Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 7 vasario d. 23:56
10 Italijos režisierių, visiems laikams tapusių neatsiejama kino istorijos dalimi

Italijoje sunku sutikti žmonių, nesididžiuojančių Italijos kino kultūra. Neretai dar ir šiandien prie taurės vyno diskusijų objektu tampa būtent Italijos kino grandai, jų skandalingas gyvenimas ir viso pasaulio kino mėgėjų širdis užkariavę nesenstantys filmai. Reta šalis gali pasigirti tokiu kiekiu apdovanojimų – tai daugiausiai Oskarų už užsienio filmus laimėjusi šalis, taip pat parsivežusi ne vieną Auksinę palmės šakelę ar Auksinį liūtą. „Vilniaus galerija“ pristato Italijos režisierių dešimtuką, kurie paliko gilų atspaudą šalies kino istorijoje arba sėkmingai ją kuria ir šiandien.

10. Lina Wertmüller (g. 1928)

Lina Wertmüller – vienintelė iš nedaugelio italų režisierių moterų, beje, pirmoji režisierė moteris, nominuota Oskarui. Jaunystėje ji itin mėgo komiksus, pakeitė daugiau nei 10 katalikiškų mokyklų ir apskritai buvo neeilinė mergina. Nuotykius būsima režisierė tęsė ir vėlesniais metais: kūrė avangardinius pasirodymus, keliavo po Europą, dirbo su lėlėmis marionetėmis bei buvo radijo ir televizijos laidų scenarijų autore. Galbūt šie, kūrybos reikalaujantys darbai ir įkvėpė ją tolimesnei pažinčiai su kinu. Režisierės išskirtinumą ir įnašą į kiną pažymi ir žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje. Geriausiai įvertinti režisierės filmai: „Septynios gražuolės“ („Pasqualino Settebellezze“) (1975)„Baziliskai“ (I basilischi) (1963).

 

9. Gabriele Salvatores (g. 1950)

Gabriele Salvatores –  šių dienų italų kino režisierius. Karjeros pradžioje jis itin domėjosi teatru, statė pasirodymus. Pradėjęs kurti filmus, aukštumas jis pasiekė su savo juosta „Mediterraneo“, kuri 1992 metais buvo apdovanota Oskaru. Tiesa, tai ne vienintelis režisieriaus apdovanojimas – Italijoje jis buvo pagerbtas net trimis „David di Donatello“ apdovanojimais, kuriuos įsteigė ir teikia Italijos kino akademija ir kurie šalyje laikomi itin reikšmingais. Dažnai savo filmuose režisierius kalba apie modernaus pasaulio problemas ir bandymą nuo jų pabėgti, filmuose juntama nostalgija draugams ar kelionėms. Geriausiai įvertinti režisieriaus filmai: „Aš nieko nebijau“ („Io non ho paura“) (2003), „Mediterraneo“ (1991).

 

8. Paolo Sorrentino (g. 1970)

Paolo Sorrentino gimė 1970 m. Neapolyje. Būsimo režisieriaus jaunystė nebuvo lengva – vos 16 jis neteko abiejų savo tėvų. Kiek vėliau studijavo ekonomiką ir prekybą, tačiau galiausiai nusprendė pasinerti į kino pasaulį. Tikriausiai daugumai režisierius asocijuojasi su žymiuoju filmu „Didis grožis“ („La Grande Bellezza“), tačiau nemažiau įdomūs bei populiarūs ir kiti jo filmai. Tai puikiai iliustruoja daugybė režisieriaus laimėtų apdovanojimų, įskaitant Oskarą, tris Kanų liūtus bei daugybę kitų. Beje, pastaruoju metu jis dirba prie serialo „Jaunasis popiežius“, kuris susilaukė didžiulės sėkmės. Režisierius padeda ir muzikantams, taip pat yra išleidęs tris knygas, kurios Italijoje buvo itin populiarios. Geriausiai įvertini režisieriaus darbai: „Jaunystė“ („Youth – La giovinezza“) (2015), „Jaunasis popiežius“ („The Young Pope“) (2016), „Didis grožis“ („La grande bellezza“) (2013).

 

7. Roberto Benigni (g. 1952)

Roberto Benigni – neabejotinai už Italijos ribų geriausiai žinomas dėl savo filmo „Gyvenimas yra gražus“ („La vita è bella“). Benigni ne tik režisavo šią į kino istoriją įėjusią juostą, bet ir joje pasirodė kaip talentingas aktorius. Jis taip pat rašo poeziją, yra dirbęs teatre, padėjęs sukurti dainų Italijos atlikėjams. Gimtojoje šalyje jis itin mylimas už savo ironiją, humorą, veržlumą ir linksmą asmenybę. Kaip ir dauguma šiame straipsnyje aprašomų režisierių, Benigni taip pat turi stiprų požiūrį į politiką – jis yra vienas radikaliausių Silvio Berlusconi oponentų. Geriausiai įvertinti režisieriaus filmai: „Gyvenimas yra gražus“ („La vita è bella“) (1997), „Tigras ir sniegas“ („La tigre e la neve“) (2005), „Nebeliko nieko tik verkti“ („Non ci resta che piangere“) (1984).

 

6. Giuseppe Tornatore (g. 1956)

Italijoje dažnai sakoma, kad Giuseppe Tornatore padėjo pasauliui iš naujo atsigręžti į itališką kiną. Filmas „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ („Nuovo Cinema Paradiso“) režisieriui atnešė Oskarą, o kiti filmai – net keturis prestižiškiausius Italijos kino apdovanojimus „David di Donatello“. Tornatore jaunystėje domėjosi teatru bei fotografija, o karjerą kine pradėjo dokumentiniu filmu. Įdomu tai, kad jo brolis Francesco Tornatore – taip pat režisierius, sukūręs ne vieną filmą. Geriausiai įvertini Giuseppe Tornatore filmai: „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ („Nuovo Cinema Paradiso“) (1988), „Geriausias pasiūlymas“ („La migliore offerta“) (2013), „Legenda apie pianistą“(„La leggenda del pianista sull’oceano“) (1998).

 

5. Bernardo Bertolucci (1956-2018)

Bernardo Bertolucci – kino režisierius, kurio pirmoji svajonė buvo visai ne kinas, o poezija. Gimęs poeto, meno kritiko ir mokytojos šeimoje, nuo pat vaikystės režisierius augo meniškoje ir kultūrą mylinčioje aplinkoje. Tiesa, Bertolucci kino karjera galbūt būtų susiklosčiusi visai kitaip, jei ne jo tėtis, supažindinęs sūnų su Pasolini, kuris kiek vėliau pasamdė Bertolucci dirbti jo asistentu. Vos 22-ejų jis jau režisavo savo pirmąjį filmą. Režisieriaus kūrinai dažnai vertinami kontraversiškai – tikriausiai todėl, kad yra itin politiški ir reprezentuojantys menininko pasaulėžiūrą. Už nuopelnus režisierius 2011 m. Kanų kino festivalyje buvo pagerbtas specialia Auksine palmės šakele. Geriausiai įvertinti režisieriaus filmai: „Svajotojai“ („The Dreamers – I sognatori“) (2003), „Paskutinis tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“) (1972), „Paskutinis imperatorius“ („L’ultimo imperatore“) (1987).

 

4. Pier Paolo Pasolini (1922-1975 m.)

Pier Paolo Pasolini – ne tik režisierius, bet ir dramaturgas, žurnalistas ir poetas, laikomas viena iškiliausių XX amžiaus Italijos asmenybių. Iki šių dienų jo darbai, įvairūs skandalai, požiūris į marksizmą, fašizmą bei mįslėmis apipintas nužudymas laikomi kontraversiškais ir diskutuotinais. Poemas pradėjęs rašyti vos septynerių Pasolini visuomet buvo linkęs į literatūrą, ją ir studijavo, išleido didelio populiarumo susilaukusių poezijos rinkinių. Pradėjęs kurti filmus jis sukėlė dalies visuomenės bei tuometinės bažnyčios valdžios kritikos dėl itin erotiškų ar žiaurių filmų scenų. Geriausiai įvertinti šio režisieriaus filmai: „Karalius Edipas“, „Edipo Re“ (1967), „Dekameronas“ („Il Decameron“) (1971), „Mamma Roma“ (1962).

 

 

3. Luchino Visconti (1906-1976)

Luchino Visconti laikomas ne tik vienu žymiausių Italijos režisierių, bet ir vienu svarbiausių menininkų bei kultūros žmonių apskritai. Gimęs kilmingoje aristokratų šeimoje, nuo mažens domėjosi ne tik teatru, muzika, bet ir žirgais. Todėl nenuostabu, kad tiek vaikystėje, tiek ir vėlesniame gyvenime jį supo daugybė žinomų žmonių, tarp kurių yra ir Coco Chanel. Visconti domėjosi ne tik menu, bet ir politika, buvo Italijos komunistų partijos narys. Sakoma, kad Visconti surūkydavęs virš 100 cigarečių per dieną, būtent insultas ir buvo jo mirties priežastis. Norintys daugiau sužinoti apie režisierių, gali apsilankyti jam skirtame muziejuje Iskijos saloje. Geriausiai įvertinti režisieriaus filmai: „Leopardas“ („Il gattopardo“) (1963), „Rokas ir jo broliai“ „Rocco e i suoi fratelli“ (1960), „Baltosios naktys“ („Le notti bianche“) (1957).

 

2. Michelangelo Antonioni (1912-2007)

Michelangelo Antonioni užsienio spaudoje dažnai laikomas geriausiu ir svarbiausiu Italijos kino kūrėju, padariusiu įtaką daugybei vėlesnio laikmečio režisierių. Antonioni gimė pasiturinčioje ir mylinčioje šeimoje, buvo linkęs į menus – ypač tapybą ir muziką. Jaunystėje studijavo ekonomiką, tačiau greitai atrado aistrą kinui ir pradėjo dirbti kaip filmų žurnalistas. Antonioni filmų siužetai dažnai eksperimentiniai, dviprasmiški, juose neretai vaizduojama pagundoms pasidavusi, viltį praradusi vidurinioji klasė. Geriausiai įvertinti režisieriaus filmai: „Blow-Up“ (1966), „Nuotykis“, („L’avventura“) (1960), „Profesija – reporteris“ („Professione: reporter“) (1975).

 

1. Federico Fellini (1920-1993)

Ko gero, žymiausias režisierius šiame sąraše – tai Italijos kino legenda Federico Fellini. Režisierius gimė 1920 metais Rimini, tačiau visą gyvenime didelę meilę jautė ne gimtajam miestui, bet romantiškajai Romai. 1943 m. jis vedė aktorę Giulietta Masina, kuri ne tik buvo jo įkvėpimas, bet ir nusifilmavo keliuose jo filmuose. Pora kartu praleido visą gyvenimą. Tiesa, režisierius domėjosi ne tik kinu – viena kūrėjo aistrų buvo sapnų analizė. Teigiama, kad Fellini užrašinėjo savo sapnus, o sapnų tema dažnai buvo naudojama ir jo filmuose, tarkime, žymiajame „8 ½“. Geriausiai įvertinti režisieriaus filmai: „Kabirijos naktys“ „Le notti di Cabiria“ (1957), „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“) (1960) ir „8 ½“ (1963).

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!