Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugsėjo 11 d. 21:27
Aktorius Jurgis Marčėnas: „Man patinka būti užribyje“

Aktorius Jurgis Marčėnas | Pranešimo spaudai nuotr.

Jurgis Marčėnas – veidas, be kurio sunku įsivaizduoti tiek Keistuolių teatrą, tiek teatrą „Atviras ratas“ ar kūrybinį sindikatą „Bad Rabbits“. Dėl to nenuostabu, kad aktyviai kuriantį aktorių alternatyvios teatro platformos „Out of(f) circle“ žiūrovai pamatys visų trijų šiame projekte dalyvaujančių režisierių spektakliuose. „Man jie labai svarbūs – ir kaip kūrėjai, ir kaip žmonės“, – prisipažįsta Jurgis, sutikęs papasakoti ne tik apie patirtis su savo svarbiausiais mokytojais, bet ir apie savo mėgstamą buvimą teatro pogrindyje.

– Kaip prisimeni savo pradžią „Atvirame rate“, pirmąjį įsiliejimą į trupę?

– Tai buvo Ievos Stundžytės spektaklio „Brangioji mokytoja“ repeticijos. Mes, tuometiniai studentai, buvome bebaigiantys antrą kursą, kai ji mus pasikvietė. Taip ir prisimenu – mes, kursiokai, Ieva, Vesta (aktorė Vesta Šumilovaitė-Tertelienė – aut.), Ašmenos gatvė, arkos ir odinės sofos, už kurių repetavome. O tada sekė ilga ir svarbi patirtis su spektakliu. Dabar atsimenu tai kaip per rūką – gal dėl to, kad įspūdžių buvo daug, bet tas spektaklis buvo ypač reikšmingas, nes suformavo požiūrį, gebėjimą pajusti personažo pokyčius. Tik po gerų dvejų metų supratau, kiek laiko ir patirties reikia tam, kad pajustum, kaip personažas vystosi. Tai buvo labai svarbus atskaitos taškas, kuomet pirmą kartą pasijuto, kad išpildai kažkokią užduotį, nors nelabai supranti, ką padarei.

Aktorius Jurgis Marčėnas | Jokūbo Verbicko nuotr.

– Kaip buvimas „Atviro rato“ dalimi formavo tavo tolimesnį teatrinį kelią, kokią reikšmę šis teatras turėjo tau kaip kūrybiniai namai?

– Esu ten, kur man gera būti, o svarbiausia čia, visų pirma, yra žmonės, esantys kartu. „Atvirame rate“ ilgainiui net atsirado savotiškų vidinių pareigų, kurios sustiprina kūrybinių namų pojūtį. Tuomet esi ne tik spektaklio dalyvis – teatras juk susideda iš daugiau elementų, nei pasirodymai, ir tu pasijunti esąs tų elementų dalimi. „Atviras ratas“ turi šeimos trupės jausmą – būna, kad atvažiuoji, susistatai dekoracijas, kartais ir apšvietimą padedi padaryti… Tai – smulkmenos, bet man jos svarbios. Kai kažkas pasidalina su tavimi kad ir smulkiomis pareigomis, jautiesi reikšmingas pačia geriausia prasme. Namai man yra vieta, nuo kurios turiu raktus – tuo tarpu šio teatro raktai visuomet su manimi. Dar kita dalis yra žmonės, esantys kartu, su kuriais bendrai galvojame, kuriame, svarstome. Kai atėjome čia kurti, mus labai geranoriškai priėmė, senbuviai nesistengė parodyti, kad yra kažkuo už mus geresni, kartais labai diplomatiškai, kolegiškai patardavo. Jie buvo vyresni kolegos-draugai.

Aktorius Jurgis Marčėnas | Jokūbo Verbicko nuotr.

– Vaidini visų trijų alternatyvioje teatro platformoje „Out of(f) Circle“ dalyvaujančių režisierių spektakliuose. Paminėjai, jog viena iš jų – Ieva Stundžytė – tave atsivedė į „Atvirą ratą“. Kokią rolę šie kūrėjai suvaidino tavo paties kūrybiniame gyvenime?

– Šie trys žmonės padarė didžiausią indėlį į tai, kas aš dabar esu. Netoli nubėgau nuo savo meistrų – kaip koks pameistrys… Jie stipriai formavo mano pasaulėžiūrą. Visi jie – be galo skirtingi, tačiau buvo labai stipri komanda. Man pačiam labai svarbu komandiškumas, todėl tai ypatingai vertinau. Jie – mano mokytojai pačia geriausia prasme, tarsi sensėjai, tai buvo pirmieji žmonės, kurie aplaužė, apskaptavo, padėjo ir rūpinosi.

– Su savo mokytojais po studijų ne tik neišsiskyrei, bei ir toliau vystei įvairią kūrybinę veiklą – pavyzdžiui, su Agniumi Jankevičiumi kuriate plataus meninio profilio sindikatą „Bad Rabbits“. Kaip prasidėjo ši bendra kelionė?

– Buvo tokia istorija: kažkada trečiame ar ketvirtame kurse, pamenu, sėdžiu vasarą pas savo močiutę sode, dirbu, obelis kapoju. Skambina man Agnius ir sako: „Labas, Jurgi, nori į Turkiją poryt?“. Kaip į Turkiją, kokią Turkiją?! Greitai ir intuityviai pasakiau „ne“, nes turėjau keistą nuojautą, kad greitai močiutės nebeturėsiu ir norėjau išnaudoti tą laiką buvimui su ja. Tuomet Agnius su kitais kursiokais ir keliais studentais iš paralelinio Jono Vaitkaus kurso išvyko į Turkiją, į gatvės teatro dirbtuves, kuriose dalyvavo slovėnų gatvės teatro „Ana Monró“ įkūrėjas Goro Osojnik. Agnius norėjo atvažiuoti ten ne su padrika kompanija, o kaip tikra chebra. O kai yra chebra, reikia vėliavos ir pavadinimo. Kiek žinau, jiedu su Birute Belada Tauteryte išmąstė mūsų simbolį – blogą triušį, – o tada kažkur Turkijoje prie ugnies davė pirmąją „Bad Rabbits“ priesaiką. Po to veikla plėtėsi toliau – daug važinėdavome į Slovėniją pas tą patį Goro, kurį Agnius sutiko Turkijoje, buvo pastatytas pirmasis mūsų gatvės teatro spektaklis, vėliau – dar du; su šiais darbais netgi turėjome turą po skirtingus Slovėnijos miestus.

Susiję:

Dar vėliau sukurta „Samurajaus knyga“ jau buvo vienas pirmųjų „Bad Rabbits“ spektaklių, pritaikytų scenos dėžutei. Labai smagu, kad „Out of(f) Circle“ jį atsirinko. Taip pat labai gera, kad „Atviram ratui“ atidarius alternatyvią erdvę – Ašmenos gatvės studiją – buvome ten pakviesti šį spektaklį suvaidinti. Joje jauku ir gera – tai labai pasiteisinusi erdvė: ten limpa ir poezijos skaitymai „Po arkomis“, kuriuos rengia Justina Smieliauskaitė, ir Gabrieliaus Zapalskio akustiniai profesionalūs koncertų įrašai „Po kilimu“. Mano galva, gerai, kad su šia nauja teatro vitrina prisiglaudžiame prie kito didelio teatro festivalio. Mažesnės trupės, viešosios įstaigos ar nepriklausomi teatrai juk irgi yra to paties pasaulio dalis, jie kunkuliuoja tarpusavyje, sukasi, pykstasi, draugauja, iš to formuojasi kažkokia teatrinė gyvybė. Kai būnu užsienyje, pačiam visuomet norisi ne tik pamatyti didžiųjų režisierių darbus, bet ir patirti atradimo džiaugsmą ieškant nepriklausomų, mažų teatrų.

– „Out of(f) circle“ šiemet rodomus darbus vienijantis motyvas labai artimas nepritapėlio, vienišo žmogaus pozicijai, turi aliuzijų į buvimą savotiškoje visuomenės paraštėje. Kiek tau pačiam šios temos svarbios kūryboje?

– Man kaip tik patinka būti užribyje, kažkokiame underground’e. Nežinau, kas tas underground’as yra žiūrovų ar kritikų akimis, bet vadinu juo tai, kaip pats jaučiuosi. Man patinka būti kažkiek nežinomu, džiaugiuosi, kad žiūrovai turi, ko ieškoti ir ką atrasti. Galbūt mūsų darbų pažiūrėti ateina ne tokie kiekiai žiūrovų, kaip į didžiuosius teatrus, bet nesuku dėl to galvos. Tai nė kiek nesustabdo augimo ir tobulėjimo. Paklaustas, kur dirbu, visada labai išdidžiai atsakau. Tai yra lygiavertės vietos, tiek pat svarbios, kiek ir dideli teatrai.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!