Kaukės | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Dar ne taip seniai, retoriškai paklausus, kas atliks vieną ar kitą darbą, dažnai galima buvo susilaukti atsakymo: „Puškinas“. Taip buvo dėl to, kad trisdešimt septynerių miręs poetas, parašęs unikalių kūrinių, visiems laikams išgarsinusių Rusiją, tapo rusų poezijos simboliu. Jo kūriniai neatsiejami nuo gamtos. Tad važiuoti į Markučius, į literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų klausytis Antono Čechovo atrodė keista: toje erdvėje pamąstymų apie Puškiną užtektų, norėtųsi išgirsti būtent jo tekstus. Tačiau režisierius Tadas Montrimas, grįžęs iš Rusijos, kur tęsė mokslus (pradžia – Muzikos ir teatro akademijoje pas Joną Vaitkų), pirmąjį spektaklį kurdamas Lietuvos rusų dramos teatre, pasirinko būtent studijų metu apmąstytą Čechovą ir jo „Dėdę Vanią“ nusprendė pastatyti Puškino namuose.

Markučius žino visi, bet namo istoriją būtina trumpai priminti, nes Montrimo autentiškumo siekiui svarbią reikšmę suteikė būtent pasirinkta erdvė. Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus įsikūręs istorinėje aplinkoje, kurios ištakos siekia net XIV a. Kad ten būta didikų, galima spręsti, nuo kalno patyrinėjus reljefines terasas, kurios būdingos prašmatnių dvarų savininkams. Tokiu būdu ant kalno susiformuoja ypatinga aura, medžių tolygūs nuolydžiai leidžia atsiverti gražiems vaizdams į tvenkinius. Kai po kurio laiko, 1867 metais generolas inžinierius Aleksejus Melnikovas nusipirko Markučius, ant to kalno pastatė dviejų aukštų vasarnamį.

Istorija tęsėsi, siūlo galas nuvedė iki Puškino: Melnikovo dukra Varvara ištekėjo už Puškino jaunesniojo sūnaus Grigorijaus ir 1899 metais, pardavę Rusijos imperatoriškajai akademijai priklausantį dvarą Michailovskoje, Puškinai persikėlė į Markučius. Į šį namą jie atsivežė kai kuriuos autentiškus Aleksandro Puškino daiktus.

Istorijos pabaiga labai pamokanti: Varvara prieš mirtį 1935-aisiais savo testamente surašė, kad „Markučių sodybos gyvenamasis namas negali būti parduotas ar išnuomotas, kad čia turi būti saugomas didžiojo poeto A. Puškino atminimas ir kad Markučių sodyba visuomet turi tarnauti kultūros ir švietimo tikslams.“

Tolimesni Lietuvos istorijos įvykiai buvo labai dramatiški, bet akivaizdu, kad sovietai, stengdamiesi surusinti Lietuvą, vien dėl to nesunaikino šios istorinės vietos ir 1948 m., pačiais žiauriausiais Lietuvai laikais, čia lankytojams buvo atvertos muziejaus durys. Taip, „per netyčią“, Puškino autentiški pėdsakai išliko iki šių laikų.

Taip ir Puškinas atkeliavo iki Montrimo. Tiksliau, Montrimas mums pasiūlė du viename: autentiškuose namuose kuo autentiškiau pristatyti kitą rusų genijų – XX a. pradžios naujosios dramos vieną ryškiausių atstovų Antoną Čechovą (1860–1904).

Nors dauguma lietuvių nemėgsta nei Puškino, nei Čechovo (tą stebiu jau trisdešimt metų), mūsų unikalių režisierių dėka šie kultūringiausios Rusijos atstovai priartinti prie lietuvių publikos.

Dramos „Dėdė Vania“ (1896), kaip pats Čechovas įvardino, „keturių veiksmų scenos iš kaimo gyvenimo“, veiksmo vieta – Serebriakovo dvaras. Tad vargu ar Vilniuje yra autentiškesnė vieta, kurioje galėjo būti suvaidintas šis kūrinys.

Režisierius kūrė imersinį (įtraukiantį, interaktyvų) teatrą, galvodamas, kad šis teatro žanras Lietuvoje mažiau pažįstamas. Bet teatras yra toks žiaurus, kad jo jokiais žodeliais neapkabinsi – yra teatras arba jo nėra. Tuo labiau, kad mūsų mažoje Lietuvėlėje tokio teatro pavyzdžių buvo ne vienas. Ryškiausias ir paveikiausias – „Eglė žalčių karalienė“, kuri 2016 metais kelis kartus buvo suvaidinta Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Ši Oskaro Koršunovo pasiūlyta „pragaro“ versija atidarė ir uždarė visas įmanomas tokio žanro variacijas. Visa kita galima vadinti mažais bandymais.

Tačiau šiame kontekste Tadas Montrimas labai tiksliai papildo Koršunovą, nes jis, siekdamas to paties – aktorių ir žiūrovų išskirtinio santykio – panaudojo ypač reikalingą segmentą – kaukę. Ją griežtai turi dėvėti kiekvienas, atėjęs į šį spektaklį. Nors man, dėvinčiai akinius, tai buvo gana nepatogu, bet, kaip ir kiti, su kaukės pagalba sėkmingai izoliavausi nuo nereikalingo blaškymosi ir neigiamo poveikio aktoriams. Greta kaukėtų žiūrovų jie jautėsi žymiai laisviau. Mes tapome tarytum nebyliais, bet viską girdinčiais medžiais. Tos baltos kaukės (dovanėlė kiekvienam žiūrovui) mus suniveliavo, mes tapome slaptaisiais „imersistais“.

Lauros Vancevičienės nuotr.

Lauros Vancevičienės nuotr.

Lauros Vancevičienės nuotr.

Kurdami savo personažų charakteristikas, aktoriai pasiekė to, kas svarbu visai Čechovo kūrybai. Svajonės, dejonės, meilė, išsiskyrimai, sugniuždytas, sužlugęs gyvenimas ir tuo pačiu labai tvirtas savo jausmų ir žodžių perteikimas – tai nuolatinė nerimstančių žmonių kova už gyvenimą. Žodžių ir jausmų stiprumą žiūrovai turėjo galimybę stebėti pro kaukių akutes lyg pro binoklius, šis procesas leido labai lengvai „įlįsti“ į Čechovą, nereikalavo identifikacijos, susitapatinimo. Ir režisierius to sąmoningai nesiekė. Tik veiksmui prasidėjus lauke, vėliau persikėlus į namą, slenkant paskui personažus prieblandoje skendinčiais kambariais, pamažu galėjai atskirti tikrą, o ne išgalvotą Čechovo pasaulį. Namas, pritvinkęs amžių kvapo, kiekviena jausmų pripildyta „stotelė“ – taškai, kuriuose buvo vaidinamos atskiros scenos, sukūrė „Dėdės Vanios“ prasmių polifoniją. Laiko ir erdvės dimensijos, kurios ypač svarbios Čechovui, šiame spektaklyje tapo ne tik juntamos, bet ir regimos. Gal tai ir yra svarbiausia imersinio teatro paslaptis? Dėvimos kaukės atstojo ketvirtąją – neregimą – spektaklio sieną ir tuo pačiu iš ypatingai arti leido apžiūrėti kiekvieno personažo būseną, o tai reiškia, pamatyti, kada ir kaip aktorius tampa personažu.

Šie Tado Montrimo įveiksminti aktoriai sąveikos su žiūrovais nesiekia, tačiau režisierius taip viską apmąstė, kad paskutiniame kambaryje jau pats nori prisiliesti prie jų, pajusti jų švelnumą, aistrą… Kiekvienas iš jų – tai pritvinkusių jausmų simfonija. Ir užtenka valandos dvidešimt minučių, kad teatrinis seansas tave pavergtų.

Aišku, vilioja paslaptis, kuri lieka pasibaigus spektakliui. Šešiasdešimt žiūrovų (tik tiek gali žiūrėti spektaklį) padalinami į keturias grupes, o tai reiškia, kad tie personažai, gyvenantys ir veikiantys visame name, tau atsiveria tik maža dalimi. Kiekviena žiūrovų grupė mato skirtingas gyvenimo peripetijas, skirtingas dramos ištraukas. O norisi visko, norisi to pasaulio, kuriam aktoriai atviri. Jie tiesiog susiurbė Čechovą. Jie galėjo kalbėti gražia literatūrine kalba. Juk Čechovas – aristokratas!

Lauros Vancevičienės nuotr.

Lauros Vancevičienės nuotr.

„Dėdė Vania“ – puikus psichologinio teatro pavyzdys. Įvairios kliūtys, kurios imersiniame teatre kartais padeda, o kartais ir trukdo aktoriams, tiksliai sukuria psichologinę aplinką, kurioje ir puškiniška aplinka iš vidaus ima veikti. Reikia nusilenkti Puškino muziejaus darbuotojams, kurie leido pabūti taip arti eksponatų, leido Rusų dramos teatrui į muziejų integruoti sau reikalingus daiktus. Baldai, knygos, rankraščiai, paveikslai, fotografijos, sietynai, Peterburge pagamintas „Becker“ firmos rojalis, senas unikalus biliardo stalas, indai, veidrodžiai, unikali krosnis, visokie namų apyvokos daiktai… Medinės grindys, seno kvapo pritvinkusios sienos, savaip slegianti namų prieblanda… Net ir būnant visišku realistu tarytum papuoli į tam tikrą fantaziją.

Šis spektaklis – intelektualus, rafinuotas kūrinys. Nors čia kalbama apie be vilties užsimezgančias meilės istorijas, visa „antiveiksminė“ Čechovo dramaturgija virsta gurmanišku teatro malonumu. Rusų dramos teatro aktoriai čechovišką medžiagą ne vien išgyvena, išsakydami žodžiais, jie tarytum kažkokiais sūkuriais ją sušoka. Ypač didžiulį įspūdį paliko Liuda Gnatenko, vaidinanti Serebriakovo mirusią žmoną. Apskritai, pastaruoju metu šiai aktorei režisieriai pasiūlo vis keistesnius, net mistiškus vaidmenis. Tad akivaizdu, kaip auga šios aktorės išraiškos arsenalas, tapdamas vis įdomesniu.

Šis atskirų prisilietimų prie Čechovo spektaklis tapo mažų aktorinių benefisų galerija. Nežinau, pasisekė ar ne, bet patekau į tą grupę, kuriai likimas lėmė pirmą ištrauką matyti tokią, kokią buvo parašęs autorius:

„Sodas. Matyti dalis namo su terasa. Alėjoje po sena tuopa stalas, serviruotas arbatai. Suolai, kėdės; ant vieno suolo padėta gitara. Netoli nuo stalo sūpuoklės. Trečia valanda dienos. (Mums – aštunta valanda vakaro.) Oras rūškanas.

MARINA (išglebusi, nejudri senutė, sėdi prie virtuvo, mezga kojinę) ir Astrovas (vaikštinėja šalia).

MARINA (pripila stiklinę). Gerk, mielasis.

ASTROVAS (nenoromis ima stiklinę). Nesinori kažkodėl.

MARINA. Gal degtinėlės išgersi?

ASTROVAS. Ne, aš ne kasdien geriu degtinę. Na, dar ir tvanku.“

Lauros Vancevičienės nuotr.

Lauros Vancevičienės nuotr.

Seną auklę Mariną vaidinanti Valentina Lukjanenko žodžius sako kaip savo, jai nieko vaidinti nereikia… O gydytoją Astrovą įkūnijantis Andrius Darela (neseniai iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs tremtinio vaikas) – kaip čia buvęs ir gyvenęs. Darela – ypač laisvas. Savita organika jį ne tik išskiria, bet ir sufleruoja mintį, kad jis galėtų suvaidinti daugiau išskirtinių vaidmenų.

Nusigyvenusį dvarininką Teleginą vaidinantis Jurijus Ščiuckis savo tylėjimu ir bandymu prakalbinti gitarą labai tiksliai nusako čechovišką būseną – kaip benorėtum, bet gyvenimo jau nepakeisi. Aistra ir sielvartu spinduliuoja Julianos Volodko Jelena Andrejevna. Jelenos Orlovos Sonia – taip pat čechoviška, nes aktorė labai talentinga. Viačeslavo Lukjanovo Voinickis – stiprus, aistringas, gyvenimo pritvinkęs žmogus. Aktoriai ne „trupiniais“ vaidina, jie ateina, „atskrieja“ į atskirus kambarius, atsinešdami tuos išgyvenimus, kuriuos jau būna patyrę ten – už durų. Ir žiūrovai visus tuos pliūpsnius pagauna. Siužetas tampa nesvarbus, mums užtenka gyvenimų nuotrupų, personažų jausmų, kad mes suprastume situacijas, kurias lemta išgyventi kiekvienam.

Aleksandro Agarkovo Serebriakovas, Ingos Maškarinos Voinickaja – ypač subrendę – čechoviški personažai. Jie tarytum išlipę iš senųjų XIX a. paveikslų, kadaise kabėjusių Voinickio name… Aistrų ir meilės pripildytą aplinką kontroliuoja stalkeriai, „persekiotojai“, iš pradžių griežtai kiekvieną tikrinantys, ar teisingai išjungtas telefonas, vėliau – neįkyriu varpeliu „primenantys“, kad jau laikas judėti į kitą „stotelę“. Šie palydovai – Artūras Aleksejevas, Telmanas Ragimovas, Arturas Svorobovič; mano grupę lydėjo griežtas, bet šmaikštus ir itin malonus Aleksandras Kanajevas.

Dailininkė Irina Komissarova ne tik rekvizitu papildė autentišką muziejaus aplinką, bet ir sukūrė puikius kostiumus. Daugiausia naudodama liną, ji personažams suteikė šilumos ir paprastumo. Keliauti po 1896 metais parašytą kūrinį buvo sunkiau tik tiems, kuriems sunku ilgiau išstovėti. Be to, nelygybė – dalis žiūrovų turėjo kur prisiglausti, dalis – ne. Aišku, svarbu, kad nieks nenualpo.

Namo garsai, girgždesys jungėsi su vakaro tylą parke skrodžiančiu varnų karksėjimu. Kiekvienas kambarys turėjo savo garsinį „dizainą“, lydintį personažų išgyvenamus jausmus.

Režisierius Tadas Montrimas | Lauros Vancevičienės nuotr.

Skulptoriaus Broniaus Vyšniausko ir architekto Vytauto Nasvyčio 1955 m. sukurtas paminklas poetui Aleksandrui Puškinui, 1992 m. į Markučius perkeltas iš Sereikiškių parko | Lauros Vancevičienės nuotr.

Nors žiūrėjau Čechovą, labai dažnai prisimindavau Puškiną, jo vedybas su Maskvos gražuole Natalija Gončarova, poeto dvikovą ir mirtį.

Tado Montrimo debiutas – tai lyg tęsinys darbo, kurį daro lietuvių meistrai. Aišku, papuolus į autentišką teatro „dėžutę“, pavojų gali iškilti ženkliai daugiau. Bet šiandien čechoviška aplinka, sukurta debiutuojančio režisieriaus, nuteikia viltingai. Tik gaila, kad kūrinys taps „retu malonumu“ – vargu, ar bus pajėgiama jį vaidinti dažniau, kad jį pamatytų visi norintys žiūrovai.

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia.