Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 4 gruodžio d. 23:28
Savaitės parodų kalendorius
Gruodis 5 - 31
„Ribos ir paraštės“

Socialinės kritikos reiškinys tarpukario Lietuvoje vis dar nėra pakankamai tyrinėtas ir apmąstytas. Pastarojo meto Lietuvos Respublikai (1918–1940) skirtos istorinės refleksijos yra palydimos visuotinės pažangos, modernėjimo ar optimizmo paieškų. Tačiau spartūs modernizacijos procesai bei reikšmingos politinės, ekonominės ir sociokultūrinės permainos to meto visuomenei atnešė ir savų iššūkių, ir problemų.
Neatsitiktinai parodos dėmesio centre atsiduria XX a. 3–4 dešimtmečiuose iškilusi ir brendusi jaunoji dailininkų karta bei jų kūrybinis palikimas. Daugeliui jų vis didesnę reikšmę įgavo to meto istorinio laiko ir socialinių kasdienybės aspektų apmąstymai, o kai kurie kūryboje siekė iškelti nepatogias to meto socialines problemas.
Šioje parodoje siekiama bent iš dalies pristatyti menkai žinomą dailininkų palikimą atskleidžiant socialinės kritikos kaip reiškinio įvairialypumą Lietuvos sociokultūrinės, politinės ir kasdienybės istorijos kontekste. Taip pat giliau pažvelgti į sudėtingus, vienam naratyvui sunkiai pasiduodančius meno, ideologijos ir propagandos klausimus.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 26 d.

Patricija Jurkšaitytė: „Iliuzoriumas“

Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.
Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų. Šioje parodoje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.

„Senojo sidabro spindesys privačiose vilniečių kolekcijose“

Parodoje eksponuojamos sidabro vertybės, kurias savo kolekcijose sukaupė Vilniaus kolekcininkai. Pirmojoje parodos dalyje pristatomi ankstyviausi dirbiniai, sukurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII ir XVIII amžiais. Tai XVII a. sidabriniai šaukštai, signetinis žiedas, sidabro detalėmis puoštas diržas, XVIII a. Karoliui Stanislovui Radvilai dirbusio auksakalio Jurgio Liudviko Kikenapo (Georg Ludwig Kikenap, dirbo 1779 – po 1797) pagamintas kavinukas ir kiti darbai. Greta eksponuojami įvairių konfesijų sakraliniai kūriniai – paveikslų aptaisai, kielikai, relikvijorius, komuninė, smilkalinė, filakterijus, kidušinės taurės. Antrojoje, didžiausioje, parodos dalyje eksponuojami XVIII–XIX a. Vilniuje dirbusių auksakalių dirbiniai. Kolekcininkų dėka pavyko į vieną vietą surinkti žymių Vilniaus auksakalių darbus ir tokiu būdu parodyti jų darbų retrospektyvą. Parodoje pristatomi pačioje Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje Vilniuje dirbusio auksakalio Tado Skendzerskio (Thadeus Skędzierski, † 1789, dirbo 1768–1789) ir jo sūnaus Ignoto Skendzerskio (Ignacy Skędzierski, 1769–1806, dirbo 1790–1806) kūriniai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

Virginijus Kinčinaitis: „Museion“

„2022 metais lankydamas Madrido, Londono, Kembridžo, Paryžiaus, Vienos, Romos, Florencijos, Hamburgo, Bremeno ir kt. muziejus ir meno centrus, sukūriau apibendrintą kultūrinio turizmo paveikslą.
Muziejinių erdvių scenografija, lankytojų būsenos, kūrinių ikonografijos ir žiūrovų pozų sąveikos šiame cikle išryškina retai matomus, savipakankamus muziejinių erdvių gyvavimo aspektus, kurie per skubėjimą ir vartotojišką optiką yra nebepastebimi. <…>
Ši kaita svarbi „Museion’o“ cikle, kuriame siekiama meniškai perteikti aktualius kultūrinio turizmo ir vartojimo aspektus. Objektyve atsiduria muziejinės erdvės, žiūrovų ir kūrinių sąveikos drama. Aukštosios kultūros terpėje atsiranda popkultūros elementai, šedevrų aurą keičia masinės kultūros fetišai, muziejinę kontempliaciją išstumia turistinis nuobodulys ir selfiai. Todėl neatitiktinai cikle „Museion“ gretinami provincialių muziejų, masinių atrakcionų ir prestižinių parodų vaizdai, ieškoma netikėtų sąveikų tarp pramoginių reginių ir šiuolaikinio meno eksponatų.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki sausio 21 d. 

Matas Janušonis: „Švininis dangus“

„Parodoje „Švininis dangus“ pristatysiu naujausias savo skulptūras ir instaliacijas sukurtas 2022 metais. Nespecialiai, tačiau dėl suprantamų aplinkybių, paroda įgavo slegiantį pavidalą. Kūriniuose persipina nesaugumo, pažeidžiamumo jausmas. Pastaruoju metu tęsiu darbus su metalo plastika, plėtoju garso ir skulptūros santykį, ieškau kaip jie vienas kitą papildo. Toliau dirbu su gamtos ir mechanikos sinergijos temomis. Kūryboje dažnai remiuosi buityje naudojamais daiktais, išryškindamas mane dominančias daiktų savybes, kuriu instaliacijas arba perkonstruoju objektus keisdamas proporcijas ar žaisdamas su jų medžiagiškumu. Parodos ekspozicija susideda iš trijų instaliacijų, kurias jungia dangaus motyvas. Čia jis nagrinėjamas ir kaip šviesos šaltinis, laisva beribė erdvė, ir kaip kosminė dimensija. Parodos ekspozicija tarsi horizontaliai supjausto galerijos erdvę į tris dalis – tai daiktai ant žemės, horizontas ir garsinė erdvė. Švininis dangus – tai klampi, efemeriška erdvė, kurioje kviečiu išgirsti paukščių balsus ir šešėlių pagalba atrasti tikrąjį šviesos šaltinį.“ (Matas Janušonis)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki gruodžio 16 d.

Algis Sprindžiūnas: „Blue Real Be Screen“

Skulptūros magistro studijose Vilniaus dailės akademijoje besimokantis menininkas Algis Sprindžiūnas (g. 1997) naujausioje parodoje-instaliacijoje eksponuoja efemeriškus kūrinius, pakibusius tarp tikrovės ir skaitmenybės, realumo ir nerealumo klausimų. Jam įdomios fiktyviu žinojimu paremtos tarpinės proto erdvės, kurios dažnai supa kasdienybę ir sudaro tam tikrą sutartinės realybės sluoksnį, kuriame įprantame gyventi. Ekspozicijoje rodomi pastarųjų dviejų metų laikotarpiu sukurti tapybos kūriniai bei naujausi skulptūriniai elementai.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki gruodžio 16 d.

Zlatko Kopljar ir Luc Tuymans: „Mercy“

„Mercy“ (angl. „Gailestingumas“) – bendra Zlatko Kopljar (Kroatija) ir Luc Tuymans (Belgija) paroda, erdvėje išdėstyta kaip bendrų ir personalinių ekspozicijų seka, išryškinanti abiejų menininkų sudėtingą, analitišką ir ikonoklastinį kūrybos pobūdį.
Parodoje laukia naujausi Tuymans animacijos kūriniai, kuriuose matyti konceptualiai vis platesni įtakingojo dailininko praktikos užmojai, sugretinami su Kopljar pastaraisiais dešimtmečiais kurtais darbais, apjungiančiais performansą, skulptūrą, videomeną ir eksperimentinį kiną.
Kopljar projekcija „K15“ (2012) primena tragiškus Antrojo pasauliniu karo padarinius: joje inscenizuojamas istorinis 1970 m. Will Brandt klūpėjimas priešais paminklą nacių nužudytoms Varšuvos geto aukoms pagerbti. Atsižvelgiant į netoli Lietuvos vykstantį karą Ukrainoje ir į bendrą Lietuvos istoriją su Rusija bei Ukraina, „K15“ pateikiami Brandt atgailos akto apmąstymai tampa niūriu šiandienos realybės liudijimu.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 27 d.

Kristina Inčiūraitė: „Žalias kūnas“

Personalinėje Kristinos Inčiūraitės parodoje „Žalias kūnas“ pristatyti naujausi autorės darbai – eksperimentinis filmas, fotografijos bei objektai. Šiame šiuolaikinio meno projekte, pasitelkiant sodo tematiką, subtiliai atveriami ir konceptualizuojami tapatybės politikos, ekologiniai ir feministiniai klausimai.  Kristinos Inčiūraitės kūrinių siužetinės linijos kyla iš literatūros, mitologinių pasakojimų ir istorijos. Juose žadinama kolektyvinė atmintis, permąstoma moterų padėtis visuomenėje ir jų įtaka įvykių tėkmei. Vienas iš tokių pavyzdžių – parodoje aptariamas XX a. pr. sufražisčių incidentas Londono karališkuose soduose. Čia įvykusia vandalizmo akcija jos bandė atkreipti dėmesį, kad tradiciniai sodai anaiptol nebuvo neutralios erdvės, jos buvo vyrų dominuojamos teritorijos. Moterys provokavo diskutuoti apie pastebimą lyčių ir socialinę nelygybę. Kūriniuose atsiskleidžia daugiakultūriniai sluoksniai, kuriais perteikiama moters emancipacija, matoma visame pasaulyje iki šių dienų. Ši problematika iškeliama per subtilų menininkės žvilgsnį, kuriuo kvestionuojamas nusistovėjęs požiūris į moters kūną. Menininkė retai vaizduoja moters figūrą, vengia aptariamos veikėjos apčiuopiamumo ar žiūrovo vujeristinio žvilgsnio. Parodoje moters kūniškumas ir jos tapatybė išreiškiami per užkadrinį balsą bei augalų motyvus, tokiu būdu moterį susiejant su sodu, o per jį –  su visuomene.
Galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 14 d.

Eglė Karpavičiūtė: „RE-PAINTED“

Tapytoja Eglė Karpavičiūtė – nuosekli kultūros lauko tyrinėtoja. Jos kūriniai – vaizdiniai komentarai apie tapybą, istoriją, meno institucijas: muziejus, galerijas, parodines erdves. Menininkė stebi ir įamžina kultūros laiką bei jo pokyčius, kalba apie šiuolaikinę meno pateikimo specifiką ir vartojimo įpročius, tapytojo, menininko tapatybę, žiūrovo kaip meno vartotojo vaidmenį, jo (ir savo) tikėjimą bei abejonę paveikslu.
Parodoje pristatomas naujausias E. Karpavičiūtės darbų ciklas – anksčiau menininkės kurtos „Nutapytų ekspozicijų“ serijos tęsinys. Drobėse užfiksuotos žymiausios šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų (Guggenheimo, Victorios Miro, Davidi Zwirnerio, Gagosiano ir kt.) erdvės, kuriose ji įterpia ir „eksponuoja“ savo kurtus paveikslus. Taip randasi fiktyvi jos kūrybinės biografijos dokumentacija, naikinanti ribas tarp fakto ir iliuzijos bei vis iš naujo patikrinanti tapybos ir tikrovės santykį. Tapyti atvaizdai tampa neįvykusių įvykių laikmenomis – ekspozicijos įvyksta ir yra įvietinamos tik drobės paviršiuje. Tad kūriniai, imituodami žvilgsnį atgal, veikia kaip laiko klastotės ir per vieną archajiškiausių meno formų – tapybą – yra suarchyvuojami kaip būties faktai.
Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3, Panevėžys) veiks iki gruodžio 17 d.

„XX“

Gimtadienio proga simboliškai pakviesta 20 galerijoje „Meno niša“ parodas rengusių menininkų iš Lietuvos ir užsienio. Parodoje „XX“ naujausius savo kūrinius pristatys: nacionalinės premijos laureatai Rūta Katiliūtė, Vladimir Tarasov ir Gintaras Makarevičius, viena iš galerijos įkūrėjų Marytė Dominaitė, tapytojai Jolanta Kyzikaitė, Monika Plentauskaitė, Andris Vītoliņš (Latvija), Maarit Murka (Estija), Konstantinas Gaitanži, Gustas Jagminas, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, video meną ir instaliacijas pristatys Rimas Sakalauskas, Paulius Šliaupa, Tessa Langveld (Olandija), Siebe Thijs (Belgija) Jurgis Tarabilda, Linas Blažiūnas, Marius Jonutis, Kęstutis Svirnelis, skulptūras rodys Matas Janušonis, Mykolas Sauka, performansą – Monika Dirsytė.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g.3, Vilnius) vyks iki 2023 m. sausio 14 d.

„Abiejų Tautų Respublikos šlovė. Vaivadijų bajorų uniforminis kostiumas“

Šiuolaikinis Europos pilietis tapatinasi su Vakarų, šiandien dominuojančių tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tradicijomis ir kultūra. Šios parodos tikslas – parodyti primirštą platesnę Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kultūrinio–istorinio paveldo perspektyvą. ATR išplėtė savo įtaką toli už vakarinių ir rytinių Europos sienų ir savo gyvavimo laikotarpiu absorbavo vertingiausius skirtingų tautų kultūrinio paveldo elementus.
Pristatomoje parodoje bus eksponuojami manekenai, aprengti Abiejų Tautų Respublikos kostiumais, išstatyti polonezo šokio judesy. Kiekviena pora demonstruos skirtingo kirpimo kostiumus, kurių visuma pateiks išsamų vaizdą apie istorinės aprangos, susijusios su to laikmečio Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmais ir dvarais, turtingumą. Parodoje taip pat bus eksponuojami dvaro interjero elementai, gobelenai, Slucko diržai ir to laikmečio kardai.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 28 d.

Laima Dzigaitė: „Gamtos giesmės“

Laimos darbuose tyra, tylu ir tobula. Ir taip gražu, kad sunku prisiversti apie juos prabilti žodžiais. Keliaujant nuo vieno kūrinio prie kito, kiekvienas stebina vis labiau – kol beveik užima kvapą nuo stebuklo, dieviškumo patirties. Ekstatiška sakralumo ištiktis kviečia  teigti, kad menininkė girdi dieviškąsias gamtos giesmes ir sugeba jas perteikti. Permato gelminius realybės sluoksnius ir atveria juos mūsų žvilgsniams. Sielai pasivaikščiojus po šiuos skaidrius darbus, norisi iš tiesų gyventi, mylėti ir… daug tylėti. Tylos begalybės pagauta siela panyra į palaimintą šypseną ir kontempliaciją, įgauna Mysterium fascinosum patirtį – begalinio susižavėjimo kupiną šventybės patyrimo slėpinį. Tai darbai – Mokytojai, nusilenkiantys gamtoje jau pasakytai Dievo ar Būties tiesai, žiniai ar jausmui. O mums iš jų mokantis, svarbu nepamiršti dar vieno autorės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“
 Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas)  veiks iki  2023 m. sausio 31 d.

Antanas Jasenka: „Laiptai į dangų“

Tai žymaus lietuvių kompozitoriaus, be daugybės kitų apdovanojimų, nominuoto Auksiniu scenos kryžiumi Antano Jasenkos paroda „Laiptai į dangų“. Laiptų motyvo Antano kūriniuose nepamatysime. Tai – metafora, reiškianti paties menininko siekį išsigryninti muzikos ir vizualinės raiškos būdais, drauge reiškianti parodos (veikiau – meninio renginio) dedikaciją „Laiptų galerijai“ , o taip pat numatanti jungtį tarp muzikinės ir vizualiosios kūrybos, jau nekalbant apie galimybę šiais metaforiniais laiptais priartėti prie Kalėdų nuotaikos ir savitai interpretuotų dangiškų, religinių paveikslų temų. Apie Lietuvoje ir visame pasaulyje žinomos kompozitoriaus elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrinių ypatumus, atidarant parodą, papasakos kompozitorė Zita Bružaitė ir muzikos kritikas, publicistas, rašytojas Robertas Kundrotas. Muzikinius Antano Jasenkos kūrinius atliks Joana Gedmintaitė (sopranas), Roma Jaraminaitė (violončelė), Ignas Daniulis (klarnetas), Deividas Dumčius (violončelė) ir Julija Bagdonavičiūtė (fortepijonas). O paveikslų savybingumą pakilusiems laiptais ekspozicijos lankytojams padės pamatyti menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 12 d.

„Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“

Parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ kuratorių vizija – atsisakyti įprasto meno skirstymo į liaudišką ar profesionalų, tradicinį ar novatorišką. Veikiau siekiama tapybą ir tekstilę įvertinti kaip kūrybiško žmogaus pastangą transformuoti natūralų gamtos pasaulį, kartu atskleidžiant tautodailės įtaką dailininko Kazio Varnelio darbams.
Parodoje galėsite pamatyti sodrius dvispalvius audinius, savo nuotaika atliepiančius ryškiaspalvę Varnelio kūrybą, vėliau pateksite į „klasikinio“ juodai balto oparto menę, o trečiojoje ekspozicijos dalyje įvyks tikras spalvų sprogimas. Optinių raštų ritmiką pratęs dviejų jaunosios kartos kūrėjų darbai – kompozitoriaus Mato Samulionio muzikinis takelis, įkvėptas audimo staklių garsų, ir Paryžiuje gyvenančio amerikiečių eksperimentinio filmų kūrėjo Collino Kluchmano video instaliacija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2023 m. balandžio 30 d.

„Slapta meilė. Julijos Janus kostiumų paroda Valdovų rūmuose“

Garsioji meilės istorija tarp Lietuvos ir Lenkijos sostų įpėdinio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) ir Barboros Radvilaitės-Goštautienės (1522–1551), jaunos našlės iš įtakingos Radvilų giminės, prasidėjo 1543 metais. Ketverius metus trukę slapti ryšiai po 1547 m. vasarą įvykusių tuoktuvių tapo vieša, visų aptarinėjama ir pritarimo nesulaukusi tų dienų aktualija.
Ši trumpa karališka meilės istorija nepamirštama kone penkis šimtus metų ir vis randa atgarsį naujose kartose, ji įkvepia kūrėjus, kelia diskusijų ir skatina susipažinti su tais tolimais laikais, tuomet gyvavusiomis tradicijomis, valdovo – mylinčio žmogaus – pasirinkimu ir vertybėmis.
2018 m., kai UNESCO įtraukė Vilnių į romantiškiausių Europos vietų maršrutą, dizainerė, menininkė, kūrybinės vietokūros ekspertė Julija Janus pradėjo kultūros startuolį „Slapta meilė“, siekdama naujai pažvelgti į šią romantišką ir dramatišką istoriją. Renesanso stilistiką menančioje Valdovų rūmų menėje eksponuojamas startuolio kūrinys – stilizuota XVI a. valdovų aprangos interpretacija, simboliškai sujungianti dabartį su praeitimi, suteikiant jai naują pavidalą, prakalbinant šiuolaikinio dizaino kalba ir formomis.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Valerija Bartaševič: „Dugnas“

Iš pirmo žvilgsnio Valerijos darbai yra spalvingi, ryškūs, žaismingi – kiek neįprasta atsvara pilkam lapkričio mėnesiui Lietuvoje. Bet kalba jie apie dugną ir yra pristatomi giliausioje VDA galerijoje – „Kreatoriume“. Darbai kalba apie dugną, kuriame slypi nervas, neviltis, nejauka – buvimas menininku aplinkoje, kuri skaudina ir priverčia jaustis atstumtu.
Šie darbai, tai emociniai autoportretai, kuriais Valerija įamžina nuotaikas ir jausmus. Autorei svarbus ne tik rezultatas, bet ir kūrybos procesas, kuris tampa tam tikra terapijos forma. Per šį santykį su kūryba Valerija tęsia ekspresyvios tapybos tradiciją, kurioje nenuginčijamą svarbą sudaro išgyvenimai, emocijos ir pasąmonė.
Bombos Vilniuje šiuo metu nekrenta, bet net ir saugioje aplinkoje Putino pradėtas karas Ukrainoje užgožia jausmus ir skandina į neviltį. Atsilaikyti šioje jausmų lavinoje yra sudėtinga, o dar sunkiau tampa, kai atrodo, jog esi vienas ir vidinių jausmų aplinka nesupranta.
VDA parodų erdvėje „Kreatoriumas | Meno krosnys“  (Maironio g. 6, II vidinis kiemas, šalia keramikos dirbtuvių, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.

Gintaras Makarevičius: „Plastmasinė varna“

„Piešiniai sukurti praleidus kurį laiką ligoninės palatoje, stacionare, pandemijos metu. Inspiruoti realių įvykių ir žmonių. Dėl intensyvios aplinkos poveikio pažadino ir kažkada išgyventų patyrimų refleksijas, o kartu su man įprasta piešimo raiška suplakė į kartais fantasmagoriškus motyvus.
Aliejinės pastelės technika teikia galimybę priartėti prie tapybos aliejiniais dažais ir, dėl plastinių savo savybių, padeda perteikti intensyvius psichofizinius patyrimus taktiliškai.
Piešinio formatas nėra toks gremėzdiškas, kaip kitos technikos, tapant ant drobės ar kitų paviršių. Svarbi spontaniška piešimo pradžia, todėl nedaug pasiruošimo reikalaujantis piešimo kūrybos procesas yra ir patogus, ir produktyvus.
Viena svarbesnių tokio pobūdžio piešinių atsiradimo, sukūrimo priežasčių yra terapija. Piešdamas „iškraunu“ dabartyje patiriamą nežinios baimę dėl ateities ir, tikriausiai galima sakyti, sublimuoju tokiu būdu etiškumą nepiešti karo, kuriame tiesiogiai nedalyvauju.“ (Gintaras Makarevičius)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 14 d.

Eugenija Martinaitytė: „Čia jaučiuosi savimi“

Menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė: „…Eugenijos kūryba išskirtinė tuo, kad jos dėka keičiasi tautodailės, kaip kaimo kultūros, samprata. Jos primityvioji tapyba atstovauja miesto kultūrą. Ne todėl, kad ji vaizduoja miestą, ne todėl, kad ji gyvena sostinėje, o todėl, kad ji pamilo Žvėryną kaip neatskiriamą senojo Vilniaus dalį, ir ją, kaip mokslininkę, jaudina šios miesto dalies kultūros paveldo likimas, jo archaiškos buities meninis įprasminimas, šios vietovės medinės architektūros, kaip žmogaus sukurtos aplinkos, dvasia.
Ilgai keliavusi link savęs ir įsigilinusi į save, ji sugebėjo sujungti į vieningą visumą mokslo žinias ir meno įspūdžius, savo stiprius vidinius išgyvenimus su racionaliais apmąstymais ir mokslinio suvokimo nuostatomis…
Eugenijos tapyba pasižymi primityvia meninio vaizdo interpretacija, atspindi XX amžiaus meno patirtį bei informacines galimybes, atsivėrus visuotinėms meno pažinimo galimybėms. Jos kūryba yra artimesnė profesionaliai dailei, o ne mėgėjų menui. Čia slypi Eugenijos Martinaitytės kūrybos unikalumas ir paslaptis: jos Žvėryno peizažai priskirtini prie pirmųjų urbanistinių mūsų tautodailės kūrinių.“
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki gruodžio 23 d.

Mindaugas Lukošaitis: „Vilnius grafito dulkėse“

Menotyrininkas V. Kinčinaitis: „Mindaugas Lukošaitis piešia Vilnių kaip fantazuojantis masonų mūrininkas. Tiksliai braižo senamiesčio perspektyvą ir kloja sunkius akmens pamatus, maišo nuodingą tinką, lipdo barokinį karnizą, kelia medinius skersinius ir kruopščiai dengia banguotas čerpes. Vėliau kuria krosnį ir ilgai stebi rūkstantį kaminą. Tirdamas nakties šešėlius, ilgesingai skaičiuoja gotikinio mėnulio žingsnius. Kai pabosta, vejasi žvaigždės uodegą ir įkliūva į Vilniaus senbuvių sapnus.
Mindaugas grafitą praturtina virtualaus pieštuko plastika ir atveria keistumo kupinus miesto vaizdus, kuriuose senovė maišosi su ateities griuvėsiais, Lazdynų gaisrą gesina Neries potvynis, o skaitmeninį spalvų skambesį užgožia viduramžių varpo aidas“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 28 d.

„Laiko sūpuoklėse“, „Vienas modelis, viena meilė, vienas gyvenimas“

Tai po Lietuvą keliaujančios parodos, skirtos Vytauto Gedgaudo  metams. Jos pasakoja apie  legendinio žurnalisto ir redaktoriaus gyvenimą ir kūrybą, taip pat eksponuojami daugiau nei prieš šešis dešimtmečius paties V. Gedgaudo daryti meninės fotografijos darbai.
Vilniaus rotušėje Freskų menėse (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks  iki gruodžio 15 d.

„Srovės“

Parodoje buvo pakviestos dalyvauti menininkės iš Lietuvos ir Norvegijos: Birutė Stulgaitė, Neringa Poškutė- Jukumienė, Sandra Malaškevičiūtė, Rūta Naujalytė (NO), Karina Kazlauskaitė. Rezidencijos dalyvės pasižymi individualiu požiūriu į kūrybą, todėl šiai parodai sukurti darbai tarpusavyje ir dera, ir žaismingai kontrastuoja mąsteliu bei medžiagų įvairove. Parodoje yra eksponuojami šiuolaikiniai juvelyrikos metalo meno objektai. Rezidencijoje „Srovės“, akcentuotas susitelkimas įvandens motyvą – tėkmės, judesio, akustikos variacijos.
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „GalerijaXX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki gruodžio 14 d.

„Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“

Bažnytinio paveldo muziejaus paroda pristato Romos katakombų šventųjų relikvijas-skulptūras arba corpisanti (it. k. „šventieji kūnai“). XVIII a. vid. – XIX a. vid. jos tūkstančiais paplito daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Parodos dėmesio centre – šv. Bonifaco ir šv. Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti pavyzdžiais Lietuvoje. Paroda supažindina su ritualiniu šių relikvijų perkėlimu (translatio) į Valkininkų ir Buivydžių bažnyčias, skulptūrų simboline-religine plotme, istorine aplinka ir meniniais bruožais. Eksponuojami rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, šventųjų kankinių palaikų rentgeno tyrimai, pateikiami ir kiti geografiškai artimi atvejai, bylojantys apie sunaikintas, dingusias arba už šalies ribų atsidūrusias šio tipo relikvijas, patvirtinančias mūsų kraštus pasiekusį fenomeną.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 15 d.

Lukas Kolmogorcevas: „Trauma“

Luko Kolmogorcevo parodoje pristatomų meno kūrinių pagrindinė idėja siejama su asmeninio laiko tėkmės ir laikinumo pajautos patirtimis. Jausti laikinumą mūsų aplinkoje visada traumuojanti patirtis. Mes šią patirtį tramdome, suvaldome vien tam, kad galėtume gyventi savo didesnėse ar mažesnėse komforto zonose. Komforto zona turi būti saugi, graži ir sterili. Gražindami ir sterilizuodami savo aplinkas, mes neišvengiamai jas žeidžiame (traumuojame).
Rinkdamas ir komponuodamas objektų formas, jų simbolinius turinius, Lukas Kolmogorcevas išskiria tris pagrindines temas – medicina, gamta, žmogus. Ši pagrindinių temų grandinė privertė menininką ieškoti formų, kurios vizualiai sukelia trauminių potyrių asociacijas. Menininko kūrinių kompozicijose aiškiai galima atpažinti gydančius ir žeidžiančius elementus. Jų kombinacijų dėka, kūrėjas siekia pabrėžti šį probleminį triptiką [gr. triptychos — trigubai sudėtas] kaip nedalomą ir vientisą reiškinį.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas) veiks iki gruodžio 15 d.

Rafalas Piesliakas: „Tribūnos“
Rafal Piesliak yra gerai žinomas dėl savo konceptualių erdvinių instaliacijų ir skulptūrų, kuriose svarbūs žmogaus ryšiai su jį supančia aplinka ir naujų patirčių formavimas. Kiekvienas atsistojęs už tribūnos įgauna preferenciją prieš kitus jo besiklausančius asmenis. Rafal Piesliak šiuo kūriniu performatyviai įtraukia žiūrovą į savo kūrybinį eksperimentą taip praplėsdamas kūrinio galimybes.
Rafal Piesliak (g. 1983) – menininkas, 2008 m. baigęs skulptūros bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2009 m. aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje Lietuvoje ir užsienyje, pristato skulptūrinius objektus viešosiose erdvėse, kuria scenografijas spektakliams. 2010 m. autorius gavo Lenkijos valstybinį apdovanojimą už nuopelnus kultūrai, o 2020 m. už instaliaciją „Sodas“ jam suteiktas geriausios ArtVilnius’20 skulptūros/instaliacijos apdovanojimas.
„Kalėdų eglei sužibus“

Parodos eksponatai atrinkti iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, kuriuos papildo ir muziejininkų asmeninėse kolekcijose išsaugoti žaislai. Seniausi eksponatai datuojami XX a. 3–4 deš. Parodoje taip pat įrengta šventinė erdvė, kurioje lankytojai galės susikurti nuotaikingą kalėdinę fotografiją.
Lietuvoje rašytiniuose šaltiniuose pirmoji Kalėdų eglė paminėta 1853 m., kai Vainute (dab. Šilutės r.), vieno valdininko bute, ją pamatė poetas Antanas Baranauskas. Plačiau eglės pradėtos puošti XIX a. pab.–XX a. pr. Pirmiausia jos pasiekė dvarus ir miestiečių namus, trečiajame dešimtmetyje pradėtos puošti mokyklose, o į kaimus ši tradicija atėjo tik XX a. 4 dešimtmetį.
Parodoje lankytojai išvys „Aušros“ muziejuje saugomus tarpukario eglės žaislus. Šiauliuose 1939 m. pirktus žaislus muziejui padovanojo mokytoja Joana Sajienė. Juos įsigijo jos mama R. Šlėžaitė-Niporavičienė. Parodoje eksponuojami ir XX a. 4–5 deš. Vokietijoje pagaminti rankų darbo žaisliukai, dovanoti Jovitos Budzinauskienės, gyvenančios Vilniuje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 8 d.

Rolandas Andrijauskas: „Susitiksim Antologijoj“

Parodoje „Susitiksim Antologijoj“ eksponuojamos ir dabar Niujorke gyvenančio Rolando Andrijausko nuotraukos, kuriose užfiksuoti minėtų žmonių bendravimo momentai. Antologijos filmų archyvas – Niujorke, Manhatano rajone, Jono Meko kartu su keliais bendraminčiais XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje įsteigta nevyriausybinė organizacija, kurios patalpose iki šiol kaupiamas ir rodomas avangardinis, nekomercinis pasaulio kinas. R. Andrijausko fotografijos atskleidžia, kad J. Mekas ir apie jį susispietęs draugų būrys mažiausiai rūpinosi buitimi ir pinigais ir daugiausia – kūryba, menu ir laisve. Neabejotina, kad ir šiandien tiek R. Andrijauskas, tiek kiti tuo laiku buvę Antologijos filmų archyve gali prisiminti nevaržomas muzikines improvizacijas, kitus kūrybinius proveržius, bylojančius ypatingą visos tos kompanijos kilnumą ir bendrystę.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus gatvė 41, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d. 

Gražina Vitartaitė: „Atviras peizažas“

„Man peizažas – noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. GALINGĄ, NEAPRĖPIAMĄ. VISUOMET NENUTRŪKSTAMAI VYKSTANTĮ. VYKSTANTĮ PRAEITYJE, DABAR IR AMŽINAI. VYKSTANTĮ GELMĖJE IR ORE. ATSINAUJINANTĮ NUOLAT. VIRSTANTĮ VIS KITA FORMA, VIS TOJE PAČIOJE GIMTOJE VIETOJE Į KURIĄ ŠAKNIMIS ĮAUGAU. Tas stiprus gamtos metamorfozės jausmas smelkia iki panagių ir stimuliuoja visą mano gyvenimo darbą. Peizažas, kurį pasirinkau gamtos ir paties gyvenimo reginiui nusakyti, – tai tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kur praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Visas mane supantis kraštovaizdis yra pilnas – gelmė ir oras yra pripildyti nykstančių formų ir virstančių naujomis formomis, nauja kokybe. Burbuliavimo, kitimo, virsmo procesas vyksta be pradžios ir be pabaigos amžinybėje.“ (Gražina Vitartaitė)
Utenos kultūros centro Muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki gruodžio 12 d.

„Po šimts pypkių!“

1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2023 metų birželio 18 d.

„Aš esu vilnietis“

Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. rugpjūčio 27 d.

Ieva Grigienė: „Iltinės lelijos“
Parodos idėją įkvėpė autorės asmeniniai pamąstymai apie pasaulio dualumą, ypatingai grožio ir baisumo sąvokos, kurių reikšmės labai kontrastingos, tačiau kartu ir padedančios viena kitą apibrėžti.
„Iltinėse lelijose“ Ieva Grigienė pristato 9 naujausius kūrinius, kuriuose persipina asmeninės patirtys ir pasauliniai kontekstai, tradicinės medžiagos ir naujus skulptūrinius ar juvelyrinius pavidalus įgaunantys įvairūs rasti objektai: šakelės, kriauklės, šaknys, plūdės.
Apie parodą autorė sako: „Bjaurumas ir grožis yra labai susiję ir vienas be kito neegzistuoja. Mane domina šios priešpriešos nestabilumas – grožio, tyrumo, švelnumo ir priešingai, baisumo, bjaurumo sąvokos yra lakios, su kiekviena epocha jų reikšmė keitėsi, o parodoje „Iltinės lelijos“ pateikiu šiuolaikinę jų transformaciją. Iš mano apmąstymų gimė plėšrios gėlės ir švelnios pabaisos – kūriniai tarp juvelyrikos ir skulptūros, kvestionuojantys grožio stereotipus“.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki gruodžio 10 d.
Eglė Valentinavičienė: „BLOKAI“

Paroda kalba apie blokus, skirtingų pavidalų baimes, kaustančias mus. Bendrame pasaulio kontekste vis dar esame stipriai vidinių blokų veikiama visuomenė. Silpnumas, žinių trūkumas, įsitikinimai, neigiama patirtis, nepasitikėjimas kitais ir savo jėgomis – visi šie pojūčiai parodoje iliustruojami kaip blokai, prisišlieję prie individo. Blokus identifikavę būsime pajėgūs juos nusimesti, paversti detalėmis, trupiniais, dulkėmis. Įrankiai čia pat – mūsų rankose.
 VDA Lauko ekspo veiks iki gruodžio 12 d.

Dominykas Sidorovas: „Stebuklas“
„Stebuklas“ – tai naujas „Daiktų manifesto“ skyrius. Įprastoje aplinkoje protarpiais įvyksta maži stebuklai. Tarsi netolygiõs elektros srovės, blyksinčios lempos intervalais. Įspėjamojo kelio žibinto protarpiais apšviesti objektai. Autorius tą apšviestą sekundės dalį stebi šešėlį, kuris atrodo keistas, netikras, neįmanomai ne to apšviesto daikto. Tas momentas įsistebeilijusiam menininkui yra kaip stebuklas, ženklas ir motyvas.
Pagrindinis Dominyko Sidorovo motyvas – daiktas, tačiau tyrimo objektas yra žmonės ir jų naratyvai. Menininkas daiktais pasakoja apie žmones, jų santykius, nutikimus, būsenas. Parodoje rodomuose paveiksluose daiktai ar jų šešėliai tampa ženklais, mažais stebuklais, tarpusavio santykiu formuojantys pasakojimus, brėžiančius žmogų. D. Sidorovui būdinga lokali, fragmentuota ir išvalyta raiška transformuojasi į kiek kitokią. Atsiranda veikėjų gausa vienoje drobėje, lyg grupiniame portrete. Dėl šios priežasties ir teorinis laukas virsta kiek komplikuotesniu ir tarsi pumpuravimosi metodu skleidžiasi jau plėtojamoje menininko temoje.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki  gruodžio 13 d. 
Filip Markiewicz: „Ultrasocialinis popsas“

Parodos ašis –  visuomenės istorijos ir dabartinio vystymosi vaizdas, kuriamas komponuojant ir dekonstruojant žodžius „Ultra“, „Socialus“ ir „Pop“.  Tai fiktyvios politinės kampanijos strategija, kurioje naudojami šūkiai, logotipai ir vaizdai. Vis dėlto pagrindinis tikslas – išsiaiškinti, kaip veikia šios šiuolaikinės propagandos sistemos.
„Ultrasocialinis popsas“ – ne politinio aktyvizmo apraiška, čia kuriama platforma analizei – tirti ryšius tarp politinio pasaulio, spektaklio visuomenės (Guy Debord’s ‘The Society of the Spectacle’) ir socialinių judėjimų per populiariosios poezijos prizmę.
Paroda „Meno parke“ yra nuosekli nuo 2020-ųjų besitęsiančio Filip Markiewicz projekto „Ultrasocialinis popsas“ dalis, čia į unikalią instaliaciją susijungs pastaraisiais metais sukurti kūriniai – tapyba, objektai ir garso performansai.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno užkulisiai“

Parodos tema pasirinkta siekiant išgryninti ir atskleisti nematomas, nereikšmingas ar pamirštas miesto vietas. Tai meninis projektas-paroda, leidžianti parodos dalyviui savo kūriniuose išgryninti ir perteikti Kauno miesto gyventojui ar svečiui neatrastas, užmirštas istorijas, kampelius, miesto plyšius. Miesto istoriją ir tikrąjį veidą formuoja ne tik išgražinta, sceninė, apšviestoji miesto pusė. Šešėlyje likusi mūsų kultūros ir kasdienos dalis taip pat formuoja gyvą ir besikeičiantį miesto paveikslą.
Autoriai parodoje atskleidžia inspiracinius Kauno miesto užkulisius, asmeninius atradimus, tekstus – užmirštas ar dar neatrastas istorijas, kuriomis remiantis yra sukurtas eksponuojamas meno kūrinys.
Parodoje pristatomi iš keramikos, porceliano ir akmens masės sukurti autoriniai darbai.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki gruodžio 27 d. 

Jurgio Tarabildos personalinė paroda
Abstraktūs Jurgio Tarabildos paveikslai dažnai iliuzionistiški ir žiūrovo akyse atsiskleidžia netikėtai, kai pastarasis patiki tuo, ką mato. Dažnai iš pirmo žvilgsnio jis būna suklaidintas ir apsidairo erdvėje bandydamas suprasti, nuo kur krinta šešėlis, ar kur prasideda viena ar kita linija. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad menininko darbuose daug techniškos metodologijos ir tikslaus proceso, tačiau jo kūryba gimsta iš intuityvaus aplinkos pajautimo.
Menininkas paveiksluose subtiliai panaudoja šešėlio ir tekstūros galimybes, kad sukurtų fiziškai patiriamą plotmę, kuri atrodo tikra ir apčiuopiama. J.Tarabilda pagauna neapčiuopiamus momentus ir užrakina juos drobės paviršiuje.
Kūriniuose jis nesistengia reprezentuoti kažką konkretaus, juose nėra nuorodos į tam tikrus kontekstus ar temą, taip pat nesuteikia vizualinės medžiagos išorinei idėjai ar konceptualiam pojūčiui. J.Tarabildos kūriniai reprezentuoja patys save, tampa objektais sąveikaujančiais su erdve, tampa jos dalimi, taip ją papildydami ar pratęsdami.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) vyks iki gruodžio 17 d.
Rimantas Milkintas: „Intarpai“

Ekspozicijos kūriniai analizuoja įvykių cikliškumo bei rutinos reikšmę kasdienybėje. Intarpais parodoje suvokiami patys kūriniai, kurie įvykių apsuptyje iškyla kaip įprasto, buvusio gyvenimo epizodai. Kiekvienam svarbus noras išlaikyti įpročius karo ir pandemijos fone atrodo nebeįmanomas ar bent per ne lyg apribotas, o jo vietą užima prisitaikymas. Iš plieninių sijų kuriamos formos ir kinetiniai junginiai primena šiuos išgyvenimus bei sudaro cikliškumo įspūdį, atskleisdami neišvengiamus istorijos pasikartojimus. Nuolatos patiriamų pakilimų ir negandų apsuptyje, abstrakti, minimali kūrinių forma Rimanto Milkinto parodoje „Intarpai“ leidžia atsiskleisti individualių bei visuotinių išgyvenimų kompleksiškumui.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) vyks iki gruodžio 17 d.

Darius Žiūra: „Portretai“

Šioje parodoje pristatomi keturi reikšmingi D. Žiūros kūriniai, įkūnijantys ir tuo pat metu kvestionuojantys portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada savanorišką ryšį su istorija ir geopolitika.
„Gustoniai“ (tęsiama nuo 2001 m.) – tai serija, kas trejus metus papildoma nauja dalimi. Kiekvieną dalį sudaro daugybė nebylių 60 sekundžių trukmės videoportretų, vaizduojančių šiam kūriniui pavadinimą suteikusio kaimo gyventojus.
„Portretuose“ (tęsiama nuo 2005 m.) užfiksuota pirmoji Lietuvos gyventojų karta, gimusi po nepriklausomybės atgavimo.
„Monumentas utopijai“ (2015) pasakoja apie tris jaunuolius, susitikusius 1988–1990 m. karinės tarnybos Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose metu ir svajojusius tapti dailininkais.
„Videostudija“ (tęsiama nuo 2017 m.) – interaktyvi trijų dalių medijų instaliacija, kritiškai apmąstanti giminingą Andy’io Warholo projektą.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

Paulius Petraitis: „Enjoy the Now“

Ši serija gimė kasdien stebint Lietuvos spaudą, vaizduojančią nelegalius emigrantus, atvykstančius iš Baltarusijos. Serija siekia įsigilinti į tai, kaip reprezentuojami emigrantai, pagrinde abstrakčiai, anonimiškai ir atmetant žmogiškumą, kai vedai didinant „išsipikseliuoja“ tiek, kad forma tampa neatpažįstama.
Fotografijos įdomios tuo, kad jos lyg ir vietos dokumentas, dalinai atsitiktinai nufotografuotos, dalinai atrodančios kaip nusikaltimo vietos fotografija, kurias užfiksavo nežinomas autorius.
Parodoje bus eksponuojami koliažai, atskleidžiantys dvejopą vizualinę medžiagą: „pikseliuoti“ migrantų veidai iš fotografijų, darytų sienos apsaugos tarnautojų, ir ta pati pilna fotografija, kuri bus sumanipuliuota taip, kad nebus įmanoma matyti imigrantų. Tai lyg situacijos refleksija, bandant empatiškai prieiti prie emigranto arčiau arba atsitraukti per saugų atstumą, kai nė viena situacija neleidžia iš esmės jų dorai pamatyti ar suprasti.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gruodžio 17 d.

„ID_tentity“

Lodzės kino mokyklos fotografijos studentai, bendradarbiaudami su Vilniaus dailės akademijos studentais, surengė parodą, apimančią įvairius projektus. Netikrumas, skausmas, fantazija, linksmybės ar maištas – tai tik keletas parodoje pristatomų sąvokų.
„ID_tentity“ – tai nuolat kintantis projektas. Tai kolektyvinis jaunųjų menininkų pareiškimas, kurį daugiausia sudaro klausimai.
Paroda yra mūsų rūpesčių rezultatas. Tai nėra disertacija, išsamus apibrėžimas, išvada ar manifestas. Tai netikrumo balsas, kuris vis dėlto nėra bejėgis. Pristatome savo būdus atrasti, pokyčių procesus ir išraiškos formas. Bandome atrasti save savo praeityje ir dabartyje, savyje ir kituose. Lygindami, skirstydami, pasakodami, žaisdami ir kentėdami užduodame sau ir jums keletą klausimų.
Galerijoje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d.

Rūta Šipalytė: „Patirčių salos“

Parodoje, kuriai architektūrą kuria tarpdisciplinė kūrėja Renata Valčia, kolekcija komponuojama ant ekspozicinių salų. Dalyje jų šalia seniau sukurtų kūrinių eksponuojami nauji, interpretuojantys anų dienų patirtis iš dabarties perspektyvos. Paralelinis ankstesnių ir naujų kūrinių integravimas idėjine prasme labai svarbus kaip esminė menininkės kūrybinio kelio gija, atverianti kultūrines dermes per laiko tėkmės patirtį.
Dalį savo kūrinių, anksčiau nerodytų Lietuvoje, Šipalytė pasiskolino ir atsivežė iš meno kolekcijų kitose šalyse. Greta jų pristatomi ir visiškai nauji, anksčiau nerodyti, darbai. Tarp pastarųjų – kūriniai ciklui „Mark My Rothko”, kuris buvo pradėtas simpoziumo metu Mark Rothko meno centre Daugpilyje.
Naujausia ekspozicinė sala – kamerinės apimties ciklas „Silicio namai“, sukurtas tęsiant 6-oje Vilniaus keramikos meno bienalėje pagrindinį prizą laimėjusio kūrinio idėją. „Silicio namai” – tai ir keramikos, ir elektronikos namai. Silicis yra bazinis keramikos medžiagų cheminis elementas: tiek molis, tiek glazūros yra silicio junginiai. Naudodamas įrenginius, kurių pagrindą sudaro iš to paties silicio sukurti elektronikos komponentai, dabarties pasaulis migruoja į virtualią erdvę. Sudėtingos silicio struktūros suteikia namus tiek mūsų fiziniams kūnams, tiek mūsų meninėms idėjoms, tiek virtualioms reprezentacijoms pasaulio erdvėje.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d.

Vilniaus keramikos meno bienalė „(Al)chemija“

„Ekspozicijoje pristatomi 45 keramikai – tai gerai žinomi Lietuvos ir užsienio meno lauko profesionalai, atskleidžiantys, kaip skirtingos kartos ir jų aplinka gali ne tik tolti vieni nuo kitų, bet ir sinerguoti. Vedami šių metų alchemijos temos bienalės menininkai ją interpretavo plačiai. Vieni savo kūriniuose daugiau pabrėžia mokslinius, technologinius, stilistinius eksperimentus; keramikos prigimties sudėtingumą ir medžiagiškumą. Jai būdingą tarpdiscipliną, o ir kaprizus, siekiant įgyvendinti keramikos sričiai ne visada pavaldžią meninę idėją. Kiti susitelkia į chemines ir alchemines transformacijas. Virsmo, kismo, takumo metaforą, bandant suvaldyti ne tik molį, porcelianą, akmens masę ar šamotą, bet ir įforminti laiką. Svarbia tradicija virtusi Vilniaus keramikos bienalė jau septintąjį kartą suburia Lietuvos keramikos profesionalus ir žiūrovus laiko permąstymui“. (Kamilė Pirštelytė)
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d.

Mironas Zowniras: „Outlaw“

Mironas Zowniras – aštuntojo dešimtmečio pogrindžio kultūros ikona, įgijęs vieno iš labiausiai bekompromisių šiuolaikinių fotografų reputaciją. Jo egzistencialistinėje fotografijoje daugiausia dėmesio skiriama įvairių subkultūrų žmonėms. Autoriaus subjektas yra autsaideris, individualistas arba nelaimingo likimo žmogus. Skausmingas, neapdorotas ir kartu nuoširdus fotografo požiūris į gyvenimą ir mirtį skurdžių lūšnynuose dažnai peržengia bendras padorumo ir gero skonio ribas ir, atrodo, pažeidžia meno institucijų kuriamus estetikos ir etikos standartus. Jo dažnai neaiškios ir šešėliuose skendinčios fotografijos pateikia žiūrovui stipraus nerimo ir nediskretiškus geismo, apsėstumo, beprotybės, baimės, mirties, vienatvės, smurto ir visuomenės pakraščių išdidumo vaizdus. Nors autoriaus fotografijos turi neabejotiną dokumentinę vertę, Zowniro darbai yra labai dviprasmiški, nepaiso lengvo skirstymo į kategorijas. Jo vaizdiniai žiūrovui kelia sunkiai suvokiamą dezorientacijos ir paslapties jausmą, iškeldami klausimus, o ne pateikdami atsakymus ar aiškią informaciją. Todėl įvairių formų cenzūra buvo dažna fotografo karjeros palydovė ir dėl to nesuskaičiuojami keisti užsakymai ir darbai jam, kaip fotografui, teikė pastovesnes pajamas nei meninė fotografija, kuri vos kažkiek leisdavo apmokėti sąskaitas, tačiau daugelio yra laikoma itin novatoriška.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.

Aleksandras Čekmeniovas: „Lelijos“

Kai 1999 m. Aleksandrui Čekmeniovui pavyko gauti leidimą apsilankyti Ovručio kaimo (Žitomiro apskritis Ukrainos šiaurėje) psichiatrinėje ligoninėje, lydėdamas užsienio kolegą žurnalistą, jis, kaip įprastai, ėmė spalvota juostele fotografuoti ligoninės pacientų ir medicinos personalo gyvenimo sąlygas. Tačiau pojūtis, kad čia šis metodas nevisiškai veikia, privertė autorių tęsti paieškas. Atsakymą padiktavo įprastas portreto fotografavimo būdas, kurį ir pritaikė serijoje „Lelijos“ (1999). Čekmeniovas darbą prie šios serijos aprašo taip: „Ruošdamasis fotografuoti, staiga ant šaldytuvo pastebėjau ryškiai geltonų dirbtinių lelijų puokštę. Tada supratau, kokia turi būti serija. <…> Sodinau pacientus po vieną prie lango, daviau jiems tas dirbtines lelijas ir prašiau šypsotis.“ Fotografas neizoliuoja modelių nuo aplinkos naudodamas neutralų foną – fotografavo tiesiai gydyklos skyriuose, ir už kiekvienos nugaros matomas smalsių veidų choras. Kamera neregistruoja ligos požymių – išties, tik autoriaus paaiškinimas apie serijos atsiradimo kontekstą bei keliuose kadruose matomi žmonės baltais chalatais išduoda, kad portretuose yra pacientai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.

Sergejus Solonskis: „Nuojautų savęs veidai“

COVID pandemijos pradžioje Solonskis grįžo prie koliažo, šį kartą skaitmenine forma. Autoportretų fotografavimas studijos vienumoje ir iš to sekęs groteskiškas transformavimas autoriui buvo tam tikra terapija depresyvioje saviizoliacijos realybėje. Menas jam visada buvo būdas suvaldyti vidinį nerimą: jis dažnai fotografavo save per chaotišką ir nerimą keliantį dešimtąjį dešimtmetį, nes pats sau buvo lengviausiai pasiekiamas modelis. Ironiška savęs dekonstrukcija vėl tapo aktualia jo nuotaikų refleksija. Kadangi nespalvota analoginės fotografijos paletė jo nebevaržė, Solonskis eksperimentavo su įvairiais iškraipymų, tekstūrų ir spalvų tipais. Tačiau jo kompozicijose išliko monumentalumo pojūtis. Autorius neslepia savo intervencijų skaitmeninio pobūdžio: jo atvaizdų spalvos ir deformacijos yra perdėtai dirbtinės, taip prieštaraudamos jo paties kūno tikrovei. Solonskis kūniškumą įsivaizduoja kaip susidūrimą su Kitybe, kuri galiausiai yra tik žmogaus pasąmonės išraiška.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.

Ukrainos fotografų paroda „Karo amuletas“

Dariaus Vaičekausko kuruojamoje grupinėje parodoje pristatomos keturių ukrainiečių fotografų:  Sergejaus Melničenko (Sergey Melnitchenko), Andrejaus Lomakino (Andrey Lomakin), Stanislavo Ostrouso (Stanislav Ostrous) ir Aleksejaus Charejaus (Alex Charey) fotografijų serijos, kurias sieja karo Ukrainoje tema.
Tuomet buvo sukurta pirmoji Sergejaus Melničenko fotografijų serijos „Karinis komisariatas“ dalis. Prasidėjus antiteroristinei operacijai Donbase, logiška tąsa tapo antroji autoriaus serijos dalis su dvyniais. Portretuose, padarytuose Mykolajivo miesto pakraščiuose, lyriškų peizažų fone, sukuriamas ypatingas kiemo gyvenimo romantizmas.
Andrejus Lomakinas savo fotografijos projekte „Amuletas“, kurtame 2015 m., po Rusijos invazijos į Krymą bei Rytų Ukrainą, nagrinėja ukrainiečių ginklavimosi temą.
Apie prasidėjusį karą Ukrainoje savo fotografijų serijoje kalba ir fotografas Aleksejus Charejus. Pastaruosius septynerius metus autorius yra tiesiogiai susijęs su fotografija – fotografuoja kūrybinėms agentūroms, vykdo savo asmeninius kūrybinius fotografijos projektus. Kiek leidžia dabartinė situacija, Aleksejus rodo ir savo naujausią fotografijų seriją „Asmeninis Vergilijus“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.

„Zefyras. Permainų vėjas“

Menininkų rezidencijų programos, kaip viena iš Klaipėdos kultūros strategijos krypčių, yra svarbios ne tik miesto gyvybingumui palaikyti, patrauklumui didinti, bet ir menininkams bei miesto bendruomenėms. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, siekdamas sukurti profesionalią kūrybinę erdvę ir stiprinti kūrybinių mainų platformą, nuo 2019 metų vykdo fotografijos rezidencijų programą. Į rezidencijas kviečiami Lietuvos ir užsienio šalių fotomenininkai ar menininkai,  savo kūryboje naudojantys fotografiją kaip mediją. Jų prašoma kurti su vietos kontekstu susijusiomis temomis, atsižvelgti į miesto specifiką ir aktualijas, skatinamas rezidentų bendradarbiavimas su vietos menininkais, jų įtraukimas į kūrybinius procesus. Šiais metais rezidencijoje lankėsi ir kūrė fotografės iš Ukrainos: Olia Koval, Julija Galeta ir Olesia Saienko. Parodoje „Zefyras. Permainų vėjas“ pristatomi fotografių kūrybos rezultatai, kuriuose išreiškiamos dabartinės situacijos Ukrainoje refleksijos, asmeninės skaudžių patirčių interpretacijos.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.

Dalia Matulaitė: „Tėvynės tema“

„Lietuvoje jau nemažai moterų skulptorių, bet D. Matulaitės kartoje tai buvo retenybė. Juo svarbiau, kad skulptorė nesusikoncentravo į kamerines parodines skulptūras. Ir dar iš nepatvarių medžiagų  ̶  molio ir gipso. Ji susitelkė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, liejo bronzą. D. Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Menininkė sugebėjo kūrinius realizuoti medžiagoje ir atvesti juos iki pergalingos pabaigos, nors daugelio skulptūrų kelias užtrukdavo dešimtmečiais.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).“ (Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.

„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“

Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys.  Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip  karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje.  Antroji parodos dalis  – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus.  Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.

Kęstutis Grigaliūnas: „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“

Parodoje pristatoma 335 iš nacių konclagerių grįžusių Lietuvos žydų veidų fotografijos su trumpomis jų biografijomis ir to paties pavadinimo knyga, pagal kurią parengta paroda.
„Šioje Kęstučio Grigaliūno parodoje – žydų, karo pabaigoje sugrįžusių į Lietuvą, veidai ir likimo epizodai. […] Išgyvenę per Holokaustą pereina grįžimo procedūras, iš vienos valstybės išnaudojimo ir naikinimo mašinos patenka į kitos ar net kelių kontrolės mechanizmą. Šio mechanizmo svarbus elementas – kontrolė pasitelkus mediją, konkrečiai – fotografiją. Ji leidžia atlikti optinę pilietybės kontrolę ir valstybei tinkamu fotografiniu būdu žmonės rūšiuoti, skaičiuoti, priskirti kategorijoms ir vietai.“ – teigia parodos kuratorė N. Arlauskaitė.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 18 d.

„Permainų šventė“

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Šilutės Hugo Šojaus muziejuje (Lietuvininkų g. 4, Šilutė) veiks iki gruodžio 9 d.

Signatarų namuose veikiančios išplėstinės ekspozicijos idėja – šimtmečių susitikimas

Signatarų namuose dailės krypties meno doktorantė Laima Kreivytė gynėsi meno projektą „KURuoTI. Kuravimas kaip meno praktika ir politika.“
Ta proga Signatarų namų nuolatinė ekspozicija, pasakojanti apie Lietuvos kelią į valstybingumą, praplėsta Laimos Kreivytės postkuratoriniais elementais, integruojančiais moterų istoriją į bendrą valstybingumo pasakojimą ir plėtojamais dialoge su nuolatinės ekspozicijos eksponatais.
Ekspozicijoje galima išvysti 2018 metais Nacionalinės emancipacijos dieną moterų surašytą Vasario 17-osios deklaraciją, greta garsiosios Aleksandros Jurašaitytės Nepriklausomybės Akto signatarus įamžinusios nuotraukos – „Cooltūrisčių“ meninį koliažą kaip protesto išraišką solidarizuojantis su moterimis, 1918-ųjų vasario 17 dieną susirinkusiomis į mitingą ir reikalavusiomis įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą, menininkės Miglės Anušauskaitės sukurtų žymių moterų portretų, meninių interpretacijų ir kita.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki gruodžio 31 d.

Sylvia Plachy: „Kada bus rytojus“

„Kada bus rytojus“ – daugiau nei Sylvios Plachy retrospektyvinės parodos, apimančios keletą dešimtmečių trunkančią jos kūrybą, pavadinimas. Tai klausimas, kurio ji klausdavo vaikystėje prieš miegą, dar prieš tai, kai su tėvais paliko Vengriją, prieš tai, kai išgarsėjo Niujorko meno scenoje. Ir šis klausimas vis dar lieka aktualus, esminis šioje jautrioje parodoje, kurios pasakojimą lemia ne bendra tema ir vieta, o poezijos logika ir visa persmelkianti daugiasluoksnio laiko, supinančio pasaulio, tautų, asmeninius likimus, nuojauta. „Kai Sylvia Plachy fotografuoja, ji tartum vaikas visiškai į tai pasineria. Nesvarbu, kur padarytos, jos nuotraukos atveria kelią į mūsų pačių svajones ir prisiminimus.“ – sako parodos kuratorė, fotografijos tyrėja iš Vengrijos Gabriella Csizek. „Kada bus rytojus“ – tai labai asmeniška mėgstamiausių Plachy fotografijų kolekcija, kuruota jai pačiai aktyviai dalyvaujant.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki  2023 m. sausio 8 d.

Emilija Petrauskienė: „Sidabro sodas / Tulpės“

Sidabro sodas – tai vaikystės sode akimirkos, įšaldytos sidabre. Viskas prasidėjo nuo minties atkurti vaikystės sodą ir gėlynus. Prisiminimuose šis sodas yra stebuklingas kaip sapnas – pilnas įdomių spalvingų gėlių, tarp kurių žiedų nardo vabzdžiai, kvapnių žolelių, šviesos, žaidžiančios lapuose, paslapties. Didelę savo vaikystės dalį Emilija Petrauskienė sakosi praleidusi tokiame sode. Po senomis obelimis žaisdavo su lėlėmis, pasidarytomis iš nužydėjusių raganių (Clematis) ir flioksų (Phlox) žiedų.
Šis sodas – tai kelionė laiku atgal, kur nebuvo skubos. Kai laiko nematuodavome minučių tikslumu, o vasaros atostogos atrodydavo amžinos. Keliaujant laiku atgal, iš sodo dingo spalvos, liko tik šviesa ir augalų forma, tekstūra.
Projektui autorė rinkosi senovinę šlapio kolodijaus techniką – vaizdą, artimą grafikai ir litografijai. Fotografuoja lėtuoju būdu ir kartu ieško klasikinių, herbariumams būdingų kompozicijų. Tai yra tęstinis projektas, kurio metu kuriamas sodas ne tik sidabre, bet ir už lango, fotografijomis kolekcionuojant ir kataloguojant savo turimus augalus.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d.

Ramutė Juršienė: „Baltoj tėkmėj“

Keramikė pristato pastaraisiais metais sukurtus darbus, kuriuose subtiliai atskleidžia  ryškiausius šios medžiagos ypatumus – peršviečiamumą, plastiškumą, lengvumą. Jautriuose, estetiniu rafinuotumu pasižyminčiuose rankų darbo kūriniuose stebina ne tik meistriškai įvaldyta itin kaprizinga medžiaga, bet ir iškalbingas technologinių jos ribų plėtojimas. Nors dailininkės kūrybinis diapazonas labai platus, šiai parodai atrinkti kūriniai, kuriuose gamtos motyvų interpretacijos perteikiamos itin   paveikiu meniniu vaizdu, akcentuojant subtilią medžiagos efemeriškumo ir trapumo dermę.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gruodžio 11 d.

Šiuolaikinio meno ir mados festivalis VIRUS’27

Šiaulių dailės galerijoje atidaromas šiuolaikinio meno ir mados festivalis VIRUS’27.
Parodoje bus galima pamatyti performansus „Skalbimo mašinai“ (pristato MMLAB) ir „Mačiūno kalvarijos“ (Evaldas Jansas), teminę tapybos parodą „Laiminga pabaiga“. Šioje parodoje tapyba pasirodo kaip terpė, kuri demaskuoja ir išnaudoja visą savo senamadiškumą: savo lėtumą, tylą ir stingulį, savo dirbtinumą ir dekoratyvumą, savo plokštumą, savo dulkantį ir blunkantį paviršių – visa tai, kas šiandien ją paverčia galbūt net pačia nuožmiausia medija, įgyjančia galią neutralizuoti kitas medijas. Nuoširdžia simuliacija, kuri įsiskverbia į savo pačios materiją tokiu mastu, jog apnuogina tai, ko susimuliuoti jau tiesiog nebeįmanoma: laiko nuovargį, vaizdo bejėgiškumą, šviesos prievartą ir prasmės perteklių. Lėtą pabaigą (pasaulio? tapybos?), kuri čia pat, bet kuri niekada neateina.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) vyks iki gruodžio 16 d.

„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“

Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.

Česlovas Lukenskas: „Laikas medyje 2022“

Česlovas Lukenskas (g. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių meninink(i)ų, indėlis į mūsų XX a. 10 dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.
Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesne prasme. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą / objektą naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių / ženklų (ap)deginimas (Deginiai, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.

Gintautas Trimakas: „#atsakymas#spalva#slinktis“

Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (g. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimakas naujausių spalvos paieškų pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos, veikiamos spalvos, kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.

„NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“

Tarptautinė paroda, skirta vaikystės fenomeno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje istorijai.
Parodą sudaro keturios dalys, išdėstytos teminiu ir chronologiniu principais, joje eksponuojama beveik 300 objektų: portretų, grafikos darbų ir piešinių, rankraščių, vadovėlių ir proginių leidinių, archeologinių radinių, vaikiškų drabužių ir aksesuarų, baldų, žaislų ir vaikiškų ginklų, mokymosi priemonių bei kitų su vaikyste susijusių istorinių artefaktų. Tokiu būdu pristatomos kūdikio laukimo, gimimo, išgyvenimo ar netekties, auklėjimo, rūpybos, sveikatos, aprangos, edukacijos, pramogų, dalyvavimo viešajame gyvenime, socialinių vaidmenų temos. Dauguma iki mūsų dienų išlikusių objektų atspindi aukščiausio visuomenės sluoksnio – didikų ir valdovų – vaikų patirtis, tačiau parodoje reprezentuojama ir kitokia, skurdi ir atšiauri pamestinukų vaikystė. Lankytojai nesunkiai atpažins ir universalius, nepriklausomai nuo epochos vaikų gyvenime svarbius daiktus: kūdikio priežiūros reikmenis, baldelius, žaislus, knygeles, be kurių neužaugo nė viena karta.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

„Susitikimas, kurio nebuvo“

Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai. Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga. Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.
Parodos pasakojimas seka istorinio laiko tėkme – čia eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti 1955–2000 metais. Ji neatsitiktinai pradedama nuo žvilgsnio į pokario epochoje dominavusius meno judėjimus ir stilius. SSRS okupuotose valstybėse įsigalėjo socialistinis realizmas, o Vakarų pasaulyje svarbus vaidmuo atiteko JAV atsiradusiam abstrakčiajam ekspresionizmui ir konceptualizmui. Toliau parodoje skleidžiasi daugiasluoksnis pasakojimas apie tai, kaip išbalansuotoje, politinės prievartos ir įtampų kupinoje epochoje savito balso ieškojo Lietuvos, Nyderlandų ir kitų Vakarų Europos šalių menininkai. O parodą tarsi užbaigia 10-ojo dešimtmečio kūriniai, apmąstantys Šaltojo karo pabaigą ir didelių permainų laiką.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 12 d.

„Ukrainos laisvės simboliai“

Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno valstybinio muzikinio teatro legendos“

Kauno miesto muziejus, norėdamas paminėti Tarptautinę teatro dieną, rengia kilnojamąją parodą (skaitmeniniu formatu) apie šešis Kauno valstybinio muzikinio teatro solistus, pirmtakus, dirbusius teatro scenoje beveik nuo jo įsikūrimo pradžios ir formavusius teatro repertuarą bei pagrindinių herojų paveikslus, kuriais vėliau sekė daugelis teatro artistų.
Paroda pristatys Gedimino Šmito, Stasės Rapalienės, Jadvygos Steckaitės, Vinco Kukaičio, Vytauto Rimkevičiaus ir Aldonos Ragauskaitės įsimintiniausius vaidmenis, sukurtus Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje.
Parodoje bus eksponuojamos spektaklių programos, fotografijos iš gausaus Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinio.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (Laisvės al. 91, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.

„Choras, pakerėjęs pasaulį“

Paroda skirta apžvelgti reikšmingiausius Kauno valstybinio choro kūrybinės veiklos įvykius, paminėti jo 50 metų gyvavimo sukaktį ir pristatyti kūrybinį palikimą, pasitelkiant Kauno miesto muziejaus fonduose esančius eksponatus. Parodoje apžvelgiama Kauno valstybinio choro raida nuo 1969 m. iki šių dienų, pristatant pačius svarbiausius įvykius ir pasiekimus. Ši paroda, tai savotiška dovana (pagarbos ženklas) Kauno valstybiniam chorui už jo indėlį puoselėjant lietuviškos muzikos paveldą, propaguojant tradicinę chorinio dainavimo techniką bei garsinant Lietuvos vardą ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Pietų Amerikoje.
Kauno valstybinėje filharmonijoje (E. Ožeškienės g. 12, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.

„Vietos atmintis“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaromas didžiausias šiuolaikinės juvelyrikos meno renginys Lietuvoje – VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Jau šeštąjį kartą vykstančios bienalės pagrindinė daugiau nei šimto pristatomų menininkų iš viso pasaulio kūrinių idėjinė ašis – vietą ir žmogų supanti atmintis bei jos pėdsakai.
Parodoje menininkai savaip traktuoja pagrindinę temą. Bienalėje skleidžiasi didžiulė naudojamų medžiagų ir technikų įvairovė, apjungiama garso instaliacija, kurios autorė – muzikantė ir garso menininkė Marija Rasa Kudabaitė.
Pagrindinėje bienalės parodoje „Vietos atmintis“ pristatomi 116 dalyvių iš 24 šalių kūriniai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.

Sigitas Virpilaitis: „Apie apyrankę“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Atidarymo dieną lankytojams taip pat atveriamos dvi naujos personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.
S. Virpilaitis parodoje „Apie apyrankę“ ironiškai ir šmaikščiai iš netikėčiausių medžiagų kuria daugiau nei 40 apyrankių istorijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.

„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“

Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.

„100 metų: litas, latas, krona“

Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma tarptautinė paroda, skirta Baltijos valstybių nacionalinių valiutų sukaktims: šiais metais litas ir latas mini šimtmečius, iškilios sukakties laukia ir krona.
Ši paroda – kelionė per tris Baltijos valstybes ir du istorinius laikotarpius, kuriuose jas sieja panaši istorija ne tik politiniu, bet ir ekonominiu, finansiniu, kultūriniu bei ideologiniu požiūriais. Šie panašumai yra gerai žinomi, tačiau yra dar vienas, daugelio primirštas, o pro naujos kartos akis ir praslydęs – nacionalinės valiutos ir jų istorijos.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) bus eksponuojama iki 2023 m. vasario 5 d. 

„Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.“

Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 6 d.

„Opartiniai atspindžiai“

Šioje parodoje pristatomas optinio meno poveikis Lietuvos dailei XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais. Tuo metu abstrakti raiška menininkams padėjo pabėgti nuo sovietinės tikrovės, atsiriboti nuo valdžios pageidaujamų siužetų. Opartas dailininkų darbuose dažniausiai reiškėsi kaip eksperimentinės formos, o ne kaip nuosekli kūrybinė strategija. Visgi dėl šio susidomėjimo kai kurie kūrėjai buvo nustumti į oficialiojo dailės gyvenimo paraštes. Siekdami kūrybinės laisvės, jie nusprendė dirbti scenografijos, paveldosaugos, grafinio dizaino srityse – jos sovietmečio dailės hierarchijoje buvo kiek nuvertintos ir todėl ne taip griežtai valdžios reguliuojamos. Taigi ši paroda ne tik pristato platų vizualinės raiškos lauką, bet ir supažindina su iki šiol mažai žinomais kūrėjais.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

„Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Vilnius tapo moderniu miestu. Tuo metu sparčiai daugėjo gyventojų, o kartu didėjo ir miesto tarša. Neilgai trukus gyvenimo kokybė taip suprastėjo, kad neišvengiamai teko modernizuoti miesto infrastruktūrą, ypač buitinius patogumus.
Parodoje pristatomą laikotarpį galima laikyti lūžiu vilniečių būsto evoliucijoje. Žinoma, naujos mados ne visiems buvo pagal skonį ar pagal kišenę, o įvairūs patogumai paplito ne iškart – kai kuriais atvejais tie patogumai iki vilniečių namų keliavo gerokai ilgiau, nei penkiasdešimt metų. Visgi būtent šiuo laikotarpiu Vilniaus gyventojų būstas pasidarė panašus į tokį, kokiame gyvename šiandien.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“

Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus, nukeliančios fotografijos ir atsiminimų citatos.
Apie 4 000 dailės kūrinių iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų papildė Žemaičių muziejaus „Alka“ kolekciją. Tai Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, skulptūros, meniški baldai, vazos, žvakidės ir kiti taikomosios dailės kūriniai, kadaise puošę Rietavo, Švėkšnos, Šateikių, Vilkėnų, Plinkšių, Platelių, Leonardpolio, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės, Zdoniškio, Mikoliškių, Pajūrio ir kitus Žemaitijos dvarus, senųjų dvarų kolekcijų fragmentai, atspindintys tiek bendras dvarų interjerų puošybos ir dailės kolekcionavimo tendencijas, tiek Žemaitijos dvarų specifiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 5 d.

„Kuršio kalavijas: atgimęs baltų genties ginklas“

Ką reiškia pagaminti viduramžių kalaviją XXI amžiuje? Kokių medžiagų tam reikia? Iš kokio metalo kalti kalavijo šerdį, o kokį pasirinkti ašmenims? Vieno eksponato parodoje pristatomas, kaip spėjama, elitiniam kuršių kariui priklausęs XII amžiaus kalavijas. Lankytojai galės patys patirti, ką reiškia tokį ginklą laikyti savo rankose.
1949 m. Laiviuose, Kretingos rajone, sutelkiamos Lietuvos archeologų pajėgos. Jos tiria vieną didžiausių kuršių genties kapinynų. Šis tyrimas tęsiasi trejus metus. Kasinėdami archeologai atranda degintinį vyro kapą, kuris iš kitų išsiskiria gausiomis ir brangiomis įkapėmis, tarp kurių – dviašmenis kalavijas sidabru inkrustuota rankena. Įspūdingiausias dirbinys tarp visų įdėtųjų anapusiniam gyvenimui.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“

Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 31 d.

„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“

Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muzi„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.

„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“

Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 27 d.

Petras Repšys: „Mano Tėvynė“

Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.

Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“

Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Rūmų istorijos“

Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje  LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.

Donatorių salė Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Nuo š. m. gruodžio mėn. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia naujai įrengta donatorių erdvė, skirta pristatyti rinktinius dovanotos menininko Vytauto Kasiulio kolekcijos kūrinius.
Išeivijos dailės kolekcija, kurią šiandien sudaro net 12 000 keturiasdešimties autorių kūrinių, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (iki 2019 m. – Lietuvos dailės muziejuje) buvo pradėta formuoti dar sovietmečiu, 1966 m. Reikšmingą jos dalį sudaro kultūros ir meno institucijų bei menininkų donacijos. Gausumu išsiskiria Adomo Galdiko, Vytauto Kazimiero Jonyno, Vaclovo Rato, Telesforo Valiaus, Vytauto Igno, Adomo Varno, Alfonso Krivicko, Romo Viesulo, Elenos Urbaitytės, Alfonso Dargio, Vytauto Kasiulio, Viktoro Vizgirdos, Vytauto ir Aleksandros Kašubų, Kęstučio Zapkaus bei kitų menininkų ir jų šeimų dovanoti kūrybiniai palikimai. Didžioji menininkų dalis Lietuvą paliko besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, kai į Vakarus pasitraukė daugelis žinomų kultūros asmenybių. Tad svarbi muziejinės misijos dalis yra supažindinti lankytojus su išskirtinėmis dovanotomis kolekcijomis.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks gruodžio mėn.

Gediminas G. Akstinas: „Nuogaliai“

„Nuogalius“ sudarantys darbai kuriami iš medžiagų, naudojamų statybos pramonėje, pavyzdžiui, gipso kartono plokščių, iš kurių galima greitai sukonstruoti sienas, perdangas ir lubas. Serijoje taip pat taikoma standartinė tinkavimo technika ir naudojami tinkuotų sienų fragmentai, surinkti šiuo metu statomuose namuose, dažniausiai – gentrifikuotose Vilniaus vietovėse. Tinkavimo veiksmas ne tik leidžia sukurti neutralizuojančius paviršius, sufleruojančius apie tam tikrus ekonominius ar politinius objektus, bet ir prilygsta mąstymo būdui. „Nuogaliai“ apima meistrystės ir šiuolaikinės skulptūros reiškinius, akcentuojant ekonominį statybų sektoriaus svorį ir miesto plėtrą. Šalia naujų „Nuogalių“ serijos darbų, parodoje Radvilų rūmų dailės muziejuje bus pristatomi ir nauji, iki šiol nerodyti G. G. Akstino kūriniai – skulptūros, objektai, vaizdo projekcijos.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24,  Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 12 d.

Mindaugas Kavaliauskas: „A-taškas“

Žavėtis aviacija pradėta tada, kai į orą pakilo pirmosios skraidymo mašinos. Daugelis vaikų, gimusių XX a. II pusėje, dar prisimena, kai savaitgaliais tėvai juos veždavosi į oro uosto apylinkes stebėti lėktuvų. Šiandien lėktuvų stebėjimas yra kur kas kompleksiškesnis reiškinys, kurį lydi daugybė „kur?“, „kodėl?“, „kada?“, „kas?“, „kaip?“ ir „oho“.
Į „A taškus“ lankytojai ateina fotografuoti, žymėtis lėktuvų registracijos numerių. Čia jaudinantis aviacijos vaizdas ir garsai dera su sportine veikla, užkandžiavimu, vaikų edukacija, romantiškais susitikimais ar netgi terapija. Vieni žmonės į šias vietas atvyksta atsisveikinti su artimaisiais ir stebėti, kaip jų lėktuvai pakyla, o kitiems lėktuvų judėjimas – tai būdas įveikti namų ilgesį. Prisiekusiam skrydžių stebėtojui apsilankymas kiekvieno pakeleivingo oro uosto „A taške“ gali prilygti piligrimystei.
Ciklo „A-taškas“ fotografijos buvo kuriamos Oklando (Naujoji Zelandija), Singapūro, Šv. Martyno salos, Stambulo, Vilniaus, Rygos, Varšuvos, Berlyno, Kopenhagos, Frankfurto, Londono, Paryžiaus, Tulūzos, Barselonos, Lisabonos, Ciuricho, Atlantos, Hjustono, Los Andželo, San Francisko, Sietlo, Vašingtono ir kitų miestų oro uostuose ar aplink juos.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 28 d. 

Marija Jona Jociutė: „Be žodžių“

„Man nebuvo lengva šiame gyvenime „įsižeminti“ (visais laikais menininkas likdavo socialinėj askezėj). Todėl mieliau pasilikdavau savo virtualiame pasaulyje. Vis žaidžiau su žmonijos istorija tą savo „The Queen‘s gambit“, kaip buvo ir būtų, jei nebūtų buvę… Priežasties-pasekmės ir artima-tolima minties judesio strategija-tai mano tema. Į viską galima pasižiūrėti iš visų pusių. Todėl kiekvienas istorijos vingis ir asmenybė – tai briliantas su daugeliu briaunų. Reikėjo ne tik giliai nerti, bet atsinešti iš ten stilizuotą ir „sutrauktą“ (suspaustą) variantą, kurį mūsų materiali akis aprėptų. Visi semiamės įkvėpimo iš to paties šaltinio, vieni jį sudeda į eiles, muziką, šokį, dainą, kiti – į teatrą ar paveikslą, aš kūriau istorinį kostiumą ir fotografiją. Nes, jei nebūtų meno, ar bereiktų žodžių jam aprašyti… Šioje parodoje eksponuoju tik keletą kūrinių (kompozicijų) dėl vietos stokos. Liečiu tik keletą temų: gilieji viduramžiai, jėgos Mongolija, rožinis Marijos Antuanetės rokoko, puošnusis Belle Epoque per secesiją į Modiljanį ir apjungiantį Art Deco“. (Marija Jona Jociutė)
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus Rūsio galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki 2023 m. sausio 8 d. 

Simpoziumo „MENINIO UGDYMO GERINIMAS: pedagogų patirtys, tyrimai, kūrybinė raiška“ paroda

Kauno kolegijos Pedagogikos katedra, Lietuvos dailės ugdytojų draugija (LDUD) drauge su VDA Atvira dailės, dizaino ir architektūros mokykla (ADDAM) bei Liepojos universitetu  ketvirtus metus iš eilės suorganizavo simpoziumą ir jį lydinčią parodą.
Parodos tikslas – palaikyti dailės mokytojų, kaip vaikų kūrybos puoselėtojų, ir dailininkų pedagogų bendruomenės kūrybinį aktyvumą ir iniciatyvas.
„Dailės pedagogų vaidmuo, įgyvendinant pokyčius ugdymo praktikoje, yra lemiamas, todėl, jie nuolat įgyja ir tobulina savo kompetencijas, dirba kūrybinį darbą, organizuoja plenerus, simpoziumus, konferencijas, mokosi patys ir kuria patrauklią aplinką mokytis kitiems. Ši, simpoziumą lydinti paroda, atskleidžia ir patvirtina dailės pedagogų veiklos aktyvumą ir rezultatyvumą. Linkime malonių įspūdžių parodos lankytojams ir simpoziumo dalyviams“,–mintimis dalinosi Vilniaus dailės akademijos ir Kauno kolegijos doc. dr. Sigita Saulėnienė.
Vilniaus dailės akademijoje (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 14 d.

„Hippocampus“

Pamirštant dalykus įgyjamas pažinimas, knygoje „The inventory of losses teigia Judith Schalansky. Šiame kontekste susiburia Portugalijos ir Vilniaus dailės akademijos magistrantai su savo mintimis ir kūriniais. Jungiami vieno tyrimo objekto – hipokampo – kiekvienas savaip liečiasi prie atsiminimo ir užmaršties fenomeno.
Parodos dalyviai: Ana Ferreira (PT), Vismantas Atas (LT), Sima Jundulaitė(LT), Elena Augusta Victoria Reckewitz (LT). Parodos kuratorė – Grafikos katedros doc. Agnė Dautartaitė-Krutulė
VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 9 d.

Gediminas Pranckūnas: „Tuba mirum“

„Tuba mirum spargens sonum“. Pažodinis vertina iš lotynų būtų – „trimitas, stebuklingą skleidžiantis garsą“ arba „Nuaidės baisus trimitas“ tradicinėje lietuviškoje katalikiškoje liturgijoje. Tai pirma eilutė iš antrosios Mozarto Requem sekvencijos, kuri prasideda nuostabiu šviesiu trombono solo. Būtent ši muzikinė frazė ir po jos einančios boso, o vėliau ir tenoro vokalinės partijos paskatino sukurti labai asmenišką vaizdų rinkinį, kuris beveik iškart susidėliojo galvoje dar pernai metų pabaigoje. Per šiuos metus surinkau tuos vaizdus ir surikiavau pagal šios dienos nuotaiką ir supratimą. Juodo pelkių vandens ir žali Venecijos lagūnos ir kanalų vandens vaizdai derinami su Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios barokinių skulptūrų fragmentų fotografiniais vaizdais.
VDA parodų erdvėje „Kreatoriumas“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

„Šiaudas“

Vasarą jis siūbuoja įkaitusiuose javų laukuose, o žiemą, švytėdamas auksu, nugula ant Kūčių stalo, kur simbolizuoja antgamtiškus, tradicinius baltų burtus. Žiemos švenčių laikotarpiu gležnas ir trapus šiaudas taip pat transformuojamas į dailius geometrijos tūrius – šiaudinius sodus, kurie savo meditatyviu sūkuriavimu skleidžia gerą energiją, darną, bendrystę ir kelia mūsų žvilgsnius aukštyn.
Nors sakoma, kad viltis miršta paskutinė, bet ir jos netekę visada galime griebtis šiaudo. Tai paskutinė pasąmonės gelbėjimosi funkcija, kai sąmonė jau yra nuleidusi rankas. Gyvenimo srovei nenumaldomai mus nešant nepamirštame, kad visada galime dairytis šiaudo, nes trapiuose ir iš pažiūros nevertinguose dalykuose dažnai užslėpta didžioji stiprybė ir pokyčių galia.
Geometriniai šiaudų motyvai atgys grupinėje juvelyrikos parodoje „Šiaudas“. Čia galėsite išvysti Užupio Meno Inkubatoriuje reziduojančių juvelyrų ir VDA Telšių fakultetų alumnų darbus.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Laura Slavinskaitė: „Dar viena diena“

Įvairios kultūros ir išminčiai moko branginti laiką, dabarties momentą ir šią dieną, tačiau kol vieni beatodairiškai siekia savųjų tikslų, kiti gyvena savo susikurtose rutinose, buityje, iš kurios sunku pasprukti, tad galiausiai diena tampa „dar viena diena“. Lauros Slavinskaitės pastarųjų metų kūryboje vaizduojamas žmogus, tarsi sustabdytas laike, akimirkoje, kurioje persipina įvairialypiai išgyvenimai, savianalizės bei tapatumo paieškos greitame gyvenimo tempe. Autorės teigimu, ji grįžo prie savo pradinio tikslo – būti arčiau žmogaus, tad parodos atspirties tašku tapo per kelerius metus nutapyti paveikslų ciklai, analizuojantys žmogaus būtį kasdienybėje.
Pradėti 2019 m. ir tęsiami iki šiol, „Užrašai“ vaizduoja sutiktų žmonių (draugų, šeimos, kolegų, studijos lankytojų) portretus. Čia vienodo kvadrato formatas (20 x 20) atliepia socialinių tinklų vaizdų kultūrą, asmenukių madą, kai asmuo demonstruoja savo paties geriausią versiją, tačiau Lauros sutikti ir nutapyti žmonės išgyvena skirtingas būsenas.
Sekantis kūrybos šuolis grąžina mus į visai neseniai išgyventą karantino laikotarpį, kai veidus kasdienybėje išmainė ekrano pikseliai ir tuos pačius, ką tik matytus žmones išvysti gyvai tapo uždrausta. Taip pandemijos metu Lauros tapyboje atsirado „Beveidžių“ ciklas. Iš pradžių po vieną, vėliau keliese, o galiausiai gausuma (siluetų ir veidų) nugula į vieną – beveidžių jūrą ir tampa neatpažintų tapatybių peizažu.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki gruodžio 31 d.

„[į / iš]sišaknijimas / [up]rooting“

Lietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su Torunės šiuolaikinio meno centru (Lenkija) ir Reikjaviko organizacija „Pojūčių akademija“ (Islandija) 2020-2023 m. įgyvendina tarptautinį mobilumo projektą „Common Ground / ComG“, skirtą meninėmis priemonėmis svarstyti ir aktualizuoti šias problemas, taip prisidedant prie teigiamų pokyčių ir sąmoningumo stiprinimo. Projekto temos nukreiptos į socialinį diskursą – migracijos iššūkius, sąveikas tarp skirtingų kultūrų, tautinių mažumų, vietos bendruomenių integraciją, savitarpio supratimą kuriant visiems palankų mikroklimatą. Ekologinių, ekonominių, aplinkos ir priverstinio persikėlimo krizių akivaizdoje, „bendra žemė“ turi būti persvartoma, siekiant atspindėti pakitusią padėtį šiame nuolat kintančiame pasaulyje.
Projekte buvo įgyvendintos rezidencijos, parodos ir lydinčios veiklos Reikjavike, Torūnėje ir Palangoje, kuriose dalyvavo 18 menininkų, 3 mokslininkai iš kiekvienos šalies, 6 kultūros lauko vadybininkai ir gausi dalyvaujančių institucijų kūrybinė komanda. Rezidencijų metu buvo vystomi meniniai-socialiniai tyrimai ir atviras tiesioginis dialogas, tapę medžiaga projekto dalyviams šiuos klausimus referuoti meno kūriniais.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 18 d.

Robertas Narkus: „Gut Feeling“

„Gut Feeling“ yra kompleksiškas kūrinys, laviruojantis tarp nuoširdaus siekio pakeisti pasaulį, nenuilstamo tikėjimo bendradarbiavimo pažadu, egocentriškų menininko ambicijų, flirto su finansinėmis struktūromis, technologijų progresu ir humoro. Angliškas posakis gut feeling reiškia nuojautą, pagal primirštą tautosaką ir naujausius mokslo atradimus tampriai susiejančią žarnyno ir smegenų veiklas. Bendradarbiaudamas su garsiu fermentacijos specialistu, mokslininkais, menininkais, vietos gyventojais ir smulkiuoju verslu, viename paskutiniųjų negentrifikuotų Venecijos skverų Castello rajone Narkus sukūrė socialinę skulptūrą – siurrealistinį kooperatyvą, gaminantį paslaptingą produktą iš vietos vandenyse išgaunamų jūržolių. Ši dumblių rūšis (lot. Undaria pinnatifida) – globalizacijos procesų eigoje iš Tolimųjų Rytų į visą pasaulį, įskaitant Veneciją, išplitęs invazinis augalas, dar žinomas wakame vardu. Tai – viena maistingiausių ir sparčiausiai atsinaujinančių maisto žaliavų, žadanti išspręsti sparčiai augančios žmonijos mitybos problemas netolimoje ateityje.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 21 d.

Daiva Kairevičiūtė: „Juodi taškai baltoje jūroje“

Parodoje eksponuojami menininkės piešiniai ir fotografijos, o sąsajas tarp šių kūrinių užčiuopti siūloma naudojantis šokio medijos žodynu. Tada pajusime ir autorę: kartais piešiančią, kartais šiepiančią, kartais su fotoaparatu išeinančią patikrinti savąjį santykį su šokiu. Partnere (-iu) tampančias gyvenimiškas aplinkybes, objektų savybes bei kontekstus arba priimamą vidinį kvietimą išskleisti vaizduotės sutelktą energiją per judesį. Linija, spalva, šviesa bei kūnais komponuojami ritmai kompleksiškai kuria vyksmo choreografiją. Kreivių ir tiesių grafikais bei šešėlių pustoniais autorė išlieka epicentre – ir piešiniuose, ir fotografijose įrašyta charakteringa judesio dinamika, spalvomis įspaustas jo potencialo įvertis bei kritinės reikšmės. Lengvai perskaitomi formą lemiantieji dialogai bei per kūno atmintį užčiuopiama galimybė pasipriešinimui, metamorfozėms ir transformacijai.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. sausio 7 d.

„Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2022“

Parodoje „Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2022“ yra eksponuojamos geriausios nuotraukos iš 18-tą kartą vykstančio Tado Dambrausko fotografijų konkurso. Šio konkurso tikslas – iš arčiau pažinti kariuomenę, kurią kiekvienas įsivaizduojame vis kitaip. Nuotraukose užfiksuotos įvairios akimirkos iš kariuomenės gyvenimo – nuo treniruočių su pažangiausia technika, užduočių sausumoje, jūroje ir ore vykdymo, iki švenčių ir poilsio momentų. Šiemet konkursui profesionalūs ir mėgėjai fotografai atsiuntė beveik 400 nuotraukų. Ekspertų komisija atrinko geriausius kadrus trijose kategorijose: krašto apsaugos sistemos (KAS) karių ir civilių užfiksuotos akimirkos, fotografų ne iš KAS nuotraukos ir KAS fotografų profesionalų darbai. Taip pat buvo išrinkta linksmiausia fotografija, kuri papuošė nuotraukų katalogo viršelį.
Konkursas skiriamas Krašto apsaugos ministerijos operatoriui ir fotografui Tadui Dambrauskui atminti bei jo nuopelnams Lietuvos kariuomenei ir visai krašto apsaugos sistemai prisiminti ir įprasminti.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) vyks iki 2023 m. sausio 15 d.

„Grafikos erdvės. Grafika erdvėje“

Ši paroda žymi ilgalaikį, dar 2014 m. užsimezgusį bendradarbiavimą tarp Vilniaus grafikos meno centro ir Lodzės miesto kultūros organizacijų bei menininkų. 2021 m. į partnerystę įsitraukė Lodzės miesto galerija ir Strzemiński dailės akademija – šiose institucijose buvo pristatytos dvi lietuvių grafikos meno parodos.
Lodzės miesto galerijos parengta ekspozicija Grafikos erdvės. Grafika erdvėje suteikia progą artimiau pažinti gilias tradicijas turinčią kaimyninės šalies grafiką. Parodoje pristatomi šiandien aktyviai kuriančių Lenkijos menininkų darbai. Anot rengėjų, kūriniai reprezentuoja įvairius kontekstus, kuriuose šiandien atsiduria grafikos menas. Daugelyje darbų jis dalyvauja ne vien kaip savarankiška raiškos priemonė, bet tampa kompleksine dalimi kuriant instaliacijas, tapybos darbus ar skulptūrinius objektus – taip iš dvimatės plokštumos grafika ištrūksta į trimatę erdvę. Persipindama su skaitmeninėmis technologijomis, ji dalyvauja ir virtualios erdvės kūrime. Parodos rengėjų įsitikinimu, tradicinės grafinės raiškos priemonės tarpdisciplininėms praktikoms suteikia efektingumo ir originalumo. Tai – daugialypis reiškinys, pasižymintis nuolat augančia, kintančia ir nepaliaujančia stebinti įvairove. Lenkų grafikos paroda kviečia diskutuoti ir apie grafikos klišės vaidmenį, mat pastaroji šiandien yra ne tik tarpininkė tarp meninės intencijos ir galutinio kūrinio, bet sykiu ir nepriklausomas meno objektas.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 21 d.

Jonas Staselis: „Kaukių balius“

„Ši paroda reportažinės fotografijos priemonėmis demonstruoja, kad ne tik grožio konkursų pasaulis gali būti eksponuojamas kaip iliuzinis, dirbtinis, apsimestinis, nuolat kintantis kaukių – socialinių vaidmenų kaleidoskopas. Fotografijose socialinė tikrovė iškyla kaip nesibaigiantis kaukių balius, kaukių karnavalas.
Nekaltos ir plėšrios, siekiančios išgarsėti ir ištekėti, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos. Besimatuojančios smunkančias, krentančias grožio karalienių kaukes. Veikėjai, susigraudinę nuo savo damų apžavų ir bandantys apsimesti tikro grožio mecenatais ir bešališkais vertintojais. Vilkai, besislepiantys už groteskiškų netikrų avinėlių kaukių. Fotografai paparacių kaukėmis, fototechnikos dėka trumpam įgyjantys mistinių galių – išryškinti, padidinti, pagražinti, pagerinti, o gal net ir padedantys laimėti grožio konkurse. Eiliniai žiūrovai, varvinantys seiles ir tenkinantys savo erotines fantazijas, pretenduojantys į grožio konkursų liudininkų ir beveik dalyvių vaidmenis.“ (Liutauras Degėsys)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Mindaugas Lukošaitis ir Virginijus Kinčinaitis: „en + tropē“

„Stebint vienas kito piešinius ir fotografijas socialiniuose tinkluose, į galvą šovė mintis apie bendrą parodą. Kelis metus Mindaugas dalinosi karo nuniokotų ir apleistų namų, griūvančių interjerų ir sulaužytų baldų, nusiaubtų svetainių ir yrančių sienų, išlaužtų durų ir langų ertmių vaizdais. Piešiniai skleidė slogias apleistumo, prievartos, laikinumo ir nesaugumo, benamiškumo ir entropijos nuotaikas. Geopolitiškai tai būdinga Lietuvos situacijai – nuolat užkariaujamai nesaugumo, prievartos ir griuvėsių teritorijai. Kita vertus, griuvėsiai simbolizuoja negebėjimą susitvarkyti su gamtos iššūkiais, tai gali būti namų netvarumo simbolis, nutrūkusių socialinių ryšių išraiška. Visa tai rūpėjo ir man.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai)veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Eglė Narbutaitė: „Pavėsis“

Keistis ar pri(su)sitaikyti? Savo parodoje klausia menininkė. Eksponuojamuose darbuose ji permąsto nuo vartojimo inercijos perkaitusios visuomenes situaciją. Kviesdama atsikvėpti nuo kaitros, ji pati dar ieško to atokvėpio galimybių. Pavėsis tampa malonios vėsos, o kartais – ir hedonistinių poreikių tenkinimo metafora. Šios E. Narbutaitės parodos piešiniams, kaip ir visai jos kūrybai, būdingas humoras, per kurį ji, išvengdama didaktinio tono, kalba apie šiandienai svarbius dalykus, atkreipia dėmesį į globalias problemas, nebijodama pasijuokti iš savęs, išlaisvina ir kitus tai daryti.
Eglė Narbutaitė (g. 1988) baigė performanso meno studijas Londono Kingstono universitete. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Eglės gatvės menas puošia šalies ir užsienio pastatų sienas. Ji puikiai pažįstama Šiaulių meno scenai – paskutinis jos  projektas Šiaulių dailės galerijoje –  muzikinis solo spektaklis „Bliuvė“. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Vilniuje. „Pavėsis“ – didžiausia iki šiol jos eksponuota personalinė paroda.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Eglė Karpavičiūtė: „RE-PAINTED“

Tapytoja Eglė Karpavičiūtė – nuosekli kultūros lauko tyrinėtoja. Jos kūriniai – vaizdiniai komentarai apie tapybą, istoriją, meno institucijas: muziejus, galerijas, parodines erdves. Menininkė stebi ir įamžina kultūros laiką bei jo pokyčius, kalba apie šiuolaikinę meno pateikimo specifiką ir vartojimo įpročius, tapytojo, menininko tapatybę, žiūrovo kaip meno vartotojo vaidmenį, jo (ir savo) tikėjimą bei abejonę paveikslu.
Parodoje pristatomas naujausias E. Karpavičiūtės darbų ciklas – anksčiau menininkės kurtos „Nutapytų ekspozicijų“ serijos tęsinys. Drobėse užfiksuotos žymiausios šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų (Guggenheimo, Victorios Miro, Davidi Zwirnerio, Gagosiano ir kt.) erdvės, kuriose ji įterpia ir „eksponuoja“ savo kurtus paveikslus. Taip randasi fiktyvi jos kūrybinės biografijos dokumentacija, naikinanti ribas tarp fakto ir iliuzijos bei vis iš naujo patikrinanti tapybos ir tikrovės santykį. Tapyti atvaizdai tampa neįvykusių įvykių laikmenomis – ekspozicijos įvyksta ir yra įvietinamos tik drobės paviršiuje. Tad kūriniai, imituodami žvilgsnį atgal, veikia kaip laiko klastotės ir per vieną archajiškiausių meno formų – tapybą – yra suarchyvuojami kaip būties faktai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2023 m. sausio 21 d.

Nikita Kadanas: „Duobė dainuoja“

Parodą „Duobė dainuoja“ sudaro darbai, sukurti 2014-ųjų Rusijos ir Ukrainos karo metu, taip pat ir nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios 2022 m. vasario 24 d. Šie darbai susiję su atminties politikos tyrinėjimais, kolektyvinių traumų analize, su naujomis masinio smurto ir žmonių buveinių naikinimo patirtimis. Parodos pasakojimas veda nuo istoriografinių kūrinių, sprendžiančių praeities žaizdas, iki „įrodymų skulptūros“, fiksuojančios karo padėtį realiame laike. Tačiau visi šie kūriniai pasižymi tuo, ką galima pavadinti „eschatologiniu optimizmu“ – noru susidurti su katastrofa ir perimti sunaikinimo energiją, paverčiant ją pasipriešinimo ir virsmo energija.
Visavertį pasirengimą parodai nutraukė prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą. Planuotas Nikitos Kadano vizitas į Klaipėdą, kurio metu norėta dalį parodos kūrinių sukurti Lietuvoje, paliečiant vietinius istorijos kontekstus, neįvyko. Parodos visumą daugiausia lėmė kūrybiniai bei užsienio meno kūrinių ekspozicijos apribojimai ir galimybės karo metu.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Ana Melnikova: „Miestas be pavadinimo“

Aplinkos, kurioje gyvename, įvaizdį lemia žmogaus fantazijos, sukuriančios naują kraštovaizdį. Naujoje realybėje magiška kraštovaizdžio atmosfera susiduria su iškylančių miestų geometrinių tūrių standumu. Greitėjantis gyvenimo ritmas sugeria ir nuasmenina žmogų. Pasiklystame savo pačių susikurtose aplinkybėse. Mes tampame tik siluetu, nepagaunamu vaizdiniu.
Anos Melnikovos projektas, atliktas tradicine analogine nuotraukų spausdinimo technika, yra eksperimentas ir bandymas parodyti naują tikrovę ir naujo kraštovaizdžio portretą. Kiekviename vaizde sujungtos skirtingų miestų ir šalių, kuriuose fotografei teko kada nors gyventi, detalės, sutiktų žmonių portretai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Dmitras Kuprianas: „36 Hoverlos kalno vaizdai“

Hoverlos kalnas yra aukščiausias Ukrainos taškas ir, analogiškai šventajam Fudži kalnui Japonijoje, ukrainiečiams yra beveik šventa ir mitinė vieta. Beje, šie du kalnai išoriškai panašūs ir yra beveik tobulos kūgio formos.
Šiomis nuotraukomis fotografas nori užpildyti Ukrainos vizualiojo meno spragą, kartu apeliuodamas į Katsushika Hokusai seriją „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“ ir jo metafizinį bei autentišką santykį su Fudži kalnu.
Fotografas savo kūriniuose pateikia Hoverlos kalną kaip ukrainiečiams šventą vietą, kuri šiuo metu yra tapusi ir turistų traukos centru. Į Hoverlos viršūnę labai lengva patekti keliais maršrutais, pakeliui į ją žmogus gali pasinerti į vietines Karpatų regiono kalniečių tradicijas.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Pavlas Dorogojus: „Auksiniai žmonės“

Fotografija yra produktas, kurio galiojimo laikas ribotas. Fotografijose dokumentuojamos žmonių ir vietų reikšmės, prisiminimai dažniausiai prarandami laikui bėgant. Fotografijai reikia, kad netaptume tylūs. Apima melancholija matant parduodamų nebylių portretų eiles sendaikčių turguose. Pastarieji yra būtent tos vietos, kuriose Pavlo Dorogojus randa savo serijos „Auksiniai žmonės“ veikėjus.
Savo kūryboje Pavlo dažnai remiasi nuotraukų archyvais, kurių dauguma yra skirti architektūrai. Todėl rastų fotografijų panaudojimas jam neatrodo nauja kryptis. Tačiau parodos seriją įkvėpė daug asmeniškesnis impulsas – menininką sujaudino portretų, kuriuos jis atrado Charkivo sendaikčių turguose, pažeidžiamumas. Dorogojus sugalvojo lengvabūdišką idėją aplink kai kurias figūras nuotraukose nupaišyti aureolę, suformuotą iš žalvario lapo, taip bandant empatiškai meno kūrinio pavidalu suteikti joms antrą gyvenimą.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Stanislavas Ostrousas: „Charkivas – forpostas“

Karas! Nuo vaikystės apie karą mes žinome viską! Žaidėme karą. Skaitėme apie karą. Žiūrėjome filmus apie karą. Įsivaizdavome save kaip didvyrius – žvalgus, lakūnus, tankistus! Geidžiamiausi žaislai – pistoletai, šaudantys pistonais! Kad būtų garsu, kad kvepėtų siera!
Šis laimingas, kvailas tolimas laikas liko atmintyje ir keliuose nespalvotuose atspauduose. Laikas, nepaaiškinamai įsiveržęs į mūsų tikrovę kaip kitas, jau tikras karas! Su sprogimais, raketų atakomis, griuvėsiais, baisiomis žiniomis apie žuvusius ir sužeistuosius. Oro antskrydžio sirenos, niūrus, ištemptas, varginantis kauksmas. Mirties ir naikinimo pranašai. Užsitęsusioje tyloje belieka laukti naujo smūgio. Laukti, kol raketa, paleista iš priešo pusės, pasieks taikinį ir sukels žmonėms gniuždantį skausmą.
Kasdien atvažiuodamas į miestą priemiestiniu traukiniu, centro link einu pėsčiomis, nes viešasis transportas neveikia. Gatvės apleistos, miestas ištuštėjęs. Pakelėse apdegę, į apšaudymus pakliuvę žmonių palikti automobiliai. Kariškiai dažnai juos naudoja eismui blokuoti, kartu su prieštankiniais ežiais. Oras kvepia degėsiais ir artėjančiu pavasariu. Pačiu baisiausiu ir šalčiausiu pavasariu mano gyvenime.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!