Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 1 vasario d. 18:53
Federico Fellini – Italijos kino genijus
Portalas bernardinai.lt

Režisierius Federico Fellini (filmuoja „Romą“, 1972 m.) | Imdb.com („Archives du 7e Art“) nuotr.

2020-ieji – didžiojo italų filmų režisieriaus, pakeitusio pasaulinį kiną – Federico Fellini – metai. Sausio 20-ąją sukako 100 metų nuo jo gimimo. F. Fellini buvo apdovanotas keturiais „Oskarais“ už geriausią užsienio filmą (be to, garbės „Oskaru“ už indėlį į kino meną), taigi jis stoja greta savo tėvynainio Vittorio De Sicos – pagal tuos rodiklius jie rekordininkai tarp neanglakalbių režisierių.

Po meistro mirties (1993 m. spalį) praėjo 27 metai, bet jo kūrybinio palikimo šešėlis toks ilgas, kad jau seniai pasimiršo apdovanojimai, vardai ir premijos, – tai, ką Fellini paliko mums, gerokai daugiau ir svarbiau už visus apdovanojimus.

Galų gale pasaulio matymas, būdingas maestro, buvo toks unikalus ir hipnotizuojantis, kad suteikė tam karnavaliniam stiliui ypatingą apibūdinimą (Felliniesque, feliniškas).

Bet tai dar ne viskas – jo filmai būsimoms režisierių ir scenaristų kartoms parodė, kur judėti toliau, kaip eksperimentuoti ir kaip rizikuoti sujungti išpažintinį pasakojimą su beprotišku fantazijos skrydžiu.

F. Fellini sukūrė naują būdą žiūrėti kiną

Martinas Scorsese prisipažino, kad Fellini šedevrą „8 ½“ žiūri kasmet. „8 ½“ man visada buvo daugeliu prasmių kertinis akmuo, meniškumo kriterijus, – sakė jis. – Jo laisvė, jo novatoriškas pojūtis, jo giluminis tikslumas ir aistra, stebuklingas darbas su kamera, jo kompozicija…“

Daugelis kinematografininkų kalba, kad sunku sukurti ką nors geriau už šį filmą.

O mums, paprastiems mirtingiesiems, kurie moka už tai, kad sėstų tamsioje kino teatro salėje ir įsistebeilytų į ekraną tikėdamiesi pajusti meno kerus, nebus perdėta sakyti: F. Fellini pasiūlė mums absoliučiai naują būdą žiūrėti kiną. Jis nuvedė mus (ir veda toliau) ten, kur mes niekada anksčiau nesilankėme – tokios vietos mums nesisapnavo net pačiose laisviausiose fantazijose.

Jis sukūrė savo kinematografo stilių, kuris keistu, stebuklingu, užburiančiu būdu jaučiamas kaip universalus visos planetos žmonėms, darydamas mus supantį aplinkinį pasaulį mažesnį, jaukesnį ir dvasingesnį. Niekas, išskyrus jį, negali taip lengvai sumaišyti skausmą ir džiaugsmą, saldumą ir kartėlį.

Sąraše „100 geriausių neanglakalbių filmų“, sudarytame pagal BBC Culture apklausos rezultatus, F. Fellini pakilo į antrą vietą. Štai kurie F. Fellini filmai pakliuvo tarp 100 geriausiųjų: „8 ½“ – septintoje vietoje, „Saldus gyvenimas“ – dešimtoje, „Kelias“ – 83-ioje ir „Kalabrijos naktys“ – 87-oje. Nostalgiškasis „Amarcordas“ liko 112-as.

 

Sentimentai gimtinei

F. Fellini gimė 1920 metais Riminyje, prie Adrijos jūros (kur jis kartkartėmis sugrįžta savo filmuose, pavyzdžiui, „Amarcorde“, „Romoje“). Iš jo gimtojo miesto nieko neliko – jis virto griuvėsiais per Antrąjį pasaulinį karą. Todėl filmai apie F. Fellini vaikystę ir jaunystę buvo filmuojami toli nuo realios veiksmo vietos: „Mamytės sūneliai“ – Romos priemiestyje, Ostijoje, o „Amarcordas“ – studijoje „Cinecittà“. Tai leido susieti realybę su išmone, kartu su dekoracijomis atkurti prisiminimus, sujungti įvykius ir personažus, suteikti jiems poetiškų bruožų.

Kinematografo karjerą F. Fellini pradėjo 1945 metais, sukūręs scenarijų dabar jau tapusiu klasika Roberto Rossellini filmui „Roma – atviras miestas“ (Roma città aperta), padėjusiam neorealizmo pamatus.

Bet jau po poros dešimtmečių bus sunku rasti kitą tokį kūrėją, kuris taip kategoriškai nusigręžtų nuo bet kokio realizmo, kaip tai padarė F. Fellini.

Jo ankstyvieji filmai, įkvėpti bendradarbiavimo su R. Rossellini (pavyzdžiui, „Mamytės sūneliai“ (I Vitelloni, 1953 m.), buvo greitai nustumti į tolimą kampą dar sentimentalesnių ir vylingesnių „Kelias“ (La strada, 1954 m.) ir „Kabirijos naktys“ (Le notti di Cabiria, 1957 m.), perteikiančių žemesnės žmonijos klasės atstovų – cirkininkų ir prostitučių – skausmingus pojūčius.

Režisierius Federico Fellini ir aktorės Valentina Cortese bei Giulietta Masina | Imdb.com („Archives du 7e Art/DR“) nuotr.

„Saldus gyvenimas“ ir „Aštuoni su puse“

Na, o po to sukurtas „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita, 1960 m.) – svaiginantis naktinis pasivaikščiojimas su dvasiškai bejausme aukštuomenės atstovų visuomene Romos Veneto gatve. Tai svarbiausia filmo „Saldus gyvenimas“ veiksmo vieta. Ši gatvė su daugybe prabangių restoranų buvo laikoma Italijos ekonomikos stebuklo simboliu ir grįžimu į prieškario laikotarpį. Būtent Via Veneto F. Fellini kilo būsimo filmo sumanymas. Režisierius meistriškai parodė egzistencinį liūdesį ir pokario hedonizmą, sušildytą žavaus palaido, pavargusio nuo gyvenimo herojaus Marčelo (akt. Marcello Mastroianni), jame daugelis nepamirštamų kadrų – su Kristaus statula, skraidinama oru virš Amžinojo miesto, Trevio fontane, lediniame vandenyje, besimaudančia švedų artiste Anita Ekberg su ja lydinčiu Marčelo… Ir gniuždančia finaline scena su nekalta jaunute mergaite ant jūros kranto, bandančia papasakoti Marčelo kažkokią jam nepasiekiamą paslaptį.

„Saldus gyvenimas“ kaip raketa iškėlė F. Fellini į patį viršų, į pačių žinomiausių režisierių gretas. Šis filmas tapo pats pelningiausias ir atnešė prodiuseriams milijonus.

Nenuostabu, kad ši juosta sukėlė maestro dvasinę ir meninę krizę (kaip toliau dirbti po tokios didelės sėkmės karjeroje?), kuri tapo stimulu kitam projektui – „8 ½“ (1963).

Pastarasis filmas panašus į užrašus asmeniniame dienoraštyje, panardinantis žiūrovus į sąmonės srautą, kuriame menininkas ekshumuoja savo praeitį, tikėdamasis rasti ten raktą ateičiai ir jos mįslę.

F. Fellini vienas pirmųjų pasaulio kino istorijoje siekė ištobulinti kinematografijos instrumentus, kurie padėtų atskleisti žmogaus smegenų darbą ir mąstymo procesą. Paraleliai su italų režisieriumi tai darė Ingmaras Bergmanas, Alainas Resnais, Andrejus Tarkovskis ir daugelis kitų. Bet būtent F. Fellini „Aštuoni su puse“ 1963-iaisiais tapo tikra revoliucija. F. Fellini panaikino įprastas sienas tarp realaus ir irealaus veiksmo, to, kas vyksta iš tikrųjų, ir to, ką personažas mato vidiniu regėjimu – per sapnus, haliucinacijas, svajones. Kinas seniai norėjo pasivyti literatūrą, kuri atvėrė pasąmonės pasaulį, ir su F. Fellini bei jo kolegų pagalba tai pavyko.

 

Svarbiausia gyvenimo moteris

F. Fellini ir svarbiausia jo gyvenimo moteris, aktorė Giulietta Masina, įsimylėjo vienas kitą neakivaizdžiai. F. Fellini – jos balsą, Giulietta – jo tekstus. Abu dirbo radijuje: jis buvo scenaristas, ji – atlikėja. Susituokė pačiame karo įkarštyje, 1943-iųjų spalio 30-ąją.

„Mūsų vaikai – tai mūsų filmai“, – dažnai kartojo F. Fellini, bandydamas pakeisti kalbą, kodėl jie neturi vaikų. F. Fellini ir G. Masina buvo nepaprasta pora. Ji jam buvo neišsenkantis kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Mylima moteris, geriausia draugė, mūza – visa tai ji, neprilygstamoji. Be žmonos F. Fellini negalėdavo filmuoti, ir visai neturėjo reikšmės, vaidina ji filme ar ne. Jie, garsus režisierius ir neprilygstamo dramatinio talento aktorė, tarsi kūrė ir papildė vienas kitą.

Ji suvaidino keturis didžiausius vaidmenis jo filmuose: nekaltą mergaitę Gelsominą filme „Kelias“, vulgarią, nenuspėjamą ir pritrenkiančią prostitutę Kabiriją juostoje „Kabirijos naktys“, apsėstą nematomų dvasių ir paslaptingų aistrų ponią Džuljetą filme „Džuljeta ir dvasios“ (Giulietta degli spiriti, 1965 m.) ir senstančią šokėją Ameliją – „Džindžer ir Fredas“ (Ginger e Fred, 1986 m.).

Apie savo žmoną F. Fellini sakė: „Ji – paslaptinga būtybė, sugebanti mūsų santykiams suteikti nykų tyrumo ilgesį.“

Režisierius Federico Fellini, aktoriai Sophia Loren ir Marcello Mastroianni „Oskarų“ teikimo ceremonijoje 1993 m. | Imdb.com nuotr.

„Marcello – tai ne aš!“

Marcello Mastroianni vaidino penkiuose F. Fellini filmuose: „Saldus gyvenimas“, „Aštuoni su puse“, „Moterų miestas“ (La città delle donne, 1980 m.), „Džindžer ir Fredas“ bei „Interviu“ (Intervista, 1987 m.). Visi šie vaidmenys buvo pilni autobiografinių motyvų, todėl M. Mastroiani buvo priimamas kaip režisieriaus alter ego.

F. Fellini prieštaravo: „Marcello – tai ne aš!“ M. Mastroiani režisieriui buvo reikalingas kaip apibendrinantis romėno intelektualo atitikmuo, praradęs individualumą. Pirmame susitikime jis nevalingai įžeidė aktorių, kai pareiškė: „Man patinka jūsų veidas – paprastas, eilinis, be charakteringų bruožų!“

Pagal BBC ir kitą užsienio spaudą portalui bernardinai.lt parengė Michalina Bočiarova

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!