis visuomenėje ir jų įtaka įvykių tėkmei. Vienas iš tokių pavyzdžių – parodoje aptariamas XX a. pr. sufražisčių incidentas Londono karališkuose soduose. Čia įvykusia vandalizmo akcija jos bandė atkreipti dėmesį, kad tradiciniai sodai anaiptol nebuvo neutralios erdvės, jos buvo vyrų dominuojamos teritorijos. Moterys provokavo diskutuoti apie pastebimą lyčių ir socialinę nelygybę. Kūriniuose atsiskleidžia daugiakultūriniai sluoksniai, kuriais perteikiama moters emancipacija, matoma visame pasaulyje iki šių dienų. Ši problematika iškeliama per subtilų menininkės žvilgsnį, kuriuo kvestionuojamas nusistovėjęs požiūris į moters kūną. Menininkė retai vaizduoja moters figūrą, vengia aptariamos veikėjos apčiuopiamumo ar žiūrovo vujeristinio žvilgsnio. Parodoje moters kūniškumas ir jos tapatybė išreiškiami per užkadrinį balsą bei augalų motyvus, tokiu būdu moterį susiejant su sodu, o per jį –  su visuomene.
Galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 14 d.

„XX“

Gimtadienio proga simboliškai pakviesta 20 galerijoje „Meno niša“ parodas rengusių menininkų iš Lietuvos ir užsienio. Parodoje „XX“ naujausius savo kūrinius pristatys: nacionalinės premijos laureatai Rūta Katiliūtė, Vladimir Tarasov ir Gintaras Makarevičius, viena iš galerijos įkūrėjų Marytė Dominaitė, tapytojai Jolanta Kyzikaitė, Monika Plentauskaitė, Andris Vītoliņš (Latvija), Maarit Murka (Estija), Konstantinas Gaitanži, Gustas Jagminas, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, video meną ir instaliacijas pristatys Rimas Sakalauskas, Paulius Šliaupa, Tessa Langveld (Olandija), Siebe Thijs (Belgija) Jurgis Tarabilda, Linas Blažiūnas, Marius Jonutis, Kęstutis Svirnelis, skulptūras rodys Matas Janušonis, Mykolas Sauka, performansą – Monika Dirsytė.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g.3, Vilnius) vyks iki 2023 m. sausio 14 d.

„Abiejų Tautų Respublikos šlovė. Vaivadijų bajorų uniforminis kostiumas“

Šiuolaikinis Europos pilietis tapatinasi su Vakarų, šiandien dominuojančių tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tradicijomis ir kultūra. Šios parodos tikslas – parodyti primirštą platesnę Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kultūrinio–istorinio paveldo perspektyvą. ATR išplėtė savo įtaką toli už vakarinių ir rytinių Europos sienų ir savo gyvavimo laikotarpiu absorbavo vertingiausius skirtingų tautų kultūrinio paveldo elementus.
Pristatomoje parodoje bus eksponuojami manekenai, aprengti Abiejų Tautų Respublikos kostiumais, išstatyti polonezo šokio judesy. Kiekviena pora demonstruos skirtingo kirpimo kostiumus, kurių visuma pateiks išsamų vaizdą apie istorinės aprangos, susijusios su to laikmečio Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmais ir dvarais, turtingumą. Parodoje taip pat bus eksponuojami dvaro interjero elementai, gobelenai, Slucko diržai ir to laikmečio kardai.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 28 d.

Laima Dzigaitė: „Gamtos giesmės“

Laimos darbuose tyra, tylu ir tobula. Ir taip gražu, kad sunku prisiversti apie juos prabilti žodžiais. Keliaujant nuo vieno kūrinio prie kito, kiekvienas stebina vis labiau – kol beveik užima kvapą nuo stebuklo, dieviškumo patirties. Ekstatiška sakralumo ištiktis kviečia  teigti, kad menininkė girdi dieviškąsias gamtos giesmes ir sugeba jas perteikti. Permato gelminius realybės sluoksnius ir atveria juos mūsų žvilgsniams. Sielai pasivaikščiojus po šiuos skaidrius darbus, norisi iš tiesų gyventi, mylėti ir… daug tylėti. Tylos begalybės pagauta siela panyra į palaimintą šypseną ir kontempliaciją, įgauna Mysterium fascinosum patirtį – begalinio susižavėjimo kupiną šventybės patyrimo slėpinį. Tai darbai – Mokytojai, nusilenkiantys gamtoje jau pasakytai Dievo ar Būties tiesai, žiniai ar jausmui. O mums iš jų mokantis, svarbu nepamiršti dar vieno autorės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“
 Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas)  veiks iki  2023 m. sausio 31 d.

Antanas Jasenka: „Laiptai į dangų“

Tai žymaus lietuvių kompozitoriaus, be daugybės kitų apdovanojimų, nominuoto Auksiniu scenos kryžiumi Antano Jasenkos paroda „Laiptai į dangų“. Laiptų motyvo Antano kūriniuose nepamatysime. Tai – metafora, reiškianti paties menininko siekį išsigryninti muzikos ir vizualinės raiškos būdais, drauge reiškianti parodos (veikiau – meninio renginio) dedikaciją „Laiptų galerijai“ , o taip pat numatanti jungtį tarp muzikinės ir vizualiosios kūrybos, jau nekalbant apie galimybę šiais metaforiniais laiptais priartėti prie Kalėdų nuotaikos ir savitai interpretuotų dangiškų, religinių paveikslų temų. Apie Lietuvoje ir visame pasaulyje žinomos kompozitoriaus elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrinių ypatumus, atidarant parodą, papasakos kompozitorė Zita Bružaitė ir muzikos kritikas, publicistas, rašytojas Robertas Kundrotas. Muzikinius Antano Jasenkos kūrinius atliks Joana Gedmintaitė (sopranas), Roma Jaraminaitė (violončelė), Ignas Daniulis (klarnetas), Deividas Dumčius (violončelė) ir Julija Bagdonavičiūtė (fortepijonas). O paveikslų savybingumą pakilusiems laiptais ekspozicijos lankytojams padės pamatyti menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 12 d.

„Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“

Parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ kuratorių vizija – atsisakyti įprasto meno skirstymo į liaudišką ar profesionalų, tradicinį ar novatorišką. Veikiau siekiama tapybą ir tekstilę įvertinti kaip kūrybiško žmogaus pastangą transformuoti natūralų gamtos pasaulį, kartu atskleidžiant tautodailės įtaką dailininko Kazio Varnelio darbams.
Parodoje galėsite pamatyti sodrius dvispalvius audinius, savo nuotaika atliepiančius ryškiaspalvę Varnelio kūrybą, vėliau pateksite į „klasikinio“ juodai balto oparto menę, o trečiojoje ekspozicijos dalyje įvyks tikras spalvų sprogimas. Optinių raštų ritmiką pratęs dviejų jaunosios kartos kūrėjų darbai – kompozitoriaus Mato Samulionio muzikinis takelis, įkvėptas audimo staklių garsų, ir Paryžiuje gyvenančio amerikiečių eksperimentinio filmų kūrėjo Collino Kluchmano video instaliacija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2023 m. balandžio 30 d.

Gintaras Makarevičius: „Plastmasinė varna“

„Piešiniai sukurti praleidus kurį laiką ligoninės palatoje, stacionare, pandemijos metu. Inspiruoti realių įvykių ir žmonių. Dėl intensyvios aplinkos poveikio pažadino ir kažkada išgyventų patyrimų refleksijas, o kartu su man įprasta piešimo raiška suplakė į kartais fantasmagoriškus motyvus.
Aliejinės pastelės technika teikia galimybę priartėti prie tapybos aliejiniais dažais ir, dėl plastinių savo savybių, padeda perteikti intensyvius psichofizinius patyrimus taktiliškai.
Piešinio formatas nėra toks gremėzdiškas, kaip kitos technikos, tapant ant drobės ar kitų paviršių. Svarbi spontaniška piešimo pradžia, todėl nedaug pasiruošimo reikalaujantis piešimo kūrybos procesas yra ir patogus, ir produktyvus.
Viena svarbesnių tokio pobūdžio piešinių atsiradimo, sukūrimo priežasčių yra terapija. Piešdamas „iškraunu“ dabartyje patiriamą nežinios baimę dėl ateities ir, tikriausiai galima sakyti, sublimuoju tokiu būdu etiškumą nepiešti karo, kuriame tiesiogiai nedalyvauju.“ (Gintaras Makarevičius)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 27 d.

Mindaugas Lukošaitis: „Vilnius grafito dulkėse“

Menotyrininkas V. Kinčinaitis: „Mindaugas Lukošaitis piešia Vilnių kaip fantazuojantis masonų mūrininkas. Tiksliai braižo senamiesčio perspektyvą ir kloja sunkius akmens pamatus, maišo nuodingą tinką, lipdo barokinį karnizą, kelia medinius skersinius ir kruopščiai dengia banguotas čerpes. Vėliau kuria krosnį ir ilgai stebi rūkstantį kaminą. Tirdamas nakties šešėlius, ilgesingai skaičiuoja gotikinio mėnulio žingsnius. Kai pabosta, vejasi žvaigždės uodegą ir įkliūva į Vilniaus senbuvių sapnus.
Mindaugas grafitą praturtina virtualaus pieštuko plastika ir atveria keistumo kupinus miesto vaizdus, kuriuose senovė maišosi su ateities griuvėsiais, Lazdynų gaisrą gesina Neries potvynis, o skaitmeninį spalvų skambesį užgožia viduramžių varpo aidas“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 28 d.

„Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“

Bažnytinio paveldo muziejaus paroda pristato Romos katakombų šventųjų relikvijas-skulptūras arba corpisanti (it. k. „šventieji kūnai“). XVIII a. vid. – XIX a. vid. jos tūkstančiais paplito daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Parodos dėmesio centre – šv. Bonifaco ir šv. Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti pavyzdžiais Lietuvoje. Paroda supažindina su ritualiniu šių relikvijų perkėlimu (translatio) į Valkininkų ir Buivydžių bažnyčias, skulptūrų simboline-religine plotme, istorine aplinka ir meniniais bruožais. Eksponuojami rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, šventųjų kankinių palaikų rentgeno tyrimai, pateikiami ir kiti geografiškai artimi atvejai, bylojantys apie sunaikintas, dingusias arba už šalies ribų atsidūrusias šio tipo relikvijas, patvirtinančias mūsų kraštus pasiekusį fenomeną.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 15 d.

„Kalėdų eglei sužibus“

Parodos eksponatai atrinkti iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, kuriuos papildo ir muziejininkų asmeninėse kolekcijose išsaugoti žaislai. Seniausi eksponatai datuojami XX a. 3–4 deš. Parodoje taip pat įrengta šventinė erdvė, kurioje lankytojai galės susikurti nuotaikingą kalėdinę fotografiją.
Lietuvoje rašytiniuose šaltiniuose pirmoji Kalėdų eglė paminėta 1853 m., kai Vainute (dab. Šilutės r.), vieno valdininko bute, ją pamatė poetas Antanas Baranauskas. Plačiau eglės pradėtos puošti XIX a. pab.–XX a. pr. Pirmiausia jos pasiekė dvarus ir miestiečių namus, trečiajame dešimtmetyje pradėtos puošti mokyklose, o į kaimus ši tradicija atėjo tik XX a. 4 dešimtmetį.
Parodoje lankytojai išvys „Aušros“ muziejuje saugomus tarpukario eglės žaislus. Šiauliuose 1939 m. pirktus žaislus muziejui padovanojo mokytoja Joana Sajienė. Juos įsigijo jos mama R. Šlėžaitė-Niporavičienė. Parodoje eksponuojami ir XX a. 4–5 deš. Vokietijoje pagaminti rankų darbo žaisliukai, dovanoti Jovitos Budzinauskienės, gyvenančios Vilniuje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 8 d.

„Po šimts pypkių!“

1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2023 metų birželio 18 d.

„Aš esu vilnietis“

Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. rugpjūčio 27 d.

Darius Žiūra: „Portretai“

Šioje parodoje pristatomi keturi reikšmingi D. Žiūros kūriniai, įkūnijantys ir tuo pat metu kvestionuojantys portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada savanorišką ryšį su istorija ir geopolitika.
„Gustoniai“ (tęsiama nuo 2001 m.) – tai serija, kas trejus metus papildoma nauja dalimi. Kiekvieną dalį sudaro daugybė nebylių 60 sekundžių trukmės videoportretų, vaizduojančių šiam kūriniui pavadinimą suteikusio kaimo gyventojus.
„Portretuose“ (tęsiama nuo 2005 m.) užfiksuota pirmoji Lietuvos gyventojų karta, gimusi po nepriklausomybės atgavimo.
„Monumentas utopijai“ (2015) pasakoja apie tris jaunuolius, susitikusius 1988–1990 m. karinės tarnybos Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose metu ir svajojusius tapti dailininkais.
„Videostudija“ (tęsiama nuo 2017 m.) – interaktyvi trijų dalių medijų instaliacija, kritiškai apmąstanti giminingą Andy’io Warholo projektą.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

Dalia Matulaitė: „Tėvynės tema“

„Lietuvoje jau nemažai moterų skulptorių, bet D. Matulaitės kartoje tai buvo retenybė. Juo svarbiau, kad skulptorė nesusikoncentravo į kamerines parodines skulptūras. Ir dar iš nepatvarių medžiagų  ̶  molio ir gipso. Ji susitelkė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, liejo bronzą. D. Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Menininkė sugebėjo kūrinius realizuoti medžiagoje ir atvesti juos iki pergalingos pabaigos, nors daugelio skulptūrų kelias užtrukdavo dešimtmečiais.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).“ (Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.

„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“

Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys.  Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip  karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje.  Antroji parodos dalis  – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus.  Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.

Sylvia Plachy: „Kada bus rytojus“

„Kada bus rytojus“ – daugiau nei Sylvios Plachy retrospektyvinės parodos, apimančios keletą dešimtmečių trunkančią jos kūrybą, pavadinimas. Tai klausimas, kurio ji klausdavo vaikystėje prieš miegą, dar prieš tai, kai su tėvais paliko Vengriją, prieš tai, kai išgarsėjo Niujorko meno scenoje. Ir šis klausimas vis dar lieka aktualus, esminis šioje jautrioje parodoje, kurios pasakojimą lemia ne bendra tema ir vieta, o poezijos logika ir visa persmelkianti daugiasluoksnio laiko, supinančio pasaulio, tautų, asmeninius likimus, nuojauta. „Kai Sylvia Plachy fotografuoja, ji tartum vaikas visiškai į tai pasineria. Nesvarbu, kur padarytos, jos nuotraukos atveria kelią į mūsų pačių svajones ir prisiminimus.“ – sako parodos kuratorė, fotografijos tyrėja iš Vengrijos Gabriella Csizek. „Kada bus rytojus“ – tai labai asmeniška mėgstamiausių Plachy fotografijų kolekcija, kuruota jai pačiai aktyviai dalyvaujant.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki  2023 m. sausio 29 d.

„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“

Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.

Česlovas Lukenskas: „Laikas medyje 2022“

Česlovas Lukenskas (g. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių meninink(i)ų, indėlis į mūsų XX a. 10 dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.
Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesne prasme. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą / objektą naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių / ženklų (ap)deginimas (Deginiai, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.

Gintautas Trimakas: „#atsakymas#spalva#slinktis“

Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (g. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimakas naujausių spalvos paieškų pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos, veikiamos spalvos, kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.

„NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“

Tarptautinė paroda, skirta vaikystės fenomeno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje istorijai.
Parodą sudaro keturios dalys, išdėstytos teminiu ir chronologiniu principais, joje eksponuojama beveik 300 objektų: portretų, grafikos darbų ir piešinių, rankraščių, vadovėlių ir proginių leidinių, archeologinių radinių, vaikiškų drabužių ir aksesuarų, baldų, žaislų ir vaikiškų ginklų, mokymosi priemonių bei kitų su vaikyste susijusių istorinių artefaktų. Tokiu būdu pristatomos kūdikio laukimo, gimimo, išgyvenimo ar netekties, auklėjimo, rūpybos, sveikatos, aprangos, edukacijos, pramogų, dalyvavimo viešajame gyvenime, socialinių vaidmenų temos. Dauguma iki mūsų dienų išlikusių objektų atspindi aukščiausio visuomenės sluoksnio – didikų ir valdovų – vaikų patirtis, tačiau parodoje reprezentuojama ir kitokia, skurdi ir atšiauri pamestinukų vaikystė. Lankytojai nesunkiai atpažins ir universalius, nepriklausomai nuo epochos vaikų gyvenime svarbius daiktus: kūdikio priežiūros reikmenis, baldelius, žaislus, knygeles, be kurių neužaugo nė viena karta.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

„Susitikimas, kurio nebuvo“

Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai. Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga. Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.
Parodos pasakojimas seka istorinio laiko tėkme – čia eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti 1955–2000 metais. Ji neatsitiktinai pradedama nuo žvilgsnio į pokario epochoje dominavusius meno judėjimus ir stilius. SSRS okupuotose valstybėse įsigalėjo socialistinis realizmas, o Vakarų pasaulyje svarbus vaidmuo atiteko JAV atsiradusiam abstrakčiajam ekspresionizmui ir konceptualizmui. Toliau parodoje skleidžiasi daugiasluoksnis pasakojimas apie tai, kaip išbalansuotoje, politinės prievartos ir įtampų kupinoje epochoje savito balso ieškojo Lietuvos, Nyderlandų ir kitų Vakarų Europos šalių menininkai. O parodą tarsi užbaigia 10-ojo dešimtmečio kūriniai, apmąstantys Šaltojo karo pabaigą ir didelių permainų laiką.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 12 d.

„Vietos atmintis“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaromas didžiausias šiuolaikinės juvelyrikos meno renginys Lietuvoje – VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Jau šeštąjį kartą vykstančios bienalės pagrindinė daugiau nei šimto pristatomų menininkų iš viso pasaulio kūrinių idėjinė ašis – vietą ir žmogų supanti atmintis bei jos pėdsakai.
Parodoje menininkai savaip traktuoja pagrindinę temą. Bienalėje skleidžiasi didžiulė naudojamų medžiagų ir technikų įvairovė, apjungiama garso instaliacija, kurios autorė – muzikantė ir garso menininkė Marija Rasa Kudabaitė.
Pagrindinėje bienalės parodoje „Vietos atmintis“ pristatomi 116 dalyvių iš 24 šalių kūriniai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.

Sigitas Virpilaitis: „Apie apyrankę“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Atidarymo dieną lankytojams taip pat atveriamos dvi naujos personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.
S. Virpilaitis parodoje „Apie apyrankę“ ironiškai ir šmaikščiai iš netikėčiausių medžiagų kuria daugiau nei 40 apyrankių istorijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.

„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“

Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.

„100 metų: litas, latas, krona“

Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma tarptautinė paroda, skirta Baltijos valstybių nacionalinių valiutų sukaktims: šiais metais litas ir latas mini šimtmečius, iškilios sukakties laukia ir krona.
Ši paroda – kelionė per tris Baltijos valstybes ir du istorinius laikotarpius, kuriuose jas sieja panaši istorija ne tik politiniu, bet ir ekonominiu, finansiniu, kultūriniu bei ideologiniu požiūriais. Šie panašumai yra gerai žinomi, tačiau yra dar vienas, daugelio primirštas, o pro naujos kartos akis ir praslydęs – nacionalinės valiutos ir jų istorijos.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) bus eksponuojama iki 2023 m. vasario 5 d. 

„Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.“

Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2023 m. kovo 6 d.

„Opartiniai atspindžiai“

Šioje parodoje pristatomas optinio meno poveikis Lietuvos dailei XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais. Tuo metu abstrakti raiška menininkams padėjo pabėgti nuo sovietinės tikrovės, atsiriboti nuo valdžios pageidaujamų siužetų. Opartas dailininkų darbuose dažniausiai reiškėsi kaip eksperimentinės formos, o ne kaip nuosekli kūrybinė strategija. Visgi dėl šio susidomėjimo kai kurie kūrėjai buvo nustumti į oficialiojo dailės gyvenimo paraštes. Siekdami kūrybinės laisvės, jie nusprendė dirbti scenografijos, paveldosaugos, grafinio dizaino srityse – jos sovietmečio dailės hierarchijoje buvo kiek nuvertintos ir todėl ne taip griežtai valdžios reguliuojamos. Taigi ši paroda ne tik pristato platų vizualinės raiškos lauką, bet ir supažindina su iki šiol mažai žinomais kūrėjais.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

„Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“

Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus, nukeliančios fotografijos ir atsiminimų citatos.
Apie 4 000 dailės kūrinių iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų papildė Žemaičių muziejaus „Alka“ kolekciją. Tai Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, skulptūros, meniški baldai, vazos, žvakidės ir kiti taikomosios dailės kūriniai, kadaise puošę Rietavo, Švėkšnos, Šateikių, Vilkėnų, Plinkšių, Platelių, Leonardpolio, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės, Zdoniškio, Mikoliškių, Pajūrio ir kitus Žemaitijos dvarus, senųjų dvarų kolekcijų fragmentai, atspindintys tiek bendras dvarų interjerų puošybos ir dailės kolekcionavimo tendencijas, tiek Žemaitijos dvarų specifiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 5 d.

„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“

Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 31 d.

„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“

Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muzi„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.

„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“

Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 27 d.

„Rūmų istorijos“

Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje  LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.

Gediminas G. Akstinas: „Nuogaliai“

„Nuogalius“ sudarantys darbai kuriami iš medžiagų, naudojamų statybos pramonėje, pavyzdžiui, gipso kartono plokščių, iš kurių galima greitai sukonstruoti sienas, perdangas ir lubas. Serijoje taip pat taikoma standartinė tinkavimo technika ir naudojami tinkuotų sienų fragmentai, surinkti šiuo metu statomuose namuose, dažniausiai – gentrifikuotose Vilniaus vietovėse. Tinkavimo veiksmas ne tik leidžia sukurti neutralizuojančius paviršius, sufleruojančius apie tam tikrus ekonominius ar politinius objektus, bet ir prilygsta mąstymo būdui. „Nuogaliai“ apima meistrystės ir šiuolaikinės skulptūros reiškinius, akcentuojant ekonominį statybų sektoriaus svorį ir miesto plėtrą. Šalia naujų „Nuogalių“ serijos darbų, parodoje Radvilų rūmų dailės muziejuje bus pristatomi ir nauji, iki šiol nerodyti G. G. Akstino kūriniai – skulptūros, objektai, vaizdo projekcijos.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24,  Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 12 d.

Mindaugas Kavaliauskas: „A-taškas“

Žavėtis aviacija pradėta tada, kai į orą pakilo pirmosios skraidymo mašinos. Daugelis vaikų, gimusių XX a. II pusėje, dar prisimena, kai savaitgaliais tėvai juos veždavosi į oro uosto apylinkes stebėti lėktuvų. Šiandien lėktuvų stebėjimas yra kur kas kompleksiškesnis reiškinys, kurį lydi daugybė „kur?“, „kodėl?“, „kada?“, „kas?“, „kaip?“ ir „oho“.
Į „A taškus“ lankytojai ateina fotografuoti, žymėtis lėktuvų registracijos numerių. Čia jaudinantis aviacijos vaizdas ir garsai dera su sportine veikla, užkandžiavimu, vaikų edukacija, romantiškais susitikimais ar netgi terapija. Vieni žmonės į šias vietas atvyksta atsisveikinti su artimaisiais ir stebėti, kaip jų lėktuvai pakyla, o kitiems lėktuvų judėjimas – tai būdas įveikti namų ilgesį. Prisiekusiam skrydžių stebėtojui apsilankymas kiekvieno pakeleivingo oro uosto „A taške“ gali prilygti piligrimystei.
Ciklo „A-taškas“ fotografijos buvo kuriamos Oklando (Naujoji Zelandija), Singapūro, Šv. Martyno salos, Stambulo, Vilniaus, Rygos, Varšuvos, Berlyno, Kopenhagos, Frankfurto, Londono, Paryžiaus, Tulūzos, Barselonos, Lisabonos, Ciuricho, Atlantos, Hjustono, Los Andželo, San Francisko, Sietlo, Vašingtono ir kitų miestų oro uostuose ar aplink juos.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 28 d. 

Marija Jona Jociutė: „Be žodžių“

„Man nebuvo lengva šiame gyvenime „įsižeminti“ (visais laikais menininkas likdavo socialinėj askezėj). Todėl mieliau pasilikdavau savo virtualiame pasaulyje. Vis žaidžiau su žmonijos istorija tą savo „The Queen‘s gambit“, kaip buvo ir būtų, jei nebūtų buvę… Priežasties-pasekmės ir artima-tolima minties judesio strategija-tai mano tema. Į viską galima pasižiūrėti iš visų pusių. Todėl kiekvienas istorijos vingis ir asmenybė – tai briliantas su daugeliu briaunų. Reikėjo ne tik giliai nerti, bet atsinešti iš ten stilizuotą ir „sutrauktą“ (suspaustą) variantą, kurį mūsų materiali akis aprėptų. Visi semiamės įkvėpimo iš to paties šaltinio, vieni jį sudeda į eiles, muziką, šokį, dainą, kiti – į teatrą ar paveikslą, aš kūriau istorinį kostiumą ir fotografiją. Nes, jei nebūtų meno, ar bereiktų žodžių jam aprašyti… Šioje parodoje eksponuoju tik keletą kūrinių (kompozicijų) dėl vietos stokos. Liečiu tik keletą temų: gilieji viduramžiai, jėgos Mongolija, rožinis Marijos Antuanetės rokoko, puošnusis Belle Epoque per secesiją į Modiljanį ir apjungiantį Art Deco“. (Marija Jona Jociutė)
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus Rūsio galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki 2023 m. sausio 8 d. 

Simpoziumo „MENINIO UGDYMO GERINIMAS: pedagogų patirtys, tyrimai, kūrybinė raiška“ paroda

Kauno kolegijos Pedagogikos katedra, Lietuvos dailės ugdytojų draugija (LDUD) drauge su VDA Atvira dailės, dizaino ir architektūros mokykla (ADDAM) bei Liepojos universitetu  ketvirtus metus iš eilės suorganizavo simpoziumą ir jį lydinčią parodą.
Parodos tikslas – palaikyti dailės mokytojų, kaip vaikų kūrybos puoselėtojų, ir dailininkų pedagogų bendruomenės kūrybinį aktyvumą ir iniciatyvas.
„Dailės pedagogų vaidmuo, įgyvendinant pokyčius ugdymo praktikoje, yra lemiamas, todėl, jie nuolat įgyja ir tobulina savo kompetencijas, dirba kūrybinį darbą, organizuoja plenerus, simpoziumus, konferencijas, mokosi patys ir kuria patrauklią aplinką mokytis kitiems. Ši, simpoziumą lydinti paroda, atskleidžia ir patvirtina dailės pedagogų veiklos aktyvumą ir rezultatyvumą. Linkime malonių įspūdžių parodos lankytojams ir simpoziumo dalyviams“,–mintimis dalinosi Vilniaus dailės akademijos ir Kauno kolegijos doc. dr. Sigita Saulėnienė.
Vilniaus dailės akademijoje (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 14 d.

„Hippocampus“

Pamirštant dalykus įgyjamas pažinimas, knygoje „The inventory of losses teigia Judith Schalansky. Šiame kontekste susiburia Portugalijos ir Vilniaus dailės akademijos magistrantai su savo mintimis ir kūriniais. Jungiami vieno tyrimo objekto – hipokampo – kiekvienas savaip liečiasi prie atsiminimo ir užmaršties fenomeno.
Parodos dalyviai: Ana Ferreira (PT), Vismantas Atas (LT), Sima Jundulaitė(LT), Elena Augusta Victoria Reckewitz (LT). Parodos kuratorė – Grafikos katedros doc. Agnė Dautartaitė-Krutulė
VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 9 d.

Gediminas Pranckūnas: „Tuba mirum“

„Tuba mirum spargens sonum“. Pažodinis vertina iš lotynų būtų – „trimitas, stebuklingą skleidžiantis garsą“ arba „Nuaidės baisus trimitas“ tradicinėje lietuviškoje katalikiškoje liturgijoje. Tai pirma eilutė iš antrosios Mozarto Requem sekvencijos, kuri prasideda nuostabiu šviesiu trombono solo. Būtent ši muzikinė frazė ir po jos einančios boso, o vėliau ir tenoro vokalinės partijos paskatino sukurti labai asmenišką vaizdų rinkinį, kuris beveik iškart susidėliojo galvoje dar pernai metų pabaigoje. Per šiuos metus surinkau tuos vaizdus ir surikiavau pagal šios dienos nuotaiką ir supratimą. Juodo pelkių vandens ir žali Venecijos lagūnos ir kanalų vandens vaizdai derinami su Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios barokinių skulptūrų fragmentų fotografiniais vaizdais.
VDA parodų erdvėje „Kreatoriumas“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

„[į / iš]sišaknijimas / [up]rooting“

Lietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su Torunės šiuolaikinio meno centru (Lenkija) ir Reikjaviko organizacija „Pojūčių akademija“ (Islandija) 2020-2023 m. įgyvendina tarptautinį mobilumo projektą „Common Ground / ComG“, skirtą meninėmis priemonėmis svarstyti ir aktualizuoti šias problemas, taip prisidedant prie teigiamų pokyčių ir sąmoningumo stiprinimo. Projekto temos nukreiptos į socialinį diskursą – migracijos iššūkius, sąveikas tarp skirtingų kultūrų, tautinių mažumų, vietos bendruomenių integraciją, savitarpio supratimą kuriant visiems palankų mikroklimatą. Ekologinių, ekonominių, aplinkos ir priverstinio persikėlimo krizių akivaizdoje, „bendra žemė“ turi būti persvartoma, siekiant atspindėti pakitusią padėtį šiame nuolat kintančiame pasaulyje.
Projekte buvo įgyvendintos rezidencijos, parodos ir lydinčios veiklos Reikjavike, Torūnėje ir Palangoje, kuriose dalyvavo 18 menininkų, 3 mokslininkai iš kiekvienos šalies, 6 kultūros lauko vadybininkai ir gausi dalyvaujančių institucijų kūrybinė komanda. Rezidencijų metu buvo vystomi meniniai-socialiniai tyrimai ir atviras tiesioginis dialogas, tapę medžiaga projekto dalyviams šiuos klausimus referuoti meno kūriniais.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 18 d.

Robertas Narkus: „Gut Feeling“

„Gut Feeling“ yra kompleksiškas kūrinys, laviruojantis tarp nuoširdaus siekio pakeisti pasaulį, nenuilstamo tikėjimo bendradarbiavimo pažadu, egocentriškų menininko ambicijų, flirto su finansinėmis struktūromis, technologijų progresu ir humoro. Angliškas posakis gut feeling reiškia nuojautą, pagal primirštą tautosaką ir naujausius mokslo atradimus tampriai susiejančią žarnyno ir smegenų veiklas. Bendradarbiaudamas su garsiu fermentacijos specialistu, mokslininkais, menininkais, vietos gyventojais ir smulkiuoju verslu, viename paskutiniųjų negentrifikuotų Venecijos skverų Castello rajone Narkus sukūrė socialinę skulptūrą – siurrealistinį kooperatyvą, gaminantį paslaptingą produktą iš vietos vandenyse išgaunamų jūržolių. Ši dumblių rūšis (lot. Undaria pinnatifida) – globalizacijos procesų eigoje iš Tolimųjų Rytų į visą pasaulį, įskaitant Veneciją, išplitęs invazinis augalas, dar žinomas wakame vardu. Tai – viena maistingiausių ir sparčiausiai atsinaujinančių maisto žaliavų, žadanti išspręsti sparčiai augančios žmonijos mitybos problemas netolimoje ateityje.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 21 d.

Daiva Kairevičiūtė: „Juodi taškai baltoje jūroje“

Parodoje eksponuojami menininkės piešiniai ir fotografijos, o sąsajas tarp šių kūrinių užčiuopti siūloma naudojantis šokio medijos žodynu. Tada pajusime ir autorę: kartais piešiančią, kartais šiepiančią, kartais su fotoaparatu išeinančią patikrinti savąjį santykį su šokiu. Partnere (-iu) tampančias gyvenimiškas aplinkybes, objektų savybes bei kontekstus arba priimamą vidinį kvietimą išskleisti vaizduotės sutelktą energiją per judesį. Linija, spalva, šviesa bei kūnais komponuojami ritmai kompleksiškai kuria vyksmo choreografiją. Kreivių ir tiesių grafikais bei šešėlių pustoniais autorė išlieka epicentre – ir piešiniuose, ir fotografijose įrašyta charakteringa judesio dinamika, spalvomis įspaustas jo potencialo įvertis bei kritinės reikšmės. Lengvai perskaitomi formą lemiantieji dialogai bei per kūno atmintį užčiuopiama galimybė pasipriešinimui, metamorfozėms ir transformacijai.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. sausio 20 d.

„Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2022“

Parodoje „Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2022“ yra eksponuojamos geriausios nuotraukos iš 18-tą kartą vykstančio Tado Dambrausko fotografijų konkurso. Šio konkurso tikslas – iš arčiau pažinti kariuomenę, kurią kiekvienas įsivaizduojame vis kitaip. Nuotraukose užfiksuotos įvairios akimirkos iš kariuomenės gyvenimo – nuo treniruočių su pažangiausia technika, užduočių sausumoje, jūroje ir ore vykdymo, iki švenčių ir poilsio momentų. Šiemet konkursui profesionalūs ir mėgėjai fotografai atsiuntė beveik 400 nuotraukų. Ekspertų komisija atrinko geriausius kadrus trijose kategorijose: krašto apsaugos sistemos (KAS) karių ir civilių užfiksuotos akimirkos, fotografų ne iš KAS nuotraukos ir KAS fotografų profesionalų darbai. Taip pat buvo išrinkta linksmiausia fotografija, kuri papuošė nuotraukų katalogo viršelį.
Konkursas skiriamas Krašto apsaugos ministerijos operatoriui ir fotografui Tadui Dambrauskui atminti bei jo nuopelnams Lietuvos kariuomenei ir visai krašto apsaugos sistemai prisiminti ir įprasminti.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) vyks iki 2023 m. sausio 15 d.

„Grafikos erdvės. Grafika erdvėje“

Ši paroda žymi ilgalaikį, dar 2014 m. užsimezgusį bendradarbiavimą tarp Vilniaus grafikos meno centro ir Lodzės miesto kultūros organizacijų bei menininkų. 2021 m. į partnerystę įsitraukė Lodzės miesto galerija ir Strzemiński dailės akademija – šiose institucijose buvo pristatytos dvi lietuvių grafikos meno parodos.
Lodzės miesto galerijos parengta ekspozicija Grafikos erdvės. Grafika erdvėje suteikia progą artimiau pažinti gilias tradicijas turinčią kaimyninės šalies grafiką. Parodoje pristatomi šiandien aktyviai kuriančių Lenkijos menininkų darbai. Anot rengėjų, kūriniai reprezentuoja įvairius kontekstus, kuriuose šiandien atsiduria grafikos menas. Daugelyje darbų jis dalyvauja ne vien kaip savarankiška raiškos priemonė, bet tampa kompleksine dalimi kuriant instaliacijas, tapybos darbus ar skulptūrinius objektus – taip iš dvimatės plokštumos grafika ištrūksta į trimatę erdvę. Persipindama su skaitmeninėmis technologijomis, ji dalyvauja ir virtualios erdvės kūrime. Parodos rengėjų įsitikinimu, tradicinės grafinės raiškos priemonės tarpdisciplininėms praktikoms suteikia efektingumo ir originalumo. Tai – daugialypis reiškinys, pasižymintis nuolat augančia, kintančia ir nepaliaujančia stebinti įvairove. Lenkų grafikos paroda kviečia diskutuoti ir apie grafikos klišės vaidmenį, mat pastaroji šiandien yra ne tik tarpininkė tarp meninės intencijos ir galutinio kūrinio, bet sykiu ir nepriklausomas meno objektas.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 21 d.

Jonas Staselis: „Kaukių balius“

„Ši paroda reportažinės fotografijos priemonėmis demonstruoja, kad ne tik grožio konkursų pasaulis gali būti eksponuojamas kaip iliuzinis, dirbtinis, apsimestinis, nuolat kintantis kaukių – socialinių vaidmenų kaleidoskopas. Fotografijose socialinė tikrovė iškyla kaip nesibaigiantis kaukių balius, kaukių karnavalas.
Nekaltos ir plėšrios, siekiančios išgarsėti ir ištekėti, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos. Besimatuojančios smunkančias, krentančias grožio karalienių kaukes. Veikėjai, susigraudinę nuo savo damų apžavų ir bandantys apsimesti tikro grožio mecenatais ir bešališkais vertintojais. Vilkai, besislepiantys už groteskiškų netikrų avinėlių kaukių. Fotografai paparacių kaukėmis, fototechnikos dėka trumpam įgyjantys mistinių galių – išryškinti, padidinti, pagražinti, pagerinti, o gal net ir padedantys laimėti grožio konkurse. Eiliniai žiūrovai, varvinantys seiles ir tenkinantys savo erotines fantazijas, pretenduojantys į grožio konkursų liudininkų ir beveik dalyvių vaidmenis.“ (Liutauras Degėsys)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Mindaugas Lukošaitis ir Virginijus Kinčinaitis: „en + tropē“

„Stebint vienas kito piešinius ir fotografijas socialiniuose tinkluose, į galvą šovė mintis apie bendrą parodą. Kelis metus Mindaugas dalinosi karo nuniokotų ir apleistų namų, griūvančių interjerų ir sulaužytų baldų, nusiaubtų svetainių ir yrančių sienų, išlaužtų durų ir langų ertmių vaizdais. Piešiniai skleidė slogias apleistumo, prievartos, laikinumo ir nesaugumo, benamiškumo ir entropijos nuotaikas. Geopolitiškai tai būdinga Lietuvos situacijai – nuolat užkariaujamai nesaugumo, prievartos ir griuvėsių teritorijai. Kita vertus, griuvėsiai simbolizuoja negebėjimą susitvarkyti su gamtos iššūkiais, tai gali būti namų netvarumo simbolis, nutrūkusių socialinių ryšių išraiška. Visa tai rūpėjo ir man.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Eglė Narbutaitė: „Pavėsis“

Keistis ar pri(su)sitaikyti? Savo parodoje klausia menininkė. Eksponuojamuose darbuose ji permąsto nuo vartojimo inercijos perkaitusios visuomenes situaciją. Kviesdama atsikvėpti nuo kaitros, ji pati dar ieško to atokvėpio galimybių. Pavėsis tampa malonios vėsos, o kartais – ir hedonistinių poreikių tenkinimo metafora. Šios E. Narbutaitės parodos piešiniams, kaip ir visai jos kūrybai, būdingas humoras, per kurį ji, išvengdama didaktinio tono, kalba apie šiandienai svarbius dalykus, atkreipia dėmesį į globalias problemas, nebijodama pasijuokti iš savęs, išlaisvina ir kitus tai daryti.
Eglė Narbutaitė (g. 1988) baigė performanso meno studijas Londono Kingstono universitete. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Eglės gatvės menas puošia šalies ir užsienio pastatų sienas. Ji puikiai pažįstama Šiaulių meno scenai – paskutinis jos  projektas Šiaulių dailės galerijoje –  muzikinis solo spektaklis „Bliuvė“. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Vilniuje. „Pavėsis“ – didžiausia iki šiol jos eksponuota personalinė paroda.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Eglė Karpavičiūtė: „RE-PAINTED“

Tapytoja Eglė Karpavičiūtė – nuosekli kultūros lauko tyrinėtoja. Jos kūriniai – vaizdiniai komentarai apie tapybą, istoriją, meno institucijas: muziejus, galerijas, parodines erdves. Menininkė stebi ir įamžina kultūros laiką bei jo pokyčius, kalba apie šiuolaikinę meno pateikimo specifiką ir vartojimo įpročius, tapytojo, menininko tapatybę, žiūrovo kaip meno vartotojo vaidmenį, jo (ir savo) tikėjimą bei abejonę paveikslu.
Parodoje pristatomas naujausias E. Karpavičiūtės darbų ciklas – anksčiau menininkės kurtos „Nutapytų ekspozicijų“ serijos tęsinys. Drobėse užfiksuotos žymiausios šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų (Guggenheimo, Victorios Miro, Davidi Zwirnerio, Gagosiano ir kt.) erdvės, kuriose ji įterpia ir „eksponuoja“ savo kurtus paveikslus. Taip randasi fiktyvi jos kūrybinės biografijos dokumentacija, naikinanti ribas tarp fakto ir iliuzijos bei vis iš naujo patikrinanti tapybos ir tikrovės santykį. Tapyti atvaizdai tampa neįvykusių įvykių laikmenomis – ekspozicijos įvyksta ir yra įvietinamos tik drobės paviršiuje. Tad kūriniai, imituodami žvilgsnį atgal, veikia kaip laiko klastotės ir per vieną archajiškiausių meno formų – tapybą – yra suarchyvuojami kaip būties faktai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2023 m. sausio 21 d.

Nikita Kadanas: „Duobė dainuoja“

Parodą „Duobė dainuoja“ sudaro darbai, sukurti 2014-ųjų Rusijos ir Ukrainos karo metu, taip pat ir nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios 2022 m. vasario 24 d. Šie darbai susiję su atminties politikos tyrinėjimais, kolektyvinių traumų analize, su naujomis masinio smurto ir žmonių buveinių naikinimo patirtimis. Parodos pasakojimas veda nuo istoriografinių kūrinių, sprendžiančių praeities žaizdas, iki „įrodymų skulptūros“, fiksuojančios karo padėtį realiame laike. Tačiau visi šie kūriniai pasižymi tuo, ką galima pavadinti „eschatologiniu optimizmu“ – noru susidurti su katastrofa ir perimti sunaikinimo energiją, paverčiant ją pasipriešinimo ir virsmo energija.
Visavertį pasirengimą parodai nutraukė prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą. Planuotas Nikitos Kadano vizitas į Klaipėdą, kurio metu norėta dalį parodos kūrinių sukurti Lietuvoje, paliečiant vietinius istorijos kontekstus, neįvyko. Parodos visumą daugiausia lėmė kūrybiniai bei užsienio meno kūrinių ekspozicijos apribojimai ir galimybės karo metu.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Ana Melnikova: „Miestas be pavadinimo“

Aplinkos, kurioje gyvename, įvaizdį lemia žmogaus fantazijos, sukuriančios naują kraštovaizdį. Naujoje realybėje magiška kraštovaizdžio atmosfera susiduria su iškylančių miestų geometrinių tūrių standumu. Greitėjantis gyvenimo ritmas sugeria ir nuasmenina žmogų. Pasiklystame savo pačių susikurtose aplinkybėse. Mes tampame tik siluetu, nepagaunamu vaizdiniu.
Anos Melnikovos projektas, atliktas tradicine analogine nuotraukų spausdinimo technika, yra eksperimentas ir bandymas parodyti naują tikrovę ir naujo kraštovaizdžio portretą. Kiekviename vaizde sujungtos skirtingų miestų ir šalių, kuriuose fotografei teko kada nors gyventi, detalės, sutiktų žmonių portretai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Dmitras Kuprianas: „36 Hoverlos kalno vaizdai“

Hoverlos kalnas yra aukščiausias Ukrainos taškas ir, analogiškai šventajam Fudži kalnui Japonijoje, ukrainiečiams yra beveik šventa ir mitinė vieta. Beje, šie du kalnai išoriškai panašūs ir yra beveik tobulos kūgio formos.
Šiomis nuotraukomis fotografas nori užpildyti Ukrainos vizualiojo meno spragą, kartu apeliuodamas į Katsushika Hokusai seriją „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“ ir jo metafizinį bei autentišką santykį su Fudži kalnu.
Fotografas savo kūriniuose pateikia Hoverlos kalną kaip ukrainiečiams šventą vietą, kuri šiuo metu yra tapusi ir turistų traukos centru. Į Hoverlos viršūnę labai lengva patekti keliais maršrutais, pakeliui į ją žmogus gali pasinerti į vietines Karpatų regiono kalniečių tradicijas.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Pavlas Dorogojus: „Auksiniai žmonės“

Fotografija yra produktas, kurio galiojimo laikas ribotas. Fotografijose dokumentuojamos žmonių ir vietų reikšmės, prisiminimai dažniausiai prarandami laikui bėgant. Fotografijai reikia, kad netaptume tylūs. Apima melancholija matant parduodamų nebylių portretų eiles sendaikčių turguose. Pastarieji yra būtent tos vietos, kuriose Pavlo Dorogojus randa savo serijos „Auksiniai žmonės“ veikėjus.
Savo kūryboje Pavlo dažnai remiasi nuotraukų archyvais, kurių dauguma yra skirti architektūrai. Todėl rastų fotografijų panaudojimas jam neatrodo nauja kryptis. Tačiau parodos seriją įkvėpė daug asmeniškesnis impulsas – menininką sujaudino portretų, kuriuos jis atrado Charkivo sendaikčių turguose, pažeidžiamumas. Dorogojus sugalvojo lengvabūdišką idėją aplink kai kurias figūras nuotraukose nupaišyti aureolę, suformuotą iš žalvario lapo, taip bandant empatiškai meno kūrinio pavidalu suteikti joms antrą gyvenimą.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Stanislavas Ostrousas: „Charkivas – forpostas“

Karas! Nuo vaikystės apie karą mes žinome viską! Žaidėme karą. Skaitėme apie karą. Žiūrėjome filmus apie karą. Įsivaizdavome save kaip didvyrius – žvalgus, lakūnus, tankistus! Geidžiamiausi žaislai – pistoletai, šaudantys pistonais! Kad būtų garsu, kad kvepėtų siera!
Šis laimingas, kvailas tolimas laikas liko atmintyje ir keliuose nespalvotuose atspauduose. Laikas, nepaaiškinamai įsiveržęs į mūsų tikrovę kaip kitas, jau tikras karas! Su sprogimais, raketų atakomis, griuvėsiais, baisiomis žiniomis apie žuvusius ir sužeistuosius. Oro antskrydžio sirenos, niūrus, ištemptas, varginantis kauksmas. Mirties ir naikinimo pranašai. Užsitęsusioje tyloje belieka laukti naujo smūgio. Laukti, kol raketa, paleista iš priešo pusės, pasieks taikinį ir sukels žmonėms gniuždantį skausmą.
Kasdien atvažiuodamas į miestą priemiestiniu traukiniu, centro link einu pėsčiomis, nes viešasis transportas neveikia. Gatvės apleistos, miestas ištuštėjęs. Pakelėse apdegę, į apšaudymus pakliuvę žmonių palikti automobiliai. Kariškiai dažnai juos naudoja eismui blokuoti, kartu su prieštankiniais ežiais. Oras kvepia degėsiais ir artėjančiu pavasariu. Pačiu baisiausiu ir šalčiausiu pavasariu mano gyvenime.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

„Gedimino laiškai: tada ir dabar“

Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi Gedimino pilies bokšte pristatys originalų Gedimino laiško nuorašą.
Būtent šis dokumentas yra didžiulės šventės „kaltininkas“: nė vienas originalus Gedimino laiškas nėra išlikęs, todėl Rygoje netrukus po gavimo padarytas nuorašas yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Jo egzistavimas istorikams atskleidė pačių Gedimino laiškų faktą, jų siuntimo ir pirmo Vilniaus paminėjimo datą, šiandien miestui leidžiančią minėti 700 metų jubiliejų.
Kartu su eksponuojamu laišku veiks paroda, kuri interaktyviai pristatys šių laiškų reikšmę ir svarbą. Kiekvienas lankytojas turės galimybę parašyti ir savo, šiandieninio vilniečio, laišką ateities Vilniui bei vilniečiams ir įmesti jį į laiko kapsulę. Parodos pabaigoje ši laiko kapsulė bus atiduota saugoti muziejui ir iškelta tik po daugelio metų kitos svarbios sukakties proga.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.
Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše.
Gargždų krašto muziejuje (Sodo g. 5, Gargždai) veiks iki vasario 14 d.

Klaudijus Driskius: „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“

„Ši fotografijos paroda apie lietuvius, gyvenančius už Lietuvos valstybės sienos – Baltarusijoje. Dabar Lietuvos siena sutampa su išorine Europos Sąjungos siena, ji skiria ne tik valstybes, bet ir priešingas politines sąrangas – demokratiją ir autoritarizmą.
Fotomenininkas Klaudijus Driskius sukūrė charakteringų žmonių portretus, įamžino šeimos šventes, tradicinius amatus, mokyklos gyvenimą, kasdienius darbus. Atspindėtas gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventės, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį Duboke. Nuotraukose regimas pasaulis nėra nei „iš istorijos ūkų“ kylanti LDK, nei romantiškas, XIX amžiaus atminimus išsaugojęs kaimas. Žmonių maldingumas čia tebėra subtili jungtis su šimtamete praeitimi; pergyvenęs prievartinę ateizaciją, kolchozinimą, naujos epochos gūsį, jis tebėra gyvas, nors tirpstantis – kaip ir visos gyvenimo formos. Fotografijose regime ne tik etnografinę egzotiką, žmonių maldingumą bet ir keistos amžinybės pojūtį ir belaikiškumą. Laiko slinktis dar labiau atsiskleidžia žmonių portretuose. Tai nėra tas belaikiškumas, padvelkiantis iš religinio ir kalendorinio gyvenimo ciklo. Veikiau tai laiko prarastis, žiūrinčiam kelianti visa ko trapumo jausmą.“ (Vytautas Ališauskas)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki vasario 18 d.

„Tikrovės tikrumas“

„Tikrovės tikrumas“ – paroda nagrinėjanti realybės principo kuriamą simuliaciją medijuotame pasaulyje. Perteikiamas esamos tikrovės atspindys kūrėjų darbuose nagrinėja: kultūrinius simuliakrus, besikeičiančias visuomenės socialines vertybes, simuliatyvaus pasaulio prasmes ir reikšmes. Prasmių ieškojimuose pasitelkiamos skirtingos medijos ir technologijos, nukeliančios parodos žiūrovą į tikrovės tikrovę, kurios pagrindiniu subjektu lieka žmogus-kūrėjas.
Naudojamos technologijos yra tik įrankis perteikti pasąmonėje užkoduotas mintis. Atsakymus į klausimą „kas yra tikra?” rasite Vilniaus dailės akademijos vizualinių komunikacijų magistrų antro kurso parodoje.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki sausio 25 d.

Laura Põld: „Vertimas ir bendradarbiavimas“

Laura Põld yra tarpdisciplininė menininkė iš Estijos, derinanti įvairias meninės raiškos priemones, tokias kaip skulptūra, tekstilė, keramika, video ir fotografija. Menininkė dirba su įvairiomis vaizdinio reljefo priemonėmis ir filosofiniais ar poetiniais tekstais, kurie veikia jos mąstymą apie dalyką ir objektų bei erdvinių instaliacijų kūrimą. Põldo darbai – tarsi savotiški istorijų ar erdvių peizažai, kuriuose mintys gali vizualiai nuklysti į mišką, kalvas, kasyklas ar net į menininko studiją. Keliaudama ir bendradarbiaudama su kitais kūrėjais, Põld tyrinėja daugybę žmonių ir visuomenės papročių, kuriuos įtraukia į savo darbą. Menininkė kruopščiai renkasi medžiagas, atsižvelgdama į jų struktūrą ir istorinį kontekstą. Naudojant tradicines technologijas, tokias kaip keramika ar kilimėlių gamyba, Põld ištrina ribas tarp modernumo ir archajiško gyvenimo. Jos naujausiuose darbuose akcentuojamos intymumo, vietos pasaulyje paieškos, ekologinės potekstės, žmogaus ir gamtos santykis bei jų etika.
Galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 2 d.

Aurimas Rima: „Leaking oil“

Aurimas Rima – fotografas, tapytojas, kūrėjas, auto-moto sporto aistruolis. Savo kūryba jis užčiuopia subtiliausius žmogaus ir technikos sąlyčio niuansus. Jo fotografijose mašinos, prisilietus žmogui, tarsi atgyja.
„Noras fotografuoti „metalo ir gumos gabalus“ atsirado, kai įsigijau seną, neveikiantį motociklą. Tuo metu dirbau su kolega Niku, kuris taip pat turėjo panašų motociklą – mes kartu ėmėmės remonto darbų, nelabai apie juos nutuokdami – naiviai tikėjome, kad sugebėsime be profesionalų pagalbos prikelti savo motociklus naujam gyvenimui. Galiausiai man ėmė labiau rūpėti fiksuoti remonto akimirkas negu remontuoti motociklą.
Kad fotografuoti motociklus ir automobilius yra mano stichija, pajutau dalyvaudamas „Goodwood Festival of Speed“. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių klasikinių automobilių ir motociklų festivalių pasaulyje. Jame dirbome kaip spaudos atstovai, nes Nikas įkūrė blogą „Caster and Camber“, skirtą auto-moto subtilybėms, tad galėjome patekti į festivalio užkulisius.“ (Aurimas Rima)
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki sausio 28 d.

Dalvis Udrys: „Laikas“

Parodoje „Laikas“ eksponuojami pastarojo dešimtmečio darbai. Tai turtingos spalvomis, techniškai atliktos figūrinės, abstrakčios kompozicijos, kuriose atsispindi autoriaus santykis su nūdiena. Žiūrovui pateikiama pora dešimčių paveikslų, nutapytų aliejumi ant drobės. Pasitelkęs spalvų gausą, formos variacijų meditaciją, ritmiką,  menininkas savo kūriniuose išlieka monumentalus ir paslaptingas. Darbuose gausu metaforų bei simbolizmo.
„Kas tau brangu – galima „padainuoti“ visai kitais būdais. Abstraktus kūrinys – nepriklausomas. Nemėgstu konkretumų, nenoriu savo darbais kažkam primesti savo pasaulėžiūros. Abstrakčiuose dalykuose yra daugiau šviežumo. Kurdamas vadovaujuosi laisvės principu – viskas greita, nauja, spontaniška. Mintys ir idėjos nėra tokios pastovios kaip kasdieninis elgesys, todėl svarbu ir įdomu jas pagauti ir užfiksuoti.“ (Dalvis Udrys)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks ik sausio 28 d.

„Emocinis lūžis“

Vilniaus rotušės požemiuose atidaroma virtualios realybės instaliacija „Emocinis lūžis“, kuri lankytojams leis netiesiogiai apsilankyti rusų karo nusikaltėlių sunaikintose Bučos ir Irpinės gyvenvietėse Ukrainoje.
Kartu su instaliacija pristatoma integrali jos dalis – Ukrainos pajėgose tarnaujančio pripažinto menininko Sergijaus Michalčuko fotografijų paroda.
„Gedimino legiono“ sukurta instaliacija kvies lankytojus su virtualios realybės akiniais nusikelti į sunaikintą Bučą ir per skaitmeninę kelionę suvokti laisvės kovų kainą ir prasmę.
Atidarant instaliaciją Vilniaus rotušėje kartu eksponuojama fotografo S. Michalčuko meninių karo Ukrainoje nuotraukų paroda „Volya“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 24 d.

Kristina Mažeikaitė: „Gates to the Garden“

Ei, pasauli, aš čia! – sakiau tapydama pirmuosius savo peizažus du penkioliktaisiais. Tapiau augimo jėgą ir savo-kūrėjos proveržį, tikėjimą, kad visa įmanoma sukurti, tapiau savo varžymąsi su Kūrėju.
Einant laikui, mano peizažai tapo labiau redukuoti, iki žemės ir dangaus santykio. Pati tai įvardinčiau kaip išėjimą į erdvę, norą užčiuopti einančio laiko pėdsakus ir pagrindinius egzistencijos dėsnius. Gaudžiau tą „žvilgsnį į tolį“, nesitikint kažko atrasti, nesitikint, kad kažkas bus kitaip. Peizažuose keitėsi žemės ir dangaus valdomi plotai – dominuojant tai žemei, tai dangui. Žemė švietė, degė, dangus švytėjo ir slėgė savo sunkiu.
Šiandien tęsiu peizažo studiją. Neretai atrasdama spalvinių sąsajų su senųjų meistrų tapyba, ypač renesanso. Tęsiu studiją tarsi norėdama atverti žemės plutą ir po ja esančius sluoksnius. Ir taip pat suteikdama naujas prasmes kasdieniam žemės vaizdui.“ (Kristina Mažeikaitė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 25 d.

„Vytautas Vanagas²“

Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas Vytautas Vanagas gimė 1950 metais. Jo darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, privatūs asmenys Lietuvoje bei už jos ribų. Vytauto Vanago darbais dekoruoti visuomeninės paskirties pastatų interjerai. Nors autoriaus interesų laukas apima tapybos, skulptūros bei grafikos žanrus, tačiau parodoje pristatomi bus paveikslai. Vytautas Vanagas yra ne tik menininkas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas bei charizmatiška asmenybė, galinti pasidalinti įdomiais istoriniais pasakojimais.
Parodoje pristatomi dviejų kartų vienos šeimos menininkų darbai. Tai jau nebe pirmoji jungtinė tėvo ir sūnaus paroda. Vytautas Vanagas vyresnysis yra surengęs ir keletą personalinių parodų. Vytautas Vanagas jaunesnysis neatsilieka sekdamas tėvo pėdomis, tačiau išlaikydamas savitą stilių.
LDS ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki sausio 20 d.

Jonas Juodzevičius: „Nepriklausomi potėpiai“

Jono Juodzevičiaus (1947–2020) paroda skirta priminti, aktualizuoti ar supažindinti su tapytojo, VDA docento kūryba. Kad ir aktyviai kurdamas, Jonas Juodzevičius paskutiniuosius du dešimtmečius retai eksponavo savo darbus. Viešumoje investavęs save į pedagoginę veiklą – ir labai mėgtas studentų –, savo paties meninę veiklą paprastai buvo apibojęs privatumo erdvėmis: paveikslus dažniausiai rodė Šančių dirbtuvių kaimynams dailininkams ar užsukantiems kolegoms menininkams. Susikaupęs keleto šimtų drobių fondas prašyte prašosi atveriamas plačiajam meno mylėtojų laukui.
Violeta Krištopaitytė-Jocienė rašo: „Kūrybinio kelio pradžioje kūrė peizažus, portretus, figūrines kompozicijas, tačiau jau XX a. 9-ajame dešimtmetyje palinko į abstrakcijas ir vėliau tapė beveik išimtinai šiame žanre. Abstrakčiąją tapytojo kūrybos dalį valdė ekspresyvus polėkis – drąsūs, stambūs potėpiai, ryškios ir grynos spalvos, fragmentuotos kompozicijos, dekoratyvoka plastika. Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai eksperimentavo fotografijos meno lauke.“
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks iki vasario 12 d.

Neringa Naujokaitė, Patricija Gilytė, Židrija Janušaitė, Žilvinas Landzbergas: „Videoprograma“

Šiame projekte pristatomi autoriai, su kuriais galerija aktyviai bendradarbiauja jau ne vienerius metus, jie – gerai žinomi tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Dvi menininkės – Neringa Naujokaitė ir Patricija Gilytė jau daugelį metų gyvena ir kuria Vokietijoje, o Židrija Janušaitė ir Žilvinas Landzbergas – Lietuvoje, tačiau aktyviai dalyvauja ir tarptautinėje meno rinkoje.
Neringa Naujokaitė, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, vėliau studijas tęsė Diuseldorfo menų akademijoje ir Kiolno medijų meno akademijoje. Apart videodarbų, Naujokaitė aktyviai kuria ir fotografijos srityje, kuri dažniausiai būna glaudžiai susieta su jos video kūrinių turiniu.
Patricija Gilytė, baigė studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir Miuncheno dailės akademijoje. Šalia kuriamų videofilmų, menininkės kūryboje nemažą dalį sudaro objektai, kurie dažnai yra neatsiejami nuo jos videofilmo koncepcijos, o ekspozicija virsta šiuolaikinio meno instaliacija.
Židrija Janušaitė, studijas baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, aktyviai dirba tapybos ir performanso srityse. Jos videodarbai dažnai tampa neatskiriama tapybinės instaliacijos ar performanso dalis.
Žilvinas Landzbergas, studijas baigęs Vilniaus dailės akademijoje, puikiai žinomas kaip konceptualių šiuolaikinio meno projektų, didelės apimties instaliacijų ir objektų kūrėjas.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks iki sausio 25 d.

„Visos jos tokios…“

Kauno miesto muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika  Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus. 
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki gruodžio 1 d. 

„Per amžius nešu savo istoriją...“

Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki gruodžio 10 d.

Vilius Ksaveras Slavinskas: „Jausmų vizijos“

Jubiliejinėje 80-mečio Viliaus Ksavero Slavinsko parodoje atsiskleidžia išskirtinė autoriaus tapyba, kurioje ekspresyvia maniera išreiškti gyvūnai ir abstrakcijų kupinas fantazijų pasaulis.
Paveiksluose dominuoja ryškių, kontrastuojančių spalvų koloritas, kurį dar labiau sustiprina juodi figūrų ar siluetų kontūrai bei priešingų, dažnai netikėtų spalvų derinimas. Tapybos darbuose randama gyvūnų, keisto, kiek išvirkščio, tačiau maloniai paslaptingo pasaulio vaizdiniai, kurie kyla iš pasąmonės ir nužengia į meno kūrinį.
Darbuose matomi subtilūs prasmės momentai, kurių įspūdį dar labiau sutvirtina lengvų potėpių maniera, netradiciniai, tačiau menininiai kompozicijų sprendimai. Dailininkas pabrėžia, jog autorius neturi daryti įtakos žiūrovui, o menas turi kalbėti kiekvienam savita ir asmenine kalba. „Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios pas kiekvieną, manau, gali keistis nuolatinėje nuotaikų tėkmėje. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl ir vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairius asmeninius kūrybinius pojūčius. Taip bandau pasidalinti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas.“ – teigia autorius.
Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki vasario 3 d.

Rasa Rožinskienė: „Ką kalba angelai…“

„Prieš mus – kūriniai, apie kuriuos beveik nebūtina rašyti menotyrininkui. Mat puikiai apie juos rašo ir aiškina pati autorė Rasa Rožinskienė. O kai kurias jos darbų paslaptis geriau apibūdintų mados dizaineris, archainių raštų žinovas-etnologas ar stebuklinių istorijų rašytojas. Nes tai pasaulis, atsiradęs išvydus švytinčias gijas, iš kurių nuaustas pasaulis, lyg perpratus senovines žinias, kurios nuo „amžių amžinųjų“ buvo saugomos žiniuonių moterų. Pasitelkus įgimtą kūrybinį talentą ir jausmą, kaip dėlioti tūkstančius smulkių elementų į vieną visumą, alsuojančią visais pasaulio turtais. Kuriant vaizdus, kuriuose be didelių pastangų galima skaityti įdomiausius ir slaptingiausius pasakojimus.
Rasos Rožinskienės paveiksluose matome ne pačius Angelus – nes kas iš tiesų yra šios galingos dvasinės Būtybės, užtikrintai nežino beveik niekas. Rasos darbuose tematome apdarus, kuriais jie pasirodė autorės dėmesingoms akims, o mūsų žvilgsniams buvo materializuoti daugiavalandinio kūrėjos darbo dėka. Ir galime paskaityti dedikaciją, kokiam žmogui jie skirti. Kaip senaisiais laikais – kai moterys aprengdavo savo artimiausios aplinkos žmones, o dievdirbiai kurdavo savo bendruomenei. Personalizuotas, į asmenį fokusuotas kūrimo judesys atrodo priešingas profesionaliajai kūrybai – šioji dažniau kreipiama nesuinteresuotos, objektyvesnės estetikos link…“ (Violeta Jocienė)
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių raj.) veiks iki kovo 1 d.

Pranas Griušys: „Protėvių portretai“

„Protėvių portretų“ sumanymas, atsiradęs 2017 m., taip ir liko parodinių įvykių šešėlyje, nors ir buvo eksponuotas ir pristatytas išskirtiniame LAPĖNO name visus 2018 metus. Tąkart darviniškas požiūris į galimus „homo sapiens“ protėvius buvo aktualus ir intriguojantis senųjų, bet dabar tebegyvenančių primatų portretine raiška, žvilgsnių išraiškingumu ir skvarbiu poveikiu bei plačiomis, turtingomis tapybinėmis kalbos ir raiškos galimybėmis.
Šiandien dešimties „protėvių“ portretų kolekcija netikėtai įgyja naują ir nelauktą prasmę. Tolimi ir artimi „protėviai‘‘ regimi kaip klasikiniai, gilūs, beveik žmogiškos raiškos ir patirčių kupini šalia šmirinėjantys kaimynai, tokie išmanūs, daug ką patyrę ir mieli.
Lietuvos meno lauke Prano Griušio kūryba išsiskiria savitu braižu – virtuoziškai įvaldyta realistine tapymo maniera, atsakingu požiūriu ir detalių tikslumu pasirinktuose motyvuose, neretai derinamu su švelniu humoru ar netikėtomis kompozicijomis.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje (Laisvės al. 106, Kaunas) veiks iki kovo 13 d.

Stanislovas Žvirgždas: „Lietuvos peizažai“

Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas gimė 1941 m. Balbieriškyje, Prienų r. Po studijų Vilniaus valstybinime universitete, Liaudies meno institute Maskvoje, S. Žvirgždas apsigyveno Vilniuje (nuo 1981 m.). Už darbus jam 1992 m. suteiktas nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas, 2004 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Menininko kūriniai saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. S. Žvirgždo darbų saugoma ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose. Dalį jo kūrinių lankytojai gali pamatyti parodoje Venclauskių namuose-muziejuje, atskleidžiančioje menininko labiausiai pamėgtą žanrą – peizažą. Šis žanras tapo svarbiausia S. Žvirgždo kūrybos sritimi, kurią jis puoselėja daugiau nei keturis dešimtmečius. Nuoseklus darbas, fotografijos technologijos išmanymas leido kūrėjui pasiekti itin aukšto meistriškumo ir įgalino jį perteikti žiūrovui gamtos nuotaikas, sudaryti galimybę pajusti akimirkos subtilumą. S. Žvirgždo kūryboje jaučiama istorinės fotografijos įtaka. Pasak menotyrininkų, S. Žvirgždo peizažuose atsikartoja tarptautinis piktorializmo stilius (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje). Jo darbuose perteikiama idealizuota gamta be civilizacijos ženklų, o peizažai su išskirtais planais, išryškintomis detalėmis primena grafikos piešinius.
Venclauskių namuose muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki vasario 26 d.

„Po 40 metų“

Tai Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros 1980-jųjų metų laidos absolventų – bendrakursių darbų paroda „Po 40 metų“. Brandi kursiokų karta vėl kartu. Autoriai gerai žinomi Lietuvos skulptoriai: Viktoras Žentelis, Jolanta Raupelytė – Balkevičienė, Kęstutis Musteikis, Juozas Šlivinskas, Gintautas Jonkus, Vilimas KetvirtIrenos Eitminavičienės šiaudinių sodų parodais.
Ši paroda – žvilgsnis į jų kūrybą. Galerijos erdvėje, stebint skulptūrų estetiškumą ir formų užbaigtumą, matome pabrėžtas tam tikras ypatybes ar tai būtų biustas, galva, torsas, statulėlė, medalionas ar moneta.
Keliaudami po Lietuvą tautiečiai randa be galo daug įvairių parodos autorių darbų, todėl ši ekspozicija ne tik naujausi darbai, bet ir plakatų forma kabantys priminimai lankytojams apie skulptorių kūrybos kelią per 40 metų iki šiandien.
Meno galerijos salė pilna figūrėlių ant postamento. Autorių mažosios skulptūrėlės ar jos būtų pagamintos iš bronzos, žalvario, porceliano, medžio, alebastro yra populiarios šiuo metu. Taip norisi jas visas paimti į rankas ir pačiupinėti. Man tai kelia džiaugsmą, aš matau darbus visai šalia savęs, nes nusibodo per paskutinius keletą metų meno kūrinius apžiūrinėti per kompiuterio ar telefono ekraną.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki sausio 31 d.

Kęstutis Indriūnas: „Kryžiaus kelio stotys“

Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki vasario 18 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!