Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. spalio 15 d. 13:53
Savaitės parodų kalendorius
Spalis 14 - 20
„Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“

Pats menininkas teigia: „Ši vaizdinių serija daugeliu atvejų yra studijoje skenuoti ar perfotografuoti pamesti žmonių daiktai, rastos šiukšlės, pamiršti seni eskizai, juodraščių liekanos, dūlančios kūrybos archyvuose, atvirukų nuoplėšos, negatyvai, kiti pavieniai objektai – tiek fiktyviai sukonstruoti, tiek rasti buityje, gamtoje – sąmoningai atrinkti ir atrūšiuoti jie virsta gyva, kalbančia fotografija. Nors tokia vizuali tarpusavyje nesusijusių objektų dokumentacija gali pasirodyti apie nieką, visgi savo estetine išraiška, kuriama nuotaika, absurdo humoru ir vaizdiniais sąmojais emocionaliai paveiki fotografija paliečia žiūrovą savo metaforomis tarp eilučių – kaip gera poezija.“
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki lapkričio 9 d.

„200 batų – 700 metų“

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi trečiadienį, spalio 16 d., 18 val. atidaro tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki vasario 9 d.

„Nuo juoda iki balta“

Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“, parodoje „Nuo Juoda iki Balta“, eksponujami 24-ių Lietuvos ir Juodkalnijos menininkų darbai  „juoda – balta“ tema. Šią temą menininkai laisvai interpretavo tik su viena sąlyga – meno kūrinyje autorius turėjo išsiversti asketišku, tik juodai baltu raiškos būdu.
Galerijoje „Akademija“ veikia iki spalio 26 d.

Rimanto Revinsko akvarelės darbų paroda

Nuo 1978 metų Valstybiniame dailės institute įgijęs landšafto architekto specialybę, karjeros kelią Rimantas pradėjo kaip architektas, o vėliau – ir dailininkas. Nuo 2012 m. savo tapybos darbus jis spėjo pristatyti tiek Lietuvos, tiek užsienio galerijose. R. Revinskas yra menininkų klubo „Plekšnės“ narys, toliau užsiima architektūra bei lieja akvareles. Ši paroda – tai kitoks Vilniaus bei Užupio veidas. Akvarelės spalvomis atsiskleidžia tarsi lietuje sustabdyti žmonių gyvenimo momentai, miesto architektūra ir atmosfera.
„Galeroje“ veikia nuo spalio 15 d.

„Nuo juoda iki balta“

Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“, parodoje „Nuo Juoda iki Balta“, eksponujami 24-ių Lietuvos ir Juodkalnijos menininkų darbai  „juoda – balta“ tema. Šią temą menininkai laisvai interpretavo tik su viena sąlyga – meno kūrinyje autorius turėjo išsiversti asketišku, tik juodai baltu raiškos būdu.
Galerijoje „Akademija“ veikia iki spalio 26 d.

„Dykumos vėjas“

„Dykumos vėjas“ – tai atskiroje galerijos erdvėje eksponuojama žymaus, pasaulyje pripažinto lietuvių stiklo menininko, studijinio stiklo studijos „Glasremis“ įkūrėjo ir tarptautinio meninio stiklo simpoziumo „Glass Jazz“ organizatoriaus Remigijaus Kriuko solinė instaliacija. R. Kriuko kūrybos pagrindas – sudėtingų technologinių niuansų išpildymas, kūrėjo galimybių dirbant su itin sudėtinga ir kaprizinga karšto stiklo medžiaga persvarstymas.
Galerijoje „Arka“ veikia iki lapkričio 7 d.

„Faximilinis dievas“

Paroda „Faximilinis dievas“ skirta apmąstyti skirtumą tarp originalo ir kartotės; patyrinėti, kaip kartotę veikia jos perdirbiniai, kokią įtaką mūsų kasdieniam patyrimui daro fiktyvūs atvaizdai, po kurių įvairiais mimetiniais pavidalais paslepiama pati Tikrovė. Mes patys kuriame ir pasirenkame iliuziją, kuria norime tikėti. Paroda provokuoja paradoksu: šiuolaikybėje ne žvilgsnis priklauso nuo (at)vaizdo, o (at)vaizdas paklūsta žvilgsniui, t. y. žvilgsnis kuria atvaizdą ir jį valdo. Taigi, prisipažinkime, kokį pasaulį regime.
Galerijoje „Arka“ veikia iki lapkričio 7 d.

„GlassJazz“

Gyvais improvizacijų saitais susijungė stiklo menininkai iš Čekijos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, JAV, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Kinijos, Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Islandijos, Baltarusijos, Prancūzijos, Belgijos ir Lietuvos bei lietuvių džiazo meistrai. Siekdami praplėsti simpoziumo ribas ir sampratas, organizatoriai į projektą integruoja ir kitas meno sritis: lazerių šviesomis žiūrovus stebino pirotechnikos ir fejerverkų profesionalai „Blikas“, į trečiajį kūrybinį vyksmą įsiliejo žinomi poetai – Elvyra Pažemeckaitė, Dainius Dirgėla ir jaunieji rašytojai, literatūros mylėtojai – Panevėžio moksleiviai. Simpoziumo metu atviroje studijoje auditorija galėjo iš arti pamatyti kūrybinį procesą, kurį dokumentavo žymūs fotomenininkai ir video kūrėjai.
Galerijoje „Arka“ veikia iki lapkričio 7 d.

„Nevilniečiai“

Esminė projekto idėja – ieškoti šalies provincijoje talentingų autorių kūrinių, ir pristatant juos Vilniuje, suvokti, ar egzistuoja kultūrinis endemizmas Lietuvoje? Endemizmas gamtoje, tai gyvybės rūšių prisitaikymas gyventi geografiškai izoliuotose erdvėse, pavyzdžiui salose, ežeruose, senose pelkėse. Ar kartais nujaučiama Vilniaus auditorijos reakcija į provincialų kūrybą nėra vilnietiško kultūrinio endemizmo išraiška? Ar Vilnius atpažįsta savo kūrybines šakneles provincijoje?
„Medalių galerijoje“ veikia iki lapkričio 6 d.

Matas Janušonis: „Vidinis kiemas“

Vidinis kiemas“ – tai daugiau būsena, kurioje jausmai, prisiminimai bei vizijos randa savo tvarką ir vietą. Čia jautiesi ramus ir viską dėlioji kaip tik nori, nevaržomai ir nekreipdamas dėmesio. Tai kontrastas tam fasadiniam – visiems matomam reprezentaciniam kiemui, kuriame dažniausiai būna svarbu, kaip atrodai iš šalies.

Mano kūriniuose persipina reprezentacinių, kičinių papuošimo detalių, apskritai vaizdų naudojimas, ir mano formalūs komentarai apie tai. Tarsi filtruoju masinio vartojimo įvaizdžius, transformuoju juos iki tokio pavidalo, kuris tiktų „pasidėti“ į mano vidinį kiemą. Pasižiūri, kaip tai dera su jau esančiais kieme daiktais, jauti kokias nors sąsajas, tęstinumą.
„Meno nišoje“ veikia iki spalio 31 d.

„Kerinti molio galia“

Kauno „Dailės“ kombinato keramikos skyriaus mažo tiražo keramikos paroda.
„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia nuo spalio 12 d.

Festivalio „Gaida 2019“ ir Nacionalinės dailės galerijos projektas

2019 m. festivalis „Gaida 2019“, bendradarbiaudamas su Nacionaline dailės galerija, pristato naujų audiovizualinių kūrinių programą. Du kūrinius šiai programai pateikė Niujorke gyvenantis vizualiųjų menų kūrėjas Žilvinas Kempinas ir Milane gyvenanti kompozitorė Justė Janulytė. Šie Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija įvertinti menininkai parengė bendros kūrybos audiovizualinius darbus SKYCITY ir WAVES – festivalyje „Gaida 2019“ pristatomos jų pasaulinės premjeros.
„Nacionalinėje dailės galerijoje“ veikia iki spalio 19 d.

„GRADVILOS. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki sausio 12 d.

„Baltos kandys“

Visus „Baltų kandžių“ kūrinius, medžiagiškus ir medialinius, lydimus judesio, garsų, kaip ir sustingusius, vienija ypatingas intymumo ir viešumo derinys. Tekstilės magija menininkėms slypi jos tradicijos nepertraukiamume. Iš čia ir tekstilės kūrimo kaip tėkmės įvaizdis. Tėkmės įvaizdžiui sustiprinti pasitelkiami ir laiko fenomeną eksploatuojantys menai: performansai, akcijos, video filmai, fotografijos ir galiausiai centrinis eksponatas – interaktyvi instaliacija „Suktinis“. Vaizdų tėkmė čia sukasi ratu ištirpdydama erdvės ir laiko ribas. Iš tekstilės ir judesio kuriama efemeriška, spalvinga ir džiugi patirtis.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki lapkričio 3 d.

Vaida Tomaševičiūtė: „Moters kūnas“

2017 m. tapusi mama parodos autorė išgyvena transformacinę būseną ne tik, kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito, dar bejėgio mylimo mažo žmogaus, parengimą gyvenimui. Kartu, tai neišvengiamai sąlygojo kūrybą – jos galimumą ir temą. Bandydama neprarasti kūrybos (galimybės kurti, dalyvauti projektuose, rezidencijose, kas yra itin svarbus aktyviam menininkui(-ei) momentas, kaip dvasinės žaliavos gavimas – būnant naujose vietose, pažindinantis su naujomis kultūromis, žmonėmis, gaunami stiprūs (ir būtini) kūrybiniai impulsai – autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenka Clayton, kurios metu siekė suvokti, rasti galimybes nedaryti pertraukos kūryboje, išsigryninti galimus veiksmus, priemones, būdus ją tęsti. Įsigilinusią į šiuolaikinės menininkės mamos temą, Lenka Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiūriu) meno institucijas, menininkų rezidencijų programas, ir tai yra viena jos kūrybos temų.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki lapkričio 9 d.

„10+10=20“

Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga e.V. ir galerija „Meno parkas“ (Kaunas) sėkmingai bendradarbiauja jau 20 metų. Per šį laikotarpį buvo įgyvendinta daugybė bendrų parodų ir projektų. Abiejų šalių menininkai dalyvavo organizuotuose tarptautiniuose simpoziumuose, o vykę abipusiai vizitai, menininkų susitikimai ir diskusijos leido užmegzti glaudžius ryšius tarp dviejų asociacijų. Projektas „10+10=20“ apibendrina šį bendradarbiavimo laikotarpį ir pristato tris parodas, dvi iš jų organizuotos Vokietijoje (Miunsteris / Enniger), o viena Kaune. Parodose dalyvauja po dešimt menininkų iš abiejų šalių ir pristato tapybos, skulptūros darbus, instaliacijas, videokūrinius.

Parodoje pristatomi menininkai: Doris Kaiser, Suse Wiegand, Edgar Eubel, Jan Holthoff, Jutta Engelage, Heiner Geisbe, Timm Ulrichs, Elly Valk-Verheijen, Erich Krian, Annette Wimmershoff, Agnė Jonkutė, Milda Gailiūtė, Aušra Andziulytė, Marija Griniuk, Arūnas Vaitkūnas (1956-2005), Alfonsas Vilpišauskas (1945-2015), Tomas Vosylius, Robertas Antinis, Eimutis Markūnas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki lapkričio 9 d.

„Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“

Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dinastiją. Ši paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
„Chaimo Frenkelio viloje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Neringa Poškutė-Jukumienė: „In Gold We Trust“

Dažnas žiūrovas pasenusių juvelyrikos terminų vartojimo nesureikšmina, o ir supratimas apie galimus kitus suvokimo būdus keičiasi ar yra įgyjamas tik nuolat save edukuojant. Tačiau turiu įspėti: Jūs kviečiami ne į „vitrininės“ juvelyrikos parodą. Čia būsite kviečiami mąstyti, matyti, girdėti, nors kai kas, iš pirmo žvilgsnio, Jums bus atpažįstama. Auksas. Taip, tiesa. Parodoje vienu iš ryškiausių akcentų pasirinktas AUKSAS. Jo vertė pasaulio biržose, o ir šiaip viskas, kas sukurta iš aukso, nekvestionuojamai mena turtą ir prabangą. Visuotinis slapstymasis už pseudonimų ir šių dienų žiniasklaidos fake news mus atveda į akistatą su savimi ir su „auksu“, kad ir kas tai būtų.
„KKKC“ veikia iki lapkričio 10 d.

Pietro Finelli: „Noir Time“

Parodoje „Noir Time“ Pietro Finelli, remdamasis noir kino struktūra ir estetika, perpina tapybą ir noir kino kadrus taip, kad tampa nebeaišku – kur baigiasi filmas ir prasideda tapyba, ir atvirkščiai. „Noir Time“ tyrinėja šią jungtį tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tarsi veiksmas vyktų mūsų mieste ir kiekvieno mūsų sąžinėje. Finelli, kiekvieną filmo kadrą papildęs iliustruotu vaizdu, analizuoja, kaip šios konotacijos, užklupusios metropolijos vyrus ir moteris, atveria gyvą nervą žmonių santykių srityje.
„KKKC“ veikia iki lapkričio 10 d.

Jolita Levčenkienė: „Tos akys...“

Personalinė tapybos darbų paroda.
„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki lapkričio 9 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 23 d.

„Daugiau yra daugiau II“: šiuolaikinis slovakų stiklo ir keramikos dizainas

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus.

Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė – ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 24 d.

Tomas J. Daunora-Gobis: „Salve“

Parodinėje salės erdvėje dominuoja keramikos darbų kompozicijos. Terakotinės detalės laužyta ir trūkinėjančia linija brėžia erdvinį kontūrą. Jis yra ir skiriantis, ir jungiantis atskiras parodos dalis molinių segmentų konstruktas. Kai kurios šio konstrukto dalys yra ir mano, ir degimo liepsnos labiau dekoruotos, taip sudarydamos atskirų kūrinių įspūdį. O kitos dalys yra kaip ritminis foninis kontekstas mažesniems keramikos objektams.

Čia demonstruojami ir funkcionalių keramikos daiktų (arbatinių ir kt.) skulptūriniai prototipai, kurie turėtų priminti profaniškos būties trivialumą. Tačiau ir juose matau monumentalius, architektoniškus tūrius, kurių vaizdo visumą maksimaliai apibendrinu. Man svarbi konstruktyvi, lakoniška vaizdo struktūra, kompaktiški siluetai, santūri „žemės“ spalvų gama (darbai neglazūruoti), suteikianti kūriniams archainės įtaigos ir pirmapradžio rūstumo, kurį pagyvina ir atsitiktinės faktūros.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Jolanta Mikulskytė: „Vis drumstas vanduo“

Parodoje autorė eksponuoja estampinės grafikos kūrinius: akmens litografijas, fotopolimerus, ofsetines litografijas. Dalis parodoje eksponuojamų kūrinių buvo sukurti Salzburge (Austrija), kiti – Vilniuje.

Kelis pastaruosius metus J. Mikulskytė kūrybą ir meninį tyrimą glaudžiai sieja su povandenine būsena: nardymu, slėginiais pakitimais, gyvūnija, biologija, artefaktais. Menininkė domisi, kaip kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis, veikiant vandens stichijai. Parodos pavadinimas „Vis drumstas vanduo“ – tarsi replika į globalius pakitimus, pavojingas būsenas, bet labiau akcentuojant „vandenį“ – kaip žmogaus po vandeniu tyrinėjimo atvejį, pakitimus, tiek fizinius, tiek psichologinius išbandymus ir atradimus.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki spalio 19 d.

Daiva Linauskaitė-Kupstienė: „Lietaus subtitrai“

Šioje parodoje dominuoja abstrakcijos, nors dailininkė nesislepia už jų, yra sukūrusi nemažai paveikslų, kuriuose vyrauja figūratyvas, realistinis vaizdavimas. Beje, iš parodos darbų matyti  D. Linauskaitės-Kupstienės vidinė ištikimybė vaikystei –  ir čia nemažai oranžinės, mėlynos spalvų, kurias praturtindama gamtos paletės subtiliais atspalviais, nutekėjimais, ji sukuria suabstraktintus, gamtoje pamatomus/išvystamus vaizdus bei reginius,  panardinančius į meditatyvines būsenas, rimtį bei susikaupimą. „Man svarbu, kad žiūrovas mano paveiksluose rastų kažką šviesaus, gero, bent jau nusiraminimą, – teigia dailininkė, sąmoningai nekurianti „sunkių“ darbų, – būtų smagu jeigu paveikslas taptų tarsi nedideliu langu į gamtą, kurioje bet kokiu metų laiku ir bet kokiu oru būna gera.“
„Pylimo galerijoje“ veikia iki spalio 19 d.

Arūnė Tornau: „Netvarios būsenos“

Šioje parodoje eksponuojami pastarojo dešimtmečio tapybos darbai, kelios instaliacijos ir mediniai skulptūriniai objektai, sukurti apie devyniasdešimtuosius metus. Dailininkei itin svarbus asmeniškas emocinis jos kaip moters kūrėjos žvilgsnis. Savo kūriniuose ji permąsto mirties kaip gamtos ciklo, kaitos, transformacijos, nykimo temą. Asmeniniai išgyvenimai sustiprina emocinį šių temų suvokimą, priverčia abstrahuoti esmines egzistencijos tiesas – laiko, amžinybės klausimus, vienos materijos virsmo kita, pradžios – pabaigos sąvokas.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki spalio 22 d.

Rita Ruškytė, Vita Žabarauskaitė: „Stichijos“

Vita Žabarauskaitė – šiaulietė dailininkė, pedagogė, iliustratorė, poetė. Kasmet surengia dešimtis parodų ne tik Šiauliuose, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nuolatinė tarptautinio dailės festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ dalyvė. Daugiau kaip tris dešimtmečius dirba Gegužių progimnazijoje dailės ir technologijų mokytoja metodininke. Surengtų parodų skaičius artėja prie 200. Iš jų daugiau nei 100 – personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Latvijoje). Kūrinių yra įsigiję Austrijos, Vokietijos, JAV, Izraelio, Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkai.

Rita Ruškytė – Respublikinės Šiaulių ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėja, Nusipelniusio gydytojo garbės ženklu įvertinta medikė. Gydytojos kelionės prasidėjo jaunystėje, kai galimybės leido važinėtis tik po Sovietų Sąjungos kraštus.  Fotografijos ir atostogos – neatsiejama medikės gyvenimo dalis. Jau apkeliauta pusė pasaulio. Savo atostogas moteris padalina į dvi dalis, tad ir į keliones išvyksta du kartus per metus. Ypač įsiminė kelionės į Naująją Zelandiją, Peru, Islandiją, aplankytas Tibetas,  Kenija, Tanzanija, Indonezija. „Lankantis egzotiškose šalyse ir nuotraukoje užfiksuoti egzotinį vaizdą – daug lengviau“, – sako medikė, nuotraukoje sustabdanti unikalius gamtovaizdžius, tų kraštų gyventojus.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki spalio 21 d.

Raimondas Daukša: „Bluebird“

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
Galerijoje „Si:said“ veikia iki spalio 18 d.

„Tauragno ežero spalvos“

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
„Tauragno krašto muziejuje“ veikia iki gruodžio 1 d.

„Didžioji gatvė“

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe. Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki sausio 12 d.

Violeta Bubelytė: „Monospektaklis kitaip“

Naujausi darbai šiek tiek neryškūs, tarsi būtų fotografuota rūke. Matyt, menininkė nenori išryškinti kiekvienos odos poros, kiekvienos raukšlės ir nelygumo. Bet ji ir nesislepia, nes neturi dėl ko. Proporcingas kūnas vis dar yra gražus ir jausmingas. Naujausiose savo nuotraukose Bubelytė yra gyva, judri, triukšminga. Emocijos verda ir menininkė nebelaukia kritikos, kad sužinotų, apie ką kalba, – ji pati siūlo interpretaciją. /../ Šios monodramos pasakojimas nėra linijinis, o herojė vienu metu atlieka daugybę vaidmenų. Literatūrinis aspektas gali stulbinti žiūrovus, pripratusius atskirai žiūrėti į Bubelytės atspaudus ir portretus. Kita vertus, ar menininkė nuo pat pradžių nesiūlė žiūrėti į paskesnes nuotraukas, sudėlioti jas vieną šalia kitos, ieškoti analogijų, santykių, panašumų ir skirtumų? Bubelytė reikalauja kantrybės. Jos registracija yra nuolatinė, tačiau lėta ir atsargi
„Prospekto galerijoje“ veikia iki spalio 26 d.

Grafiko Broniaus Leonavičiaus darbų paroda

Daugiau nei šimtas apipavidalintų knygų, nepaprastu grakštumu ir dėmesiu detalei išsiskiriantys grafikos, tapybos, kaligrafijos bei skulptūros darbai, sužavėję ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Norvegijos, Prancūzijos, Rusijos žiūrovus. Visa tai B Broniaus Leonavičiaus (g. 1933) kūryba. Parodą sudaro dvi dalys: „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Parodos veikia iki lapkričio 10 d.

„M. K. Čiurlionio kelias – Krymas“

Lankytojams pristatomi tapytojų Ausmos Bankauskaitės, Violetos Juodzevičienės, Linos Drižiūtės, Modesto Malinausko, Evos Pohlkes ir Gintauto Vaičio meno kūriniai, inspiruoti plenero, vykusio 2013 m. spalio 12–25 dienomis Kryme, Ukrainoje.

Plenero „M. K. Čiurlionio keliais – Krymas“ metu Kauno dailininkai kūrė tose vietose, kuriose kadaise lankėsi vienas žymiausių Lietuvos menininkų. Parodoje eksponuojamais peizažais dailininkai suteikia mums unikalią progą apžvelgti ir pajusti tas vietas, kurias regėjo ir kuriomis kvėpavo Lietuvos genijus.
„M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje“ veikia iki lapkričio 20 d.

Petras Stauskas: „Tarp tapybos ir tarnybos“

P. Stauskui, savaip suvokusiam istorijos vyksmo esmę, patyrusiam ir 1941-jų tremtį, ir priverstinį dalyvavimą II Pasauliniame kare, vienu reikšmingiausių darbų tapo muziejaus kaip nonkonformizmo užuovėjos kūrimas. Tuo pačiu metu čia vykdavo oficioziniai renginiai ir dirbo ar slėpdavosi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, lietuvių kultūrai nusipelnę Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, Adelbertas Nedzelskis, Povilas Karazija, Pranciškus Porutis, Bronius Petrauskas, prof. Tadas Petkevičius, iš direktoriaus pareigų atleistas P. Galaunė ir daugybė kitų sovietams nepatogių asmenų. Stausko apdairaus ir toliaregiško mąstymo dėka Čiurlionio muziejus tapo savita galimybių sistema, padėjusia ne tik išsaugoti vertingas kolekcijas, jas gausinti, bet ir atrasti naujas eksponavimo erdves. Jam vadovaujant pastatytos dvi naujos galerijos, atidaryti filialai Kaune (Pažaislio architektūrinis ansamblis, Vitražo ir skulptūros galerija Sobore, Keramikos muziejus Kauno rotušės rūsiuose, A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus), taip pat Druskininkuose, Jurbarke, o Kaunas buvo įgijęs „muziejų miesto“ vardą.
„Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki spalio 20 d.

Leonora Kuisienė: „Duoklė mūzoms“

Tai ketvirtoji autorinė knygrišės paroda, kurios tema sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Vis dėlto pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.
„Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki sausio 5 d.

Ingryda Suokaitė, Rolandas Helmeris: „Abstraktu – geometriška – konkretu“

Garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius autoriai dovanoja Lietuvos dailės muziejui, taip papildydami išeivijos dailės rinkinius išties vertingais šiuolaikinio meno darbais.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Koenraad Dedobbeleer: „As Long As it Is Striven after, it Goes on Expanding“

Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis buvo suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkaskelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa būdą panaudotidaug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei grąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – tai Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir savo kuratorine ir pedagogine veikla.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 6 d.

Eriko Frydenborgo dėžė Normano Laicho darbui

Parodos pavadinimas norodo į 1981-aisiais metais sukurtą Martino Kippenbergerio kūrinių seriją Lieber Maler, Male Mir (liet. „Mielas tapytojau, tapyk mane“). Menininkas pasamdė profesionalų afišų tapytoją vardu Werneris nutapyti keletą didelio formato portretų, kuriuose vaizduojamas pats Kippenbergeris. Nors Kippenbergeris pripažino Wernerio indėlį į šį projektą, tačiau nieko daugiau, išskyrus jo pirmąjį vardą, apie jį nėra žinoma. Nebūtų nuostabu, jei pasirodytų, kad Werneris tėra išgalvotas personažas, tačiau jis įkūnija figūrą žmogaus, kurio darbas, įdėtas bendradarbiaujant su garsiu menininku, bendru sutarimu yra laikomas vieša paslaptimi. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į įvairius tokio bendradarbiavimo atvejus bei siekiama atskleisti mitus kaip meno kūriniai yra sukuriami, bei struktūras, kurios šiuos mitus palaiko gyvus
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 3 d.

Gintautas Trimakas, Vytautas Razma: fotodialogas „Dubliai“

Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“. 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki lapkričio 3 d.

Nagis Rytis Baltušnikas: „WC TV | I dalis. Troškimai“

Parodoje pristatomas monumentalios mozaikos ciklas gimė iš tikrų piešinių. Tai – senieji WC peizažai. Pasak menininko, sovietiniais laikais viskas buvo draudžiama. Vienintelė vieta, kur galėjai turėti privatumą, buvo WC. Anų laikų WC – tai ištisi grafičio lobynai: nuo troškimų iki deklaracijų.

Taip jau nutiko, kad parodos autoriui nepavyko jų nufotografuoti, nors ne kartą kalbino fotografus (tada išmaniųjų nebuvo). Kai kuriuos grafičius saugumiečiai naikindavo. Taip Gedimino stulpus paversdavo namuku su dūmais, dvigubą kryžių – „klasėmis“ ir t.t. Erotinių temų nelietė. „Dabar bandžiau ieškoti internete, bet nieko panašaus jau nėra. Tie skauduliai išnyko su epocha, tad mano darbai daugiau istoriniai nei meniniai“, – sako parodos autorius.
„Kauno paveikslų galerijoje“ veikia iki lapkričio 3 d.

„Mūsų asmenukė“

Ką jie visi sako šiais pasiutusiai greitais laikais? Ar (auto)portretu galime papasakoti ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę? (Auto)portretas atspindi santykį tarp vaizduojamo objekto ir autoriaus. Jame menininkas ne tik atskleidžia intymių asmeninių detalių, tačiau ir pavaizduoja konkrečią gyvenimo akimirką. Portretas – būdas parodyti, kaip žmogus keičiasi. Parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia personažų charakterius, pasakoja istorijas, netgi išsako protestą ir perteikia šiuolaikinės visuomenės nuotaikas. Visi darbai vienaip ar kitaip susiję su žodžiu „pokytis“ ir įvairiomis jo prasmėmis: transformacija ir metamorfoze, mūsų reakcijomis į išorinį pasaulį, skirtingų kultūrų poveikiu žmogaus elgesiui, savojo „aš“ interpretacija. Šiuolaikinei menininkų kartai portretas – galimybė pabrėžti vaizduojamo asmens kultūrą ir socialinę aplinką, nulemiančią žmogaus išskirtinumą bei savitumą.
„MO“ muziejuje veikia iki lapkričio 17 d.

Jonas Rustemas: „Veneros gimimas“

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!