Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 5 gruodžio d. 21:53
Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius
Gruodis 6 - 12
„Maldos, burtai ir šafranas: Lietuvos totorių rankraščiai iš Vilniaus muftiato rinkinio“

Lietuvos nacionalinis muziejus Totorių metus užbaigs visuomenei atverdamas istorinį šios bendruomenės religinių tekstų lobyną: Istorijų namai lankytojus pakvies susipažinti su autentiškais kelių šimtų metų senumo rankraščiais, kurie saugo tikėjimo paslaptis, atskleidžia tautos asimiliacijos istoriją, o paraštėse slepia ir trumpus ekskursus į tuometį gyvenimą.
Lankytojai išvys ir dėtą į mirusiojo kapą popieriaus su maldomis ritinį – dalavarą, taip pat namų sąlygomis iš šafrano pagamintu rašalu rašytus tekstus.
Parodą papildys ir kiti rankraščių turinį atliepiantys eksponatai: kardas su geležtėje užrašyta apsaugine formule, taip pat amuletas hramotka. Gaminant jį maldos būdavo surašomos į ilgą popieriaus juostą ir susukamos, tuomet įsiuvamos į medžiaginį dėklą. Hramotka Lietuvos totorių vaikams pasitarnaudavo kaip amuletas: tikėta, kad nešiojama pasikabinta ant kaklo hramotka nešė laimę ir saugojo nuo blogybių.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“

Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2022 m. vasario 13 d.

„Puškinai svečiuose pas Šlapelius“

Kviečiame Jus į dviejų dalių parodą „Puškinai svečiuose pas Šlapelius“. Muziejuje veiks kilnojamoji paroda „Lietuvos kultūros paveldas: Markučių dvaras (Literatūrinis A. Puškino muziejus)“. Antroji paroda – „Šv. Varvaros (Barboros) koplyčios fasado ikonos bei interjero vitražas“ – bus eksponuojama muziejaus gotikinio rūsio galerijoje.
Kilnojamoji paroda pristato Markučių dvaro bei apylinkių istoriją, dvarininkų Melnikovų-Puškinų šeimos istoriją, poeto Aleksandro Puškino kūrinių vertimų istoriją į lietuvių kalbą bei paminklus.
Antroji, unikali ekspozicija – tai Literatūriniame A. Puškino muziejuje saugomos septynios XX a. pr. ikonos, tapytos ant cinko skardos. Jos puošė Markučių dvaro Šv. Varvaros (Barboros) koplyčią, kuri buvo pastatyta 1905 m. Prieš trejus metus šios ikonos buvo restauruotos, tačiau laikantis restauratorių rekomendacijų originalai nebuvo grąžinti į jiems skirtas vietas ant koplyčios fasado. Priimtas sprendimas šias ikonas eksponuoti uždaruose kasetiniuose rėmuose.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius)  veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

„Profesija - tekstilės restauratorė“

Paroda pristato VDA Vilniaus fakulteto Restauravimo katedros tekstilės restauravimo specializacijos studenčių praktinius bakalaurinius ir magistrinius, kursinius ir vasaros praktikos darbus bei eksponatus, su kuriais teko dirbti, mokantis restauruoti istorinę tekstilę.
Parodoje eksponuojami istoriniai daiktai yra iš Lietuvos nacionalinio dailės, Šiaulių Aušros, Vytauto Didžiojo karo, Literatūrinio A. Puškino, Bažnytinio paveldo muziejų rinkinių, bei privačios kolekcijos.
Restauravimo katedros iniciatyva surengtos parodos tikslas supažindinti su tekstilės restauratorės (-iaus) profesija, darbo specifika, eksponatų įvairove. Tai penktoji katedros rengiama paroda apie akademijoje dėstomas restauravimo specializacijas.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki gruodžio 16 d.

Aušra Vaitkūnienė: „Pripučiamas meno muziejus“

„Šioje parodoje eksponuojami darbai, netiesiogiai žiūrovui primins žinomus menininkus ar jų kūrinius, esančius pasauliniuose muziejuose: E. Muncho „Šauksmą“ ar V. van Gogho „Tapytoją, pakeliui į Taraskoną“ nutapytą 1888m. Pastarasis paveikslas II-ojo pasaulinio karo metais buvo sunaikintas, liko tik reprodukcija, kuri taip paveikė tapytoją F. Baconą, kad šis, inspiruotas likusio paveikslo vaizdo, sukūrė seriją darbų.
Parodos, pristatančios 2017–2021 metais sukurtus darbus, žiūrovas atras drobėse ir gerai pažįstamus, dabartyje ir, deja, jau praeityje (Vilniaus Rožytė, buvo tapyta 2019–2020 m., dar jai vaikštant miesto gatvėmis) sutinkamus miesto autsaiderius. Kūriniai atsirado permąstant klasikinį meną ir jo reikšmę dabarties pasauliui.“ (Prof. Aušra Vaitkūnienė)
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Edmundas Frėjus: „Istorijos sugrįžimas“

Ši paroda atsispindi glaudų skulptoriaus santykį su istorija ir užbaigia renginių, skirtų skulptoriaus gyvenimui ir kūrybai, ciklą. Parodoje bus pristatyti skirtingų dešimtmečių autoriaus kūriniai: medaliai, skulptūros, piešiniai ir video darbai.
Parodoje „Istorijos sugrįžimas“ eksponuojamos ir unikalios E. Frėjaus abstrakčios kompozicijos su ironiškais pavadinimais, atspindinčiais laikmetį: „Lietuvoje nieko naujo neįvyko 1994-1997“ arba „Lauksime XXI amžiaus“.
Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje atspindėtas ryškus skulptoriaus kūrybinio gyvenimo santykis su istorija, jo smalsaujantis žvilgsnis į pasaulį ir laisvamaniškas pasaulio kūrimas kalvio studijoje. E. Frėjaus studijoje tilpo viskas – ir mitologija, ir fantazijos, ir istorijos. E. Frėjus kiekvienai skirtingai parodai sugalvodavo po keistą, nenuspėjamą istoriją ir pavadinimą.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11) veiks iki 2022 m. sausio 4 d.

Jakub Woynarowski: „Sol Salutis – skaičių kalba“

Kas sieja garsiausio lenkų poeto romantiko Adomo Mickevičiaus kūrybą su matematinėmis sistemomis? Ogi Jakubo Woynarowskio multimedijų instaliacija „Sol Salutis – skaičių kalba“, sujungianti šiuos du dalykus į neįprastą audiovizualinį patyrimą. Darbas, sukurtas Adomo Mickevičiaus institutui užsakius, gruodžio 7–9 d. bus rodomas Vilniaus rotušėje. Vilnius – trečias miestas, kuriame eksponuojamas šis kūrinys.
Sukurti šį projektą įkvėpė niekur neskelbtas iškiliausio lenkų poeto romantiko Adomo Mickevičiaus veikalas „Ateities istorija“, kuriame autorius supina metafiziką ir matematiką.
Šia instaliacija Adomo Mickevičiaus institutas keturiuose miestuose, kuriuose gyveno Adomas Mickevičius, pradeda Lenkų romantizmo metus, kokiais yra paskelbti 2022-ieji.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gruodžio 9 d.

Vaida Tamoševičiūtė: „Motinos kūnas“

Parodoje „Motinos kūnas“, gerai pažįstama savo aktyvumu vietinei bendruomenei, Vaida Tamoševičiūtė analizuoja bandymą, o gal – jėgų sutelkimą – kurti ir auginti mažą vaiką tuo pat metu. Nedarant pertraukos, stengiantis išvengti savojo aš paaukojimą, siekiant suderint Numerį vienas su kūrybiškos asmenybės Numeriu vienas. Instaliacijoje „Po audros“ (2018) pasakojamas asmeninis kismas nuo ankstesnėje kūryboje reikšto savižalos motyvo iki motinystės temos, kuri tvirtai įsipynusi į dabartinę menininkės kūriniją. Kismas ir bendri taškai. Per fizinę traumą ar vaiko gimimą – atrasti save. Tai jungia abu etapus. Dabartiniuose darbuose autorė tiria visuomenės požiūrį į mamą, vaiką, neatsiejamus mamos, auginančios mažą vaiką, veiksmus (pvz.: vaiko maitinimas krūtimi viešoje vietoje).
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas, III a.) veiks iki gruodžio 19 d.

Evaldas Pauza: „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“

Šiandien skulptūra priartėjo prie kitų dailės sričių, objekto meno, todėl dažnai sunku ją atskirti. Evaldo Pauzos kuriama skulptūra – figūrinė, primenanti visiškai tradicinę skulptūrą, tačiau naujai permąstyta ir pateikta pasitelkiant šiandienines mąstymo ir matymo kategorijas. Tradicinis lieka tik atlikimo būdas ir technologija: lipdyba, formos, liejimas iš bronzos ar aliuminio.
Skulptūra, įsiterpianti į tam tikrą erdvę, dažnai veikia kaip svetimkūnis, tačiau E. Pauza stengiasi tą „svetimkūnį“ prijaukinti, erdvei suteikdamas naujų, kartais neįprastų ar net kvestionuojamų prasmių ir reikšmių pačiam siužetui bei naratyvui.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 16 d.

„AKISTATOS (COUNTINIOUS)“

2021 m. Šiaulių miesto savivaldybės globos namų dienos centras „Goda“ bendradarbiaudami su Šiaulių dailės galerija organizavo bendrus susitikimus ir kūrybines dirbtuves, kurių rezultatai skleidžiasi parodoje.
Šiaulių dailės galerijos edukacinėje erdvėje  veiks iki gruodžio 18 d.

Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“

Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 27 d.

Regina Ieva Bertašiūtė: „Mano jūra, mano miškas, mano gėlės“

Ekspozicijoje – per 20 įvairių periodų ir didelio formato pastelių, kuriose menininkė perteikė lietuviškos gamtos spalvas ir formas. Tai, kas jai visą gyvenimą buvo gražiausia.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki gruodžio 12 d.

Eimantė Čekauskaitė: „Untitled No.2“

„Skubu tarti, jog renkuosi nevaizduoti jokio realiame pasaulyje egzistuojančio objekto, reiškinio. Nesiekiu pasakoti istorijos, nekuriu naratyvo. Grafikos atspauduose neaptinkamas atitikmuo realybei, neatkartoju egzistuojančių, po saule kvėpuojančių formų. Sekdama abejingumo estetikos vizija – vengiu kurti bet kokią prasmę. Lygiai taip kaip ilgu, monotonišku kūrybos procesu, kintant sąmonės suvokimui apie laiką neigiu buvimą čia ir dabar, rezultatu neigiu būtį apskritai. Kūriniai savo fiziniu kūnu ir techniniais sprendimais byloja apie tylą, nuobodulį ir melancholiją. „Untitled no.2“ – nerūpestingas, abejingas vardas pritinkantis tatai tokiai giliaspaudės atspadų serijai. Ne visi dalykai pasaulyje yra lengvai perprantami, sakitytojui leidus, pasilieku prie savo gražaus įsivaizdavimo, kad taip yra ir su mano grafikos atspaudais.“ (Eimantė Čekauskaitė)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki gruodžio 16 d.

„Mes ateinam!“

Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Tapybos koridorius“ atidaroma Vilniaus fakulteto Tapybos katedros pirmakursių paroda „Mes ateinam!“
Ryžtingai žengiantys akademijon, jie pristato savo darbus, kurie galbūt vėliau bus vadinami ankstyvąja klasikų kūryba. Kviečiame pažiūrėti kaip jauniausi katedros studentai žengia pirmuosius žingsnius.
VDA galerijoje „Tapybos koridorius“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 12 d.

Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius ir Vika Prokopavičiūtė: „Odd Attractor“

„Žinai, vakar iš tikrųjų nuvariau į saulėgrąžų lauką. Tavęs ten nemačiau – man pasakė, kad tu išėjai pradėt vlogint. Girdėjau, verslas rizikingas – bet kas tada nėra? Pastaruoju metu gan persitempiau – tiesiogine to žodžio prasme. Jau kurį laiką jaučiuos nekažką. Laikas lyg ištirpo mano kasdienybėj ir jau nebežinau, kuri šiandien diena. Jos visos atrodo vienodos, tik su mažutėm variacijom. Persekioja mane kaip karoliukai ant nesibaigiančios perlų virvelės – visi daugiau mažiau vienodi, bet tuo pačiu ir gan skirtingi. Žinai, ką turiu omeny, Saulėgrąža? Čia kaip „Edge of Tomorrow“ (liet. „Ties riba į rytojų“), tik kad man taip niekad ir nepradeda geriau sektis šitam žaidime.“ (Olivia Berkowicz)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 14 d.

Krzysztof Franaszek: „Pagautieji paviršiai“

Parodoje K. Franaszek pristato naujai sukurtus kūrinius ieškodamas paralelių tarp miesto erdvės ir kosmoso. Parodos pavadinimas „Pagautieji paviršiai“ – tai kosmologijos terminas, apibūdinantis juodosios skylės paviršių, kuris dėl savo fizikinių savybių neatspindi šviesos. Kurdamas menininkas svarsto, ar kosminė erdvė, dėl ją sudarančių elementų ir medžiagų, turi panašumų su dirbtinėmis, žmogaus sukurtomis struktūromis, tokiomis kaip miestai. „Viena vertus, šie statiniai yra tarsi nuolat pulsuojantis, gyvas organizmas, kurio kraujotaką sudaro šviečiančių ekranų virtinės ir paviršių apraizgę keliai. Tačiau žvelgiant iš gamtos perspektyvos, uždaros miesto erdvės ir tą erdvę kuriančios konstrukcijos tarsi suspaudžia, įkalina medžiagas skirtingose formose, taip tapdamos paralele kosminei erdvei ir joje esantiems dariniams“, – teigia K. Franaszek, nagrinėdamas iš pažiūros dvi kontrastingas erdves.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 13 d.

Marija Rubavičiūtė, Tomas Rimeika: „Sienų dienoraščiai“

Parodoje pristatomi scenografės Marijos Rubavičiūtės ir juvelyro Tomo Rimeikos asambliažų ciklai, kuriuose persipina fotografijos, tapybos, juvelyrinių objektų bei įvairių detalių kompozicijos.
Parodos temą menininkams padiktavo meilė Vilniaus miestui,  jo išskirtinei atmosferai bei neatsitiktinai mintyse sušmėžavusi senos namo sienos, tarsi knygos-dienoraščio, paralelė. Juk dažų sluoksniai, tarsi verčiami puslapiai, o per metų metus kintančios faktūros, lyg ženklai – pats tikriausias ir gyvas laiko užrašytas dienoraštis miesto sienose.
Parodoje taip pat eksponuojami ir pirminiai fotokadrai šių akį patraukusių fragmentų, kurie vėliau tapo jų sukurtų paveikslų siužetų pagrindu.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki gruodžio 23 d.

Vaiva Kovieraitė-Trumpė: „Kitos vietos / The Other Places“

Šiame cikle autorė gvildena atminties procesų įtaką erdvės daugiasluoksniškumui.
Vaiva atsispiria nuo fotografijose įamžintų vietų ir darbuose kuria fiktyvias aplinkas. Identifikuojant jų ženklinamą laikmetį urbanistiniuose peizažuose ar kraštovaizdžiuose formuojama atpažįstamų vietovių nuojauta. Tačiau aplinkos švarinimas, ištrinant konkretų vaizdą fone arba pastarąjį pridengiant lyg ranka braukiamomis grafito dulkėmis, sulieja tikrovę su autorės asmeninės patirties ir atminties archyvu. Kitaip tariant, erdvės suvokimas kinta priklausomai nuo jos kontekstą įsivaizduojančiojo žiūrovo. Vaiva pateikia savo atminties ar vaizduotės siūlomą vietos variaciją, nors tą pačią ar asociatyvią erdvę žiūrovas gali kurti pats, siedamas su asmeninėmis patirtimis, kurios įterpia kitų turinių ar atskleidžia kitų interpretacijų. Taip tveriama mitinė vieta, kuri sykiu ir yra, nes atpažįstama kaip konkreti, tačiau ir nėra, nes veriasi per tikrovėje neegzistuojančius dėmenis. Manipuliuodama erdvės atsiminimo įspūdžiu menininkė siekia pabrėžti, kad tarp utopijos ir heterotopijos esti blyški riba.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Vladislovas Starevičius – animacijos pasaulio pionierius“

Projektu siekiama supažindinti visuomenę su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga Vladislovo Starevičiaus asmenybe bei tarptautinėje scenoje reprezentuoti kūrėjo nuopelnus animacijos raidai. Skirtingų šalių siekį „nusisavinti” autorių kaip savo nacionalinę vertybę pagrindžia tai, kad Rusijoje kūrėjas vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi, o prancūzai nemažą Starevičiaus meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką.
Vykdant šį projektą Torunės šiuolaikinio meno centras kolekcijas formuoja remdamasis Lenkijos ir Prancūzijos kolekcijomis, nuotraukomis iš lenkiškų žurnalų, spaudos apžvalgų, naudoja originalias scenografines detales ir lėlių dizainą bei pristato filmus.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„...1943 - 2020 ...“

Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 12 d.

Iva Mrázková: „Erdvės poezija“

Čekų dailininkė ir skulptorė Iva Mrázková gimė 1964 m. Čekijoje, Opavoje. Baigusi Prahos Dailės, dizaino irarchitektūros akademiją, vėliau studijas tęsė Paryžiuje, Prancūzijoje, ir Perudžoje, Italijoje. Nuo 1989 m. gyvena ir kuria Liuksemburge, kuris tapo jos antraisiais namais. Iva Mrázková yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, jos darbai pristatomi privačiose Europos, daugiausia Liuksemburgo, kolekcijose. Ivos Mrazkovos paroda „Erdvės poezija“ yra gilių apmąstymų rezultatas. Tapytoja ir skulptorė dalijasi savo istorija, menu ir savąja pasaulio vizija. Per visą savo kūrybos kelią ji laužė nusistovėjusias konvencijas, kaitaliojo tapybą ir skulptūrą. Iva Mrázková išgyveno emigracijos skausmą, ieškojo būdų pritapti, tačiau šiandien jos darbai jau palikę ryškų pėdsaką Liuksemburgo kultūriniame gyvenime.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gruodžio 31 d.

Aistė Kisarauskaitė: „Tobula vieta gyventi“
„Šis projektas buvo sugalvotas mąstant apie vaizdus, kurių mes nepastebime. Per pirmąjį karantiną, kai netikėtai į namus susikėlė visas buvęs išorėje aktyvus gyvenimas – darbas, susitikimai, pramogos, būsto klausimas tapo ypač aktualus. Apsidairius daug kam kilo noras pagerinti savo gyvenimo sąlygas, perkant naują butą ar namą. Jau tada buvo užprogramuotas dabar matomas būsto kainų šuolis. Neatitikimas tarp to, kokį mes būstą perkame ir to, ką svajojame, žiūrėdami į parduodamus butus, tapo šio projekto pagrindu.
Statomų gyvenamųjų namų reklamos dažnai remiasi svajonių skatinimo strategija, pasakomis apie būsimą laimę. Tiesa, tuo remiasi ir bendrai didžioji dalis reklamos.
Fotografijos darytos apsimetant, kad ieškau buto. Būtent šios sąlygos diktavo ir priemonę – jos fotografuotos telefonu, nes gera kamera su stovu kelia per daug įtarimų ir įtampų.
Taigi, šis projektas apie ateities svajones ir dabarties vaizdus, kuriuos taip greitai uždengia mūsų vaizduotė. Šis projektas apie ateitį, kurios gali visai ir nebūti“. (Aistė Kisarauskaitė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gruodžio 31 d.
„Lietuviški naujametiniai ir kalėdiniai atvirukai, leisti sovietiniu laikotarpiu“

Šioje parodoje pristatoma menotyrininko ir filokartininko Pauliaus Andriuškevičiaus 442 naujametinių ir kalėdinių atvirukų kolekcija. Tikslas – ne tik parodyti visuomenei eksponuojamus atvirukus, bet ir supažindinti, kaip tuo laikotarpiu atvirukų kūrimą veikė sovietinė ideologija, kokios buvo pasitelktos meninės priemonės.
Parodoje eksponuojami naujametiniai atvirukai, kurie buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus: 1953–1990 m. (nuo Stalino mirties iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo); atvirukai, išleisti LSSR leidyklose; atvirukų autoriai (dailininkai, fotomenininkai) – lietuviai; tekstai ant atvirukų (jei jie yra) – lietuvių kalba.
Kolekciją taip pat papildo 12 Maskvoje išleistų naujametinių atvirukų su lietuviškais tekstais, 7 – ideologiniai ir įvairių sovietinių organizacijų bei 23 kalėdiniai atvirukai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 7 d.

„Moder… kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“

Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais ir architekto profesija.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje galima susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje visi norintys kviečiani sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai ragina vaikus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 7 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki gruodžio 18 d.

Evgeny Merman: „Atlasas paveiklsuose / Bilder Atlas“

Evgeny Merman parodoje vyrauja didelės apimties paveikslai, įkvėpti iliustruoto geografinio atlaso, kuris buvo išleistas keliais leidimais XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Leipcige bei Vokietijoje. Kartu su peizažais ir pastatais, vietomis? Iliustracijose vaizduojami šalių, salų, dykumų ir kalnų gyventojai įvairiose pasaulio dalyse, išsamiai aprašant skirtingų rasių ir tautybių kūno sandarą, kaukolę ir veido bruožus iš Europos tyrinėtojų ir iliustratorių, o ypač vokiečių, perspektyvos. Merman darbai seka iliustracijas, lydinčias ne Europos šalims skirtą atlaso antrąjį tomą, daugiausia dėmesio skiriant tam tikriems menininko smalsumą sužadinusiems vaizdiniams: skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės, fauna ir flora.
Galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 19 d.

Milda Kiaušaitė, Dovilė Zelčiūtė: „Palengva (ati)tirpsta“

2020 m. fotomenininkė Milda Kiaušaitė drauge su poete Dovile Zelčiūte ėmėsi kurti bendrą poezijos ir fotografijos ciklą „Palengva (ati)tirpsta“, kuriame pasitelkdamos žodžio ir vaizdo dialogą mėgina užčiuopti tai, ką atmintis fiksuoja ir „(ati)tirpdo“ kaip brangiausią savastį, o sykiu žodžio ir vaizdo derme (ar netgi prieštara) kalbėti apie būties trapumą, laikinumą, sunkiai įvardijamą gyvybės esatį. Skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus, mėgina ne paprasčiausiai juos iliustruoti, bet megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus. Šiais darbais tarytum klausiama – gyvenimas palengva „atitirpsta“, taigi, yra prisimenamas, kai atsigręžiame į savo patirtis ir jas reflektuojame, ar gyvenimas palengva tirpsta, nuo mūsų nuteka, nubėga, nyksta ir kasdien jo vis mažiau? Kas mums lieka kaip mūsų esatis? Štai ties šia prisiminimo – atsisveikinimo akimirka ir stabteli fotografija ir poezija.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki 2022 m. sausio 8 d.

„Vladislovas Daujotas (1921–2009) | tekstilininko dosjė“

Parodoje išskirtos trys V. Daujoto veiklos sritys: audinių dizainas, unikalioji tekstilė ir pedagoginė veikla. Kūrybinį kelią dailininkas pradėjo kaip tekstilės dizaineris. V. Daujoto suprojektuoti dekoratyviniai audiniai (baldų ir sienų apmušalai, užuolaidos) kavinei „Neringa“ (1959, archit. A. ir V. Nasvyčiai) ir to paties pavadinimo viešbučiui (1960) atitiko tuo metu iškeltus menų sąveikos uždavinius. Parodoje eksponuojami garsiausi ir mažiau žinomi arba niekad neeksponuoti dailininko tekstilės pano, kilimai bei gobelenai. Sovietmečiu, kai už Lietuvos valstybingumo simbolių demonstravimą grėsė dideli nemalonumai, V. Daujotas savo dirbtuvėje audė gobelenus su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais.
VDA parodų salėse „Titanikas“, I a. (Maironio g. 3, Vilnius), veiks iki gruodžio 11  d.

Alina Melnikova: „GREEN NIGHT, SLEEP TIGHT“

Naujausioje kūryboje A. Melnikova tyrinėja gamtiškumo/natūralumo ir dirbtinumo santykį ir jo sociokultūrines refleksijas. Paskutiniųjų metų tapybos darbai, piešiniai ir keramikos objektai žymi autorės kūrybos poslinkį nuo lyties tapatybės prie post-humanizmo ir post-tapatybės kategorijų, peržengiančių antropocentrinės perspektyvos ribas, liudijančių taksonominio požiūrio slinktį ir dekonstruojančių hierarchinę gyvybės formų klasifikaciją. Pasitelkdama įvairias medijas, o kultūriškai suinteresuotą žvilgsnį papildydama ekologinėmis ir futuristinėmis dimensijomis, menininkė kuria daugiasluoksnius – vizualiai ir reikšmiškai – artefaktus. Ekspozicijoje tarpsta keisti ir pažįstami, grėsmingi ir viliojantys, žiaurūs ir švelnūs įvairių pasaulių pavidalai, klostosi jų simbiotinės, veidrodinės, susisiejančios sistemos, skleidžiasi dinamika tarp urbanizuotos ir gamtiškos aplinkos, senųjų, tikėjimu bei magija grįstų, žinojimų ir ateities nuojautų.
The Rooster Gallery (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius ) veiks iki gruodžio 12 d.

Linas Blažiūnas: „Šviesupė“

Parodoje „Šviesupė“ aktualizuojami kasdieniai šviesų persidengimo procesai, svarbūs tampa gamtiškų ir elektrinių šviesų susidūrimai. Kaip sako pats menininkas, parodoje jis apmąsto natūralių ir dirbtinių šviesų sąveikas ir prasmes.
„Šviesų junginiai siejami su baltojo triukšmo apibrėžimu, kuris reiškia atsitiktinį signalą, apimantį visą žmogaus girdimumo diapazoną, panašiai kaip ir balta šviesa, susidedanti iš visų spektro spalvų. Kūriniuose naudojama LED šviesa atsitiktinėje aplinkos šviesoje matoma ne vienodo atspalvio. Kūrybos procese buvo siekiama ramybės būsenos, peraugančios į būties lengvumą“, – apie būsimos parodos koncepciją pasakojo L. Blažiūnas.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gruodžio 23 d.

Kunigunda Dineikaitė: „Peizažo užkalbėjimas“

Parodoje „Peizažo užkalbėjimas“ eksponuojami naujausi Kunigundos Dineikaitės tapybos darbai. Pasak autorės, ši paroda – tai peizažų perteikimas tapybos kalba, jų užkalbėjimas potėpiais ir spalvomis.
„Gamtovaizdis yra talpus siužetas tapybinei plotmei, čia ir užsimezga pokalbis tarp manęs ir peizažo motyvo. Tapydama nesiekiu perteikti konkretaus vaizdo, man labiau rūpi atrasti ryšį su skirtingais elementais, kurie užmezga itin paslaptingą, intymų santykį su manimi, pripildo pasąmonės srauto, liejasi spalviniais sakiniais, figūratyviomis mintimis, praėjusių gyvenimų nuotrupomis. Taip pradedu kalbėtis. Nevalingai dėkoju už grožį, kurį matau. Šis dialogas virsta užkalbėtu peizažu, sustabdyta akimirka, tapybine misterija.
Dažnas mano paveikslas, paroda yra įkvėpta peizažo temos. Būdama savotiškoje vienatvės būsenoje supratau, kad šis motyvas yra mano ištikimas draugas, viso gyvenimo bendrakeleivis, mano atspindys, todėl ir kalbu apie tai tapybos kalba,“ – sako Dineikaitė.
VGMC galerija „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 18 d.

„Gobelenas vakar ir rytoj“

Projektas „Gobelenas vakar ir rytoj“ yra skirtas sukurti platformą ir parodyti, kad dailininkai vis dar kuria šia tekstilės technika, nepaisant to, kad tai labai ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Tokia ir yra pagrindinė parodos idėja bei misija – atgaivinti, palaikyti ir puoselėti gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas.
Šalies kūrėjai pateikė kūrinius, kurie atlikti gobeleno technika, atspindi Lietuvos tautos identitetą, o šią kolekciją numatyta eksponuoti ir už Lietuvos ribų. Parodoje profesionalūs dailininkai, studentai, gebantys austi kūrinius gobeleno technika, eksponuoja savo darbus, atspindinčius parodos pavadinimą – „Gobelenas vakar ir rytoj“.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) ir V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Jaunojo tapytojo prizas, 2021“

Jau tryliktą kartą organizuojamas „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse.
Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų. Pasak projekto organizatorių Julijos Dailidėnaitės ir Vilmanto Marcinkevičiaus, „tai didžiausio palaikymo reikalaujanti, pažeidžiamiausia kūrėjų grupė, o šis konkursas jiems yra išskirtinė galimybė tapti matomiems ir atrastiems“.
Džiaugiamės, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos perspektyviausi ir ryškiausi jaunosios kartos tapytojai šiemet pirmą kartą pristatomi MO muziejuje.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m.  sausio 30 d.

„Pro V. B. prizmę: Laisvydės Šalčiūtės kūryba“
Šioje parodoje eksponuojamuose Šalčiūtės kūriniuose susipina įvairios vizualinės klišės, perkuriami filmų kadrai, senos fotografijos. Menininkė naudoja jau esamus vaizdus ir, kaip pati teigia, atlieka ekologišką veiksmą – sąmoningai pažaboja nesuvaldomą jų gausinimą pasaulyje.
Kūriniuose menininkė nagrinėja moters vaizdavimo dailėje tradicijas: jos paveiksluose vaizduojamos ir šventosios, ir nusidėjėlės. Menininkės darbuose yra ir kitų feministiniam žvilgsniui būdingų elementų: čia moterys nesidrovi moteriškumo, gyvena savo autentišką gyvenimą.
Unikali autorinė technika. Atkreipkite dėmesį į videosiužete užfiksuotą sudėtingą menininkės naudojamą autorinę techniką. Pirmiausiai Šalčiūtė išskaptuoja ir ant drobės šaukštu atspaudžia medžio raižinį, paskui gautą atspaudą ištapo. Šitaip sukuriamas grafikos ir tapybos bruožų turintis kūrinys.
Nors baigė grafikos studijas, savo kūryboje Šalčiūtė dažnai pasitelkia ir kitas dailės šakas: ne tik tapybą, bet ir fotografiją, videomeną, objektus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m.  vasario 7 d.
„Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“
Parodoje vieno garsiausių pasaulyje avangardinio kino kūrėjų ir kino kultūrai skirtų institucijų įkūrėjo Jono Meko kūryba pristatoma kartu su jo bendražygių, kultinių avangardinio kino kūrėjų Maya Deren, Marie Menken, Jacko Smitho, Andy Warholo ir kt. darbais.
NDG didžiojoje salėje įrengtose trijose kino salėse bus rodoma išsami filmų programa, kurią lydės gausi J. Meko veiklas pristatanti fotografijų, leidinių ir efemerų kolekcija.
Parodoje dalyvaujantys menininkai ir menininkės: Jonas Mekas, Gideon Bachmann, Stan Brakhage, Shirley Clark, Maya Deren, Storm de Hirsch, Ken Jacobs, Marie Menken, Carolee Schneemann, Paul Sharits, Jack Smith, Andy Warhol.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 20 d.
„APEIRON. – Kodėl austrai dabar? – Austrų ekspedicija 2021“

Parodoje-ekspedicijoje tyrinėjami keturiolikos Austrijoje gyvenančių ir kuriančių šiuolaikinių menininkų darbai. Meno kūriniai savo žiūrovams suteiks galimybę leistis į įsivaizduojamą ekspediciją po nebūtį, laiką, vaizduotę, fiktyvų kraštovaizdį, vidines erdves, galaktiką, sklidiną įtartinų ir keistų garsų. Lankytojai stebės tiek mitologines, tiek į raketas panašias būtybes, priešistorinius gyvūnus ir dirbtinius paukščius, o performanso metu menininkė įsijaus į vaidmenį vienintelio išlikusio žmogaus, alsuojančio tarp artefaktų, triukšmingų hibridų, vulkaniškų substancijų, antikinių trofėjų ir magnetinių laukų.
Lankytojams atsidūrus dvejose skirtingose – fizinėje ir vizijų – plotmėse, žanrų įvairovė ((garso) instaliacijos, videomenas, fotografija, paveikslai, piešiniai, objektai, performansas) leis atrasti kiekvieno mūsų turimos vidinės erdvės stebuklus ir didybę.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

Virginija Babušytė-Venckūnienė: „Užrašai“

„Tai užrašai iš praeities į dabartį. Tai ne raidės, tai per materijas ir apimtis kalbantys objektai, apie esamybę ir laikinumą. Tai užrašai inspiruoti gamtos, kurie pereina per mano matymo prizmę ir materializuojasi kitais pavidalais skirtingose medžiagose popieriuje, medyje, metale. O juoda ir balta lemia skirtingą turinį, skirtingus jausmus išgyvenimus.“ (V. Babušytė-Venckūnienė)
Virginija Babušytė-Venckūnienė – skulptorė, kurianti nuo 1975 metų. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, tarptautiniuose simpoziumuose ir yra surengusi 14 personalinių parodų. Turi ryškų braižą ir kuria su gerai atpažįstamomis detalėmis, šį kartą menininkė to atsisako ir išgryninusi filosofišką turinį suteikia jam naujus tūrius, papildytus esminiu kūrybos principu – faktūromis.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 12 d.

Dominykas Sidorovas: „Pabaisa“

Dominyko Sidorovo kūrybos atspirties taškas yra kasdienybės objektas. Reabilituodamas nuobodžią rutiną ir joje esančius, tarsi, niekuo neypatingus daiktavardžius menininkas pasakoja žmogaus naratyvus ir kasdienio gyvenimo poeziją. Daiktai yra veikėjai, kurių monologai ar dialogai prisisunkę žmogiško intymumo, džiugesio ir nusivylimų, įvykusių ir neįvykusių nuotykių, meilumo, kartais net atgrasumo ar baimės. Svarbu, ne tiesioginis daikto atvaizdavimas, o jautrus menininko žvilgsnis į žmogų ir jo santykius su supančia aplinka.
Tapybos parodoje „Pabaisa“ Dominykas Sidorovas fiksuoja momentą, kai mūsų kasdienybės objektai akimirksniui tampa nebeatpažįstami, svetimi, atrodo, savarankiški, bauginantys, pabaisiški, galbūt net pavojingi. Daikto atvaizdas sušmėžuoja visai kitu, dažnai visiškai nemaloniu.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 12 d.

Laima Mačiulaitytė: „Iš žemės ir dangaus“

Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Sparnai“, „Angelas“, „Dievo avinėlis“ pasitelkiami minimalistiniai, su dvasine apsauga siejami simboliai. Ypač kūrėjai artimas Angelo simbolis, nuo seno įvairių žanrų meninėje kūryboje perteikiantis teigiamą dvasinio turinio galios ženklą. Šio simbolio svarbą menininkė pabrėžia pasirinkusi nuosaikią plastikos kalbą, sutelkdama dėmesį į itin apibendrintą skulptūrinę formą, išryškindama rankų prisilietimo medžiagoje pėdsakus. Saikingai panaudotos glazūros tarsi pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulio nedalomumą bei suaktyvina kūrinių estetinę raišką.
Raiškių siluetų keramika liudija kūrėjos meninės kalbos individualumą, polinkį minimalistinei formai, saikingai simbolių kalbai. Kūrinius vienija metaforiškas mąstymas, siluetinės linijos įtaigumas, kuklios, bet iškalbingos faktūros bei slopių spalvų glazūros.  Šioje parodoje  menininkė  kviečia  lankytojus  pažvelgti į keramiką atidesniu žvilgsniu  ir atsekti  joje glūdintį  paslaptingumą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 1 d.

„Gyvi namai“

Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki 2022 m. kovo 1 d.

„Šeštoji Fotografijos šventė“

Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Šeštoji Fotografijos šventė pradedama pristatant išskirtines parodas: Arturo Valiaugos ir Lino Liandzbergio parodą „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“, Klaipėdos fotografijos rezidencijos kūrėjų parodą „Zefyras / Zephyr“, Juozapo Kalniaus fotografijų parodą „Tirpstanti Klaipėda“, Ukrainos menininkės AntiGonna parodą „Velniai“, Tomo Tereko fotografijų parodą „ISOliacija“ ir virtualioje erdvėje pristatomą Vaclovo Strauko fotografijų parodą „Neringos kopos“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 12 d.

„O kur žmonės?“

Nacionalinėje dailės galerijoje – unikalus Baltijos šalyse edukacinis projektas – paauglių rengta paroda, kurioje jaunuoliai viską atliko patys: sukūrė parodos idėją, atrinko kūrinius ir bendravo su menininkais, kūrė parodos architektūrą ir dizainą, tyrė auditoriją bei vykdė parodos reklamą.
„Mūsų paroda yra apie žmonių vidinį ir išorinį pasaulį. Tai dalykai, apie kuriuos kasdien turbūt pagalvoja kiekvienas, tačiau retai apie tai kalba. Norime, kad lankytojai parodoje neskubėtų, užsibūtų ilgiau ir susimąstytų apie tai, ką dažnai yra baisu apmąstyti. Ypač kviečiame jaunimą, nes manome, kad jie čia pasijus suprasti“, – aiškina parodos kuratorė Ona.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 6 d.

Justyna Górniak: „Dvi nebaigtos istorijos apie viltį ir tikėjimą“

Parodą „Dvi nebaigtos istorijos apie viltį ir tikėjimą“ sudaro konkurse „reStart“ jau dalyvavusi serija HAYTARMA ir naujai sukurtas darbas „Žmogus užlipo kalnu, o nusileido piramide“.
Serijoje „Žmogus užlipo kalnu, o nusileido piramide“ pasakojama istorija apie 2005 metais Visoke, Bosnijoje ir Hercegovinoje, archeologu pasiskelbusio vyro pranešimą, kad jis atrado žmonių iškastus požeminius tunelius ir „seniausią ir aukščiausią piramidę pasaulyje, pastatytą pažangios senovės civilizacijos“.
Savo projekte Górniak mokslininkės mėgėjos vaidmenyje seka pseudo-archeologo naratyvąTokiu būdu ji apjungia dokumentiką ir fikciją. Taip pat ji kelia klausimus – kodėl mes tikime tuo, kuo tikime? Ką mums duoda tikėjimas? Ir jeigu jis tikinčiajam vis dėlto padeda – ar svarbu, ar tai tiesa, ar melas?
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gruodžio 11 d.

Paukštelis Viktoras, Maslauskaitė Sigita: „Celė“

Ekspozicija padalintas į dvi atskiras dalis, skirtas abiems autoriams, bet iš tiesų, juos vienija labai bendra ašis. Jeigu reikėtų duoti vienijantį pavadinimą ekspozicijai, tai būtų: „Celė“.
Sigitos atveju, tai būtų vienuolio celė, kurioje vyksta nematomas, labai intensyvus dvasinis vienuoliškas gyvenimas: malda į acheiropitines (ne-žmogaus-rankomis-sukurtas) ikonas, atgaila, malda, klūpojimas, ekstazė, egzaltacija, tylus pokalbis.
Viktoro atveju, tai vienišiaus, netektį išgyvenusio žmogaus celė, kurioje vyksta giliausi pasinėrimai į praeitį, iš kurios iškyla brangių žmonių veidai, kurie sąveikauja nuo aštraus, realaus buvimo šalia jausmo, iki kontūrų netekimo ir išnykimo. Tai celė, kurioje atsisveikinama su praeitimi. Vardan ateities.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks gruodžio mėn.

Chelsea Coon: „star-spangled“

Savo pirmojoje personalinėje parodoje „star-spangled“ Coon pristato naujausius kūrinius analizuojančius ištvermės ir pertekliaus temas, čia tiriamas besikeičiantis kūno santykis su erdve ir tai kaip nesėkmę galima suprasti kaip paties kūno metaforą. Per performansą, videodarbus, fotografiją ir tekstinius piešinius, Coon kvestionuoja skirtinguose darbuose skirtingai patiriamą ištvermės poveikį fiziniu ir psichologiniu lygmenimis dėl ekstremalių pakartojimų ir trukmės. Kiekvienas iš jos performatyvių kūrinių žvelgia į dinamiškus lyties veikimo būdus ir egzistavimą sudėtingoje erdvės ir laiko faktoriaus įtampoje.
Parodoje menininkė žiūrovams pristatys videoperformansus sukurtus 2020 metais, tęstinį projektą „Go baby, go!“ kurį ekspozicijoje sudarys 175-ių piešinių instaliacija, bei nuotraukas iš ciklo „star-spangled“ (2021).
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 12 d.

„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“

Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 22 d.

„Jaunieji technikai Šiauliuose“

Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki 2022 m. liepos 16 d.

„Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“

Paroda skirta Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 170-mečiui.
Neatsitiktinė parodos eksponavimo vieta – Venclauskių namai. Gimnazija pastatyta bajoro Jono Jakševičiaus (Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvo) Šiaulių miestui dovanotame sklype. Žymūs lietuvių tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai, švietimo ir kultūros mecenatai, visuomenininkai Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai visada rūpinosi gimnazija, dalyvavo ją atkuriant 1918 m., daugybė jų globotinių galėjo nemokamai mokytis gimnazijoje (privilegija už J. Jakševičiaus dovanotą sklypą gimnazijai), šeima finansiškai rėmė nepasiturinčių mokinių studijas gimnazijoje. K. Venclauskis 1919–1920 m. pats dėstė gimnazijoje, o jo sutuoktinė Stanislava aktyviai dalyvavo gimnazijos tėvų komiteto veikloje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

Jolantos Rudokienės (piešiniai) ir Dianos Rudokienės (tapyba) darbų paroda

Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki gruodžio 11 d.

„MagiC Carpets Landed“

Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.
„MagiC Carpets Landed“ paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruos profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. Ypatingą dėmesį kylančių menininkų skatinimui skirianti kuratorė yra puikiai susipažinusi ir su Lietuvos šiuolaikinio meno lauku – jau kurį laiką B. Carpi de Resmini bendradarbiauja su Lietuvos menininkais, ypač daug dėmesio skiria moterų menininkių darbams.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2022 m. sausio 23 d.

Šiuolaikinio meno festivalio „Virus’26“

Šiuolaikinio meno festivaliui „Virus atėjo pranašiški laikai. Tenka lenktyniauti ne tik su naujausiomis mados ir meno tendencijomis, bet ir su planetą siaubiančiu Covid-19 virusu. Vienas virusas užkrečia žmonių vaizduotę laisvės ir grožio idėjomis, kitas stumia į nežinią ir mirtį, tad ir festivalio situacija dvilypė. Skelbdami meno galią turime skaitytis su viruso pavojais. Tai privertė jau antrus metus atsisakyti daug metų vykusio didžiojo „Virus“ madų renginio, tačiau organizatoriai buvo paskatinti ieškoti alternatyvų. Šiemet šiuolaikinio meno festivalis „Virus‘26“ pristatys dvi monumentalias Mato Janušonio ir Mariaus Puskunigio skulptūras, kurios įsikurs miesto centre. Kostiumo meno elementai išliks spalvinguose ir provokuojančiuose Edvino Mikulskio ir Armos Aghartos performansuose. Kauniečiai teminėje parodoje pristatys atsakingai puoselėjamos aukščiausios kokybės tapybos tradiciją. MO muziejus aplankys Šiaulius su kultinės parodos „90-ųjų DNR“ versija.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) vyks iki gruodžio 19 d.

„Vaclovas Ratas. Anapus pusiaujo“

Parodą sudaro trys stambios teminės dalys, skirstomos į smulkesnius segmentus. Pirmoje dalyje – „Rūsti pasaka“ lietuviškojo ir vokiškojo (emigracijos) laikotarpių V. Rato kūryba atskleidžiama per du svarbiausius, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusius literatūros kūrinius apipavidalinusius ciklus: „Jūratė ir Kastytis“ ir „Dvylika brolių“. Antra dalis „Mito nuojauta“ aprėpia skirtingos technikos ir stilistinės raiškos atspaudus, dailininko sukurtus gyvenant anapus pusiaujo, daugiausia Perte ir Sidnėjuje. Parodoje jie sugrupuoti akcentuojant dažniausiai aptinkamus ar įstabiausius, įsimintiniausius motyvus egzotiška Australijos gamta ir aborigenų kultūra susižavėjusio dailininko kūryboje. „Mito nuojauta“ jungia keturias potemes: „Kelionė laivu“, „Mimi dvasios ir jų palydovai“, „Paukščiai ir jų horizontai“, „Apie jautį ir kitus gyvūnus“. Trečią parodos dalį „Taškas, linija, dėmė“ sudaro du segmentai, vienas jų metaforiškai įvardytas „Augalų laikas“, o kitam suteiktas vieno paskutinių V. Rato kurtų ciklų pavadinimas „Visatos fragmentai“. Ši parodos dalis kviečia įsižiūrėti į dailininko gebėjimą dirbti su skirtingomis grafikos technikomis, ieškoti naujų temų ir motyvų, o pristatomi kūriniai patvirtina V. Rato vėlyvosios kūrybos polinkį tolti nuo pažinių tikrovės vaizdų prie abstrakcijomis virstančių jų fragmentų, siekiant perteikti ne tik sunkiai nusakomas būsenas, bet ir ore tvyrančias atmosferas, pulsuojančias begalybės formas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veks iki 2022 m. sausio 23 d.

„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“

Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, 1869–1927

Dailininkas mėgo tapyti ir piešti kaimo bei mažų miestelių kasdienio gyvenimo vaizdus: turgaus ir mugių šurmulį su arkliais, spalvingais vietinių gyventojų tipažais, nesibaigiančiomis derybomis, ramiais pašnekesiais ir lengvu flirtu, šienapjūtės, pasivažinėjimų arklių kinkiniais, jodinėjimo ir pan. motyvais. Ypač ryškiai S. Bohušo-Sestšencevičiaus talentas atsiskleidė piešiniuose, kuriais jis publiką sužavėjo jau 1896 m. „Kunstverein“ draugijos parodoje Miunchene. 1913 m. Vilniuje pasirodė milžiniško populiarumo sulaukęs jo piešinių albumas, kuris 1928 m. buvo išleistas pakartotinai.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.

„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“

Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d. 

„KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“

Paroda, skirta Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms.
Tarptautinės parodos tikslas – žvelgiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos atskleisti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimo genezę, jos turinį ir likimą, pristatant Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795) įgyvendintų reformų iniciatorius, įdiegtų pertvarkų mastą, parodant Lietuvos visuomenės laikyseną jungtinės valstybės centralizavimo atžvilgiu bei akcentuojant Liublino unijos idėjos tvarumą, įtvirtintą 1791 m. spalio 20 d. priimtame Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatyme (Tarpusavio įžade).
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veis iki 2022 m. sausio 16 d.

„Oda ir mada“

Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.
„Oda ir mada“ – penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veis iki 2022 m. sausio 16 d.

Aleksandras Ostašenkovas: „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“

Laiko tėkmės simbolių, daugiaprasmių metaforų kupinos parodų fotografijos kalba apie tylų žmogaus pasaulį, jo egzistenciją, būvį ir vidines jausenas. Eksponuojamos parodos – tai prisiminimų, būsenų ir išminties laikas.
„Kelias į atmintį“. Tekantis vanduo, migla virš tuščio lauko, į apleistas patalpas sklindanti šviesa – tai efemeriški vaizdai be įvykio, be pasakojimo, bet kaip tik dėl to atviri žiūrovo subjektyvių patirčių projekcijoms, nekliudomoms atvaizdo dokumentinio turinio.
„Kitas krantas“. Tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje, mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veis iki gruodžio 12 d.

„Neprilygstamas japonų meistriškumas“

Japonijos fondas Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje pristato parodą „Neprilygstamas japonų meistriškumas“, kurioje supažindinama su XIX–XX a. pradžios, XXI a. meno kūriniais. Parodoje dėmesys sutelktas į eksponuojamų kūrinių filigraninį meistriškumą, ypatingas technologijas, išradingumą ir kūrybiškumą. Kiekvienas kūrinys atspindi pažangias technologijas, originalias idėjas ir žiūrovus nustebina aukšto lygio meistryste. Parodoje eksponuojami tiek įmantrūs Meidži laikotarpio (1868–1912, kada šalis atsivėrė vakarams) taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai, turėję įtakos rytietiškoms madoms Europoje, tiek daugybė šiuolaikinių nepaprasto meistriškumo kūrinių, nuo žaislinių figūrėlių iki netikrų patiekalų pavyzdžių. Meidži laikotarpį iliustruoja Satsuma keramikos, dekoravimo laku makie, metalo dirbiniai ir tekstilė. Šiuolaikinį meną pristato autoriai-menininkai: Satoshi Araki, Naoki Honjo, Takahiro Iwasaki, Takeshi Kitamura, Akira Yamaguchi, Naoki Nishiwaki ir kt. Parodos kuratorius – prof. Judži Jamašita (Tokijas).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 23 d.

Aldo Giannotti: „Muziejus performanse“

Miniatiūriniai piešiniai su šmaikščiomis frazėmis muziejaus palubėse, vizualizuotos instrukcinių kortų malkos ir kolektyvinės choreografijos, skambesiai muziejaus parodų erdvėse – tai Radvilų rūmų dailės muziejus, atgimęs pandeminiu stagnacijos laikotarpiu ir toliau pulsuojantis gyvybe tarsi personifikuota elastinga architektūrinių formų marionetė, valdoma pačių muziejaus lankytojų, o gal ir ne tik jų…
Paroda „Muziejus performanse“ su kiekvienu žiūrovu paneigia tradicines muziejaus kaip institucijos nuostatas „garsiai nekalbėti“, „nebėgioti“ ir pan. Vienoje gyvenantis ir kuriantis italų kilmės menininkas Aldo Giannotti pasitelkia sociopsichologinį „avių bandos elgesio“ fenomeną ir kvestionuoja kultūrose skirtingai pasireiškiančias bendruomeniškumo tendencijas. Siūlydamas į viską pažvelgti kiek kitaip, menininkas meta iššūkį: kas išdrįs paminti institucijos nustatytas taisykles, ar lankytojai seks vienas paskui kitą, kas atliks performansus pagal duotas instrukcijas? Čia kyla klausimas, kas iš tiesų vadovauja muziejui: ar menininkas, pateikdamas instrukcijas, ar lankytojas, pažeidžiantis muziejaus nuostatas ir įtvirtinantis savąsias?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

„Deivės ir kariai“

Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 13 d.

„Palanga mūsų“

Paroda pasakoja apie įvykius, nutikusius prieš šimtą metų – kai Palangos kraštas tapo Lietuvos dalimi. Retos nuotraukos, palangiškių pasakojimai, įdomūs dokumentai supažindina su Palangos krašto lietuviais, latviais, žydais, lenkais, prieš šimtą metų pradėjusiais naują gyvenimą Lietuvoje. Palanga – buvęs piečiausias Latvijos pajūrio miestelis – bėgant laikui tapo Lietuvos vasaros sostine. Tiesa, anot parodos kuratorės istorikės Vilmos Bukaitės, šis atostogų romanas tarp poilsiautojų ir miesto mezgėsi lėtai: tik ketvirtajame dešimtmetyje kurortas pradėjo sulaukti didesnių srautų atvykstančiųjų ir sparčiai augti bei modernėti. Iki tol kraštas keitėsi pamažu, bet dramatiškai: Palangoje pasikeitė iškabos, išvyko nepritapę senbuviai, buvo suremontuotos prie karą apardytos vilos, iškilo Šventosios uostas, pradėtos grįsti ir apšviestos gatvės, atsigavo ankstesnieji ir kūrėsi nauji verslai, vėl pravėrė duris valgyklos ir kavinės.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki gruodžio 12 d.

„Permainų šventė”

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.

„BANGA“: žmonių balsų kanalas“

Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“

Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”

Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.

„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį

Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.

Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“

Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2022 kovo 13 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Aukso žiedą dovanojo...“

Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!