Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugpjūčio 19 d. 22:39
Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas (2 dalis): Baltarusija

R. Paknys, Jablonovskių laidojimo koplyčia (Ščečycai (Jablanava) / Шчэчыцы (Ябланава) / Szczeczyce (Jabłonów) / Shchechycy (Yablanava), Baltarusija, Gardino sr., 2017 m. Nuo XIII a. Ščečycų apylinkės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtos prie Rusijos. 1921 m. atiteko Lenkijai, 1945 m. okupuotos Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Baltarusijai. XVIII a. vid. kunigaikštytė Karolina Teresė Radvilaitė (Karolina Teresa Radziwiłłówna), tekėdama už būsimojo Naugarduko vaivados kunigaikščio Juozapo Aleksandro Jablonovskio (Józef Aleksander Jabłonowski), Ščečycus gavo kraičio. 1764 m. Jablonovskis pastatė nedidelę barokinę katalikų koplyčią kaip šeimos mauzoliejų.

Gegužę Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta itin didelio dėmesio sulaukusi fotografo Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ artėja prie pabaigos. „Vilniaus galerija“ primena, kad parodą apžiūrėti dar galima iki rugsėjo 1 dienos ir skelbia 3 dalių įrašų ciklą, kuriame išvysite joje eksponuojamas fotografijas. Antrojoje dalyje kviečiame pažvelgti į fotografijas, kuriose R. Paknio objektyvas krypsta į Baltarusijoje stūksančius reikšmingus, tačiau apleistus objektus (pirmąją dalį rasite čia).

R. Paknys, Snarskių dvaro sodyba (Guliai / Гулі / Hule / Huli Baltarusija), Minsko sr., 2016 m. Gulių apylinkės nuo XIII–XIV a. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtos prie Rusijos, tarpukariu atiteko Lenkijai, po to okupuotos Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Baltarusijai. Iš XIX a. statytos bajorų Snarskių dvaro sodybos išliko tik spirito varyklos griuvėsiai. Priešais rezidencinį namą stovėjo XVII a. II p. įkurta koplyčia, susprogdinta XX a. 6-ajame deš., – išlikę koplyčios pagrindinio fasado griuvėsiai su renesanso architektūros elementais.

Dailėtyrininkas dr. Viktoras Liutkus:

Nekalbėsiu apie parodos kultūrines, istorines, pažintines intencijas, istorinės atminties ir LDK žemių senosios architektūros suaktualinimą, tebetęsiant autoriaus ciklą „Išlikęs laikas“ („Mūro istorijos“ – jo dalis). Apie tai parodos lankstuko įvade rašo Eimantas Gudas. Man rūpi atvaizdai. Paknio didžiaformatės nuotraukos jau keletą pastarųjų metų dirgina žvilgsnius iki tobulumo nušlifuotais atspaudais. Fotografavimo sistema veikia kaip laikrodis, viskas apskaičiuota ir tikslu: technika, medžiagos, metų laikas, spalvos, vaizdo režisūra, rakursas, kai žiūrinčiojo žvilgsnis kaip strėlė nutaikomas į pastato centrą, kur kadaise buvo langas, fasado arka ar kokia detalė.

R. Paknys, Šv. Mikalojaus bažnyčia (Kniažycai / Княжыцы / Kniażyce / Knyazhyci), Baltarusija, Mogiliavo sr., 2016 m. Kniažycų apylinkės nuo XIV a. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtos prie Rusijos, po to – prie Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Baltarusijai. 1681 m. Lietuvos rūmų vėliavininkas Konstantinas Vladislovas Pacas (Konstanty Władysław Pac) fundavo bažnyčią su dominikonų vienuolynu (1832 m. uždarytas). Pacų, Krakovskių ir kt. lėšomis 1780 m. baigta dabartinė mūrinė dvibokštė vėlyvojo Vilniaus baroko stiliaus bažnyčia. Numalšinus 1863 m. sukilimą paversta cerkve. 1965 m. uždaryta.

Bet ši precizija neturėtų mūsų apgauti. Suveikia fotoaparato mygtuką nuspaudusio autoriaus intencija: jo fotografijos turi sužadinti į jas žiūrinčio žmogaus jausenas. Uždegti asociacijas ir norą žvilgsniu tyrinėti didelį spalvingą nuotraukos plotą.  Fotovaizdų dokumentinis luobas plyšta, ir pajunti, kad iš tų statiškų architektūros „portretų“ gilumos kyla emocinis jaudulys. Koks? Kolegė Giedrė Jankevičiūtė parodos lankstuke paminėjo „liūdesį“, atsirandantį bežiūrint į nufotografuotus senosios architektūros griuvėsius ir suvokiant ardomos laiko jėgos sukeltą negrįžtamumą. Mane labiau dilgino ir baugino šių mūrų vienatvė, spengianti tyla aplinkui, kai po nuspausto fotoaparato mygtuko tiems paminklams ateityje beliko tik laiko begalybė. Nematau šešėlių, tik slogią prieblandą, nėra žmonių, o ir aplinka skurdi, graudi ir proziška (palinkusi TV antena ar gandralizdis ant griuvėsių). Šių architektūrinių vaizdų estetika yra žiauri: ji (daugeliu atvejų) konstatuoja paminklo mirtį. Nebus grįžimo į pirmavaizdį.

R. Paknys, Šv. Onufrijaus bažnyčia (Sialecas / Сялец / Selce / Syalets), Baltarusija, Mogiliavo sr., 2016 m. Sialeco apylinkės nuo XIV a. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtos prie Rusijos, po to – prie Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Baltarusijai. Pirmąją cerkvę 1407 m. pastatydino Gediminaičių dinastijos atstovai. Mūrinė vėlyvojo Vilniaus baroko stiliaus graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia pastatyta XVIII a. pabaigoje. Šventovės akcentas – penkių tarpsnių bokštas.

Paknio žygiai į LDK architektūrinio paveldo valdas mūsų žiūrai užduoda dar vieną klausimą: kaip yra su jo sukurtų architektūros atvaizdų spalvomis? Ar jų grožis, uždengiantis griuvenas, nemaskuoja „dokumento“ (paminklo) autentikos ir pasiūlo mums simuliakrą? Ar nekuria „gražumo“? Jau minėtas Flusseris perspėja: „juo „tikresnės“ tampa fotografijų spalvos, juo didesnės melagės jos yra“ (mintys cituojamos iš autoriaus knygos „Fotografijos filosofijos link“, 2015). Būdamas prielankus tapybos menui, daugelyje autoriaus nuotraukų žavėjausi spalvų deriniais („kaip pas nabistus“, pagalvojau prie kelių nuotraukų, prisimindamas neseniai Paryžiuje matytas nabistų parodas). Bet pats spalvos šifravimas atvaizduose („ar tikrà yra žalia? ar neperspausta yra „mėlyna“ medinių durų spalva?) veda į bedugnę. Kiekviena spalva, jos dėmė abstrahuoja natūrą, sukuria neįveikiamą „gylio“ iliuziją. Radus ir apibūdinus vieną jos sluoksnį, veriasi kitas, spalvotų (ir nespalvotų) atvaizdų teritorijose žiūrovas nuolat yra archeologo padėtyje. Todėl cheminės analizės nedarysiu. Be to, atsidūrę Paknio fotonuotraukų magijoje, esame veikiami ne vien jų spalvų, aplinkui daugybė kultūros ir gamtos simbolių: rudens lapai, sniego lopiniai, šalta šviesa, freskos, laidai, arkos, kryžiai, medinės durys, geležinės ar cemento tvoros, etc. Po vaizdus keliauja tik mūsų žvilgsnis, nes juose nieko nevyksta. Tik laiko tėkmė.

R. Paknys, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Jeronimo bažnyčia (Smalėnai / Смаляны / Smolany / Smalyany), Baltarusija, Vitebsko sr., 2015-2017 m. Nuo pirmojo paminėjimo 1484 m. Smalėnai priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungti prie Rusijos, tarpukariu – prie Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Baltarusijai. Pirmąją katalikų bažnyčią ir dominikonų vienuolyną (1832 m. likviduotas carinės valdžios) 1680 m. fundavo Smalėnų savininkai – Gediminaičių kilmės kunigaikščiai Sanguškos. 1786 m. Sanguškos pastatė mūrinę vėlyvojo Vilniaus baroko stiliaus bažnyčią. Ji po 1920 m. sovietų valdžios paversta kolūkio sandėliu, nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

Girdėjau klausimą, ar tokios fotografijų parodos, kurias aptariau, gali pretenduoti į „meninės fotografijos“ statusą. Atsakyčiau: be abejo. Nes grožis yra agresyvus, tik veikia tyliai. Nes jis sukuriamas.

Dailės istorikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė: 

Nuo kvadratinių centimetrų prie metrinių plotų Raimondas perėjo norėdamas, kad žiūrovai pajustų tai, ką išgyveno pats, stovėdamas priešais kadaise didingus statinius. Didelis formatas savaime paveikus, bet fotografui labai svarbu ir tai, kad išryškėja detalės, be kurių užfiksuotas praeities objektas mums neatsivertų taip, kaip atsiveria, kai gauname galimybę jį pažinti tarsi atsidūrę jo akivaizdoje. Aptrupėjusios skulptūrinės puošmenos, sunykusi sienų tapyba, nubyrėjusių medinių ar mūro dekoracijų pėdsakai – mažame atvaizde jų neįmanoma įžvelgti – leidžia pajusti, koks įvairus ir turtingas tas anuomet klestėjęs pasaulis. Kitaip tariant, toks atvaizdas išryškina anonimiškėjančių liekanų individualumą. Išryškintos detalės verčia į fotografiją žvelgti kaip į kruopščiai nutapytą paveikslą: iš toliau, nes tik taip įmanoma aprėpti visumą; paskui iš arčiau, įsižiūrint į atskirus fragmentus. Tokiu būdu fotografas tarsi plėtoja savo vizualinį pasakojimą ne tik erdvėje, bet ir laike – įgyja spektaklio ar filmo režisieriaus galių ir suteikia mums dalyvavimo vaizdo kūrimo procese iliuziją.

Žiūrėjimo malonumas, visumos atradimo džiaugsmas tyrinėjant detales – malonioji šių fotografijų pažinimo dalis. Tačiau atradę atvaizdų grožį neišvengsime ir liūdesio: beviltiškai su ardomąja laiko jėga tebekovojančios detalės aiškiausiai patvirtina, kad nėra tokios žmogui pavaldžios galybės, kuri leistų atstatyti, restauruoti, prikelti nebūtin grimztančius išnykusios civilizacijos liudijimus, kad ir kokie reikšmingi bei reikalingi jie mums atrodytų. Mums – tai atvykėliams iš didelių miestų. Mat šalia gyvenantys žmonės iliuzijų nepuoselėja. Susitelkę į dabarties reikalus, jie tiesiog gyvena savo gyvenimus.

R. Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (Zembinas / Зембiн / Ziembin / Zembin), Baltarusija, Minsko sr., 2016 m. Nuo pirmojo paminėjimo 1526 m. Zembinas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Antrojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1793) prijungtas prie Rusijos, po to – prie Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Baltarusijai. Pirmąją medinę bažnyčią 1640 m. fundavo būsimasis Smolensko vaivada Adomas Sakavičius su žmona Marcijona Tiškevičiūte (Adam i Marcjanna z Tyszkiewiczów Sakowiczowie). 1790 m. bažnyčia sudegė, 1809 m. pastatyta mūrinė baroko ir klasicizmo bruožų turinti bažnyčia. Jos pagrindinis fasadas puoštas didingu frontonu su Švč. M. Marijos statula. 1932 m. bažnyčia uždaryta ir apleista.

Kova su laiku yra papildomas iššūkis fotografui. Jis mėgsta pasakoti, kad kaskart sugrįžęs į aplankytą vietą įsitikina – fotografuodamas bent virtualiai įveikia nykimo galią. Nuotraukose jis išsaugo tai, ko tikrovėje nebepamatysime: skliautai įgriūva, arkos krinta, sienos virsta, skulptūros dūžta, čia pat pavirsdamos nuolaužų krūvomis…

Kitaip sakant, Raimondo Paknio fotografijose paradoksaliai sugyvena dvi tik meno kūrinyje suderinamos priešybės: atvaizdo gyvybė ir grožis bei fotografijos priemonėmis užfiksuota šio atvaizdo prototipo lėtos agonijos baigiamoji stadija.

Aplankyti Raimondo Paknio fotografijų parodą „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose galima iki rugsėjo 1 dienos. Daugiau informacijos apie parodą rasite čia

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!