„Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės svajos ir realijos“
Parodoje Afrikos dailė atskleidžiama trimis teminiais aspektais: Pasidalinti akimirka kviečia atsisakyti stereotipinio mąstymo ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Sutelkdami dėmesį į mus visus jungiančius ryšius, parodos autoriai dalinasi gyvenimo akimirkomis ir tuo, kas rūpi „čia ir dabar“. Kasdieniai ritualai pasakoja apie dar mažai žinomą Afrikos kasdienybę ir tapatybės įtvirtinimą šiais sudėtingais globalizacijos ir tapatybės dezorientacijos laikais. Tad vaizduodami save ir artimuosius asmeninių ar šeiminių ritualų kontekste, dailininkai ieško savo socialinės, religinės ar bendruomeninės priklausomybės. Tikrasis „aš“ prabyla apie savęs pažinimą ir Afrikos tapatybės renesansą. Afrika neturėjo galimybės kurti savosios nepriklausomos tapatybės. Kolonizatoriai sakė afrikiečiams, kas jie tokie yra ir kokie gali būti. Tad šiandien jaunieji dailininkai stabteli ir gilinasi į save. Jie ieško, konstruoja, koreguoja, keičia savąjį „aš“ ir drąsiai pristato mums savo hibridinės tapatybės viziją.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Nikita Kadan: „Dark Air“
Nikitos Kadano instaliacijoje „Dark Air“ lankytoją pasitinka sutirštintas „tamsus istorijos oras“ ir socialistinių paminklų Ukrainos miestuose fotografijos. Pasak kuratoriaus Vladimiro Vidmaro, „Dark Air“ pabrėžia atstumą tarp praeities ir istorinės jos reprezentacijos. Nuotraukose – sovietmečio kariniai paminklai: oficialus atminties kanonas, kuriame vyrauja ryškus kontrastas tarp archyvuotos atminties ir asmeninių atsiminimų. Paminklas gali būti suvokiamas ne kaip „neatpažinta“ atmintis, o kaip laike besitęsiantis fenomenas. Jo iliuziniai „tamsūs krešuliai“ tampa atskiru vaizdo komponentu, iškreipiančiu suvokimą.
Nikitos Kadano kūryba kritiškai perteikia skirtingų istorinių laikotarpių poslinkius, todėl jo kūriniai pristatomi kaip vaizdo projekcijos ant skulptūrinių elementų – griuvėsių, kurie tuo pačiu metu simbolizuoja ir pamatus. Iš po žemių kylantys griuvėsiai vienu metu įkūnija smurtą ir pasipriešinimą, trapumą ir kultūrinį tvirtumą.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 22 d.
Gražiausių 2021 m. Čekijos knygų paroda
Šiemet Kazio Varnelio namuose-muziejuje tradiciškai pristatoma 2021 m. Čekijos gražiausių knygų paroda, įtraukta į tarptautinės Vilniaus knygų mugės programą. „Šiemet Čekijos gražiausių knygų ekspozicijoje pristatome ne tik išskirtinius leidinius, bet ir pažymime knygų spausdinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininko ir leidėjo Pranciškaus Skorinos metus. 1522 m. Vilniuje, miesto burmistro Babičiaus namuose (dab. Stiklių g. 4), Skorinos įkurta spaustuvė buvo pirmoji tokia Rytų Europoje. Vilniuje išleistos Skorinos knygos prilygo geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos pavyzdžiams. Spaustuvę Prahoje Skorina, turtingų vilniečių remiamas, įkūrė kiek anksčiau – 1517 m., tad šiemet šios dvišalės knygos kultūros jungtys dar kartą gražiai susilieja. Džiaugiuosi, kad 2002 m. Vilniaus knygų mugėje pradėta čekų knygos kultūros pristatymo tradicija, kurią inicijuojant dalyvavo ir pats prof. Kazys Varnelis, toliau tęsiama, palaikoma ir sulaukia gausaus lankytojų dėmesio“, – pasakoja kuratorė Sigutė Chlebinskaitė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 29 d.
Gražiausios lietuviškos knygos
Knygos meno konkursą šalyje kasmet organizuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Konkurso tikslas – puoselėti knygos meną ir knygos kultūrą Lietuvoje, išrinkti profesionaliausiai apipavidalintas knygas, apdovanoti ir skatinti knygos dailininkus, iliustruotojus, leidybos ir poligrafijos profesionalus.
Šiemet konkursui pateikta 126 knygos, išleistos 2021 m.: grožinė literatūra ir eseistika (37); knygos vaikams (26); mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai (26); meno leidiniai (21); meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai (9); bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai (7).
Knygos vertinamos pagal leidybinę-poligrafinę techniką ir meninius kriterijus: rinkinio kokybę ir tipografines savybes; maketo struktūrą; spaudos ir įrišimo kokybę; popieriaus ir įrišimo medžiagų parinkimą; grafinį apipavidalinimą ir (ar) iliustravimą; koncepcijos originalumą ir tinkamumą; apipavidalinimo kokybę bei knygos meninę visumą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 29 d.
„Kartu ir atskirai. Pokalbiai meno ženklais“
Rinkinio autorės – Kanados dailininkės Yale Brotman, Karen Curry, Liz Parkinson, Snaigė Šileika ir M. J. Steenberg, žinomos kaip Gibson Girls. Grupės narės bendrauja jau tris dešimtmečius, yra surengusios nemažai parodų.
Šį bendrą projektą Gibson Girls sumanė ir pradėjo 2018 metais. Visos kūrė tradicinio formato atvirukus ir siuntė viena kitai. Kiekviena, gavusi tokį atviruką, jį papildė savo kūryba ir siuntė kitoms. Taip po ketverių metų susidarė 600 pašto atvirukų, keliavusių įvairiausiais maršrutais – nuo Gabriola salos iki Pouch Cove Newfoundlande, nuo Puerto Escondido Meksikoje iki Toronto. Kiekviename atviruke – visų Gibson Girls kūrybos ženklai.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje ( Pilies g. 40, Vilnius) veiks gegužės mėn.
Agnė Liškauskienė: „Atspirties taškas“
„Atspirties taškas“ – toks reikalingas, kai prislegia gyvenimo realybė ir tarsi sustingsti, kai negali pajudėti – veikti, išsivaduoti iš įkyrių minčių. Patirtų išgyvenimų svoris užgula mūsų pečius ir kartais mes nebepajėgiam jų pakelti: „Buvo dienų, kai galėjau lape piešti tik dvi statmenai susikertančias linijas braukdama jas be atvangos, būtent tas lape įsirėžęs kryžius išjudino mane ir dabar gydo“ savo išyvenimais dalinasi autorė. A. Liškauskienei „prisikelti“ padėjo kūryba ir tikėjimas kontempliuojant kryžiaus ženklą, supratimas, kad šioje kelionėje esame ne vieni, visada yra dar kažkas padedantis nešti kiekvienam uždėtą savą kryžių.
Lankytojams pristatomuose A. Liškauskienės kūriniuose be pavadinimų dominuoja centre išreikštas kryžiaus ženklas. Kūriniai nors gimę sunkių išgyvenimų metu esti monumentalūs ir meditatyvūs. Drobėse menininkė išoriškai netransliuoja savo išgyvenimų, bet pasitraukia ir kviečia žiūrovą pabūti savimi ir su savimi, tyloje kontempliuoti kiekvienam savo nešamo kryžiaus svorį.
Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) vyks iki gegužės 31 d.
„LandJewelry / Žemės juvelyrika“
„LandJewelry“ – tai projektas, vykęs Elando saloje, Švedijoje, paskutinėmis 2021 m. rugpjūčio dienomis. Aštuonios juvelyrikos menininkės iš keturių skirtingų Baltijos regiono šalių susitiko saloje, kad sukurtų žemės meną arba, kaip organizatorės tai vadina – Žemės juvelyriką. Kūrėjos dirbo su tomis medžiagomis, kurias rado aplink supančiame kraštovaizdyje. Jos kūrė laikinus meno kūrinius, apmąstydamos Baltijos jūros ekologijai kylančias problemas.
Teminis šio projekto pagrindas yra Baltijos jūra ir daugybė šiandien kylančių aplinkos problemų, įskaitant eutrofikaciją, jūrų šiukšles ir mažėjančią biologinę įvairovę. Devynios šalys supa Baltijos jūrą, o jos pakrantėje gyvena apie 15 milijonų žmonių. Tai intensyviai naudojama ekosistema ir šio projekto vienas iš tikslų yra per šiuolaikinės juvelyrikos kalbą informuoti apie jos ekologinę situaciją.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki birželio 4 d.
Ričardas Garbačiauskas: „Neramūs siluetai“
Parodoje bus eksponuojami naujausi tapybos darbai, atspindintys autoriaus natūralų kitimą, perėjimą nuo visai formalių abstrakčių kompozicijų prie labiau šiltesnių ir gamta alsuojančių vaizdinių.
Tam tikrą įtaką autoriui padarė domėjimasis klasikine Rytų tapyba, paveiksluose galima įžvelgti gyvosios gamtos siluetų, laisvai besistiebiančių ir besivejančių augalų šaknų ar stiebų raizgalynę. Visgi autorius neseka taip viliojančiais senovės kinų ar japonų tapybos takais, palikdamas sau laisvę jungti gamtinius motyvus su modernistinės Vakarų tapybos elementais, kurdamas savo vaizdų sistemą.
Ričardo Garbačiausko naujausiuose tapybos darbuose – intuicijos padiktuotos nerimo kupinos kompozicijos, atspindinčios vidinę autoriaus vaizdų sąrangą.
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki gegužės 26 d.
„INCOGNITO. TATTOO GRAFIKA“
Inkognito, slaptai, niekam nežinant pas tavo bendradarbį, kaimyną ar net draugą įvyksta keistas pokytis. Pokytis daugeliu atvejų pilnai atsiskleidžiantis nusimetus žiemos drabužius pliaže ar pirtyje. Ta maža paslaptis – tattoo. Amžinas grafinis piešinys ant kūno nuo akmens amžiaus, įveikęs keturiasdešimt tūkstančių metų, pasiekė mus, išplito tarp jaunimo ir viduriniosios kartos. Išplito kaip didesnis ar mažesnis dekoro elementas netampantis asmens tapatybės dokumentu, vizitine identifikuojančia kortele. Ne retai artimos ar tos pačios grupės narius puošia ir maorių, ir samojiečių, havajiečių ir kitų tautų ornamentikos fragmentai bei jų deriniai.
Bendras INCOGNITO projekto dalyvių siekis tirti kūrybiškumą, šiandienos grafikos ant kūno situaciją. Tattoo meistrų asmeninių meninių kūrybos koncepsijų atskleidimas, pastarųjų dešimtmečių tatuiruočių, paplitusių tarp projekto dalyvių dokumentavimas, asmeninės „svajonių tatuiruotės“ paieškos tapo prioritetinėmis meninio tyrimo kryptimis. Šios pagrindinės kryptys atskleidžia dabarties grafikos ant kūno situaciją, jauniesiems menininkams padeda įsivertinti savo plastinę savivoką, perkainoti ir priimti perspektyvas.
Galerijoje S_IN (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki gegužės 24 d.
„Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ 10-oji piešinių paroda
Prieš daugiau kaip 20 metų grupė profesionalių menininkų susibūrė bendrai veiklai – piešti žmogų iš natūros. Taip atsirado slaptoji piešėjų draugija, tik tuo metu ji neturėjo jokio pavadinimo. Tai buvo savo gebėjimų tobulinimo veikla, paremta pragmatiniu paskaičiavimu: kuo daugiau piešėjų, tuo mažiau pinigų kiekvienam teks sumokėti už modelį…
Po dešimties metų tokios neviešintos veiklos kūrėjai surengė pirmąją parodą, kurią juokais pavadino „Slaptosios piešiančiųjų draugijos piešinių paroda“. Pavadinimas „prilipo“, ir dabar, skaičiuojant 22-uosius veiklos metus, draugija yra žinoma, bei turi savo reiklių, bet ištikimų žiūrovų ratą.
Šioje parodoje eksponuojami 2021–2022 metais sukurti darbai. Tai autoriniai piešiniai, skirtingi savo stilistika, techniką, požiūriu į natūrą ir meną plačiąja prasme. Dalyviai turi skirtingą motyvaciją ir tikslą, tačiau visus juos jungia meilė piešiniui ir piešimo procesui.
Lietuvos dailininkų sąjųngos parodų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 24 d.
Sigitas Lukauskas: „Priešpriešos (po dvejų metų Lapių vienkiemyje)“
Beveik 40 metų gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, Sigitas Lukauskas pasirinko tykią būtį gimtajame vienkiemyje, šalia Gargždų. Ta būtis gal ir rūsti, ne visai patogi, bet tikra ir duodanti labai daug impulsų apmąstymams bei kūrybai – tapybai, akvarelės liejimui, piešiniams.
Menininkui labai svarbi gamta, net mažiausi jos nuotaikų, spalvų pakitimai, saulės, brėkšmos ar saulėlydžio „siūlomos” spalvos, dangaus skaistis, medžio, želmenų žaluma ar saulėje nurudusio žolyno atspalvis. Svarbios ir nuotaikos, bet ne tiek svarbios detalės, nes Sigitas kalba apibendrinančia, taupia spalvų ir formų geometrijos kalba.
Į Lukausko paveikslus galima žiūrėti kiek primerkus akis. Tuomet išryškėja aiški kūrinio struktūra, abstrakcionisto patirtis. Žiūrint plačiai atmerktomis akimis, pastebime ir metaforiškąjį figūratyvą: moterį, rūstų šienpjovį, skalbėją ar kaimo keliuku dviračiu važiuojančią mergaitę, saulės šviesoje besitęsiantį horizontą.
Menininko kūryboje daug tiesos ir emocinių autorefleksijų, užslėptos žinios apie pasaulio trapumą ir kartais dėl to „širdyje užgniaužiamą skausmą”. Taupios metaforos, spalvų skambesys ir vos juntamas sarkazmas yra patrauklus savo paprastumu ir bendražmogiškomis patirtimis, jautriu pasaulio grožio pajautimu.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.
Romualdas Lankauskas: „Prisimink seną bliuzą...“
Šioje, praėjus dvejiems metams po menininko netekties surengtoje parodoje, atsiveria išbaigtas Romualdo Lankausko kūrybos pasaulio paveikslas: pažinusieji jį kaip puikų rašytoją, nustebs išvydę jį kaip nuostabų tapytoją. Pristatomoje retrospektyvoje bus galima susipažinti su daugiau nei pusšimtį metų menininko nuosekliai išgyventu kūrybos etapu.
Iš viso parodoje pristatomi kelios dešimtys kūrinių, kurie pasakoja apie dailininko kūrybą skirtingais etapais, atspindi jo, kaip kūrėjo, nuoseklų kūrybinį kelią nuo pradžios (XX a. 7 deš.) iki 2013–2014 metų. Kūriniai parodos lankytojus pasitiks atpažįstamu tapytojo braižu ir spalvomis, abstrakcijos žanru ir technika, tačiau laukia ir siurprizų. Vienas tokių – skulptūrinė kompozicija „Miestas“, papildanti, praplečianti ir paaiškinanti daugelyje paveikslų vaizduojamas erdves. Be to, daugelis kūrinių į parodą atkeliavo iš Romualdo Lankausko šeimos aplinkos bei buvo iki šiol niekur nerodyti, tad meno mylėtojams, jo kūrybos gerbėjams žadama daug netikėtų atradimų.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 4 d.
Judita Liaudanskaitė: „Atspindžiai“
Judita Liaudanskaitė – daug metų pasaulį per fotografijas kalbinanti kaunietė. Turinti inžinerijos mokslų diplomą, bet studijavusi ir paveldosaugą, kompozicijos ir kompiuterinio dizaino pagrindus, daug keliaujanti. Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020), aktyviau parodinėje veikloje dalyvaujanti nuo 2019 m.
Nuotraukomis autorė pasakoja prisiminimus – savo ir močiutės, vaikystę praleidusios sename dvare. Atminties atspindžius neakivaizdžiai gaudydama įvairiuose daiktuose, kurie šioje ilgesio kelionėje aptikti ne tik Lietuvos, bet ir Ispanijos vietovaizdžiuose. Autorė beveik šamanauja: mėgina konkretų objektą priversti atkurti „seriją“ iš kažkurio praeities „serialo“, užklausti buvusį gyvenimą apie vos nujaučiamus, bet rūpimus klausimus…
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki birželio 7 d.
Arvydas Palevičius: „Retro“
„Tapybos parodoje „Retro“ pristatau Lietuvoje dar nedemonstruotus tapybos darbus, kuriuos nutapiau 2006-2008 m. reziduodamas Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Tai abstraktūs tapybos darbai, kurie, viliuosi, užmegs kontaktą su lankytojais.
Pastaruosius metus buvau įnikęs į istorijos tyrinėjimus, tapau Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos tarybos nariu. Šie tyrinėjimai leido man apčiuopti šiandienos ir amžinybės harmonijos siekio svarbą, todėl mano paroda Gelgaudiškio dvare simbolizuoja praeities, dabarties ir ateities akimirkas, kurias išgyvename čia ir dabar. Protėvių kraujas, dvarų skleista ir skleidžiama kultūra yra mumyse ir įtakoja mūsų dabartinę egzistenciją bei ateities veiklų pasirinkimą. Prieš 15 metų mano nutapyti darbai yra kaip ir praeitis, bet eksponuojami šiandien dvaro interjere galbūt programuoja ir mūsų veiklų ateitį.“ (Arvydas Palevičius)
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki birželio 7 d.
Algimantas Patamsis: „Paslaptys“
„Po paviršiumi. Slovakų juvelyrai Jana Machatová ir Peteris Machata“
J. Machatová ir P. Machata du dešimtmečius kartu dirba komunikacinėje, mobilioje autorinės juvelyrikos ryšius kuriančioje erdvėje. Juos domina judrūs, energingi svyravimai nuo dizainerio prie juvelyrikos kūrinį nešiojančio asmens ir žiūrovo, akcentuojant laiko ir erdvės santykius. Menininkai dirba prie vieno juvelyro stalo bendroje erdvėje, bet juda autonomiškomis, išcentrinėmis ir įcentrinėmis trajektorijomis. Abu jungia „užsago taisyklė“. Jų abiejų juvelyrikos dirbinį valdo ir artikuliuoja gyvo kūno ritmas, frazėmis skaido rupūs ir spontaniški žmogiškosios patirties judesiai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 21 d.
Vladas Juodgalvis: „Šnipų mokykla“
Parodos pavadinimas – „Šnipų mokykla“ yra paimtas iš vieno kūrinio ir įkūnija didįjį V. Juodagalvio pasakojimą, kuriame atgiję sovietinio palikimo vaiduokliai vujaristiškai pozuoja mums, žvelgiantiems iš priešingos paveikslo pusės. Šalia tradicinių tapybos darbų formatų parodoje eksponuojamas ir „paveikslų televizorius“ – paties menininko sukonstruotas mechaninis prietaisas, leidžiantis žiūrėti visą kūrinių seriją. Su autoriaus asmenybe bus galima susipažinti ir filmuoto dokumentinio filmo dėka, jo autoriai – Audrius Gražys ir Henrikas Gulbinas. Parodoje pristatomi darbai yra iš dailininko A. Gražio kolekcijos.
Parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.
Augustas Bidlauskas: „Po žmogaus“
„Pastaruoju metu dažniau kyla ne estetiniai, bet egzistenciniai klausimai. Todėl spausdamas šią retrospektyvą negalėjau negalvoti apie frontą plačiąja prasme. Kada žmogus išaugo senus laikus ir senus drabužius? Kada jis / ji peržengė ribą ir tapo post žmogumi – per pandemiją ar per karą? Šiandien žvelgdamas į šiuos darbus viską matau kitaip: žymiai aiškiau, aštriau irskaudžiau. Mano paties pasakojimuose kamufliažas virto pranašu, krentantis svarstis – sviediniu, o gaivališkas pavasaris tapo gyvenimo ir mirties vaizdiniu. Tačiau forma liko ta pati – įsirėžusi tatuiruotė, kurią po žaliais marškiniais slepia europos karvedys.“ (Augustas Bidlauskas)
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki gegužės 10 d.
Andrius Erminas: „Atminties kambariai“
Andrius Erminas gerai žinomas dėl savo konceptualių, jautrių ir asociatyvių skulptūros objektų bei instaliacijų. 50 metų jubiliejų švenčiantis menininkas personalinėje parodoje „Atminties kambariai“ pristatys naujausius kūrinius, plėtojančius autoriaus kūrybai aktualias temas. Joje svarbus asmeninių patirčių įprasminimas, kuriame skulptorius nagrinėja individualumo, autorystės, atminimo, sėkmės ir nesėkmės koncepcijas. Laimėjimai paprastai būna aukštinami ir švenčiami, tačiau dažnai nepastebima jų kaina. Jie įamžinami įvairiuose daiktuose, užpildančiuose mus supančią aplinką ir ją paverčiančia savotišku atsiminimų muziejumi. Pergalės trofėjai, turintys perteikti asmens pasididžiavimą, parodoje yra panaikinami ir tampa žmogaus tuštybės atspindžiu. Būtent šiai parodai sukurti įvietinto meno ir ready-made darbai, kuriems pagaminti naudojamos autoriaus pamėgtos medžiagos, kaip medis, kartonas, kaulai ir kt. Šie kūriniai ir šviesos pagalba kuriama atmosfera skatins iš naujo įvertinti asmeninių pasiekimų, trofėjų reikšmę.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki birželio 9 d.
Marius Jonutis: „Žaislai ir Karas“
Marius Jonutis – tai ir modernus pasakotojas vaizdais, pasižymintis unikalia liaudiškos pasakos pajauta. Vizualizuodamas siužetą savita kūrybine maniera, jis subtiliai iškelia į paviršių archajinius pasakos simbolius, juos atkoduoja ir iš jų dėlioja fantazijų pasaulį. Jo kūryboje žmonės, mitiniai pasakos personažai, stebuklingi objektai iš tekstinių personažų virsta daugiaprasmėmis figūromis, įkūnijančiomis bendražmogiškas vertybes.
M. Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrėdamas į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiškos ir aktualios temos kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.
„Slapta meilė“
Kolekcija „Slapta meilė“ – tai šiuolaikinės romantinės Vilniaus dizaino krypties kodas, atgimstantis dizaino ir meno kūriniuose. Tai šiltas ir romantiškas Vilniaus atodūsis, iš naujo įspaustas į šiandienos žmonių lūpas.
1543 metais Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto širdį pavergė turtingiausios Lietuvos kunigaikštystės šeimos dukra, jauna našlė Barbora Radvilaitė-Goštautienė. Abipusiam jausmų įteisinimui labiausiai nepritarė jaunojo kunigaikščio tėvai Karalius Augustas Senasis ir Karalienė Bona Sforca bei Lenkijos didikai. 1547 metais pora slapta susituokė Vilniaus arkikatedros Karališkojoje koplyčioje. Nuo to laiko Barbora tapo viena reikšmingiausių Vilniaus ir Krokuvos asmenybių įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.
„Lietuvos spaudos fotografija 2022“
Kviečiame jus susipažinti su geriausiais šių metų spaudos fotografų kadrais parodoje „Lietuvos spaudos fotografija 2022“. Šiemet konkurso komisijos vertinimui beveik 100 fotografų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių pateikė per 3000 nuotraukų, kuriose užfiksuoti ne tik didžiausi praėjusių metų šalį sukrėtę geopolitiniai ir socialiniai įvykiai, bet ir naująjį ritmą po truputį atrandanti kultūra, sportas, gamtosauga bei kitos mūsų gyvenimo sritys. Konkurso komisijos nariai – fotožurnalistai Liis Treimann (Estija), Maxim Dondyuk (Ukraina) ir Herkus Milaševičius (Lietuva), poetas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas ir dailėtyrininkė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus istorinės fotografijos kuratorė Ugnė Marija Makauskaitė skyrė nepaprastai daug laiko ir dėmesio nuotraukų ir jų lydinčių aprašų peržiūrai ir vertinimui.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.
Henrikas Čerapas: „VENTOS DAINOS. Slenksčiai ir kaskados“
„Ventos dainos“ – simboliškas ir labai asmeniškas pavadinimas. Ventos upė akmeninga vaga teka pro Čerapo gimtąją Papilę. Ši metafora apima visa, kas nusėdę atminties sraute su negrįžtamais praradimais ir dabarties nykimo išgyvenimu – nepaliaujama egzilio būsena. Įsitraukęs į diskusiją su pačia tapyba Čerapas atkakliai kuria savąjį autobiografijos permąstymo projektą, kurį pats vadina įsipareigojimu, menine iniciacija, suteikiančia prasmę visai kūrybinei veiklai. Rodos, toks siekimas šiame etape dar labiau išryškėjęs, glūdi paties tapymo metodo šerdyje: drobių brūkšniavimas nepaliaujamai tęsiasi laike, tačiau paradoksaliai byloja apie tėkmės kartotę, apie laiko vertikalę – kaip kismo įveiką ir išbuvimą. Kaskadų ritmai užsikloję, susitelkę viduje, uždengę gilumą. Išorėje – dažas, kuriame įsispaudęs nesutalpinamo, iš gilumos artėjančio tūrio dvelksmas. „Tapau ne reikšmę, bet plastinio garso tūrį, ir man regisi, kad tapybos tembras yra svarbiau už įsivaizduojamas reikšmes“ (H. Č.).
Galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 3 d.
Bronisław Piłsudski: „Sachalino tautos“
Parodoje pristatomą Lietuvos etnologo Bronislovo Pilsudskio fotografijų rinkinį sudaro 50 Sachalino tautelių, tarp jų ir ainu vaizdų, kuriose užfiksuotos jų šventės, papročiai ir buitis.
Ainai yra senieji Hokkaido (šiaurinė Japonija) ir Sachalino (Rusija) salų gyventojai, migravę čia sausumos tiltais prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų. Skirtingai nei gerokai vėliau į Japonijos salas atsikėlę japonų protėviai, ainai pasižymėjo daug didesniu kūno plaukuotumu, vešliomis barzdomis. Panašiai kaip kitos Rytų Sibiro tautos, jos ilgą laiką išlaikė pirmykštį gyvenimo būdą, nesukūrė valstybių. Ainams buvo būdingas tikėjimas į aplinkui gyvenančias dvasias kamui, o svarbiausias jų garbinamas gyvūnas buvo lokys. Jam buvo skirta svarbiausia ainų šventė – ijomantė. Išskirtiniai ir ainų ornamentai, kuriais jie puošdavo savo apyvokos daiktus ir drabužius.
Galerijoje „Aukso pjūvis“, verslo centre BLC (II aukštas) (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gegužės 26 d.
Tomo Jovaišos akvarelių paroda
Jono Arčikausko keramikos darbų paroda
Gamtos fotografijų klubo ŽALIAS SKĖTIS fotomenininkų darbų paroda
„Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“
Parodoje eksponuojami trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų darbai. Išgyvenimai, kuriuos sužadina šie kūriniai, dažnai išstumiami iš atminties, ignoruojami ir neįtraukiami į oficialiąją istoriją. Parodoje dalyvaujantys menininkai šiuos išgyvenimus pasakoja per individualias istorijas, sužadindami gilesnius kultūrinės atminties klodus. Kokią vietą šios istorijos užima dabartyje? Kaip mes galime jas integruoti į savą istorijos supratimą? Kaip jos keičia mus supančio pasaulio suvokimą? Kirsdama vietines ir nacionalines sienas, paroda ragina apmąstyti santykius tarp sudėtingų praeičių, jų poveikį ir aktualumą dabarčiai per bendros istorijos perspektyvą – siūlydama dialogus, megzdama ryšius ir pabrėždama solidarumą tarp skirtingų, tačiau vienodai sudėtingų istorijų, kurios dažnai suvokiamos kaip nesuderinamos arba besivaržančios tarpusavyje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“
Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
Konstantinas Gaitanži: „Nakties sargyba / She’s Like a Rainbow“
Parodoje pristatomas 2014 m. pradėtas projektas, pavadintas dviejų ikoniškų dailės ir muzikos kūrinių pavadinimais, apibrėžiančiais skirtingą požiūrį į menininkui aktualią kario patirties temą.
Aproprijuodamas dar vieną ikoniško, tik šį kartą popkultūros, kūrinio pavadinimą autorius perteikia asmeninę patirtį, įgytą karinių pratybų metu. Tai pasakojimas apie būsenas, kurias karys pasiekia po kelių parų pratybų, kai, autoriaus žodžiais tariant, „nuo nuovargio ir miego trūkumo tikrovė pasirodo visiškai kitokia nei kasdienybėje, o užmerkus akis galima grožėtis psichodeliniu spalvų žaismu“.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gegužės 21 d.
Romualdas Balinskas: „Nėra žodžių“
Ši ekspozicija tęsia Šiaulių dailės galerijoje metų pradžioje pristatytą kolekciją „Re“, sukurtą daugiausia reflektuojant patirtis pandeminiu laikotarpiu. Tai buvo paroda apie žodžių pradžią nusakančią būseną, primenančią viltingą stovėjimą ties ateities nuojautos slenksčiu. Tačiau vykstant parodai, tirpstantį pandemijos paralyžių pakeitė naujas – karo, kuris savaip palietė ir it gniužulas gerklėje kone kiekvienam užspaudė balso stygas.
Romualdas Balinskas – tapytojas, knygų dailininkas, parodose dalyvauja nuo 1986 m. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2019 m. jam įteiktas LDS “Auksinis ženkliukas” už inovatyvius plastinės kalbos ieškojimus bei talpių ir universalių temų plėtojimą. Menininko kūryba išsiskiria plastinės raiškos pokyčiais, nepametant savitumo, polinkio į monochromiją.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gegužės 21 d.
Linas Gelumbauskas: „Šviesa“
Parodos kūrinius vienija laikinumo tema, nuojauta. Trapios linijinės būtybės, vėjas, vanduo, migla – viskas kuria melancholiško, egzistencinio susimąstymo atmosferą.
Paveiksluose atsikartoja kelionės leitmotyvas. Tai – žmogaus gyvenimo kelionė. Girdėta, bet visiškai nebanalu. Linas Gelumbauskas pasakoja per pastarąjį dešimtmetį prisižiūrėjęs tiek keistų reiškinių, patyręs baisių patirčių, kad jo paveikslai tampa susitaikymu su faktais ir mintimis – susitaikymu nepamirštant praeities. Šie kūriniai, kaip pastebėjo pats autorius, yra apie žmogišką supratimą, kad kiekviena diena yra svarbi.
Galima būtų įrašinėti Gelumbausko kūrybą į tradiciją, ieškoti kūrybinės manieros protėvių, bet man daug įdomiau pasižvalgyti po dailininko filosofinę, poetinę tapybą ir jo mintis apie kūrybą kaip po izoliuotą reiškinį, ne ieškoti panašumų, bet pasimėgauti unikalumu.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki gegužės 14 d.
„Tarp dviejų: į(si)žiūrėjimai“
Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės parodoje susipins dvi fundamentaliai kitoniškos, bet tuo pačiu metu susiję kultūros, nukeliančios žiūrovus į gilius apmąstymus, kaip giliai viskas, gyva ir negyva, matoma ir nematoma, šiame pasaulyje susiaudžia ir susipina. Tarsi pati tekstilė, tarsi gyvas audeklas. Šiuolaikiniams kūrėjams pluošto menas yra tobula mūsų būties audinio apmąstymo medija. Gyvybingumo audeklui suteikia prie jo prisiliečiantis kūrėjas. Ne vien jo rankomis, kūnu ar akimis audeklas prisisiurbia gyvybės, bet taip pat sugerdamas jame išreikštas, ar tiesiog įsibuvusias patirtis, mintis, atmintyje išlikusius dalykus ar vizijas. Jis atgyja ir kalba žiūrovui raštais bei įvairiais tekstiliniais vingiais. Dėl tekstilei būdingo tarpiškumo, ji pasižymi ypatinga komunikacine galia, kuri užmezga gyvą tarpkultūrinį dialogą, peržengianti erdves ir laiko ribas sujungdama dvi plotmes – materiją ir gyvybinį pradą, audinį ir žmogiškąjį subjektyvumą.
Galerijose „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) ir „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, Kaunas) veiks iki gegužės 29 d.
Živilė Minkutė: „Nertis iš kailio“
Instaliacijoje Živilė Minkutė kvestionuoja kūną kaip neišvengiamybę, kaip santykių tinklą su kitais, su aplinka ir pačiu savimi. Būtent pastarasis dažnai būna sudėtingiausias, atsiskleidžia kaip nesibaigiantis kūrimo ir perkūrimo procesas, kaip nuolatinė įtampa ir atotrūkis tarp savo kūniškos realybės ir siekiamybės, kylančios iš vidaus ar neišvengiamai į mus plūstančių vaizdinių. Anot menininkės, bandydami priartėti prie savęs, o tiksliau vaizdinio apie save, kūną keičiame, modifikuojame, įspaudžiame jame įvairiausius ženklus: tatuiruotėmis, auskarais, rūbais, šukuosena pasakojame istorijas apie save, komunikuojame vertybes ir identitetą, nukreipiame kitų dėmesį į tam tikras kūno dalis ar jas tiesiog maskuojame. Tai tam tikras kontrolės savo kūne atspaudimas, estetinis judesys nuo universalaus link išskirtinio (nuo tiesiog kūno iki mano kūno). Menininkė apverčia šią ašį – pasitelkdama kūną kaip grafikos klišę, kuria iš pirmo žvilgsnio abstrakčias, tačiau pilnas atpažįstamų formų, odos faktūrų monotipijas, o skenerio pagalba užfiksuotus kūno vaizdus jungia į trijų minučių trukmės video. Minimalistinis, pulsuojantis vaizdas priartina žiūrovą prie ritualitiško, performatyvaus proceso, kuris kalba apie realų prisispaudimą visu kūno plotu ir suvokimą, kad čia tu ir, kad taip ir bus.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 14 d.
Egidijus Godliauskas: „Šventojo elnio nužudymas“
Graikų mite vadas Agamemnonas sutiko paaukoti savo dukterį, o autorius parodoje kviečia paaukoti fantasmagorinį pasaulio suvokimą ir į viską žiūrėti kiek kritiškiau, tuo pačiu nebijant keisti savo mąstymo, leidžiant savo nuomonei kisti.
Darbuose autorius nevengia įvairių socialinių, nūdienos aktualijų. Tarsi erkė, įsisiurbusi į odą ir savo seilėmis mažinanti jaučiamą aukos skausmą, jį neutralizuodama, taip ir Egidijus Godliauskas siekia neskausmingai dirginti žiūrovą. Priklausomai nuo žiūrinčiojo būsenos, kūrybos siunčiamas krūvis veikia skirtingai, kartais – nesupranti, kad į tave ką tik buvo suleista nuskausminanti medžiaga, verčianti nesitraukti nuo kūrinio, sustoti ir įsižiūrėti.
Parodoje pristatomos Egidijaus Godliausko abstrakcijos, Joniškio peizažai ir portretų serija.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 14 d.
Vlado Karatajaus tapybos paroda
Tapytojo kūrybos akiratyje nuolatos buvo natiurmortai, kameriški ir panoraminiai gamtovaizdžiai, inteligentų, artimųjų, paprastų kaimo žmonių portretai, kurių kompozicijos atspindi gilią vidinę portretuojamųjų pajautą.
Tapymas gamtoje, kurią Karatajus gerai pažinojo ir mylėjo, jo sukurtuose peizažuose nereitai apjungia iš pirmo žvilgsnio neusderinamus dėmenis – gamtovaizdžio individualumą ir tipizaciją, suteikiančius paveikslams vitalinės gyvybės ir savito monumentalumo. Nors ilgame dailininko kūrybiniame kelyje būta pokyčių, visdėlto pagrindinės meninės Karatajaus kalbos priemonės beveik nekito. Bylodamas veržliais, beveik vienu ypu formą modeliuojančiais potėpiais, tapytojas orientavosi į virtuoziškai valdomus emociškai paveikius spalvinius derinius, liudijančią ypatingą jo paveikslų kolorizmo – varomosios tapybos energijos – jėgą.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki gegužės 18 d.
,,Pasaulis semiotiko akimis“
Parodą sudaro kelios dalys – „Semiotizatorius“ (skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti kasdienybės objektai) ir trys pasakojimai: apie Greimo gyvenimo vaidmenis, jo įkurtą semiotikos mokyklą ir kelias svarbias semiotines sąvokas. Semiotizatorius – tai instaliacija, suteikianti galimybę kiekvienam parodos lankytojui išmėginti semiotinį žvilgsnį į pasaulį, skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti pasiūlytus kasdienybės fragmentus. „Semiotizuojami“ objektai (laiškas, vynas ir šuo Rudis) buvo ypatingai svarbūs Greimui: jis nuolat susirašinėjo su bendraminčiais ir kolegomis visame pasaulyje, šalia savęs turėjo keturkojį bičiulį Rudį, mėgdavo gurkšnoti vyną. „Semiotizatoriaus“ tekstuose pabraukti žodžiai – tai nuorodos į komiksus, pristatančius kelias Greimo semiotikos sąvokas: reikšmė, sakymas, būsena, utopija. Komiksai padeda susidaryti įspūdį apie semiotinių tyrinėjimų pobūdį. Parodoje taip pat eksponuojamas žemėlapis, pristatantis Greimo semiotikos mokyklos idėjų paplitimą pasaulinės semiotinės minties fone.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“
Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito, kitaip jie pasmerkti „karikatūrinei egzistencijai“. Tai dar prieš šimtą metų savo dienoraštyje užrašė Mykolas Römeris.
Miestai taip pat apmąstomi kaip nekropoliai, kur fiziškai ir simboliškai laidojama, atsisveikinama ir įamžinama. Šitaip atminties ritualais parodoma, kaip miestai save suvokia, ką siekia pasilikti, o ką – atmesti ir kokie išryškėja tarpusavio skirtumai. Parodoje nagrinėjamos ir Kauno–Vilniaus jungtys ir mainai – nuo gamtinių iki simbolinių, nuo dipolio vizijos iki dvivietystės tapatybės, nuo kultūrinės donorystės iki darbo jėgos vampyrizmo.
Parodos kalnai ir motyvai atsikartoja abiejų muziejų ekspozicijų salėse, bet pasakoja skirtingas istorijas. Šitaip parodos koncepcija ir architektūra pati įkūnija riomerišką Kauno ir Vilniaus būtinybę būti kartu: norint pamatyti visą parodą, reikia aplankyti abu miestus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) ir Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“
Jo nuotraukos tokia pat paslaptis, kaip ir jų autorius. Prieš jo fotoobjektyvą tarpukario Kaunas atsiskleidė visai kitomis spalvomis – senovinis, medinis, besivystantis, kasdienis ir ikimodernistinis. Visai kitoks, negu mes jį pažįstame.
Parodoje iš fotografijų brėžiamas nepažinaus, kaip ir pats Antanas, Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalnai, bet ir žmonės. Tad paroda pasakoja apie miestą ir miesto kūrėjus: patį fotografą ir visus tuos, kas pateko į jo fotoobjektyvą – gatvių darbininkus, skalbėjas, laikraščių ir turgaus pardavėjus, dailininkus, rašytojus, aktorius. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
Vygandas Šimbelis: „Panorama Time“
Keliauti po pasaulį su sugedusiu fotoparatu – tai iššūkis savaime. Dėl to klajoklis surenka tik sugadintus atvaizdus ir fragmentiškus prisiminimus bei patirtis. Parodoje keliamas klausimas: kaip sugedęs fotoaparatas ir brokuoti vaizdai paveikia jūsų asmenininius ispūdžius ir prisiminimus? Ši paroda yra apie keliones ir atminties kūrimą. Kurie ir patys savaime fragmentuojasi, pasimiršta. Dalį fotografijų tiesiog ištriname. Ištrynimo momentas taip pat susijęs su atminties korekcija. O šioje parodoje menininkas parodo tuos metonimiškus prisiminimus ir istorijas.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks ki gegužės 21 d.
Eglė Norkutė: „Decision Maker“
Eglės Norkutės paroda „Decision Maker“ (liet. „Sprendžiantis“) sulydo tapytojos kūrybinius ieškojimus ir jos reakciją į dabarties aktualijas. Neramioje kasdienybėje menininkė bando įžvelgti ją lemiančio sprendžiančiojo elemento buvimo (ne)galimybę, tikrindama įvykių ir reiškinių priežastingumo ryšius ir ieškodama jiems alternatyvų. Tapytoja klausia, ar sprendimus priima aukštesnė jėga, o galbūt sprendžiančiųjų nėra ir viską lemia atsitiktinumai? Savo abejones ji čia pat perkelia į tapybą: kas yra tikroji sprendžiančioji čia, parodos realybėje, – savęs pačios apsėsta kūrėja, ar viską apimanti tapyba? Stebint menininkės tapančiojo „aš“ įtampas tarp pastangų kontroliuoti ir leistis kontroliuojamai, pragmatiškumo apraiškų ir eskapistinių dvasingumo paieškų, ryškėja ne tik autoportretinės parodos ištakos, bet ir šiuolaikinės visuomenės kolektyvinės reprezentacijos siekis.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki gegužės 14 d.
„Kaunas tapyboje, tapyba Kaune. Laisvė“
Parodoje pristatomi 2021 m. Kauno kultūros centro studijos „Vaivorykštė“ kartu su VšĮ „Gabrielės meno galerija“ organizuoto tęstinio Kauno menininkų plenero-projekto „Kaunas tapyboje, tapyba Kaune“ darbai. Pleneras, skirtas Juozo Zikaro metams, padiktavo plačią Laisvės temą.
Kiekvienas autorius Laisvės temą interpretavo skirtingai: galima sutikti architektūros, gamtos motyvus ar tiesiogine prasme vaizduojamus laisvės simbolius. Parodoje menininkų kūriniuose vyrauja abstrakčios ir realistinės tapybos stiliai.
Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki gegužės 28 d.
Vytautas Stasys Lagunavičius: „Peizažas“
Ši paroda atskleidžia romantišką autoriaus prigimtį ir jautrų santykį su gamta. Dailininko peizažai artimi gobelenams, tik išausti jie ne siūlais, o jautriais, pastoziškais teptuko potėpiais. Nes, pasak autoriaus, tekstilė ir tapyba turi daug sąlyčio taškų: abejose kūrybos srityse svarbūs spalvų deriniai ir jų komponavimas. Tik raiškos priemonės kitos…
Pasirinkti gamtos motyvai, regis, labai paprasti – medžiai, upė, ežeras, miškas, pieva… Autorius juos tapo tarsi ausdamas kilimą: keliais planais dėsto horizontalias spalvų juostas. Jos banguoja, virpa, liejasi į vientisą koloristinį audinį. Ir tik vienas kitas motyvas, dažniausiai medis ar jų grupė, išskiriami pirmame plane kaip vertikalė, kuri paveikslo kompozicijai suteikia stabilumo ir harmonijos. Labai svarbus peizažų elementas – erdvė, kuriama linijinės perspektyvos dėka. Žiūrovo žvilgsnis kreipiamas į kompozicijos tolumą, subtiliai organizuojant formas – kalvas, medžių alėjas, miškus, debesis.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gegužės 26 d.
„Filius vero unicus... Vaikiški Žygimanto Augusto šarvai“
XV–XVI a. lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastija buvo viena žymiausių Europoje. Šį statusą liudijo dažnos santuokos su įtakingiausių užsienio valdovų atžalomis. Viena tokių sąjungų – jau 1527 m. pradėtos planuoti vos gimusios Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir jos antros eilės dėdės iš motinos pusės, būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) vedybos. Tuoktuvės per atstovus buvo suplanuotos 1533 metais. Ruošdamasis šioms iškilmėms Elžbietos tėvas – Romos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos karalius (nuo 1526/1531 m.), būsimasis Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas I (1558–1564) trylikamečiam žentui užsakė vaikiškus reprezentacinius šarvus – prestižinę ir itin vertinamą dovaną Viduramžių bei ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 5 d.
Evaldas Ivanauskas: „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“
Panevėžietis fotomenininkas Evaldas Ivanauskas parodoje pristatys naujausią darbų ciklą „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“, kuriame naujam gyvenimui atgyja tarpukarį menančios fotografijos. Dviejų fotografų dialogas nužymi klasikinės ir šiuolaikinės fotografijos susitikimo ir interpretavimo gaires, sukuria asmeninius ir individualius pasakojimus apie XX a. pradžios gyvenimus bei intriguojančius, savitus ar net sapniškus pasaulėvaizdžius.
Virginijus Kinčinaitis sako: „Neatsitiktinai šis ciklas vadinasi „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Muziejų saugyklose glūdi neįtikėtini laiko nuslopintų prasmių lobiai. Prašnekinus juos galima rasti begalę svarbių atsakymų apie save, savo būsenas ir gyvenimą, apie mirtį ir džiaugsmo akimirkos prasmę. Visa tai įšaldyta senose fotografijose. Jas prakalbinus vis gilėjantis pašnekesys gali užtrukti ilgai, visą gyvenimą. Būtent tokia archyvo perspektyva atskleidžiama vizualiame Evaldo Ivanausko ir Vinco Firinausko dialoge. Už tai mes jiems dėkingi.“
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 21 d.
Eglė Norkutė: „DECISION MAKER“
Eglės Norkutės paroda „Decision Maker“ (liet. „Sprendžiantis“) sulydo tapytojos kūrybinius ieškojimus ir jos reakciją į dabarties aktualijas. Neramioje kasdienybėje menininkė bando įžvelgti ją lemiančio sprendžiančiojo elemento buvimo (ne)galimybę, tikrindama įvykių ir reiškinių priežastingumo ryšius ir ieškodama jiems alternatyvų. Tapytoja klausia, ar sprendimus priima aukštesnė jėga, o galbūt sprendžiančiųjų nėra ir viską lemia atsitiktinumai? Savo abejones ji čia pat perkelia į tapybą: kas yra tikroji sprendžiančioji čia, parodos realybėje, – savęs pačios apsėsta kūrėja, ar viską apimanti tapyba? Stebint menininkės tapančiojo „aš“ įtampas tarp pastangų kontroliuoti ir leistis kontroliuojamai, pragmatiškumo apraiškų ir eskapistinių dvasingumo paieškų, ryškėja ne tik autoportretinės parodos ištakos, bet ir šiuolaikinės visuomenės kolektyvinės reprezentacijos siekis.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 14 d.
Jurga Šarapova: „Bombyx mori“
Vidas Poškus: „Pripažinkime, kad šių dienų kontekste lotyniškų žodžių derinys Bombyx mori kelia įvairialypes asociacijas. Bombyx asocijuojasi su bombomis ir bombardavimais (kasdieniškai dar sakoma – „bombioškėmis, bombinimais“), mori lotyniškai reiškia tiesiog mirtį. <…> Tačiau Bombyx mori reiškia ir ne ką kitą, kaip šilkverpį – daugiausiai Kinijoje (nors dabar jie auginami, net kryžminami ne tik Azijoje, bet ir Europoje) paplitusį drugį, kurį žmonija nuo seniausių amžių yra įdarbinusi šilkinių siūlų gamybai.
Tai, kad Jurgos Šarapovos parodos pavadinimas kelia visokiausias, netgi prieštaringas nuomones bei įsivaizdavimus, charakterizuoja ją ir kaip menininkę. Autorė tikrai užbombarduoja žiūrovą vizualinėmis figūromis, vienas nuo kito priklausančiais ir įtakojančiais reginiais. Ji juos priverčia patikėti ženklų – kartais panašesnių į atsitiktines linijas ir taškus (tiesa, suorganizuotus griežtos ornamentikos principais, logine seka išdėliotų scenų tvarka), kitais atvejais peraugančių į hieroglifus ir ikonas realumu taip, kad Jurgos Šarapovos kūrybą norisi priskirti fantastinio fotorealizmo stilistikai…“
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki gegužės 10 d.
„Neramūs kūnai: Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“
Po Berlyno sienos griūties praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai. Ką žinome apie Rytų Vokietijos fotografiją? Ši paroda siūlo į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę. Tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo gyvenimo ypatingumą ir santykį su kūnu, atskleisdami galingą vidinės laisvės pojūtį.
Po trijų dokumentinės ir humanistinės fotografijos dešimtmečių XX a. 9 dešimtmečio pradžioje atsirado subjektyvesnė hibridinė kalba. Neatmesdami savo pirmtakų palikimo, fotografai atsiribojo nuo jų subtiliai kritiško empatiškumo ir atsigręžę į socialinius tabu objektyvą nukreipė į savo epochos vyrus ir moteris.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 19 d.
„Skaitymo mėginiai / Reading Samples“
Briuselio karališkosios menų akademijos kuratorystės studentų kolektyvas sukūrė instaliaciją, įkvėptą Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. Meno kūrinių eksponavimo ir ekspozicijų rengimo praktikas tyrinėjantys autoriai šiame projekte susitelkė į muziejinės veiklos kodus. Kultūrinio paveldo rinkimo ir (ne)rodymo visuomenei taisyklės tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu – naudojantis įvairiomis mėginių reprodukavimo ir maišymo technologijomis muziejiniai eksponatai sujungiami su pačių studentų kūryba.
Susipažinti su Lietuvoje saugomais eksponatais studentai galėjo tik nuotoliu – per mėgėjiškas nuotraukas, automatiniame vertime pasiklydusius pasakojimus ir tekstus. Toks netiesioginis muziejaus fondų pažinimas rėmėsi tariamai klaidingo perskaitymo idėja ir išryškino fizinius, kalbinius ir kultūrinius skirtumus, kurie „Skaitymo mėginiuose“ iškyla kaip skirtingas erdves susiejanti idėjų projekcija.
Kazio Varnelio namuose muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
Tekstilės meno ir dizaino katedros paroda
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedroje atidaryta bakalauro studentų 2021-2022 m. m. rudens semestro darbų paroda.
Savo kūrybinius darbus parodoje eksponuoja: Gabija Švanaitė (III kursas), Gustė Kripaitė (II kursas), Marija Žiemytė (IV kursas), Deva Bartninkaitė (IV kursas), Amelija Samusionokaitė (I kursas), Gabrielė Navickaitė (I kursas), Marijonas Verbel (I kursas), Aistė Radzevičiūtė (I kursas), Ugnė Bunevičiūtė.
Tekstilės meno ir dizaino katedroje III aukšte, VDA Naujieji rūmai (Malūnų g. 5, Vilnius), veiks iki gegužės 17 d.
Ilona Junevičienė: „Kai upės išneša ledus“
Šioje parodoje pristatomi kūriniai – tai jautrūs pasakojimai apie bundančioje gamtoje įžvelgtus pastebėjimus, gyvybės prasmingumą. Jų simbolinę nuostatą raiškiau padėjo atskleisti pasirinkta netradicinė analgamos degimo technika. Archainę japonų techniką dailininkė išbandė Gojaus kaime pas Dormantę ir Jurgį Penkinski bei Karmazinų slėnyje Beatričės Kelerienės įkurtame Anagamos Keramikos centre. Anagamos degimo metu, kūrinius degant 1300 C temperatūroje moliai ima lydytis, o kūrinių paviršiai pasidengia ugnies prisilietimų ženklais, paliekančiais įvairius spalvinius atspalvius bei išsilydžiusių ir sustiklėjusių pelenų faktūras.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gegužės 30 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2) veiks iki gegužės 13 d.
„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“
Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.
„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“
Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).
Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.
Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.
Marina Abramović: „Būties atmintis“
Ekspozicijoje išsamiai pristatoma Marinos Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Čia bus galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu. Menininkė planuoja dalyvauti atidarymo renginiuose, o Kauno „Žalgirio“ arenoje numatyta surengti specialų vakarą, skirtą susitikimui su ja. Specialiai šiai progai lietuvių kalba yra išleistas iki šiol išsamiausiai Marinos Abramović kūrybą pristatantis katalogas „Valytoja“ („The Cleaner“).
Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“ – svarbus meno renginys ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vienas iš parodos kuratorių Waclaw Kuczma (Lenkija) teigia, kad Marinos Abramović menas toks paveikus dėl jame slypinčios pasaulio vizijos ir fatališkų ateities nuojautų. Pasinėrimas į šios autorės kūrybą žiūrovui tampa dramatišku, magišku iššūkiu.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
„Būtybių tyrinėtojos kabinetas“
𝐓𝐚𝐢 𝟏–𝟗 𝐤𝐥𝐚𝐬𝐢𝐮̨ 𝐦𝐨𝐤𝐬𝐥𝐞𝐢𝐯𝐢𝐚𝐦𝐬 𝐬𝐤𝐢𝐫𝐭𝐚 𝐞𝐝𝐮𝐤𝐚𝐜𝐢𝐧𝐞̇ 𝐩𝐚𝐫𝐨𝐝𝐚, 𝐤𝐯𝐢𝐞𝐜̌𝐢𝐚𝐧𝐭𝐢 𝐧𝐞𝐢̨𝐩𝐫𝐚𝐬𝐭𝐮 𝐛𝐮̄𝐝𝐮 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐩𝐚𝐳̌𝐢𝐧𝐭𝐢 𝐬𝐮 𝐥𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐢𝐮̨ 𝐟𝐨𝐥𝐤𝐥𝐨𝐫𝐮 𝐢𝐫 𝐦𝐢𝐭𝐨𝐥𝐨𝐠𝐢𝐣𝐚, 𝐨 𝐭𝐢𝐤𝐬𝐥𝐢𝐚𝐮 – 𝐦𝐢𝐭𝐢𝐧𝐞̇𝐦𝐢𝐬 𝐛𝐮̄𝐭𝐲𝐛𝐞̇𝐦𝐢𝐬.
Edukaciją sudaro parodos lankymas su gidu bei po jo vykstantis kūrybinis užsiėmimas, skatinantis interaktyviai ir šiuolaikiškai tyrinėti mitologiją. Kūrybinio užsiėmimo turinys yra skirtingas ir pritaikytas pagal moksleivių amžių.
Pirmoji kelionės dalis skirta unikalios edukacinė parodos „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“ lankymui. Paroda kuria fikcinio personažo – Emilijos Gruodytės – naratyvą. Ji visą gyvenimą dirbo siekdama fiksuoti ir išsaugoti galimus mitinių būtybių egzistavimo įrodymus. Paslaptingos mokslininkės tyrinėjimų erdvėje pristatomos 9 lietuvių mitinės būtybės ir vienas tariamai iš Islandijos parsivežtas radinys.
Antroji dalis – dalyvavimas edukaciniuose užsiėmimuose, papildančiuose parodoje pristatomą medžiagą. Mitologijos ir tautosakos temų laukas – puiki terpė kelti klausimus apie praeities ir dabarties visuomenės skirtumus ir panašumus, mokslo, žinių keičiamą realybės suvokimą, emocinio intelekto lavinimo svarbą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki gegužės 14 d.
„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki liepos 10 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
„Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“
Parodoje pristatomos tarpukario šviesuolių šeimos ir atskleidžiamos žinomų to meto Lietuvos šeimų istorijos. Dabartiniai Venclauskių namai-muziejus anksčiau priklausė garsiesiems šiauliečiams Stanislavai ir Kazimierui Venclauskiams – aktyviai, visuomeniškai tarpukario inteligentų šeimai, tad į jų namus atkeliauja jų pačių ir jų amžininkų gyvenimą atspindinti paroda. Kaip sako parodos rengėjai, „inteligentų šeima – tai veikliausia to meto visuomenės ląstelė, savo veikla ir gyvenimo būdu kūrusi standartus įvairiose gyvenimo srityse. Jei tautinis ir pilietinis inteligentų susivokimas yra gana plačiai aptartas filosofų ir istorikų, tai kasdienybės istorija vis dar laukia savo tyrinėtojų. Ši paroda yra nedidelis bandymas pažvelgti į privačią lietuvių inteligentų namų erdvę ir patyrinėti materialiosios kultūros elementus. Kokie šeimos rate buvo valstybės vyrai ir moterys, kaip jie derino atsidavimą Tėvynei, tautai, savo darbui ir šeimai, kaip jie auklėjo vaikus, kokius tikslus jiems kėlė, kokius lūkesčius į juos dėjo – daugybė klausimų, į kuriuos sunku vienareikšmiškai atsakyti.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki gegužės 29 d.
„Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“
Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX–XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tie kiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Tačiau tų kitų visuomeninis statusas ir vaidmuo istorinėje perspektyvoje visada išlikdavo nereikšmingas, antraplanis. Savi, bet kiti. Didžiųjų istorijų iškelti ir visuomenės kultūrinėje atmintyje dominuojantys reiškiniai, ideologizuotos atrankos principais pagrįsti ir paskleisti romantizuoti vaizdiniai, archetipų įprasminimas į paraštes nustūmė kaimo socialinę realybę. Išskleidžiant trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, apeliuojama į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę. Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gegužės 31 d.
Patricija Gilytė: „Krašto kraštai“
Menininkė kuria užvaldydama muziejaus erdves: kiekviena nauja erdvė reikalauja naujos koncepcijos ir naujo apmąstymo. Prano Domšaičio galerijoje ji kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija. Šie darbai kuriami ant lietuviškojo kultūros paveldo pagrindo, kuris naujai perteikiamas vizualinėmis priemonėmis ir perduodamas medijomis. P. Gilytė naujai apmąsto ne tik parodinę erdvę, bet ir vietą.
„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis. Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P. Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį – kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki liepos 31 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Kurdamas fotografijų ciklą „Tai, ko nebebus“ ir ieškodamas įsimintinų, iškalbingų kadrų, šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų. Pats autorius šį ciklą vadina asmenine sentimentalia kelione, nusidriekusia per įvairias Lietuvos vietoves – Plungės, Šalčininkų, Ukmergės, Elektrėnų, Anykščių, Kazlų Rūdos, Pasvalio ir kitus rajonus.
Iškalbinga ir vizualiai turtinga paroda įtraukia lankytojus ir kviečia leistis į kelionę po lietuvišką kaimą. Šalia puse šimto eksponuojamų fotografijų, pateikiamas žemėlapis su pažymėtu nukeliautu maršrutu, įvairūs artefaktai surinkti fotografinės kelionės metu, sutiktų žmonių citatos ir netgi fotografo keliavimo priemonė – mopedas. Specialiai parodai parfumerė Laima Kiškūnė sukūrė kvapą, dvelkiantį reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs parodoje pristatomas nuotraukų ciklas „Tai, ko nebebus“ pateko į prestižinį „Leica Oskar Barnack Award“, į tarptautinių fotografijos konkursų „ZEISS Photography“, „Lens Culture“, „The Royal Photographic Society“ parodų finalininkų gretas. Buvo pristatytas „The British Journal of Photography“.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140 , Šiauliai) veiks iki gegužės 22 d.
„Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“
Tai paroda, kurioje leidžiamasi į pažintį su viena ryškiausių meno krypčių – impresionizmu. Parodoje – artimesnis žvilgsnis į K. Monė, V. van Gogo, A. Renuaro ir kitų žymiausių impresionistų kūrybą ir gyvenimą. Kolekcijoje – 21 pertapytas 10-iems žymiausių impresionistų kūrinys. Sertifikuoti, originalaus dydžio, aliejine tapyba ant drobės atlikti kūriniai.
Ši paroda yra edukacinio pobūdžio, kurioje ne tik pateikiami dailės kūriniai, bet ir sukurta pagrindinę temą papildanti aplinka. Pravėrus parodos duris patenkama į tam tikrą impresionistinį vaizdinį – žaliuojančią gamtos oazę, kurią taip dažnai savo darbuose vaizduodavo impresionistai. Toliau seka ekspozicijų salė, kurioje skamba prancūziška muzika, paveiksluose vaizduojamas įsisiūbuojantis Paryžiaus miesto ir kavinių šurmulys, šokiai. Parodoje vaizduotę žadina kvapai, garsai, gamtos instaliacijos, vaizduojama laikmečio dvasią sustiprina dokumentiniai kadrai iš XIX a. Paryžiaus. Leidžiamasi į kelionę po vis skirtingas paveikslų įkvėptas aplinkas: ankstyvą rytą gamtos apsuptyje, Paryžiaus kavinių ir miesto šurmulį ar muzikos ir šokio sūkurį. Paroda suskirstyta etapais: rytas, diena, vakaras, naktis. Etapus papildo aromaterapeutės išskirtinai šiai ekspozicijai sukurti kvapai. Paroda patiriama pasitelkus savo pojūčius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 5 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“
Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas.
Tarptautinėje parodoje rodoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos.
Paroda skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
Andrew Mikšys: „Baxt“
Parodoje pirmą kartą pristatomos naujausios menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“.
A. Miksio fotografijų serija atskleidžia romų bendruomenės įvairialypiškumą, ją sudarančias individualias asmenybes. Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
„Mados dizaino pasakojimai“
Paroda praskleidžia VDA Mados dizaino katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar. Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas.
Panemunės pilyje (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki birželio 1 d.
„Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“
Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais per liaudies meno artefaktus.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gegužės 15 d.
„Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“
M. Brenneris buvo žinomas ir labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė. Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
