Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. gruodžio 14 d. 22:47
KUFA parodose – grožio ir bjaurasties genomo paieškos

Arvydas Palevičius, „Kaimas“ | Pranešimo spaudai nuotr.

Gruodžio 18 d., trečiadienį, 17.30 val. Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A)  atidaromos Arvydo Palevičiaus tapybos paroda „Požiūris“ ir Juditos Liaudanskaitės fotografijos paroda „Žvilgsnis“.

Arvydo Palevičiaus tapybos paroda „Požiūris“

Profesorius, habilituotas technikos mokslų daktaras Arvydas Palevičius nuo 2001 m. gilinasi į holografinių vaizdų užrašymo metodų kūrimo ir vystymo sritis. Ši mokslinė veikla leidžia laisviau eksperimentuoti beveik 30 metų plėtojamame tapybos lauke. A. Palevičiaus tapyba artima tradiciniam modernizmui, kuomet estetinis idealas įkūnijamas kintančioje formos sampratoje, o turinio parametruose visgi orientuojamasi į reliatyvųjį kanoną, struktūrą, kurioje galima atsekti prieš tai buvusią struktūrą, įtakas, motyvus, temos variacijas – t. y. tradiciją. Menininkas kuria sezanišką pasaulį, kuomet prasmė sutampa su forma ir išorė kalba apie turinį. Tapybos plastika autoriui reikalinga kaip galimybė greitai, spalvingai ir efektingai išreikšti, prisiminti nueitą kelią, sukurtą pasaulį, atrastas tiesas. Eksperimentas jam neatsiejamas nuo tapybos pagrindo – dažo struktūros. A. Palevičius nuolat derina skirtingus tapybos žanrus. Pagrindiniai autoriaus ikonografiniai motyvai – peizažas, abstraktaus pobūdžio kompozicijos, asmenų portretai.

Viename iš parodoje eksponuojamų ciklų A. Palevičius gręžiasi į tai, kas, regis, yra visai šalia, bet drauge ir nutolę – seni kaimo trobesiai, ūkiniai pastatai, nykstantys dvarai, t. y. įprasminti lietuvių liaudies interjero ir buities artefaktai. Toks ekspresyvumu, ironija paženklintas požiūris į tikrovę nereiškia nieko daugiau, o tik pranešimus apie kasdienybės ir harmonijos būtiną siekį. Kitas eksponuojamas ciklas „Konodontai“ buvo skirtas bendrai poezijos ir tapybos knygai su poetu Gintaru Patacku „Konodontų fiesta“. Tai akivaizdžiai nihilistinis žvilgsnis į realybę. Iš pažiūros formaliai nepriekaištingoms abstrakcijoms tenka uždangos paskirtis – už jos slypintis grožis ar bjaurastis ir yra šių abiejų autorių knygos turinys. Parodoje kūriniai sudaro tolygią eilę, patys virsdami Konodontu (lot. Conodonta) – į sliekus panašiu išnykusiu gyvūnu su aštriais dantimis, randamu paleozojaus uolienose. Konodontai buvo glitūs, šlykštūs, greiti ir plėšrūs gyvūnai. Šiuo ciklu autorius tarsi primena: mūsų visuomenė (de) arba (ne)evoliucionuoja.

Apie autorių

Arvydas Palevičius 2005 m. studijavo tapybą San Francisko Meno akademijos universitete (JAV), 2006, 2007, 2008 m. rezidavo Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Nuo 2004 m. Nacionalinės Kanados portretistų sąjungos narys. Nuo 1996 m. surengė 28 personalines parodas, dalyvavo 28 grupinėse parodose.

Judita Liaudanskaitė, „Žibintas“ | Pranešimo spaudai nuotr.

Juditos Liaudanskaitės fotografijų paroda „Žvilgsnis“

Pristatant naują menininką kultūrinei visuomenei, jo kūriniai lyg ir turėtų būti pjaustomi įvairiais pjūviais ir sluoksniais, juos vertinant ir ieškant to pirmapradžio nedalomo menininko genomo, iš kurio jau būtų galima konstruoti jo kūrybinę molekulę. Fotomenininkės iš Kauno Juditos Liaudanskaitės meninis genomas mums liudija tik viena – kad fotografijų, eksponuojamų Klaipėdos kultūros fabrike, vaizdinių prasmių, kompozicijos, semantikos ir filosofinis laukas yra gana originalus ir estetiškai patrauklus bei kultūriškai vertingas.

Ankstyvoje jaunystėje Judita yra labai nuoširdžiai aprašiusi savo giminės istoriją. Tai ir Laudos bajorai, minimi Nobelio premijos laureato H. Senkevičiaus romane „Tvanas“, ir Gabrielius Sipavičius, rinkęs karalių Joną Sobieskį III, ir kitos kilmingos Žemaitijos giminės, kurių palikuonė yra fotomenininkė.

Šiandien, kai autorė vis rimčiau su pasauliu bendrauja pro fotoobjektyvą, išryškindama tik detales, šie minėti istoriniai faktai slypi „kažkur anapus“ ir tampa savotiška tvinpyksiška pikseline dėlione, kur voro kryžiuočio suplyšęs tinklas, kadaruojantis ant vienišo gatvės šviestuvo, primena giminės herbo šermuonėlių kailinius, kėdės atlošas virsta protėvių širdimi a la „Pro patria“, o melancholiškas arklys, panašu, mąsto apie savo giminės medį, kuomet jo protėviai žvengė mūšių laukuose su turkais ir švedais. Autorės žvilgsniui įtakos greičiausiai turėjo iš protėvių gautas genomas, kurį formavo jų išgyvenimai karuose, riterystė ir estetinė aplinka. Iš čia tas menininkės potraukis LDK istorinės atminties simpoziumams, meno renginių organizavimui, meno knygų leidybai, ir, be abejo, „heraldinių“ kasdienybės akimirkų įamžinimui.

Parodoje pristatomos fotografijos gimė įvairiausiose vietose – vaikštant protėvių takais, tik „virtualioje“ realybėje, kur fotografijų turinį formuoja pilių griuvėsių fragmentai, šiandieninio revoliucingo Kijevo estetinė pajauta, Odesos Deribasovo gatvėje tvyranti Japončiko dvasia, Lietuvos architektūriniai fragmentai, meninė plenerų topografija.

Apie autorę

Judita Liaudanskaitė 2004 m. baigė Kauno Maironio gimnaziją. Fotografijos įgūdžius tobulinusi profesinėje veikloje, vėliau studijavo paveldosaugą Kauno technologijos universitete, ten susipažino su istorinių reliktų sakraline verte bei jų apsauga ir gilinosi į piešimo, kompozicijos ir kompiuterinio meninio dizaino sritis. Šiuo metu ji Kauno technikos kolegijos paskutiniajame kurse studijuoja inžineriją. I kūrybinio meno simpoziumo-plenero „Praeities artefaktai“ ir plenero parodos dalyvė (Dubičiai, 2019 m.).

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!