„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Paroda pasakoja apie archeologinių radinių ir paminklų įvairovę, pristato juos saugančią teisinę bazę ir institucijas. Vengiama griežto tono ar gąsdinančių pamokymų, lankytojui pačiam paliekama teisė apsispręsti, kam vis dėlto priklauso mūsų visų bendra praeitis, kurią (at)kurti galime tik bendromis jėgomis.
Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
Rustemas Skybinas: „QALQAN. Krymo totorių raštai“
Šiuos dekoratyvinius skydus, vadinamuosius kalkanus, sukūrė Rustemas Skybinas – keramikas, besigilinantis į Krymo totorių paveldą ir karybos daiktų puošybą. Juose atkartotos senovinės ornamentų kompozicijos, kurias jis atrado ant totoriškų ginklų bei šarvų.
Išsamių studijų, skirtų tradicinei Krymo chanato karybos daiktų puošybai, nėra. Remiantis lyginimu bandoma „perskaityti“ ornamentus, atpažinti Krymo meistrų darbą. Ši kultūra turi tam tikrus kanonus, kurie skiriasi kiekviename amate ir yra nulemti techninių ypatybių. Vis dėlto viduramžių šalmuose galima įžvelgti technologinį puošybos ryšį su XIX–XX a. monetų dekoru, Girėjų dinastijos artefaktų ornamentai gali būti lyginami su Krymo karių šarvų ornamentais ir pan.
Rustemas Skybinas savo kūriniais kuria ryšį tarp skirtingų epochų. XVII–XVIII a. karybos daiktų ornamentai atspindi tradicijų pastovumą, todėl ir simbolius menininkas interpretuoja susitelkdamas į reikšmių išlaikymą ir perteikimą, pagarbą konkrečioms kompozicijoms.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2025 m. balandžio 27 d.
„Iš avilio“
Archajiškiausia iš visų indoeuropiečių kalbų, senąsias pagonių tradicijas sugėrusi lietuvių kalba byloja, kokie svarbūs lietuviams buvo šie vabzdžiai. Mūsų krašte bitės gyvena ne bičių kolonijomis – jų bendruomenę vadiname bičių šeima, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne karalienei, bet motinėlei. Mūsų supratimu, motinėlė yra ne bičių valdovė, bet šeimos tęstinumo garantas, svarbiausias, nors ir labiausiai nuo kitų bičių priklausomas šeimos narys.
Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos lankytojų centre (Miškininkų g. 61, Marcinkonys) veiks spalio mėn.
„Žmonės ir struktūros. Algimanto Kezio ir Kazio Varnelio kūrybos dialogas“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestai, jų gyventojai. Dailininkas Kazys Varnelis šiandien žinomas ne tik kaip abstrakčiosios dailės atstovas, bet ir Lietuvos kultūrą puoselėjęs kolekcininkas.
Varnelio optinė tapyba, kaip ir Kezio fotografijos, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Varnelis ne itin mėgo dalintis, kokie įkvėpimo šaltiniai slepiasi už jo tapybinių kompozicijų – jis sakydavo, kad paveikslai privalo kalbėti patys už save. Kezys akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Gausus šių dviejų menininkų kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos dailės pasakojimo dalis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) vyks iki 2025 m. kovo 16 d.
Agnė Gintalaitė: „Ne mano ne fotografija“
„Agnė Gintalaitė nekuria vaizdų. Ji kuria dalykus, kurie egzistuoja tik vaizduose. Ji bando įtikinti žiūrovą nepasitikėti „fotografiniu“ vaizdu. Kodėl reikėtų dar labiau juo nepasitikėti, nei iki šiol? Agnė Gintalaitė įsivietina į fotografijos galeriją su nefotografija, kuri atrodo kaip fotografija. Kas šios parodos autorius, o kas veikėjas? Kas objektas, o kas subjektas – gamta, žmogus ar dirbtinis intelektas? Kas rodo, o kas žiūri? Jei dirbtinio intelekto prašai „žmogaus“, gauni vyrą, o jei „moters“ – vyro žvilgsnį. Menininkės grumtynės su dirbtiniu intelektu vaizdų generavimo lauke – tai grumtynės su nesuskaičiuojama daugybe kitų žmonių, su jų pasirinkimais, su daugumos nuomone, su masiniu skoniu („metastiliumi“ pagal Levą Manovičių), su socialiniais stereotipais, ir su dominuojančiu supratimu apie tai, kas yra menas. Vis dėlto kaip ir bet kuriame meno kūrinyje, svarbiausias čia yra tas, kuris daro sprendimus, kuris atsirenka. Paprastai atrenkami vaizdai be klaidų, bet Agnė šiame procese ieško būtent klaidų, o klaidos kuria hibridišką būvį, kuris virsta tam tikra vaizdine vidinės emocinės būsenos projekcija, jutiminiu ekologiniu nerimu, ribos tarp žmogaus ir gyvūno išnykimu. Agnė Gintalaitė renkasi klaidą. Klaida virsta išsigelbėjimu.“ (Paulina Pukytė)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Rein Jelle Terpstra: „Roberto F. Kennedy laidotuvių traukinys – žmonių akimis“
Prieš keletą metų vizualiojo meno kūrėją Reiną Jelle Terpstrą sužavėjo amerikiečių fotografo Paulo Fusco nuotraukų serija „RFK Funeral Train“. 1968 m. birželio 8 d. Fusco įsėdo į vadinamąjį laidotuvių traukinį, kuriuo iš Niujorko į Vašingtoną buvo vežami ką tik nužudyto Roberto F. Kennedy (RFK) palaikai. Iš lėtai judančio traukinio Fusco nukreipė fotoaparatą į dešimtis tūkstančių palei bėgius išsirikiavusių gedinčių amerikiečių, atėjusių atiduoti pagarbą populiariam senatoriui ir kandidatui į prezidentus. Jie visi žvelgė į traukinį, kuris Fusco nuotraukose vos matomas.
Terpstra itin susidomėjo tuo, ką būtent šie žmonės matė ir ką užfiksavo fotoaparatais, kuriuos buvo galima pamatyti juos laikant Fusco nuotraukose. Jis nusprendė pradėti ieškoti nuotraukų ir medžiagos, kurią gedintiesiems pavyko nufilmuoti pravažiuojant traukiniui.
Šiam projektui Terpstra sukūrė vizualią „laidotuvių traukinio“ maršruto rekonstrukciją. Parodoje bus eksponuojama instaliacija, sukurta iš originalių Terpstra surinktų žmonių nuotraukų ir filmų bei nuotraukų rinkinys, projektuojamas penkiuose ekranuose.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Lina Krasnovaitė-Siparienė: „Istorinis detektyvas: ant mergužėlės perlų vainikas“
Parodoje „Istorinis detektyvas: ant mergelės perlų vainikas“ kviečiame pasvarstyti, ar mūsų kraštų upėse galėjo būti… perlų. Ar mūsų didikės galėjo puoštis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje surinktais vietiniais upiniais perlais? Galbūt lietuvių tautosakoje minimas perlų vainikėlis mena šiuos laikus? Kokia apskritai vainiko, karūnos paskirtis?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, veriasi durys į dar neatrastus mūsų kultūros klodus…
Parodoje:
– pristatoma menininkės Linos Krasnovaitės-Siparienės sukurtas perlų papuošalų
rinkinys šiuo metu pasaulyje jau praktiškai išnykusia istorine smulkiųjų perlų
juvelyrikos technika;
– supažindinama su šia nepaprasto kruopštumo reikalaujančia papuošalų
dirbinimo technika ir jos pavyzdžiais;
– pristatomi įspūdingi senoviniai merginų ir moterų galvos apdangalai ir kiti
artefaktai iš Lietuvos muziejų kolekcijų, atskleidžiantys galvos apdangalų grožį
bei reikšmę;
– interaktyviai klaidžiojama painiais perlų paieškų mūsų kraštuose labirintais…
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
Darius Rakauskas: „Zaratustra Dioniso mokinys“
„Ši ekspozicija – tai mano spekuliatyvus prisilietimas prie Didžiojo XIX a. Vokiečių filosofo Frydricho Nyčės sukurto Zaratustros mito. <…>
Zaratustra, nušvitėlis, nuo aukšto kalno nusileidęs ir turgaus aikštėje paskelbęs Antžmogį, bei Paskutinįjį žmogų. Tai kvietimas suvokti, pasirįžti ir veikti. Jo žodis sužadina, kaip muzika, kviečianti šokiui. Gyvenimui. Ne scholastikai, spekuliacijoms, sudėtingoms schemoms. Laip sakė vienas iš V. Hugo romano „Paryžiaus katedra“ herojų, pramuštgalvis Žeanas: „Velniop Aristotelį! Nenoriu, kad jo metafizika sugriautų mano tik ėjimą.“
Piešdamas iš nuotraukų, perkuriu Frydricho Nyčės, kaip antžmogio, kaip Zaratustros įsikūnijomo portretą. Įkyriai zulindamas noriu, kad ranka parodytų protui, kaip yra iš tikrųjų.
Kas Jis man, tas beprotybės palytėtas nušvitėlis? Atradęs ar praradęs save? „Tu nesi tu, o Aš esu Aš“, kartą pasakė Dievas Šv. Katerinai. Bet jeigu nūnai Dievas mirė, negi mūsų ego, tas mažas burbuliukas ir yra ta Visatas sverianti jėga?“ (Darius Rakauskas)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
Mindaugas Navakas: „Karpis ir drakonas“
Mindaugo Navako darbai puikiai pažįstami net ir meno lauku nesidominčiam žmogui, kadangi jo milžiniški skulptūriniai objektai yra svarbi tiek Lietuvos, tiek užsienio miestų erdvių bei pastatų dalis. Tai tokie darbai, kaip „Kablys“ ant buvusių geležinkeliečių rūmų Vilniuje, „Dviaukštis“ prie Neries ar „Keturios didžiosios nesavarankiškos“ greta MO muziejaus. Navakas priklauso tai kartai, kuri 8-9-ajame dešimtmetyje atnaujino skulptūros raišką bei prisidėjo prie skulptūros sampratos kaitos Lietuvoje. Jis tarsi skulptorius-tyrinėtojas, nuolat analizuoja įvairias medžiagas, nevengdamas prisiliesti tiek prie didelio masto skulptūrų, tiek prie mažosios plastikos, fotografijos ar grafikos. Būtent kūrinių medžiagiškumui ir formai Navakas leidžia atspindėti kartais rimtą, o kartais ironišką požiūrį į supančią aplinką.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d.
Vaiva Abromaitytė: „Grand Pas. Menų pašaukti 2024“
Parodoje kūrėja pristato fotografijų ir objektų ciklą, siekdama įamžinti trapų baleto meną, sustabdyti šokio akimirką, leisti žiūrovui pamatyti ir pajusti veržlų dvasios polėkį, judesyje sustingusios muzikos iliuziją, fizines šokėjų pastangas.
Parodos kūriniuose atsiskleidžia Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Menų Mokyklos Baleto skyriaus moksleivių kasdienybė. Pasirinktas žvilgsnis į baleto užkulisius atspindi sunkų kasdienį darbą, kuris būtinas šokio lengvumo ir efemeriškumo įspūdžiui scenoje pasiekti. Įvairiose meno medijose kuriančios Vaivos Abromaitytės holistinės išraiškos siekis – plėtoti kūno ir judesio reprezentavimą „kūniškose ir medžiagiškose“ fotografijose. Jose tarsi skaitai prancūzų filosofo Deleuze’o ištaras apie „klostę“ (the fold) ir žmogaus, gamtos, visatos kompleksiškumą. Menininkė akcentuoja savitą vizualią kalbą, kur išskirtinę estetinę svarbą turi žaismas tarp tuštumos, kūno ir medžiagos, šviesos ir šešėlio. Vaivai kūryba – nuolatinis procesas ir tąsa. Parodoje eksponuojami natūralaus dydžio fotografijų herojai žvelgia į žiūrovus ir spinduliuoja įvairų šokio energetikos spektrą.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki spalio 18 d.
Teemu Mäki: „Karas, tapatybė ir prigimtis“
Parodoje pirmą kartą Lietuvos žiūrovams pristatoma išsami autoriaus kūrybinė implitudė – nuo piešinių, tapybos darbų, iki tekstų, fotografijos, instaliacijų bei videofilmų.
Paroda analizuoja šiandienio žmogaus savijautą esmingai pasikeitusioje geopolitinėje erdvėje, pasitelkiant aštrią ir politiškai angažuotą šiuolaikinio meno kalbą. Įvairiomis raiškos priemonėmis autorius interpretuoja 21 a. situaciją, atskleisdamas mūsų egzistencijos pažeidžiamumą ir neurozes, aktualizuodamas dėl vykstančių karų, nuolatinių grėsmių, priešiškų jėgų konfrontacijų, klimato kaitos sukeltų padarinių patiriamą nerimą. Kūriniuose deklaruojama Mäki pozicija, o žiūrovui pasiūlomas vaizduotės žaidimas, išryškinantis klausimą – ar galima gyventi atsiribojus nuo dabarties tikrovės, tarsi pasaulyje nieko nevyktų? Jau daugelį metų Mäki plėtojamos karo, migracijos, atstūmimo, lyčių lygybės ir kitos kontroversiškos temos šiuolaikybės ir ypač pastarojo meto kontekste tampa ypač aktualios. Šiuos pamatinius naratyvus Mäki permąsto savo tarpdiscipline kūryba, paversdamas ją visumine sociopolitinės kritikos ir filosofinės refleksijos forma.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Vizuali kantata: vaiduoklis, kiškiai, Gediminas ir aštuonkojis“
Menininkas šįkart suteikia progą žiūrovams patiems kurti Vilniaus miesto istoriją, pasiskolinant jo kūriniuose esančias užuominas. Eksponuojamuose paveiksluose, atspauduose, pjaustiniuose, objektuose, dėlionėse slypinčios šmaikščios pasakojimų nuotrupos skatins įsitraukti į žaismingą kūrybos procesą – patikusias dalis ar detales savaip perkelti, sudėlioti, prisėsti prie antspaudų stalo.
Naujoji K. Grigaliūno paroda yra svarbi ir platesniame autoriaus kūrybos kontekste. Pastaraisiais dešimtmečiais daug kūrybinės energijos K. Grigaliūnas skyrė meniniams tyrimams, skirtiems tragiškiems pokario įvykiams, mūsų tautos trėmimo ir genocido istorijai. Jis surengė ne vieną įsimintiną, archyvinės medžiagos studijomis pagrįstą ekspoziciją, išleido keletą knygų, taip skatindamas apmąstyti ne tik šiuolaikinio meno strategijas, bet ir mūsų asmeninę patirtį. Tuo tarpu edukacinėse parodose Grigaliūnas vėl aktualizuoja neopopmeno ir Fluxus kūrybos principus, kurdamas objektus, kuriems būdinga subtili ironija ir paradoksalus kasdienių situacijų universalumas.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
11-oji Vilniaus tarptautinė mažosios grafikos trienalė
Tarptautinė mažosios grafikos trienalė Vilniuje vyksta nuo 1994-ųjų – šiemet jau 11-ą kartą. Šioje trienalėje siekiama artikuliuoti vis besikeičiančią grafiką, skatinti jos aktualumą ir sklaidą, tyrinėti jos raiškos galimybes bei ribas ir ieškoti jos vietos šiuolaikybės diskurse. Renginys kasmet pritraukia daugybę autorių iš įvairių šalių, jame pristatomi ištikimi, daugiamečiai dalyviai, išbandyti jėgas skatinami ir jaunosios kartos kūrėjai.
Trienalės ekspozicijoje atsiskleidžia technikų, žanrų ir stilių įvairovė: nuo figūrinių iki abstrakčių, nuo ekspresyvių iki minimalistinių, nuo iliustratyvių iki konceptualių darbų, nuo fantastinių iki meno klasikos įvaizdžių. Parodos architektūra, įkvėpta meno istoriko Aby Warburgo vaizdų atlaso „Mnemozinė“, išryškina formalius grafikos dėmenis, tokius kaip technika ar stilius, taip pat skatina tarp kūrinių ieškoti ryšių ir atsikartojimų. Skirtingos grafikų kartos taiko skirtingas menines strategijas, nukrypsta į kitus raiškos būdus ar medijas, tačiau anksčiau ar vėliau dauguma menininkų neišvengiamai grįžta prie šaknų – vėl į rankas ima cinko ar vario plokšteles, linoleumą, medžio gabalėlį ar kalkakmenį, tik gal jau kitaip – įgiję naujos patirties, žvelgdami kitokiu žvilgsniu, apmąstydami kasdienius tiek savo, tiek visuotinius būgštavimus ir viltis.
Galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
Lou Cantor: „Parallax“
Parodos kompoziciją sudaro dvi iš pažiūros skirtingos, tačiau temiškai susijusios dalys. Pagrindinėse ekspozicijų salėse lankytojus pasitiks kūriniai iš serijos „The Crystal World“, kuri yra įkvėpta žymaus Jameso Grahamo Ballardo romano tuo pačiu pavadinimu. Tai didelio formato paveikslai, kuriuose vaizduojamos akimirkos iš visuomenę sukrėtusių įvykių ir juose įsipainiojusių žmonių išgyvenimų.
„Šie vaizdai iš, pavyzdžiui, įsiveržimo į JAV Kapitolijų, neramumų viešosiose įstaigose Brazilijoje ir kitų, vien tik politiniais motyvais nepaaiškinamų, įvykių, – paskoja parodos kuratorius Audrius Pocius, – Lou Cantor kūriniuose tokie vaizdiniai yra pertraukiami inkrustuotų ametisto kristalų. Jie ne veltui primena mįslingą virusą, krištole sustingdžiusį Afrikos žemyną minėtame Ballardo romane. Parodoje tai veikia it metafora, bylojanti apie sudėtingas socialinės laisvės ir pažinimo galimybių problemas šiuolaikinėje visuomenėje, tikslingas patirtis gebančių kurti technologijų fone.“
Antroji parodos dalis, eksponuojama „Medūzos“ Videokapsulėje ir į ją vedančiuose kambariuose, yra skirta specialiai šiai parodai sukurtiems video kūriniams, kviečiantiems giliau susipažinti su menininkus dominančiomis temomis. Atsispirdami nuo neurologo Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis, keturi trumpo metro filmai iš skirtingų perspektyvų plėtoja pasakojimus apie elgsenos mokslo ištakas, implikacijas ir keliamus iššūkius pritaikant jo atradimus elgesio modeliavimo strategijose bei komunikacijos technologijų dizaine.
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Julija Skudutytė: „INFJ“
Labiausiai atpažįstama dėl savo akvarelių, J. Skudutytė nėra prisirišusi prie vieno žanro. Jos kūryboje – natiurmortai, kasdienybę atspindinčios interjero kompozicijos, autoportretai, architektūros, gamtos motyvai ar instaliacijos. Savo darbuose ji gilinasi į žmogaus ir kasdienių daiktų santykį, ieško paradoksų, kur susipina bevertiškumas ir naudingumas, susitinka dvasingumas ir vartotojiškumas. Paieškos neapsiriboja vien daiktais, J. Skudutytė tyrinėja savo pačios materialumą ir naudingumą, tai veda prie meno kūrinių, kuriuose šiukšlės virsta būtybėmis, o žmonės tampa daiktais.
„INFJ“ yra šeštoji asmeninė menininkės paroda, kurioje ji pristatys naujus darbus, kurtus meno rezidencijos Vokietijoje, Diuseldorfe, metu. Šie darbai buvo eksponuojami „Atelier am Eck“ galerijoje. Kaip pasakojo parodos Diuseldorfe kuratorius Matthias Grotevent, kūryboje Julija natūraliai susiduria su savo prigimtimi, todėl nusprendė pasidaryti internete rastą asmenybės testą. Šis testas išskiria šešiolika skirtingų asmenybės tipų, o J. Skudutytės rezultatai apibūdino jos asmenybę kaip itin ypatingą – INFJ. Tik 1 proc. žmonių visame pasaulyje, tokių kaip Jėzus, yra INFJ.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Vilija Markevičienė: „Horizontų istorijos“
„Horizontų istorijos“ – apie tai, jog man menas ir žaismingos eilės puikiai papildantys ir išpildantys vienas kitą. Puiki dermė, kurioje persipina vaizdas ir vaizdą analizuojantys ritmai.
Horizontai – visada mistiškas reiškinys, kai nežinai kas yra už jo. Belieka į jį eiti, keliauti, matyti ir patirti. Neaprėpiami horizontai, kuriuose galima įžvelgti mistikos, keistos architektūros ir paslėptų žmonių siluetų.
Savo paveikslus apibūdinčiau kaip matytus ir išgalvotus vaizdus. Dažniausiai vyrauja melsvi atspalviai, bet retkarčiais įpynus šiltesnių spalvų – pagyvina pagrindinę paveikslo mintį. Leidžiu spalvoms tarpusavyje žaisti ir gyventi ant drobės, pasakojant savo istoriją.
Nestatau savo tapymo stiliui griežtų sienų, nes visada vertinau saviraiškos ir proto laisvę. Tapyba man lyg pabėgimas į kitą pasaulį, kuriame jaučiuosi saugi ir nuoširdi pati su savimi.
Tai tobuliausia kelionė – į save, per pasaulį.“ (Vilija Markevičienė)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Aleksandras Ostašenkovas: „Kitas krantas“
„Kitas krantas“ – metafora, ženklas, gyvybės, kaip reiškinio laike, žmogiškosios patirties ir sielos išklotinė. Tai suaugusi su tavimi būsena, tam tikras etapas tavyje ir laike, atspaudas, kurio negalėsi panaikinti. Ta būsena skausmingai sava, kaip dvasinis skausmas, stiprėjantis rudeniui atėjus. Gyvenimas žavus tuo, kad sielą skauda. Jautrus žmogus atveria Duris giminingai sielai. Dešimtmečius meditavusi ir kryptingai klaidžiojusi būties labirintais, ji stebėjimo ir analizės objektu pasirinko savo portretą. Dėkingas jai, kad kritiniuose gyvenimo vingiuose ji nepaliko manęs ir leido praskleisti Didžiosios Paslapties šydą fotografijos kalba. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik Kitas Krantas, keliaujantis laiku, niekada nepriartėja. Tiesiasi begalybėn, Amžinybės link.
KITAS KRANTAS – tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
Sigito Lukausko tapybos paroda
Menininkui labai svarbi metų laikų kaita. Jo paveiksluose vasaros gaivias spalvas keičia rudens tonai, po to – žiemos monochromija, pavasario trapi žaluma. Viskas sukasi ratu, kaip ir žmogiškoje egzistencijoje, kur gedulą keičia gimimo džiaugsmas, sielvartą – nerūpestingas klegesys.
Sigitas Lukauskas – jautrus spalvai, apibendrintai formai, persipynusių ženklų struktūras materializuoja taupiai, nuo griežtos schemos, aiškaus kontūro pereidamas į akvarelinio lengvumo formos metafiziką.
Menininko kūryboje daug tiesos ir emocinių autorefleksijų, užslėptos žinios apie pasaulio trapumą ir, kartais, „širdyje užgniaužiamą skausmą“. Taupios metaforos, spalvų skambesys ir vos juntamas sarkazmas yra patrauklus savo paprastumu ir bendražmogiškomis patirtimis, jautriu pasaulio grožio pajautimu. Tai menininkas, gyvenantis taikoje su Dievu, gamta ir žmogumi.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
„Sambūris“
Paroda kviečia žiūrovus į provokuojantį meninį dialogą, kuriame susitinka kontrastingos temos – pramonė ir gamta, individualumas ir socialiniai sluoksniai, tikrovė ir sapnai. Tai vizualios meninės kelionės erdvė, kupina netikėtų atradimų.
Ekspozicijoje galima išvysti daugialypius kūrinius – nuo bioformų įkvėptų tapybinių objektų, popierinių skulptūrų, analizuojančių žmogaus įvaizdžio ir socialinės tapatybės ryšį, fotografijų, reflektuojančių kasdienybės vizijas, iki videokūrinių, panardinančių į subtilius jausmų išgyvenimus. Jaunieji menininkai tyrinėja mūsų santykį su aplinka ir vidine būtimi, jungdami natūralius ir pramoninius elementus, nagrinėdami ribas tarp autentikos ir masinės gamybos, gyvo prisilietimo ir šaltos industrijos. Taip pat autoriai kviečia apmąstyti įvaizdžio svarbą šiuolaikiniame pasaulyje – ar mes daugiau kuriame, ar slepiame save po socialiniais sluoksniais, siekdami pritapti? Šie kūriniai kelia klausimų apie autentiškumą, santykį tarp originalumo ir kopijos, asmenybės ir visuomenės lūkesčių, kartu įtraukdami į dialogą apie lankstumą ir prisitaikymą šiuolaikinėje kasdienybėje.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki lapkričio 23 d.
„Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“
Ekspozicijoje pristatomi asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai (nuo interjero iki aprangos detalių), muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai. Jų pačių darytos fotografijos atskleidžia, kaip diplomatų kasdienybė persipynė su darbine veikla, kai kultūrinė diplomatija tapo tiesiog gyvenimo būdu. LRT archyvas suteikė galimybę paklausyti ir prisiminti pirmųjų prezidento rinkimų debatus. Taip pat parodos lankytojai bus kviečiami pasamprotauti apie alternatyvią istoriją, kas būtų buvę, jei 1993 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs Stasys Lozoraitis.
Su Lozoraičių pavarde susijęs šimtmetis valstybės istorijos. Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983), Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007). Juos jungė viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. vasario 16 d.
Kristina Gudonytė-Dūdienė: „Vilnius–Kunigiškis“
Kristinos Gudonytės-Dūdienės tapybos parodoje pristatomi kaimo vaizdiniai jungia praeities ir dabarties elementus, išlaikant subtilų ryšį su asmenine kūrėjos istorija bei moderniosios dailės tradicijomis.
Autorės tapyboje išsiskiria subtiliai derinamos šviesios, pavasariškos spalvos su šešėliuotais trobų ir kraštovaizdžio siluetais. Šis unikalus koloritas sukuria efektą, primenantį atsiminimų fotografijas, kuriose gyvenimo epizodai tampa pagrindine vaizdine medžiaga. Kaimo idilė autorės kūriniuose perteikiama tiek natūralistiškai, tiek stilizuotomis simbolinėmis formomis. Kai kurie paveikslai vaizduoja tikroviškai sukomponuotus natiurmortus, o kiti – atmintyje įstrigusius įspūdžius, išreikštus stilizuotais piešiniais Paroda atveria duris į unikalią meninę kelionę, kurioje kaimo pasaulis iškyla per giliai asmeniškus, bet visiems atpažįstamus vaizdinius.
Parodoje, be tapybos darbų, eksponuojami močiutės Vlados siuvinėti audiniai, kuriuos ji sukūrė prieš vestuves Miliūnuose. Šie audiniai, išgyvenę Sibiro kelionę ir sugrįžę į Kunigiškį, pasakoja jų ypatingą istoriją.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki spalio 19 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 15 d.
Regina Nemanytė-Rinkevičienė: „Odė gintarui“
R. Nemanytė-Rinkevičienė ypatingą pėdsaką paliko ir Lietuvos juvelyrikos lauke – išplėtojusi originalią sidabro virinimo lašeliais techniką, daug metų kuria prabanga ir gyvastingumu alsuojančius papuošalus. Jos įkvėpimo šaltinis – gamta ir subtiliausi jos reiškiniai. Vitališkoje Reginos papuošalų estetikoje vietą atranda ir baltiškosios prigimties archainiai klodai, ir egzotiški floros bei faunos slėpiniai, ir vizionieriški povandeninių gelmių sapnai.
Parodoje kviečiama išvysti Reginos juvelyrinės kūrybos kulminaciją – „Odę gintarui“. Paveikslų rėmuose įkomponuota keliolika efektingų kompozicijų, kuriose dideli gintaro grynuoliai yra „įpinti“ į sidabruoto melchioro ar žalvario ažūrą, primenantį jūros gelmių ar pakrantės augmeniją. Šio ciklo kūrėjas atrodo ne žmogus, o didysis gamtos misterijos Valdovas, į galingą mažorinį akordą surinkęs Visatos harmonijos garsyną. Ir patvirtinantis raktinius žodžius, kuriais galima apibūdinti visą Reginos Nemanytės-Rinkevičienės kūrybą: Atvira gyvybės stebuklui. Paslaptinga ir nenugalima. Aristokratiškai prabangi.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki lapkričio 30 d.
Linas ir Benas Liandzbergiai: „Sekti save“
Paroda sudaryta iš kūrinių, kuriuos iš dalies inspiravo kelionės ar išvykos Lietuvoje bei svetur. Naujoji kolekcija žymi ir naują menininko tapybos kryptį. Jei pastaruoju dešimtmečiu L. Liandzbergio paveiksluose dominavo popkultūros motyvai, skambus koloritas, įvairios ironiškos ir žaismingos aplikacijos, tai naujuose kūriniuose galima stebėti, kaip kinta autoriaus pasirinktos kalbos priemonės.
Daugelyje naujosios serijos paveikslų ryškėja fotografijos įtaka ir jos bruožai: negatyvo efektas, pasiekiamas naudojant juodą foną ir sidabriškai baltą piešinio liniją, kasdienės, tarsi atsitiktinės situacijos, pagautos telefono fotokamera, fragmentiškumo ir momentiškumo paieškos. Kūriniuose ima vyrauti tikroviški, menininko realybėje pamatyti ir užfiksuoti vaizdiniai, dokumentiškumas, tačiau autorius, regis, neatsisako ir jo kūrybai taip būdingų fantastinių motyvų ar paradoksalių sugretinimų.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 31 d.
Debiutuojančių menininkų paroda „Kokonas“
Kokonas – tai apsauginis apvalkalas, kuris saugo bręstančią gyvybę nuo aplinkos poveikio. Tokie ir pirmą kartą debiutuojantys menininkai – atsargūs, bet pulsuojantys noru kurti. Nebūtinai kurti kitaip, bet savaip. Ieškantys santykio tarp formos, objekto ir savo požiūrio į juos. Savaip bandantys perteikti tai, kas sudaro jų gyvybinį branduolį.
LDS galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki spalio 18 d.
Šiaulių regiono mokytojų paroda „Vaikystė“
„Tema pasirinkta neatsitiktinai, juk mokytojas apsuptas vaikų, jų pasaulio ir kūrybos. Pats ugdo ir ugdosi iš jų, tai tarpusavio mainai. Juk dirbant su jaunąją karta visada būni jaunas. Šį kartą mokytojų kūryba atskleidžia savo prisiminimus apie vaikystę, savo vaikų auginimą, savo mokinius. Parodos koncepcija pasirinkta dėl vaikystės lengvumo, stebuklingumo, dėl prisiminimų, akimirkų trapumo bei kūrybinės laisvės, lengvumo. Mokytojai tapybos, grafikos priemonėmis perteikia savo interpretacijas vaikystės tema kūrybiškai, subtiliai, jausmingai“, – apie būsimą parodą pasakoja jos koordinatorė, dailininkė Marytė Ruzgytė.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 26 d.
Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto tapybos paroda
Dailininkų pora buvo ypač populiari septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kai be jų kūrinių nebuvo galima įsivaizduoti nė vienos didesnės dailės parodos. Įsigyti menininkų darbų troško daugelis Lietuvos ir užsienio kolekcininkų. Galinos ir Silvestro Džiaukštų kūryboje rasime visko – portretų autoportretų, aktų, valstiečių, žvejų darbo, jų laimikio ir poilsio vaizdų, peizažų, visą seriją žirgų. Drąsiai galima tarti, kad Lietuvos dailėje tai ryškūs figūrinių kompozicijų meistrai. Žavi kūrėjų darbų spalvinė gama, kai ypač netikėtai susipina, atrodytų, svetimi spalvų deriniai, pavyzdžiui, šalia viena kitos žalia, mėlyna ir raudona spalvos. Mielai nuteikia kūriniai žmogaus ir gamtos tema – lyriški, šiek tiek sentimentalūs, laisvų, plačių potėpių, ypač atskleidžiant didingą vandens stichiją.
Ši paroda Šiauliuose – tai visad greta vienas kito buvusių menininkų kūrybos retrospektyva. Paskutinį kartą jų darbai mūsų mieste buvo eksponuoti 1979 m.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 26 d.
Voldemaras Barakauskas, Alvidas Paškauskas, Sigitas Prancuitis: „Kazualizmai“
Voldemaro Barakausko kūrybos šaknų reikia ieškoti jo genuose. Garsus šviesios atminties profesorius
Vytenis Rimkus – Voldemaro dėdė, tačiau pats dailininkas sako, jog menui jį ypač patraukė senelis Jaroslavas Rimkus, filologas ir puikus piešėjas. Ši paroda dailininkui ypač artima, nes mes jį žinome kaip akvarelių meistrą, o čia jis pateikia objektus, tarsi prisimindamas vieną pirmųjų savo parodų Šiaulių universiteto dailės galerijoje, kur stiklinėje dėžėje supylė bemaž 20 centimetrų dulkių sluoksnį ir pristatė erotinių figūrėlių.
Alvido Paškausko dirbtuvės – tai akmens, metalo ir medžio karalija. Čia gimsta jo skulptūros. Skulptorius garsėja savitais kūriniais, kuriuose naudoja medieną, metalą, stiklą ir šių medžiagų deriniais siekia atskleisti jų lankstumą, bet drauge ir tvirtumą. Sukūrė ir 2016 m. pristatė unikalių kryžių kolekciją.
Sigito Prancuičio asambliažai lygia greta vertinami šalia geriausių Lietuvos asambliažistų. Ši kūrybos sritis paskutinius du dešimtmečius labiausiai traukia autorių.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 12 d.
„Reiškinys M“
„Reiškinys M“ – tai su vieta ir kontekstu susijusių specialiai Klaipėdai sukurtų šiuolaikinio meno kūrinių paroda mieste. Šiuo projektu siekiama atidžiau pažvelgti į Klaipėdą pirmiausia kaip į miestą, į jo istoriją ir kasdienybę, sociumą ir simbolius, architektūrą ir struktūrą, gamtą ir ekologiją, geografiją ir psichogeografiją, sielą ir savitumą. Siekiama skatinti ir Klaipėdos gyventojus įsitraukti į savo miesto stebėjimą, tyrimą ir kūrimą, atrasti nematytas, nepastebėtas, pamirštas, „nesvarbias“ jo vietas ir savybes, pažvelgti į jį kitu kampu ir kitomis akimis. Miestas – tai ne tik fizinis tankumas, aukštumas ir greitis, bet ir „nematoma“ daugiasluoksnė, daugiakryptė miestiška kultūra. Miestas – tai sistema, tai ribos, sienos, planai, simboliai, paminklai, vietoženkliai, pavadinimai, institucijos, instrukcijos, taisyklės, detalės, klaidos, fantazijos. M – tai ne tik miestas, bet ir menas, mokslas, mitas, meilė ir, galiausiai, metafora.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 17 d.
„Nenuspėjamos ateitys/Unpredictable Futures“
Antrąkart vyksianti tarptautinė trienalė – unikalus meno ir mokslo tyrimų projektas. Šios sinergijos priemonėmis bandoma atkreipti dėmesį į sudėtingas, kompleksines situacijas, susidariusias dėl intensyvios žmonijos veiklos ir ieškoma išeičių. Organizuojama kaskart vis kitame geografiniame taške, šiais metais Trienalė tyrinės klimato kaitos sukeltą vandens telkinių problematiką, su vandeniu susijusias visų mūsų ateities perspektyvas ir vizijas.
„Jau pirmoji Trienalės paroda, surengta Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, atskleidė eksperimentinę jos kryptį, kur meniniai tyrimai glaudžiai susiję su ateities technologijomis ir inovacijomis“,- renginio idėją pristatė viena iš Trienalės kuratorių Eglė Ganda Bogdanienė.
Pagrindinės parodos vietą – Klaipėdą – šiemet padiktavo vandens tema ir Baltijos jūra. Jauniausia jūra pasaulyje, dėl savo seklumo ir uždarumo yra viena pažeidžiamiausių, ir tos problemos skaudžiai aktualios abipus jos pakrančių gyvenatiems per 16 milijonų žmonių, tad sprendimų paieškai susitelkia ne vien visuomenininkai ar politinių sprendimų priėmėjai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 10 d.
„4 ašys“
Skirtingų kartų žymūs Lietuvos skulptoriai – Vladas Urbanavičius, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak ir Dainius Trumpis – pristato skirtingas technikas, ieško naujų išraiškos būdų ir eksponavimo galimybių, supažindina su šiuolaikinės skulptūros galimybių įvairove.
Visų autorių kūryba apima platų temų lauką: nuo sociokultūrinio, politinio šiandienos konteksto iki universalių egzistencinių temų bei formalių aspektų, susijusių su kūrinio formos ir tūrių konstravimo problemomis.
Gyvasis klasikas Vladas Urbanavičius pristato abstrakčias skulptūras, (iš)bandydamas dydžio ir konstrukcijos galimybių ribas. Rimantas Milkintas konceptualiose skulptūrose perteikia visuomenės aktualijas, nuolatinius pasikeitimus, įtampą, nerimą ir kitas patiriamas emocijas. Deformuodamas iš pažiūros nepaveikiamas medžiagas, sukuriant naujas reikšmines struktūras, menininkas analizuoja ne tik technologines galimybes, bet ir universalias visuomenės problemas. Rafal Piesliak jungia įvairius surinktus daiktus, keisdamas jų funkciją ir suteikdamas kitą reikšmę. Sukurtos formos padeda iš naujo patirti objektus, iškilusius iš praeities, ir su tuo susijusius kolektyvinės atminties kontekstus. Dainiaus Trumpio kūrinius inspiravo asmeninė patirtis ir kultūrinės atminties apmąstymai. Autorių domina tiek fizinės, tiek psichologinės reakcijos į formą ir medžiagos savybes. Jungdamas ready-made ir industrines medžiagas, blizgantį cinkuotą metalą, menininkas išgauna naujas metafizines vertes.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 10 d.
Kęstučio Ūdro fotografijų paroda
Šiaurės pašvaisčių fotografijų paroda
Vytauto Valiušio keramikos darbų paroda
„Sąjūdžio Lietuva: žalios žolės galia“
Parodoje „Sąjūdžio Lietuva: žalios žolės galia“ Sąjūdis atskleidžiamas ne tik kaip Lietuvą į išsivadavimą atvedęs, bet ir kaip vadinamasis žalios žolės (angl. grassroots) visuomeninis judėjimas, pasižymėjęs aukšta saviorganizacija, masiniu įsitraukimu bei plitimu. Sąjūdis buvo ne tik didžiųjų miestų, tačiau ir provincijos judėjimas. Paroda atskleidžia Sąjūdį kaip įvykį, įrodantį, jog laisvės siekis nemiršta net ir per ilgus okupacijos metus.
Žalios žolės simbolis Sąjūdžiui tinka dar ir dėl to, kad didelė dalis sąjūdiečių žygių buvo už ekologišką Lietuvą: už švarią gamtą, tyrą orą, prieš taršius projektus, būsimas ekologines bombas.
Parodą rengė Kauno istorikai ir visuomenininkai, siekiantys išsaugoti Sąjūdžio paveldą. Parodos istorinė medžiaga eksponuojama specialiai 1988 m. Sąjūdžiui sukurtų informacinių stendų replikose, stendų ir replikų projekto autorius – architektas Linas Tuleikis. Tokiuose stenduose Atgimimo pradžioje kabėjo Sąjūdžio spauda, pranešimai, dabar eksponuojamos nuotraukos, plakatai, laikraščiai.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks spalio mėn.
Oleksandr Kovalčiuk stiklo ikonų paroda
O. Kovalčiuko stiklo ikonų paroda iš Ukrainos Radomyšlio pilies kolekcijos.
Dvidešimt dvi stiklo ikonos, sukurtos XXI a. pirmajame dešimtmetyje Vinicoje (Ukraina), pirmą kartą Lietuvoje pristato šiuolaikinį ukrainiečių menininkų požiūrį į istorinę šio krašto sakralinio meno tradiciją.
Kūriniai, atkeliavę į Lietuvą, kaip ir nuo karo pasitraukę ukrainiečiai – margaspalviai, tarsi atsitiktinai lemties susieti. Gal ne patys gražiausi, kai kurie gal pirmiau restauratoriams, o ne ekspozicijai skirti, bet šiuo metu jie turi savitą misiją – tapti dvasinio atokvėpio erdve pirmiausia ukrainiečiams, laikinai gyvenantiems Lietuvoje.
Karo metu gimusią idėją nors dalį Ukrainos meno vertybių perkelti į Lietuvą įgyvendino kolekcijos savininkė Ukrainos namų ikonų ir senienų muziejaus „Ukrainos dvasia“ įkūrėja Olga Bogomolec ir muziejaus direktorius Jurijus Rudnickis su Anykščių krašto Garbės ambasadoriumi Ukrainoje Virginijumi Strolia. Parodų ciklas, kuriuo siekiama aprėpti visus šalies muziejus, yra Ukrainos ir Lietuvos solidarumo santykių išraiška.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki spalio 12 d.
„Ribinė sengirė“
Liminal Old Growth (liet. Ribinė sengirė) – tai mitinis miškas, pereinamoji terpė tarp gyvenimo ir mirties, esantis Joannos Zabielskos sukurtoje virtualioje erdvėje, praturtintoje Zosia Hołubowska garso kompozicija bei Almos Bektas instaliacijomis.
Ši mokslinės fantastikos/mitologinė giria yra skaitmeninė dvasių ir vaiduoklių buveinė, kurią įkvėpė slavų ikikrikščioniški tikėjimai ir mitologinės Perūno, Veleso bei Miškinio istorijos bei nefikciniai pasakojimai, paremti dokumentine medžiaga bei liudijimais. Šią girią sudaro 3D skenai, padaryti įvairiose, sąmoningai pasirinktose Austrijos, Lenkijos ir Japonijos vietose, praturtinti įsivaizduojamais 3D modeliais ir tekstūromis.
„Ribinė sengirė“ – tai vieta, kurioje gydomąjį ritualą atliks Didžioji miško dvasia – butoh šokėja Kana Kitty, šokanti ant gyvenimo ir mirties ribos. Butoh šokis akcentuoja gryną fiziškumą ir intensyvias emocijas. Tai pasąmonės, įskaitant tamsiuosius psichikos aspektus, atspindys. „Ribinėje sengirėje“ šokis butoh naudoja kūną kaip priemonę fiziniams ir dvasiniams tyrinėjimams. Pasitelkus 3D skenavimą ir 360 laipsnių vaizdo įrašą, choreografija yra perkeliama į skaitmeninę erdvę ir paverčiama gydomuoju ritualu.
Medinės miesto architektūros muziejuje (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Ukrainiečių liaudies žaislai
Ukrainiečių liaudies žaislai atspindi turtingą Ukrainos istoriją, kultūrą ir tradicijas. Kiekvienas regionas pasižymi unikaliu žaislų stiliumi, kuriam įtakos turi vietos kraštovaizdis, klimatas ir papročiai. Tradicinės lėlės iš tekstilės, dažnai naudojamos apeigose, dabartinio karo metu tapo tapatybės ir paguodos simboliais. Šios lėlės netgi siunčiamos kariams kaip paramos ženklas.
Miškinguose regionuose paplitę mediniai žaislai – nuo baldų iki garsą skleidžiančių žaislų. Visoje Ukrainoje populiarūs moliniai žaislai, ypač gyvūnų formos švilpukai. Karpatams būdingi sūrio žaislai, gaminami iš avių ir karvių pieno, o valgomi apeiginiai sausainiai paplitę visoje šalyje. Šiaudinius žaislus, pavyzdžiui, barškučius ir lėles, kaimo amatininkai gamino sezoniniams renginiams.
Vilniuje atidaryta paroda yra unikali, nes ją netik remia Ukrainos žaislų meistrai, šlovindami savo kultūros atsparumą net karo metais. Tačiau puse metų daugiau nei 15 meistrų gaminti žaislai ir visa parodai surinkta kolekcija yra perduodama Vilniuje veikiančiam Žaislų muziejui.
Žaislų muziejuje (Šiltadaržio g. 2, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 4 d.
Ida Chwoles ir Richardas Bilanas: „Pozityvas – negatyvas“
Parodą sudaro 45 Idos Chwoles fotografijos ir 38 Richardo Bilano kūriniai: 8 tapybos drobės, 17 audinių ir 13 papjė mašė skulptūrų. Abiejų menininkų dėmesio centre – žmogus, jo psichikos ir fizinė būklė, santykis su aplinka, įsijautimas į atliekamą vaidmenį.
Nors pasaulyje nuo XX a. dominuoja fotografija, tačiau tapyba tebėra gyva, ir abi technikos gali be jokios trinties egzistuoti drauge net mažoje erdvėje. Šios meninės išraiškos priemonės, būdamos skirtingos, papildo viena kitą – drauge sukuria naujų, žiūrovą įtraukiančių kokybių.
Dar būdama maža mergaitė, Ida aistringai domėjosi fotografija, kiek kuklesne už tą mediją, kuria disponavo jos senelis, dailininkas Rafaelis Chwolesas. Žiūrėjo į jo paveikslus, nutapytus toli nuo mylimo Vilniaus. Dabar senelio paveikslai nuolat eksponuojami Vilniuje, o Idos fotografijos bus rodomos visai šalia, gretimoje salėje.
Richardo Bilano kūryba – nuoseklių gyvenimo patirčių sluoksniavimasis ir persipynimas. Prisidengęs pasakiškomis, efemeriškomis, vaikišką dailę primenančiomis formomis ir pavidalais, menininkas žiūrovui atskleidžia praeities demonus – personažus, vietas, įvykius.
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) veiks iki gruodžio 2 d.
Gvidas Misiūnas: „Dvejopi jausmai“
„Dvejopi jausmai – iliustracijų serija, pradėta kurti dar pasaulinės Covid-19 pandemijos laikotarpiu, atgimė naujai ir sulaukė tęsinio. Pandemijos laikotarpiu daugumai žmonių teko išgyventi įvairius jausmus. Suvaržymai, stresas, bejėgiškumas, atskirtis ir nežinomybė buvo beveik kiekvieno asmens palydovė. Dauguma tą jautė ir išgyveno, todėl natūralu, kad šios emocijos paskatino daugumos šios serijos siužetų atsiradimą. Šie konceptualūs siužetai paliečia tokias sritis kaip: vienatvę, santykius, įvairias baimes, socialinius tinklus ir jų vietą kiekvieno mūsų gyvenime“, – apie parodą pasakoja G. Misiūnas.
Gvidas Misiūnas – iliustruotojas/dizaineris. Dar studijuodamas grafinio dizaino studijas domėjosi iliustracijos žanru, kaupė žinias ir praktiką šioje srityje. Aktyvios stiliaus paieškos atvedė prie dabartinio braižo, kuriam būdingos švelnios pastelinės spalvos, švarios kompozicijos ir konceptualūs sprendimai, taip paliekant žiūrovui erdvę kiekvieno asmeninėms interpretacijoms.
Energetikos ir technikos muziejuje (Rinktinės g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 1 d.
„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2, Marijampolė) veiks iki spalio 14 d.
„Kijevo Rusia. Pradžia“
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ skirta šios ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai. Tai daugiakultūris IX–XIII amžiuje gyvavęs darinys, radęsis dėl poreikio prekiauti ir formavęsis veikiant stipriai Skandinavijos vikingų, stepių klajoklių ir Bizantijos įtakai.
Į Lietuvą atkeliaujantis Ukrainos muziejų aukso fondas leis pristatyti beveik tris šimtus metų apimančią Kijevo Rusios kūrimosi ir klestėjimo istoriją, taip pat įsitvirtinusį šio regiono istorijos įsivaizdavimą keičiančias temas: išorinių jėgų (skandinavų, baltų, finų) ir vidinių jėgų (slavų) paveiktą kilmės istoriją; sąsajas su Skandinavija ir vikinginę valdymo tradiciją; sąsajas su dabartinių Baltijos šalių žemėmis; žlugimą ir tradicijų tąsos atgarsius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parodos pasakojimas atskleis turtingą daugiakultūrės Kijevo Rusios istoriją, bet svarbiausia – atsakys į klausimą, kas įkūrė Kijevo Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
„18-asis Tarptautinis teatro plakato bienalės Jaunųjų menininkų konkursas Žešuve 2023“
Paroda „18-asis Tarptautinis teatro plakato bienalės Jaunųjų menininkų konkursas Žešuve 2023“ yra tarptautinio menų festivalio TRANS/MISIJOS BALTICUM 2024 programos dalis. Parodą organizuoja meno galerija „Fojė“. Parodos atidaryme dalyvaus galerijos „Szanja“ vadovas ir parodos kuratorius Krzysztof Motyka bei kiti svečiai.
Konkursui buvo pateikti 622 darbai, iš kurių buvo atrinkti 75 plakatai.
VDA Baltajame koridoriuje, I a. (Maironio g. 6) veiks iki spalio 13 d.
„Disciplinos“
Su tarpdiscipliniškumo sąvoka, užkoduota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pavadinime, per pastaruosius dešimtmečius buvo diskutuojama ir nesutariama bangomis, bet nuolat – kartais aktyviau, kartais vangiau, beveik susitaikant su neišvengiamu jos neaprėpiamumu, abstraktumu ir keistu laikiškumu. Galiausiai įsigalėjo nuomonė, kad tarpdiscipliniškumas yra tiesiog dabarties meno status quo, o ne radikaliai naują, kitokią kokybę ir šiuolaikiškumą užtikrinanti savybė. Šiandien šis terminas, regis, galutinai tapo iš įpročio kartojamu tropu arba tiesiog pragmatiniu finansavimo skirstymo klasifikatoriumi, o „tarpdisciplinininkai“ (siaurąja prasme – LTMKS nariai) nebėra apčiuopiama ir atpažįstama gentis, kuria kažkada buvo.
Tačiau pasikeitė ir santykis su (meno) disciplinų sąvoka. Jos nebesuvokiamos kaip į modernistinio retrogradiškumo ir ankšto tradicionalizmo sinonimas; priešingai, abejodami tiek įnirtingos šiuolaikybės, tiek deklaratyvaus tarpdiscipliniškumo ideologijų perspektyvumu, menininkai ir kiti kultūros praktikai be jokios ironijos mėgaujasi „naujų senų“ disciplinų – tekstilės, piešimo, liejinių ir stiklo dirbinių, tapybos, skulptūros ir net tautodailės – teikiamais malonumais. Ne todėl, kad norėtų sugrįžti į tų disciplinų nekaltybės amžių, bet nujausdami, kad jų įtraukiosios, medžiagiškos ir psichoestetinės savybės puikiai sutelpa dabartiniame laike be aiškių chronologinių kelrodžių. Disciplinų veidas atpažįstamas, bet jau kitas. Jos nebėra nei tabu, nei fetišas, o kažkas sunkiai išreiškiama žodynais, prie kurių dar ką tik buvome pripratę.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
Nerijus Erminas: „Vox Dei“
Personalinėje parodoje „Vox Dei“ (lot. Dievo balsas) Nerijus Erminas pristatys naujausius savo kūrinius – objektus ir skulptūrines instaliacijas, analizuojančias sakralumo ir pasaulietiškumo temas. Amžinos ir visuotinai aktualios temos, nuo seno aptariamos įvairiose srityse – religijose, filosofijos traktatuose, literatūroje ir t.t., šioje ekspozicijoje išreiškiamos per architektūrinius aspektus. Materialiomis priemonėmis kuriamas sakralumas, parodo žmogiškas pastangas dekoratyviai susikurti Dievo namus žemėje ir pajausti dvasinį pakylėjimą. Dangiškumas palyginamas su buitiškumu, kuris atsiskleidžiamas dekonstruotais kasdienybės atributais, perteikiančiais asociatyvias gyvenimo detales, leidžiančias justi pasitenkinimą žemėje. Menininko kuriamos instaliacijos vizualiai iliustruoja dieviškumo ir žemiškumo santykį, nuolatinį balansavimą tarp laikino būvio ir laukiamos amžinybės. Tačiau net ir asmeninėje, atsipalaidavimui skirtoje aplinkoje jautiesi nuolat stebimas kažko nematomo ir antgamtiško. Parodoje Nerijus Erminas kuria atmosferą, kurioje žiūrovas gali pasinerti į aktualumo neprarandančius filosofinius apmąstymus, juos patirdamas šiuolaikiniame kontekste.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.
Andrius Erminas, Nerijus Erminas, Rimantas Milkintas ir Danas Aleksa: „Įvykio vieta“
Parodoje pristatomi keturių lietuvių skulptorių – Andriaus Ermino, Nerijaus Ermino, Rimanto Milkinto ir Dano Aleksos – kūriniai. Kiekvieno autoriaus kūryba parodą formuoja autonomiškai, reprezentuodama skirtingas erdvės ir laiko sandų interpretacijas bei nagrinėja temas, kurios išsiskaido į sapnams, atsiminimams ir pasąmonės vaizdiniams skirtas parodos potemes.
Parodoje dalyvaujantys menininkai dabartį suvokia per nevienodos trukmės nugyventą laiko distanciją, paveiktą atitinkamų laikmečių ir įgytos sociokultūrinės patirties, pasižymi pajauta praeičiai ir adaptavimuisi prie jos. Kūriniai parodoje funkcionuoja kaip kiekvieno autoriaus autonomiška realybė, efemeriškas sapnų pasaulis, subjektyvi pasąmonės analizė, santykis su praeitimi, atsiminimais, vaizdiniais, simboliais, kurie patiriami, išjaučiami, sapnuojami, kontempliuojami laiko ir dabarties vietos atžvilgiu. Šios parodos kūriniai daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį vietos patyrimą.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki spalio 20 d.
15-oji Baltijos trienalė: „Ta pati diena“
Kasdien pabundame nujausdami tam tikrą scenarijų. Tas scenarijus keistai pažįstamas, nors ir ne iki galo aiškus. Sulig saulėtekiu prasideda negailestingai iš anksto nulemtos temos variacija. Džiaugsminga ar liūdna, diena visuomet kviečia priešintis – gyventi be scenarijaus. Būna dienų, kai tenka paklusti, būna dienų, kai reikia maištauti, būna paliaubų dienų. Dauguma baigiasi lygiosiomis arba pralaimėjimu. Rečiau – pergale. Kiekviena diena yra atskira įstabi kova. Ji at(si)naujina ir vis iš naujo pri(si)pildo nieko nežadėdama. Kai kurie bando šį ciklą suvaldyti. Jie stebi, mokosi, įsimena ir mėgina numatyti dėsningumus, tačiau kaskart pritaikant tokias žinias tėra įkvepiama, trumpam išsiplečiama – iškvėpimas neišvengiamas. Ir vis dėlto kartais tas kvėpavimas taip ištęsia laiką, jog pamirštame žemės ir saulės susitarimą. Kitiems tvarkingai suliniuotas grafikas taip ankštai apjuosia dieną, kad tampa pačia diena. Susitelkus vien į precizišką šviesos judėjimą, radikalus paklusnumas ima rodytis kaip būdas pabėgti. Dienos ciklas lengvai pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, atspindinčioms, kaip skirtingai jį suvokiame. Galima būti pasiglemžtiems jo pančių arba net patirti juos kaip kone didžiausią laisvę. Galima pasimesti aiškios struktūros rėme ir nematyti savęs, bet galima ir visai nustoti priešintis ir priimti jį kaip savo pačių kontūrą. Vėlgi, galima išmokti pajusti visą besikaupiančių dienų jėgą, atsispiriant nepaliaujamos jų kaitos sąlygotai mechaninei amnezijai. Ryžtingai, bet ir nesusireikšminant, net su užsispyrimu atmesti, kad pakanka dienos ritmo. Tai – tik keletas iš daugybės galimų šios temos variacijų, ją prisodrinančių ir žadančių naujus susitikimus su anksčiau patirta laime.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
„Nepatogus Vilnius“
„Nepatogus Vilnius“ pasakoja apie prietarais ir stereotipais apipintus miesto gyventojus, kurių beveik nepažįstame, todėl dažnai vengiame, kartais net bijome. Tai paroda apie žmones, kurių, pasak apklausų, vilniečiai mieliau nematytų. Ir apie įsitikinimus, kurie kursto konfliktus, apsunkina gyvenimą.
Dešimt išgalvotų personažų iš praeities ir dabarties pasakoja savo gyvenimo istorijas ir atskleidžia temas, lyg ir nederančias idealaus miesto paveikslui. Šias istorijas paprastai pasakoja žiniasklaida, tad pačių herojų balsų dažniausiai negirdime. Parodos žvilgsnis į praeitį atskleidžia, kad su tam tikrais iššūkiais miestiečiai susiduria nuo labai senų laikų ir kai kuriuos dalykus itin sunku pakeisti.
Pasakojimas apie nepatogų Vilnių buvo sugalvotas pernai, kai šventėme miesto paminėjimo jubiliejų. Tąkart kalbėjome tik apie gražius Vilniaus bruožus. Šventei pasibaigus metas grįžti į tikrovę, prisiminti tai, ko per gimtadienius neminime, priimti net ir nepatogų miestą kaip savą.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Café Europe“
„Café Europe“ bus eksponuojami prancūzų menininkų iš galerijos „4,BARBIER“ ir menininkų iš Ispanijos kultūrinio rajono L’Hospitalet darbai. Menininkai kūriniuose perteikia savo novatorišką požiūrį į trienalės temą „Aš čia, ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“.
4, BARBIER menininkai M. D. Bidard, Sylvia Bottiau, Matthieu Capelier, Victorien Ezard, Grégoire Fabvre, Brigitte Horion, Elisabeth Krotoff, Christelle Teissedre ir Denis Vingt-Deux, rėmėsi Igorio Stravinskio filosofija: „Kūryba yra įpročių įžeidimas“. Jų kūriniai atitrūksta nuo įprastų temų, kvestionuoja tiek jų pačių kūrybinius procesus, tiek žiūrovų lūkesčius. Menininkai priešinasi tradiciniam požiūriui į meną, atsiduodami kūrybai kaip atitrūkimui nuo rutinos.
L’Hospitaleto menininkai Xaro Castillo, Quico Estivill, Jorge Ferré, Agustín Fructuoso, Alex González, Silvia Pagliano, Federico Sancho, Diego Tampanelli ir Francesc Ylla tyrinėja vadinamąją „išplėstinę tapybą“. Peržengdami tradicinių dvimačių formų ribas, šie menininkai tyrinėja rankų darbo įgūdžių svarbą medijoje, kuri šiuolaikinėje praktikoje nuolatos iš naujo apibrėžia save.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 6 d.
Naujas muziejuje: šimtametis servizas
Prieš jus – šimto metų senumo „japoniškas“ kavos-arbatos servizas, priklausęs Kauno inteligentei Elenai Varašytei-Jocaitienei, rašytojo, žurnalisto ir vertėjo Viktoro Jocaičio žmonai.
Šį lieto porceliano servizą sudaro net 15 dalių: arbatinukas/kavinukas, cukrinė, ąsotėlis pienui ar grietinėlei, 6 puodeliai ir 6 lėkštelės. Tikėtina, jog šis servizas yra japonų porceliano įmonės „Eisho“ gamintų arbatos servizų stilizuota kopija, pagaminta Eurpoje. Saikingas auksavimas, gausybė japoniškų motyvų ir neaiškūs hieroglifai, išpaišyti ant kiekvieno indo dugno, turėjo įtikinti pirkėją, kad tai išties gaminys iš tolimosios Japonijos ir už jį tikrai verta mokėti didelius pinigus.
Kaip ir kada šis servizas pateko į Lietuvą, tikslių duomenų nėra – galima tik spėlioti. Viena iš prielaidų, kad Varašių šeima jį įsigijo Kaune. Kita – kad dailininkas Steponas Varašius šį servizą parvežė dovanų savo sesei Elenai, kai 1924–1937 m. (su pertraukomis) studijavo tapybą Paryžiuje, Romoje ir Florencijoje.
Kauno pilies muziejuje (Pilies g. 17) veiks iki lapkričio 20 d.
XVIII tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė
Vilniaus tapybos trienalė – tai tarptautinis renginys su gilias tradicijas menančia istorija, vykstantis kas trejus metus nuo 1969-ųjų. Šiemet trienalėje ypatingas dėmesys skiriamas Šiaurės šalims – Švedijai, Suomijai, Norvegijai ir Danijai. Šių šalių menininkai yra žinomi dėl savo gebėjimo greitai ir jautriai reaguoti į aplink mus bei pasaulyje vykstančius įvykius. Tęsiant trienalės tradicijas, taip pat bus pristatyti Baltijos šalių ir Lenkijos menininkų kūriniai.
Trienalės tikslas – atkreipti dėmesį į šiandienos gyvenimo skaudulius ir tyrinėti kaip menininkai tai pateikia ir reflektuoja savo kūryboje. Renginyje daug dėmesio skiriama naujausioms ir novatoriškoms tapybos tendencijoms, siekiama perteikti ir konceptualizuoti šiuolaikinio meno esmę, parodyti tapybos medijos meninių refleksijų įvairovę ir kismą. Ši trienalė kelia klausimą: ar tapyba, kaip medija, gali atlikti pagrindinę meno misiją – skatinti kritinį mąstymą, šviesti ir edukuoti?
Pirmoji trienalės dalis prasideda Kauno paveikslų galerijoje, kurioje eksponuojami šiuolaikinių menininkų iš Šiaurės šalių, Lenkijos ir Lietuvos kūriniai.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 27 d.
Nomeda Čiurlionytė: „Angelų vienybė“
Angelas, kaip dvasinio pasaulio ženklas, globėjas, saugotojas, šviesos ir ramybės nešėjas, dažnai matomas M. K. Čiurlionio tapybos darbuose. Šis simbolis nėra svetimas įvairiuose Nomedos Čiurlionytės kūrybos laikotarpiuose, tačiau būtent pastaraisiais metais jis tampa vyraujančia tema, nešančia labai aiškią prasmę.
Kiekvienas mūsų skirtingai išgyvename karą Ukrainoje, o ši paroda – tai dailininkės asmeninė reakcija į įvykius šalyje, kurioje gyvena. Ukrainos kariams paprašius sukurti amuletus, kuriuos jie galėtų nešioti savo apsauginėse liemenėse, menininkė nutapė angelus globėjus, kurie iškeliavo į frontą. Šie angelai įgavo moters simbolį – motinos, žmonos, dukros. Jos kantriai laukia savo vyrų, su pergale sugrįžtančių iš karo zonos. Išskirtinis bruožas – tai angelų sparnai, kurie įgauna pagrindinį vaidmenį darbų kompozicijose. Angelai bando savo sparnais išvaryti ir išvalyti juodulį, slenkantį ant nekaltų žmonių. Šie angelai neturi veido bruožų, nes pagrindinis paveikslų akcentas – tai balti, energija trykštantys angelų sparnai. Kai žmonės kariauja, kai upėmis liejasi kraujas, nuostabūs angelai tyliai vienijasi ir klausia mūsų: ką jūs darote, žmonės?
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki spalio 2 d.
„Šlavantas 2024“
Prie Šlavanto ežero krantų, Lazdijų rajone, Veisiejų seniūnijoje, kasmet organizuojamas tarptautinis pleneras, vadinamas ežero vardu – Šlavantas. Kaip ir kasmet, rezidencija gamtos apsuptyje suburia žinomus menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimų kraštų.
Plenero dalyvių siekis – atskleisti Lietuvą, kaip aukšto kūrybinio potencialo šalį, tęsti plenerinės tapybos tradicijas bei pasidalyti kūrybiniais sumanymais. Parodos dalyviai plenero metu tapo stebėdami ir fiksuodami aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą, gilindamiesi į gamtos reiškinių, apšvietimo, spalvų, atspindžių ir refleksų įvairovę. Savo kūriniuose perteikdami gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką bei autentišką, savitą aplinkos atmosferą, metų, paros laiką, erdvės įspūdį. Parodoje pristatomi nutapyti panoraminiai ir kameriniai Šlavanto ežero vietovių peizažai, bei abstrakčios ir figūrinės kompozicijos.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki spalio 10 d.
Marija Sučilaitė ir Justė Kuliešaitė: „Panirimas“
Gyvybinių tarpusavio saitų ir panirimo idėja aptariama remiantis italų filosofo Emanuele Coccia mintimis. „Tyrinėdamas augalų būtį, tarprūšinį mąstymą, jis išryškino vykstančius simbiotinius ir metamorfozinius procesus tarp visų egzistuojančių gyvybės rūšių.” Parodos pavadinimas simboliškai atspindi autoriaus knygoje „Augalų gyvenimas“ išsakytą panirimo idėją kaip būdą suprasti augalų būties patyrimą. Coccia siūlo jį įsivaizduoti lygindamas su apsilankymu naktiniame klube. „Savęs patyrimas šokant klube tampa it plaukimu jūroje, kurioje susisiekia kvapai, prisilietimai, garsai ir šviesa. Savęs ir aplinkos betarpiškas susietumas – gamtos mokslus provokuojantis mąstymo būdas, vengiantis kategorijų ir atveriantis naują prasmių sluoksnį” – teigiama anotacijoje.
Pastebima, kad parodoje jaunosios kartos menininkės Justė Kuliešaitė ir Marija Sučilaitė tokį santykį reflektuoja įvairiapusiškai. „…nutolsta ir priartėja, kuria ir atkuria, žvelgia su nuolankumu ir rūpesčiu.” Pastebima, kad tyrinėjamose panirimo apraiškose bei sankirtose pasitelkiamos ne tik tradicinės grafikos technikos, bet ir piešimas, tekstilė, objektai. Darbuose autorės atspindi vaikystės prisiminimus ir ritualus, šeimos santykius taip pat baimę ir galios siekimą bei gamtą ir ekologiją.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki spalio 6 d.
Lilija Valatkienė: „Saga apie Lietuvą“
„Saga apie Lietuvą“ tyrinėja bene aktualiausią šiandienos Lietuvos problemą – gyventojų emigraciją. Pagrindine komunikacijos priemone šiame meniniame projekte tapo saga. Per paprastą sagą siekiame įtvirtinti universalų pasakojimą. Projekto tikslas – iškelti sau bei visuomenei Lietuvos piliečių emigracijos klausimą, įvairiomis meninės raiškos priemonėmis paanalizuoti minėtą problemą ir paskatinti visuomenę diskusijai. Utena – vienuoliktasis miestas, kuriame pasakosime „Sagą apie Lietuvą“. Pasakojimą – meninę instaliaciją ir fotografijų bei tapybos parodą – skiriame Utenos krašto muziejaus 95 metų jubiliejui bei miesto šventei paminėti.
Norėdami įgyvendinti savo kūrybinį sumanymą 2018 m. gruodį socialiniuose tinkluose paskelbėme sagų rinkimo akciją. Į šį veiksmą įsijungė tūkstančiai žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių. Jie, norėdami tapti neabejingais šio projekto dalyviais, rinko, vežė, nešė, siuntė sagas. Atsiliepė ir Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Vokietijos, Australijos, JAV, Anglijos, Škotijos, Kanados lietuviai, atsiuntę tūkstančius įdomių sagų, tarp kurių buvo istorinės garsių asmenybių sagos bei jų aprašymai.“ (Lilija Valatkienė)
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki spalio 12 d.
„Gražuolės, pamėklės ir samurajai“
Ši istorinė-panoraminė paroda – vienas iš nedaugelio mėginimų (o Lietuvoje – pirmasis) muziejaus erdvėje kartu parodyti ir atskleisti tarpusavio sąsajas to, kas įprastai nebūdavo ir dažnai net ir šiandien nėra kartu rodoma: ukijo-ė atspaudus, istorines karikatūras giga, erotines šiungos knygeles, komercinius plakatus hikifuda, prieškario ir pokario komiksus mangas, vaikiško žaidimo menko korteles, animės filmų ir kompiuterinių žaidimų plakatus, garsios kosmetikos kompanijos „Shiseido“ produktų reklaminius videoklipus, animuotą istorinę kabukio užuolaidą, garsių animės filmų ištraukas ir visa tai reflektuojančius, kartais ironizuojančius ir kvestionuojančius japonų šiuolaikinio meno (įskaitant ir sūpā furatto judėjimui atstovaujančius) kūrinius – tapybą, grafiką, fotografiją, animaciją ir skulptūrą.
Daugiau nei 70 autorių kūriniai parodoje sugrupuoti į tris kategorijas – gražuolių (bidžin) atvaizdus, pamėklių (jokai) baugias ar juokingas istorijas ir samurajų (buši, samurai) žygdarbius.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 3 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2025 m. balandžio 6 d.
Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė: „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“
Projektas vykdytas Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“, jis buvo skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti. Prie projekto prisidėti buvo kviečiamas kiekvienas norintysis. Tris metus dalyviai buvo kviečiami išausti savo mintis ir jausmus Lietuvai, kūrė savo mažas tapiserijas, kurių net 950 tapo vieno didelio kūrinio dalimi. Kūrinį-mozaiką sudaro daug spalvotų kvadratėlių, bendrajame kontekste, visumoje kalbančių spalvotais ženklais ir simboliais. Bendrame didžiajame tekstilės kūrinyje visų dalyvių darbai buvo komponuojami pagal spalvas ir sudarė medžio kontūrą, kuris taip pat labai simbolinis. Prie projekto prisidėjo ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė, kai kuriuos mozaikos fragmentus pavertusi itin lietuviškais simboliais-interpretacijomis, turinčiomis savo prasmę ir reikšmę, išryškinusi simbolinius kryžiaus, rombo ir saulės motyvus.
Parodoje kartu su tapiserija eksponuojamos nuotraukos ir jų koliažai, iliustruojantys vykusias projekto kūrybines dirbtuves. 2020 m. paroda pirmą kartą eksponuota Kauno kultūros centre.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki spalio 10 d.
„Angelina Banytė: modernios freskos ir mozaikos klasikė“
Likimas buvo dosnus Angelinai Banytei (g. 1949): ji mokėsi trečiojoje čiurlioniukų laidoje, 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, diplominiam darbui vadovavo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo freską ir mozaiką pas prof. Sofiją Veiverytę. Dailininkė perėmė savo mokytojos meistriško piešinio, preciziškai tikslaus ir ekspresyvaus, stilių, pati jį savaip ištobulino, sukūrė savitą architektoninio mąstymo ir erdvės pajautimą.
1974 m. baigusi studijas, dailininkė ieškojo, kur apsistoti, susikurti gyvenimo ir kūrybos sąlygas. 1976 m. legendinis Klaipėdos miesto puoselėtojas Alfonsas Žalys pasikvietė talentingą menininkę į uostamiestį, skyrė jai butą bei dirbtuvę ir taip sudarė sąlygas gyventi ir kurti. 1978-ieji svarbūs dailininkės gyvenime – tada ji surengė pirmąją individualią kūrybos parodą ir buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Banytė priklauso monumentalistų tapytojų kartai, kuriai, perkeltine prasme kalbant, nereikėjo molberto. Menininkė prie sienos stovėjo taip, kaip kiti prie molberto. Grynosios tapybos meistrui pora kvadratinių metrų nemažai, o monumentalistei Banytei įprastas vidutinis formatas yra apie 15 kvadratinių metrų. Tų sienų, ant kurių lėtai, kiek leido technologija ir kūrybinės jėgos, gimdavo monumentaliosios tapybos, freskos, sgrafito, mozaikos kūriniai, tikrai daug.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 1 d.
Andy Sweet: „Ten, kur nesibaigia vasara“
Majami Bičas kartu su visa Floridos pakrante ėmė sparčiai keistis XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kartu su socialine kaita vyko ir reikšmingi lūžiai amerikietiškoje fotografijoje, ištrūkstant iš iki tol dominavusių humanistinio dokumentalizmo temų ir estetikos. Šiuos pokyčius liudija iš Majami Bičo kilusio fotografo Andy Sweeto (1953–1982) kūryba, atskleidžianti už įdegusių kūnų „pasaulio saulės ir džiaugsmo sostinėje“ slypinčias temas. Unikalų A. Sweeto santykį su aplinka atskleidžia ir raiškai pasitelkta spalvotoji fotografija. Williamo Egglestono ar Stepheno Shore՚o kūrybos populiarėjimo laikotarpiu amerikiečių fotografijos meno lauke įtvirtinta ir spalvotoji dokumentalizmo fotografija. Spalvos naudojimas sutapatina fotografijas su realiu pasauliu, žiūrovui pateikiant tos akimirkos atplaišą, ir dar labiau suartina su kasdieniu vaizdu. A. Sweetas spalvą naudoja siekdamas pabrėžti kadre atsidūrusių objektų – boulingo aikštelės paplūdimyje, kabanos interjero ar suaugusiesiems skirtų filmų afišų – perteikiamus įprastus kultūrinius ženklus. Šie kasdienybės fragmentai kelia nerimo ir vienatvės jausmą, dažnai pasiklystantį tarp saulės nutviekstos pakrantės ir linksmų ar net komiškų situacijų.
Parodoje eksponuojamos 1977–1982 m. A. Sweeto sukurtos fotografijos, kurioms autorius nesuteikė pavadinimų. Analoginė fotografija, giclée atspaudai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“ darbuose nagrinėjamas kapitalo judėjimas per kūnus, technologijas bei medžiagas ir tai, kaip jis formuoja mūsų tikrovę. Per pastaruosius kelerius metus dueto darbuose neretai analizuojami su šiuolaikine medicina susiję klausimai, įsivaizduojant potencialias ateitis, kuriose peržengiamos fizinės ribos skaidant, dauginant ir atkuriant žmogiškuosius ir nežmogiškuosius kūnus. Parodoje „Tolimas rūpestis“ tyrinėjamas dar vienas, šiandien vis aktualesnis šiuolaikinės medicinos ir sveikatos skaitmeninimo sluoksnis – robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina. Istorinė Radvilų rūmų salė paverčiama aplinka, primenančia klinikinės chirurgijos ar ligoninės patalpą, kurioje žmogiškąjį buvimą – išskyrus paties lankytojo kūną – pakeičia technologijos. Tarp fizinės ir virtualiosios, tarp kūniškos ir skaitmeninės sričių pakibusioje erdvėje išsidėstę skaidrūs karščiu suformuoti „kūnai“ abstrahuoti į skulptūrines biomorfines formas. Skulptūrose, įkvėptose menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais sukurtų paveikslų, technologijos, draperijos, organinės ir sintetinės medžiagos susilieja į abstrakčias būsenas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
„Lenkai tebetapo: paveikslai iš MOCAK rinkinio“
„Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tarptautinės partnerystės atveria vis daugiau unikalių galimybių besidomintiems menu. Pernai MOCAK pristatėme Jurgitos Ludavičienės ir Evaldo Stankevičiaus kuruotą šiuolaikinio Lietuvos meno parodą. Šiais metais MOCAK Vilniui siunčia įspūdingą atsakomąją dovaną – pažintį su šiuolaikine lenkų tapyba. Tai ištisos kartos pasaulėžiūros momentinė nuotrauka, kurią režisavo pati MOCAK vadovė, kuratorė, meno teoretikė Maria Anna Potocka“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
„Iš dailės šakų tapyba išsiskiria kaip itin galingas ginklas. Lenkijoje ji ypač vertinama, nes, nepaisant vėlyvų, tik XIX a. vidurį siekiančių pradmenų, vėliau ji vis dėlto įgavo veržlumo, joje atsirado daug asmenybių ir užsimezgė partneriškas dialogas su Europos meno istorija“, – teigia parodos kuratorė Maria Anna Potocka.
Parodoje – aštuoniolikos lenkų dailininkų kūriniai.
Lenkų tapybos parodoje didžioji dauguma rodomų kūrinių yra sukurti XXI a. Paroda suskirstyta į keturias temines dalis: daikto ir žodžio tyrinėjimas, žmogus, simbolinės scenos, tikrovės tankumas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
„Lietuvos balsas Šaltojo karo metais: lietuvių koplyčios Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane“
Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane jau daugiau kaip penkiasdešimt metų veikia lietuvių koplyčios. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčia Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone buvo pašventinta 1966 m. rugsėjo 5 d., Gailestingumo Motinos koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane – 1970 m. liepos 7 dieną. Šiandien retai susimąstome, kad šių koplyčių atsiradimas dviejuose Vakarų pasaulio centruose pačiame Šaltojo karo įkarštyje prilygsta stebuklui. Tuo metu Lietuva pasaulio geopolitiniame žemėlapyje neegzistavo, mūsų šalyje katalikybė buvo persekiojama ir gniuždoma, tikintieji kentė suvaržymus ir represijas.
Ši paroda pristato abiejų koplyčių istoriją, atskleidžia jų reikšmę lietuvių diasporai ir okupuotai Lietuvai. Ypatingas dėmesys skiriamas meniniams kontekstams, kurie leido lietuvių dailininkams karo pabėgėliams įsilieti į juos priėmusių šalių meninį gyvenimą ir pasireikšti tarptautiniu mastu.
Pasakojimą apie lietuvių koplyčias Vašingtone ir Vatikane pratęsia ir išplečia dvi papildomos parodos dalys. Viena jų skirta tarpukario Lietuvos bažnytinės dailės ir architektūros modernėjimui. Čia eksponuojami nacionalinės dailės klasikų Adomo Galdiko, Petro Rimšos, Stasio Ušinsko ir kitų menininkų religinės dailės kūriniai.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 5 d.
Rūtė Merk: „Pažadai“
Kaip naujosios technologijos keičia kūnus, jų reprezentaciją ir pačią kūniškumo sampratą? Kokios yra senosios tapybos medijos galios atspindėti mūsų laikų troškimus ir technologijų pažadus? Pasitelkdama klasikinius žanrus – portretą ir natiurmortą, aliejinės tapybos priemonėmis Rūtė Merk fiksuoja šiuolaikybės archetipus, materialaus ir virtualaus, natūralaus ir dirbtinio, konkretaus ir abstraktaus ribų slinktis šiuolaikiniame pasaulyje.
Nors Merk portretai flirtuoja su tapybos istorija, vis dėlto jie neabejotinai liudija ne mantijos, o sportinių kelnių ir business casual kostiumo klosčių laikus. Tai šiandieninę popkultūrą, madą ir specifinius tūkstantinukų (angl. milenials) kartos įpročius reprezentuojantys tipažai, radęsi iš menininkės atminties nuotrupų, įspūdžių ir tikslingos skaitmeninės kultūros archeologijos. Iš pirmo žvilgsnio vientisi, šie portretai sudėlioti iš gausybės skirtingų kūnų fragmentų, nugulusių menininkės kaupiamame skaitmeninių vaizdų archyve. Ariyos veidas pasiskolintas iš populiaraus serialo „Sostų karai“ veikėjos tokiu pat vardu, o likęs kūnas – anoniminis; Jomantė sulipdyta iš skirtingų vaizdo šaltinių, bandant įsivaizduoti tipinę sėkmingos meno galerijos darbuotoją, galiausiai pavadinant paveikslą geriausios mokyklos laikų draugės vardu; o Yssa – laisvai interpretuotas Berlyne gyvenančios baltarusių didžėjės portretas. Šioms abstrakčiuose fonuose pakibusioms figūroms būdingas besvoriškumas – pati menininkė tai įvardija siekiu „įkūnyti išsikūnijimą“, jos sufleruoja apie nuolat medijuojamos tikrovės akivaizdoje perbraižomas subjekto ribas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks spalio mėn.
„Šimtmetis dainos ratu“
Lauko paroda „Šimtmetis dainos ratu“ pristato šimtmetį gyvuojančios Dainų šventės istoriją, jos raidą ir istorinių lūžių įtakotą virsmą: nuo Dainų dienos tarpukario Lietuvoje iki Dainų ir šokių šventės šiandien.
Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – šimtą metų besitęsiantis visos Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, apjungiantis skirtingas kartas, ugdantis etnines vertybes, leidžiantis pajusti tautinį identitetą, skatinantis vienybės jausmą. Dainų ir šokių šventės suburia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune. Nepaisant užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, reikšmingų istorinių pasikeitimų visuomenės gyvenime, Dainų šventės rengimo tradicija buvo išlaikyta.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks spalio mėn.
„Tautiška ir moderniška: tautinio modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“
Paminėjus Lietuvos Respublikos šimtmetį, visuomenėje jaučiamas neblėstantis susidomėjimas tarpukario laikotarpiu. Daugėja įvairių projektų ir mokslo darbų, tyrinėjančių, kaip formavosi moderni lietuvybė. Tarpukariu statyti pastatai, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės taikliai įvardyti optimizmo architektūra, atspindi tuomet vyravusias nuotaikas.
Žvelgiant per optimizmo prizmę, šiuos visuotinius procesus galima matyti ir Kudirkos Naumiestyje, ypač XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Atsikūrusi valstybė, ištrūkusi iš nutautinimo gniaužtų, siekia fiziškai ir ideologiškai įsitvirtinti Europos šalių tarpe. Kudirkos Naumiestis išsiskiria tuo, kad yra įsikūręs buvusios Vokietijos imperijos pasienyje, taigi šioje vietoje kelis šimtus metų buvo ryškūs kultūriniai mainai, atsispindėję ne tik socialinėje ar ekonominėje srityje, bet ir architektūroje. Lūžio tašku tampa tarpukario Lietuvos architektūros mokykla. Pasitelkiant modernias architektūros formas, lietuvių inteligentų iniciatyva Kudirkos Naumiestyje siekiama konstruoti tautinį pasakojimą, vyksta tautiško stiliaus paieškos, kartu per modernybės prizmę yra žvelgiama į čia gyvenusio Vinco Kudirkos asmenybę. Visa tai vainikuojantis momentas – paminklo didžiajam varpininkui statyba.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki spalio 31 d.
„Neišvengiamas rezonansas: qworkaholics anonymuous III“
Visos parodos metu, nuo birželio iki spalio mėnesio, kartu su „Party Office“ kuruojama filmų peržiūrų ir paskaitų programa, NMK pakvies Lietuvoje gyvenančius organizatorius ir menininkus kritiškai iliustruoti savo poziciją rasiniame, pokolonijinio nacionalizmo, pasaulinės ekonomikos ir neoliberalizmo diskurse.
Poezijos, performansų vaizdo įrašų ir video meno pagalba „Resonance Beyond Escape: Qworcoholics Anonymous III“ paroda iliustruoja sudėtingų ir įvairių kolonijinių istorijų panašumus. Mes jas įkūnijame ir esame jų apsupti bei reikalaujame agentyvumo savo istorijos pasakojime ir kolektyvinės sąjungos prieš dominuojančią tvarką.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3) veiks iki spalio 6 d.
Žygimantas Augustinas: „Garantija“
Menininkas kviečia lankytojus apmąstyti savo santykį su tikrove ir į ją pažvelgti iš naujo. Parodoje Ž. Augustinas žiūrovams užduoda klausimą „Kas aš esu?“. Juk kas gali būti tikriau už save, savo kūną, išraiškas, savo atspindį? Regis, atsakymas į šiuos klausimus galėtų tapti savotiška garantija, bet žvelgiant į Ž. Augustino kūrinius patogus žinojimo, kas aš esu, jausmas ima nykti.
Savo odą, raumenis, išraiškas menininkas perkelia iš pradžių kasdieniams, vėliau – istoriniams personažams. Tikrojo „aš“ tarsi nelieka, jis įsikūnija į kitus, „aš“ atvaizdai dauginasi ir nebelieka vienintelio tikrojo vaizdo. Pasak parodos kuratorės, yra vaizduotė, žaidimas, juokas, ironija ir klausimas, kad galbūt tikrumo nereikia.
Senovės graikai buvo radę dalinį tokių klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, sprendimą. Įeinančiuosius į Delfų šventyklą, kurioje orakulas suteikdavo atsakymus mitiniams herojams ir paprastiems mirtingiesiems, pasitikdavo trys užrašai: „pažink save“, „nieko per daug“ ir trečiasis, dėl kurio reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejantis užtikrintumą su nelaime.
Priešingai nei senovės graikų, dabarties pasaulyje netikrumas yra įgijęs neigiamą reikšmę, jį stengiamasi šalinti iš visų gyvenimo sričių. „Garantija“ – pažodinis trečiojo Delfų šventyklos užrašo vertimas, parodos pavadinime atsirandantis kiek ironiškai.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Algimantas Kezys: „Miestovaizdžiai“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžiai. 1944 m. Lietuvą užėmus sovietams, Kezys itin sudėtingomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ir 1950 m. kartu su šeima įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur skyrė savo gyvenimą tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas. Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus.
Kezio kūriniai, kaip ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapyba, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Pats autorius akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekuomet negrįždavo. Gausus Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks spalio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks spalio mėn.
(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas (1824–1913)
Talentingas, daugiabriaunis ir nepelnytai pamirštas Boleslovas Ruseckas (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) – 200-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus paveikslų galerija pristato per aštuonias ekspozicijos sales nusidriekusią gyvenimo ir kūrybos retrospektyvą. Lankytojas supažindinamas su dailininko asmenybe, kūrybinio kelio pradžia, studijomis Peterburge, Italijos laikotarpiu, meninių sprendimų paieška ir rezultatais, visuomenine, gyvenimo ir kūrybos erdve, sukaupta turtinga tapybos darbų kolekcija ir atminimo ženklais.
Įkvėpimą, grožį, kurį, dailininko žodžiais tariant, „norėtųsi praryti akimis“, Ruseckas matė visur – mylimosios veide, Italijos valstiečių figūrose, Vilniaus kiemeliuose ir seno miško lapijoje. Jis gyveno daile. Net ir užvėręs studijos duris, gilinosi į meno istoriją, ypač žavėjosi senaisiais italų meistrais, nazarėnų kūryba, o amžininkų buvo laikomas geriausiu Vilniaus meno mokyklos ekspertu, vadinamas profesoriumi. Rinko žinias ne tik apie mėgstamus autorius, bet ir pačius kūrinius, jų fotografijas.
Vis dėlto, žvelgiant į dailininko kūrybinį palikimą, laiškus, kasdienybės ženklus, ryškėja įtampa, kurios išvengti, matyt, buvo neįmanoma. Nuo mažų dienų ugdytas mylinčio tėvo, vieno žymiausių XIX a. Lietuvos tapytojų Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas sunkiai vadavosi iš autoriteto šešėlio. Kita vertus, vos atitrūkęs nuo griežtų taisyklių, į kurias neretai pats save spraudė, kūrybinį polėkį išlaisvindavo ir didį malonumą patirdavo kurdamas peizažus ar nedidelio formato portretus, lengvus, gyvybingus eskizus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Žilvinas Kempinas: „Vėjalaikis“
Jau dešimt metų Vilniaus katedros varpinė atverta lankytojams. Švenčiant jubiliejinę sukaktį gegužės 15 d. atidaroma specialiai šiai vietai sukurta menininko Žilvino Kempino instaliacija „Vėjalaikis“. Šis kūrinys – tai pirmasis šiuolaikinio meno ir senojo bokšto dialogas.
„2023 m. rudenį buvau pakviestas sukurti kūrinį Katedros varpinėje. Nors pastatas labai komplikuotas dėl medinių perdangų, laiptų ir atvirų langų, negalėjau atsispirti pagundai padaryti įvietintą (angl. site specific) instaliaciją tokioje ypatingoje erdvėje. Man buvo svarbu, kad kūrinys nekliudytų pajusti pačios varpinės charakterio – kad nekonkuruotų su ja, jos neužgožtų, nekliudytų ją apžiūrėti. Tikslas buvo sukurti papildomąją darną, kai kūrinys išryškina architektūrą, o architektūra išryškina kūrinį“, – pasakoja Kempinas.
„Vėjalaikis“ sujungia aukščio, vertikalumo, šviesos, laiko, medžiagiškumo, laikinumo idėjas; prisijaukinęs miesto vėją įdarbina jį vėduoti magnetines juostas ir sukurti tokį šnarėjimą, kokio šio bokšto sienos nėra girdėjusios. Žvilgios juodos juostos išryškina senovinę architektūrą – juk varpinės pirmo aukšto mūrai iškilo dar XIII amžiuje. Kinetinė skulptūra, 700 (+1) vertikalių magnetinių juostų, panašiai kaip medžio kamieno rievės, įvaizdina Vilniaus miesto metus, jungiasi į vientisą fizinį kūną: ir monumentalų, ir efemerišką.
Vilniaus katedros varpinėje (Katedros varpinė, a. 2) veiks iki spalio 1 d.
„Tarpukario moters portretas“
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki spalio 20 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Spąstai su centriniu šildymu“
Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Paroda pasakoja apie paprastų žmonių kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. O kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sovietmetis virto svetima šalimi, kuri dažnam jos tyrinėtojui jau atsiveria ne kaip sava, bet esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė, kurios reliktams tinkamiausia vieta – muziejuje. Tačiau pastarųjų metų įvykiai verčia rimtai svarstyti klausimą: ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
„Prezidentas Antanas Smetona: tarp autoriteto ir autoritaro“
Naujoji archyvinių fotografijų paroda atskleidžia A. Smetonos asmens ir politiko virsmą: kaip demokratiškų pažiūrų lietuvių tautinių draugijų narys ir Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, vėliau, po 1926 m. karinio perversmo grįžęs į prezidento postą, virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru? Kodėl jo valdžios siekis buvo toks stiprus, kad reikėjo iš valdžios šalinti ne tik politiniu konkurentu tapusį buvusį artimą bendražygį Augustiną Voldemarą, bet ir visą Seimą? Kodėl šalyje reikėjo uždrausti visas politines partijas ir palikti tik vienintelę Lietuvių tautininkų sąjungą? Fotografijų paroda atskleidžia ne tik beveik 15 metų trukusį šalies valdymą, bet ir paties prezidento A. Smetonos asmenybės transformaciją. Simboliška, kad šią parodą pristatančiame stende vaizduojami du A. Smetonos portretai: vienoje pusėje 1920 m. darytoje nuotraukoje ant suolelio sėdi demokratiškas šalies vadovas, o kitoje – puošniame krėsle sėdintis 1928 m. įamžintas autoritarinio valdymo siekiantis Tautos vadas.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Žemyn triušio urvu“
Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.
Parodoje eksponuojami nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 19 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
