Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. spalio 30 d. 10:56
Spektaklio „Bakchantės: Aktas“ kūrėjos – apie prietarus, scenos kerštą ir paslaptis saugančius valytojus

Akimirka iš spektaklio | Glasses n’Beard Photography nuotr.

Spalio 31 dieną naujausias Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ režisierės Ievos Stundžytės darbas „Bakchantės: Aktas“ atkeliaus į Klaipėdos „Apeirono“ teatrą. Vakarą, kuomet vieni velkasi šiurpinančius kostiumus ir švenčia amerikietišką Helovyną, o kiti ruošiasi mintimis susitikti su Anapilin iškeliavusiais artimaisiais, neišvengiamai gaubia mistiška atmosfera, kviečianti susimąstyti apie realybei nepavaldžių reiškinių santykį su mūsų tikrove.

Euripido tragediją į šių dienų sceną perkeliančiame spektaklyje režisierė Ieva Stundžytė ir choreografė Eglė Kančauskaitė gausiai remiasi teatro pirmapradžiu elementu – ritualu, tad artėjant premjerai kūrėjos pasidalino mintimis apie tai, kaip mūsų vaizduotės bei pasąmonės kūriniai – prietarai, sapnai ir ritualai – gyvuoja teatre bei jame veikiančių žmonių kasdienybėje.

Režisierė Ieva Stundžytė | Glasses n’Beard Photography nuotr.

Sapnai ir intuicija – kūrybos palydovai

Ieva Stundžytė įsitikinusi, jog intuicija ir vaizduotė – ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo pamatas. Paklausta, kokį vaidmenį sapnai atlieka jos darbuose, režisierė atvira – didžioji dalis jos kūrybos remiasi būtent jais, o statydama spektaklius ji pasinaudoja iš sapnų atėjusiais vaizdais, nuotaikomis, fragmentais ar mizanscenomis. Anot jos, nemažai sprendimų spektaklyje „Bakchantės: Aktas” taip pat pirmiausiai buvo susapnuoti. „Būna, kad statai vieną spektaklį, bet sapnuoji visiškai kitus dalykus, diktuojančius būsimų spektaklių mintis. Atrodo, kad tavo vidiniai „aš“ prieštarauja vienas kitam ir kokia nors nauja idėja ima viršų, nepaisant to, kad realiame gyvenime dabar – ne jos eilė. Be to, juk sapnuojame visą informaciją, kurią surenkame iš aplinkos, kitų žmonių, atsiminimų. Žmogų veikia visi dirgikliai – tai nusėda pasąmonėje ir pradeda komunikuoti per sapnus”, – sako I. Stundžytė.

Tuo tarpu spektaklio choreografiją kūrusi Eglė Kančauskaitė pasakoja dažniau kūrybinių impulsų sulaukianti ne sapnuose, o fragmentiškuose vaizduose, kurie gali aplankyti paprastose buitiškose situacijose – pavyzdžiui, geriant kavą. „Tokius pasąmonės signalus stengiantis įgyvendinti scenoje, žinoma, tenka susidurti tiek su techniniais sunkumais, tiek su paprasta fizika, kuri nebūtinai paklūsta mūsų vizijoms. Tačiau labai smagu, kai galutiniame rezultate vaizdas primena tai, ką kažkada padiktavo mintyse pamatytas fragmentas“, – pasakoja E. Kančauskaitė. Pasak I. Stundžytės, jauni menininkai, tik pradedantys savo kelią, vyresnių kolegų dažnai klausia, kaip ateina įkvėpimas. Per savo patirtį režisierė sako įsisisąmonusi, jog jis – visada šalia, tačiau kartais įkvėpimą slopina didelis informacijos srautas aplinkoje. Sustojus ir pamėginus intuityviai išgryninti tarpusavyje kartais visai nesusijusias detales jos neretai susijungia, taip suformuodamos visumą, prasidedančią nuo idėjos ir pasibaigiančią konkrečiais sprendimais.

Į susikaupimą atveda ir kava, ir piešimas

Neišvengiama kiekvieno kūrėjo kasdienybės dalis – tam tikri įpročiai ir ritualai, padedantys susikaupti pačiam ar atrasti vienybę su komanda. Ruošdamasi intensyviai repeticijai ar naujo darbo kūrimui E. Kančauskaitė pasinaudoja piešimu. „Paskutinius keletą metų gavusi užduotį ar ją pati sau susigalvojusi pasiimu popieriaus lapą, pieštuką ir perkeliu piešinio pavidalu į popierių. Tai labai padeda pasiruošti repeticijoms, susistemina mintis ir leidžia išsigryninti tai, ką noriu pasakyti“, – savo metodu dalinasi choreografė. Tuo tarpu I. Stundžytei kūrybiniai ritualai jau yra tapę nusistovėjusia tvarka, kuri repeticijų dieną prasideda dar nė nepakilus iš lovos. „Visų pirma, žinoma, tai yra atsikėlimas daug anksčiau, negu įprastai, tuomet – kava, muzika, minčių susirikiavimas. Man, kaip introvertei, išties reikia prisiversti žengti žingsnį ir išeiti iš namų, nes kartais ta repeticija jau prasideda galvoje, nors dar sėdžiu prie nebaigto kavos puodelio. Vieną dieną supratau, kad negaliu klausytis muzikos per ausinuką, nes tai dar labiau trukdo – pakeliui į repeticiją turiu išgirsti aplinkos garsus, ką žmonės šnekasi, būti čia ir dabar. Dirbant su vaizduote labai svarbu būti šioje akimirkoje, o ne galvoti apie tai, ką padarei ar dar padarysi. Buvimas „čia ir dabar“ neleidžia būti išmuštai iš vėžių, suteikia galimybę improvizuoti, kad ir kas nutiktų“, – svarsto režisierė. Anot jos, prieš pat repeticiją yra labai svarbu pabūti vienumoje ir įsijausti į laukiantį tikslą, o įžengus į repeticijų vietą – pajusti tvyrančią nuotaiką: tai leidžia nuspręsti, kaip derėtų vykdyti tolimesnį dienos planą. Teatro kūrėjai tai – ne vien ritualai, o nusistovėjusių įpročių ir tvarkos visuma, ilgainiui virstanti darbo metodu.

Choreografė Eglė Kančauskaitė | Čilinskas Photography nuotr.

Sėkmės palinkėjimą siunčia… velniop

„Pats K. Stanislavskis rašė: kaliošus reikia palikti už durų. Tai – tiksli metafora – visą savo buitį ir nuotaikas svarbu prieš repeticiją nusimesti, kad tai netrukdytų darbui. Labai reikšmingas ir fizinis apšilimas, kuomet paruoši ir įdarbini kūną – tuomet natūraliai atsilaisvina ir mintys“, – apie darbo komandoje pradžią kalba I. Stundžytė. Prieš spektaklius, o ypatingai – premjeras „Atvirame rate“ kūrybinė komanda atsigręžia į esminį procesą – kvėpavimą: „Mėgstame sustoti į ratą, pabūti jame. Tai svarbu tam, kad paliestum žmogaus petį ir ranką, pajustum jo energiją, pamatytum akis, nes su tuo žmogumi mažiausiai valandą kursi iliuziją scenoje“. Ieva prisimena, kad prie teatre naudojamo rusiško sėkmės palinkėjimo „ни пуха ни пера“ (nei pūkų, nei plunksnų – liet.) ir atsakymo к чёрту (velniop – liet.) pradžioje reikėjo priprasti, tačiau dabar šis prietaras įsismelkė ir į kasdienius įpročius. Kitam palinkėjus sėkmės režisierė sako niekada nedėkojanti, o šio prietaro nežinantį pašnekovą savo atsakymu juokiasi galinti priversti pasijusti nepatogiai. „Žmogus visuomet nori sėkmės, bet turi daug baimių, o pasakymas k čiortu tas baimes tarsi numeta – tuomet eini ir darai, ką gali geriausiai. Tuo tarpu, jei dėkoji už sėkmę, atrodo, kad ji jau yra. Tuomet galvoji – neduokdie, pasakysi, kaip gerai gyveni, ir tėkšies į asfaltą… Prisikalbėjimai, prisigalvojimai yra vaizduotės fikcijos. Protas bando žmogų saugoti – jei turi kažkokią patirtį, jei ėjai už kampo ir gavai, jis darys viską, kad dar kartą už to kampo neitum. Visgi smalsumas – intuicijos meilužis, intuicija visada ji sužadina ir tu vis tiek eisi už to kampo, o vieną sykį užėjęs negausi. Tada protas pasimeta”, – šypsosi kūrėja.

Kančauskaitė į prietarus žiūri skeptiškai – šokio kūrėja sako prieš išėjimą į sceną per petį nespjaunanti ir kita magija nesikliaunanti, tačiau ypatingą reikšmę teikia apšilimo kuriamai bendrystei. „Visai nesvarbu, kad kiekvienas atlieka savo individualius pratimus – vis tiek neišvengiamai ateina visus apimantis susikaupimas. Tokiu būdu apsijungiu save su komanda, pajuntu, kad mes visi čia dėl vieno tikslo, scenoje siekiame kokybės ir tiesos. Mane labai erzina, jei kas nors tai išmuša“, – prisipažįsta choreografė. I. Stundžytė priduria, jog kiekvienas spektaklis reikalauja savito pasiruošimo, be to, kiekvienas atlikėjas turi tam savų metodų – vienam svarbu pabūti rimtyje, o kitam, priešingai, išsišėlti, triukšmauti, juokauti. Kūrėja pasakoja, jog tik pradėjusi režisuoti ir atsitraukusi nuo aktorystės suprato, jog šie individualūs ritualai visai netruko bendrai atmosferai užkulisiuose – visų svarbiausia bendrą komandinį pojūtį atrasti lemiamą akimirką, prieš žengiant į sceną.

Akimirka iš spektaklio | Glasses n’Beard Photography nuotr.

Susiję:

Mitai ir legendos – teatro variklis

Teatro pasaulį apipynusius mitus ir legendas I. Stundžytė vadina neišvengiamu dalyku – anot jos, teatrui, iš prigimties esančiam iliuzija ir kitokia realybe, tai yra gyvybiškai būtina. „Vieni kūrėjai teigia, kad scena nėra šventovė, kiti sako, kad tai – sakrali vieta. Manau, jog tai priklauso nuo kiekvieno asmeninio vertybinio stuburo, tačiau egzistuoja ir bendras etikos supratimas. Man yra įdiegta, kad su striuke į sceną nelipama – tai yra vieta, kurioje tu pajungęs visą savo energetiką bendrausi su žiūrovais, taigi, ši vieta turi būti tam paruošta. Esame vaidinę ne tik tradicinėse scenos aikštelėse, bet ir kluone, ir palapinėje – nepaisant aplinkos, scenos aikštelė jau tampa ritualizuota. Iš tikrųjų visi prietarai atsiranda nuo to, kiek sureikšmini vieną ar kitą veiksmą, kiek jį įkrauni. Jei juo patiki – įsivaizduoji, kad esi magas ir tavo veiksmas padarys stebuklą“, – svarsto režisierė. Nors abi menininkės sako tradiciniais prietarais netikinčios, I. Stundžytė prisipažįsta, jog kai kuriuos mistinius reiškinius su smalsumu tiria iki tam tikros ribos, kurios sau neleidžia peržengti. „Nuo pat vaikystės labai bijodavau siaubo pasakų ir tamsos – vaizduotė kurdavo visokius baubus. Su mirtimi teko susidurti labai anksti, ir suvokimas, kad yra kažkas anapus, mane lydėjo visą gyvenimą, išugdė labai didelę pagarbą tam, ko nežinau ir nepažįstu, bet visada sau pasakau, kad ir nenoriu pažinti. Niekada nesu būrusis, negaliu žiūrėti siaubo filmų – man užtenka to, ką papasakoja mano kolegė aktorė Judita Urnikytė, kuri yra siaubo filmų žiūrėjimo fanė ir profesionalė“, – juokiasi teatro kūrėja. Pasak jos, žmogaus vaizduotė – visa ko šaltinis: nebūtina kažką patirti realiai, kad savo vaizduotėje galėtum tai susikurti ir save pasitikrinti.

Akimirka iš spektaklio | Glasses n’Beard Photography nuotr.

Valytojai – teatro paslapčių saugotojai

Teatro pasaulyje sklando ne viena istorija apie besivaidenančias aktorių vėles, mistiškai gendančią techniką ar nepaaiškinamai sušlubuojančią menininkų sveikatą. „Visą laiką iš vyresnių, ypač – prietaringų kolegų girdėdavau posakį, jog scena keršija: jei nepasiruošei ar atsainiai dirbai scenoje, gali gauti traumą, kažkas gali nukristi ar sugesti. Nutinka ir taip, kad technika atsisako veikti, tuomet juokaujame – matyt, energetika tiek pakilusi, kad veikiame net aparatūrą. Pasitaiko, kad po tam tikrų spektaklių aktoriai blogai jaučiasi, pašlyja sveikata. Mums aiškindavo, kad tai – ne dėl sunkaus spektaklio, o todėl, kad scenoje buvai nesąžiningas, kažką darei nedorai“, – prisimena I. Stundžytė. Režisierės nestebina istorijos apie teatro vaiduoklius – ji su šypsena teigia, kad Lietuvoje vargu ar rastume teatrą, kuriame nesivaidena. Neretai į paskutinę kelionę kūrėjai taip pat išlydimi teatro salėje – rituališka mirties bei teatro prigimtis, anot Ievos, yra glaudžiai susijusi. Pačiais nuoširdžiausiais ir daugiausiai paslapčių patiriančiais žmonėmis teatre ji vadina ne pačius menininkus, o valytojus, po spektaklio tvarkančius sceną. „Po spektaklio joje lieka prisikaupę daugybė dalykų – ne vien dulkių ir purvo. Scenoje karšta nebe dėl prožektorių – ji pasilieka įkrauta daug energijos. Nors atrodo, kad valytojai nekuria teatro, jie patiria jį dar kitaip. Dėl to labai įdomu su jais pasikalbėti“, – atskleidžia režisierė.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!