Nemeluoti scenoje. Aktoriaus Vytauto Paukštės gimtadieniui
Vytautas Paukštė | Asmeninio archyvo nuotr.
Klaipėdos miesto simboliu tituluojamam aktoriui Vytautui Paukštei šiandien, liepos 2 dieną, sukanka 87-eri.
1932 metais Kaune gimęs aktorius 1953-aisiais baigė Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, 1953–1957 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1957–1962 m. dirbo Marijampolės dramos teatre, o 1963-aisiais tapo Klaipėdos dramos teatro aktoriumi. 1971–1986 metais Vytautas Paukštė dėstė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Daugiau nei šešis dešimtmečius besitęsiančioje kūrybinėje aktoriaus biografijoje – daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, per 50 – kine. Vytauto Paukštės darbų svarbą liudija kolegų pagarba, žiūrovų meilė ir reikšmingi apdovanojimai, tarp jų – 2007 metais įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2017-aisiais už viso gyvenimo nuopelnus kine pelnytas apdovanojimas „Aukso gervė“.
Skaitytojui siūlome keletą neseniai Daivos Šabasevičienės užrašytų Vytauto Paukštės minčių apie teatrą ir aktorystės meną.
– Ką aktoriui reiškia gyvenimo patirtis? Kaip tai susiję su vaidmenimis? Ar aktorius ir toliau turi siekti išlikti „švariu“ vaiku? Dėl režisierių lyg abejonių ir nekyla, jiems patirtis – neišvengiama būtinybė.
– Patirtis yra viskas, ką tu sukaupi nuo pat vaikystės iki šios dienos. Scenine prasme patirtis yra tas pagrindas, fundamentas, ant kurio tu kažką darai. Šviesaus atminimo pedagogė Regina Senkutė mus mokė: „Nemanyk, kad tu stovėdamas prie motinos karsto labiau gailiesi jos, nei savęs. Tau labiau rūpi, kaip tu dabar gyvensi be jos?“ Mes buvome mokomi, kad tai, ką gyvenime patiriame, ypač emocijas, reikia krauti į atmintį, kad reikalui esant tu galėtum į tai atsiremti. Žmogus be gyvenimo patirties, kokia ji skaudi bebūtų, yra niekas. Tas pagrindas privalo būti, ypač kuriant vaidmenis. Teatre labai svarbi tavo emocija. Kuriant pirmiausia tu ieškai atspirties savo viduje. Gal tai yra ir sistemos klausimas. Konstantinas Stanislavskis aiškino vienaip, Michailas Čechovas – truputį kitaip, sakydamas, kad reikia viską išmesti iš savęs ir sufantazuoti kažką naujo. Aš gal taip nemokėčiau. Kiekviena emocija scenoje reikalauja kokios nors atramos tavo viduj, kokia ji skaudi bebūtų. Man regis, kuo žmogus yra mažiau patyręs, kuo mažiau išgyvenęs ar muštas, tuo jam yra sudėtingiau scenoje.
– O kaip su jaunais aktoriais? Jie patirtimi tikrai nepasižymi.
– Viską lemia talentas. Netgi neturint atramos – emocinės patirties, talentas gali padiktuoti tokį dalyką kaip sapnas.
– Tai kas tas talentas? Kur slypi aktoriaus fenomenas? Iš ko aktorius susideda?
– Pagrindiniai segmentai ir būtų ta mano minėta atrama. Esu anksčiau su studentais dirbęs porą metų ir reikalaudavau, netgi sceninės kalbos pamokose, kad jie mintyse turėtų konkretų vaizdą. Be jo neturės reikalingos atramos. Tai nereiškia, kad jis turi remtis savimi. Nors jis dar per jaunas, bet jis privalo scenoje nemeluoti. O tam jau reikalinga intuicija, talentas, kurių išmokti negalima. Vien dėl to mes kartais galime žavėtis jaunu aktoriumi, kuris nebūtus dalykus krečia scenoje, arba žavimės juo, stebėdamiesi, iš kur jis visa tai žino. Tai yra duota arba neduota. Bet kokiu atveju, mokykla aktoriui būtina, kad jis išmoktų sudėlioti šias „plyteles“, kuriomis vėliau galėtų remtis. Sistema reikalinga bet kokioje srityje. Negalima apskritai visko kaip pakliūva mesti į krūvą.
Bolševikmečiu mes neturėjom galimybės susipažinti su pasaulio teatrų įvairove, nors netikėtai pamatėme Peterio Brooko atvežtą teatrą, visokiais būdais stengėmės žiūrėti gerus filmus, ir jau tuomet buvo aišku, kad visi menininkai remiasi tais pačiais kūrybos principais. Man pagrindinis principas yra tiesa. Aš matau, kada aktorius falšuoja. Dažnai gali stebėti, kaip, atrodytų, viską teisingai daro, tačiau viskas eina pro šalį. Tačiau yra ir palaimingų atvejų, kada išeina aktorius ir lengvai „paima“ sceną, „paima“ publiką, „paima“ ir profesionalus, tokius kaip jūs arba aš. Kas tai yra, kai gali užsimiršti, jog sėdi salėje, kai vėliau supranti, kad tai buvo ypatingas atvejis?
Su žmona Julija Sakalaite | Asmeninio archyvo nuotr.
– Ką Jums reiškia būti aktoriumi?
– Man tai reiškia viską. Aš savęs neįsivaizduoju kitoje profesijoje. Aš savęs nelaikau išskirtiniu, bet tiesiog aš daugiau nieko nemoku. Visais sunkiausiais aktorystės gyvenimo metais niekada nekėliau klausimo, kodėl viena ar kita situacija yra nepakeliama, nors išgyvenau nemažai: uždarė Kapsuko (dabar – Marijampolės) dramos teatrą, kuriame dirbau, vėliau ilgai rekonstravo Klaipėdos dramos teatrą… Sunku – tai sunku, nesiseka – tai nesiseka, blogai – tai blogai.
– Vis dėlto gal įmanoma nusakyti tuos du kraštutinius teatro polius – kas jame sunkiausia ir kas teikia palaimą?
– Tai yra subjektyvu, tačiau nieko nėra maloniau, kai po spektaklio jauti, jog šiandien tau pavyko. O kaip jaustis, kai iš šalies kas nors pasako: „Ką tu čia šiandien darei?“. Mūsų profesijoje nėra sėkmės kriterijaus, kaip kad du kart du yra keturi. Aišku, visuomet ieškai atsakymo, kodėl taip yra, kodėl taip galėjo būti, kodėl taip atsitiko, kodėl man atrodo „taip“, o specialistui žiūrint – visiškai kitaip?
„Duonkepio žmona“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kada vaidinant Jūs pajaučiate, kad jau tapote personažu, kuomet vaidmuo susiliejo su Jumis – aktoriumi?
– Tai gali pastebėti tik po visko, analizuodamas, kas kada vyko scenoje, kada tu pasimiršai, o personažas nunešė ten, kur reikia. Bet būna ir taip, kad jis nuneša ten, kur nereikia. Todėl aktoriui reikalingas protas. Todėl aš didžiai gerbiu jums gerai pažįstamą aktorių Regimantą Adomaitį, kuris geba įjungti protą. Emocijos – savo ruožtu, bet jis mato, save nagrinėja iš šalies, neleisdamas sau elgtis neapgalvotai. Nežinau, kaip tai pavadinti, gal intuicija?
– Ką Jums reiškia kartos sąvoka?
– Galima tai laikyti ir sąlyginiu dalyku, bet kiekvieną kartą skiria ir konkretūs dalykai. Tarkim, aš jaučiu, kad jaunesni kolegos tave ir gerbia, ir vertina, bet aš matau, kad jie vis tik toliau yra, santykyje egzistuoja ir tam tikra formalumas. Dvidešimt metų skirtumas dar kartų skirtumo nesudaro, bet daugiau – viskas skyla, nes žmonės kitaip gyvena, kitaip daug ką suvokia.
– Ilgiausių metų, mielas Vytautai!
