Mokslininkė Agnė Kajackaitė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia mokslininke Agne Kajackaite.
„Aš visomis kalbomis labai greitai šneku. Negaliu kalbėti lėčiau, nei galvoju. Ką man daryti? Stabdyti mintį? Ne!..“ Taip prasidėjo pokalbis su mokslininke Agne Kajackaite Berlyno Technikos Universitete“, – sako A. Baltėnas.
Agnė Kajackaitė: Esu mokslininkė, elgsenos ekonomistė. Tai palyginti nauja tyrimų sritis, šiek tiek panaši į socialinę psichologiją, bet mes tiriame žmonių ekonomines preferencijas.
Su kitais Berlyno elgsenos ekonomistais dalinamės Berlyno Humboldtų universiteto laboratorija, kurioje atliekame eksperimentus. Daugiausia su studentais, kurie už tai gauna nedidelį atlygį. Jie atlieka užduotis, o mes bandome suprasti ir nustatyti tam tikras jų elgesio tendencijas.
Pati kuriu savo tyrimo metodiką, bet laikydamasi tam tikrų ekonominių eksperimentų taisyklių (pavyzdžiui, mes neapgaudinėjame tiriamųjų – taip dažniau elgiasi psichologai). Tiesiog stengiamės suprasti paprasčiausią žmonių elgesį. Pavyzdžiui, dabar aš daugiausia darau eksperimentus, susijusius su melavimu: kas žmones verčia meluoti ar, atvirkščiai, nemeluoti, kokie moraliniai melo kaštai. Taip pat tiriu žmonių kognityvinį produktyvumą, t. y. jų darbą.
Vieną eksperimentą darėme su temperatūra, žiūrėjome, kaip keičiasi žmonių produktyvumas, keičiantis temperatūrai – nuo 16 iki 33 laipsnių. Tyrėme kiekvieną šios skalės laipsnį.
Mokslininkė Agnė Kajackaitė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Eksperimento dalyviams davėme paprastas užduotis – matematines, verbalines ir logines, ir žiūrėjome, kaip jie jas sprendžia. Paaiškėjo, kad vyrai į temperatūrą reagavo labai nežymiai, bet kuo buvo šilčiau, tuo jie prasčiau atliko užduotis. O moterų reakcija smarkiai keitėsi – šylant jos užduotis atliko vis geriau. Iš tyrimo matosi, kad moterys yra jautresnės ir joms reikėtų geriau pritaikyti temperatūrą. Bet, pavyzdžiui, Amerikoje ir čia [Berlyne] ofisų temperatūra yra pritaikyta 45 metų kostiumuotam vyrui, sveriančiam 70 kilogramų.
Apie tai paskelbėme straipsnį, pavadintą „Termostatų karai“ (Battle for the Termostat), ir jis pasaulyje buvo labai plačiai komentuojamas. Dabar su kitu bendraautoriumi darau panašų tyrimą apie triukšmą – kaip triukšmas veikia žmonių produktyvumą. Užduotys panašios, bet kiek sudėtingesnės, susijusios su atmintimi. Jas atliekant reikia labiau susikaupti, tad ir triukšmas gali labiau dirginti. Juk, pavyzdžiui, sudėti skaičius triukšmas nelabai trukdo. Stebime, ar moterys labiau reaguoja į triukšmą nei vyrai. Tai rūpi ir man asmeniškai, nes mane, kaip ir mano seserį, garsai labai erzina. Todėl manau, kad atvira biurų erdvė (Open Office) yra visiška nesąmonė, gal geriau būtų grįžti prie darbo erdvės su sienomis…
Dvylika klasių baigiau Šakiuose (gaila, dabar ten likusi tik vidurinė mokykla), tada išvažiavau į Vilnių ir 4 metus (su metų pertrauka) studijavau ekonomiką Vilniaus universitete. Trečiame kurse su mainų programa išvažiavau į Sarbriukeną Pietų Vokietijoje, Saro krašte.
Nežinau kodėl, bet Šakiuose iki šiol moko vokiečių kalbos – nuo aštuonerių metų turėjome sustiprintas pamokas (šneku apie save daugiskaita, nes turiu dvynę seserį), todėl trečiame kurse ir vykau į Vokietiją: kai kalbą moki – daug galimybių, mažai konkurencijos…
Vokietijoje rinkos ekonomika egzistuoja ilgiau, tai ir dėstoma ji buvo geriau nei to meto Vilniaus universitete. (Dabar viskas keičiasi, bet tuomet planinės ekonomikos laikų dėstytojai dar nelabai išmanė rinkos ekonomikos, o matematikos, lošimų teorijos paskaitos buvo labai geros, nes Lietuvoje gera matematikos mokykla). Ir socialiniai mokslai VU tada dar buvo negyvi, todėl nusprendžiau magistro darbą rašyti Vokietijoje. Gavau Roberto Bošo (Robert Bosch) fondo stipendiją ir parengiau magistrantūrą Kelno universitete. Per tas studijas atradau elgsenos ekonomiką. Jau pirmos paskaitos man labai patiko, tad nusprendžiau pati daryti eksperimentus. Mano magistrinis darbas ir buvo eksperimentas, jis virto pirmąja mano publikacija. 2012 metais tam pačiam universitete gavau doktorantūros vietą, ją pabaigiau 2016-ųjų gegužę. Tuo metu vėl per mainų programą atsidūriau San Diego universitete Amerikoje. Gal septynis ar aštuonis mėnesius dirbau su profesorium Uriu Gneezy, kurio darbai man labai patiko. Triukšmo eksperimentas, kurį darysiu po 25 minučių, rengiamas kartu su juo. Daug dirbame kartu, skrendu ten bent du kartus per metus.
Po Vokietijos man labai patiko ir Amerikos sistema, tad 2016–2017 metais, gavusi darbo vietą, dėsčiau ir dariau tyrimus Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele. Ten pat dėstė ir Tomas Changas, su kuriuo susipažinome ir kartu atlikome minėtąjį temperatūros tyrimą.
Na, o nuo 2017-ųjų dirbu Berlyne, bet daug keliauju. Bent porą kartų per metus grįžtu ir į Kaliforniją, o, pavyzdžiui, gruodį ir sausį leidau Balyje, rašiau knygą „Baltų lankų“ leidyklai apie lyčių skirtumus (pagal šios temos eksperimentus). Ji vadinasi „Wo/men“, nes woman turi savyje ir man… Rašiau tokiu pop-science stiliumi, kaip moterys ir vyrai rizikuoja, kaip konkuruoja, kaip meluoja, kokie altruistai yra ir taip toliau. Rašau angliškai, lietuviškai jau būtų sudėtinga – daugiau nei 10 metu gyvenu ne Lietuvoje… Skubėjau baigti iki Londono knygų mugės, kurioje pardavinėjamos leidybinės teises, bet šiemet knygų mugę atšaukė…
Kai nereikia dėstyti, rašyti galiu bet kur. Beje, šiame darbe aš dažniausiai nedėstau, nes dirbu ne Technologijos universitete, kur dabar esame, o WCB (angliškai – Berlin Social Science Center). Čia darome tyrimus. Turiu du doktorantus, bet nesu profesorė, aš tyrimų grupės vadovė, mokslininkė.
Dabar daugiausia laiko praleidžiu Berlyne – čia mano darbas, studentai, draugai. Bet gyvenu Berlyne dar tik pustrečių metų, reikėjo priprasti, kad čia mano namai. O iš tiesų – namų daug. Sakyčiau, kad treji, o dabar gal ir ketvirti atsirado. Lietuvoje – pas tėvus Šakiuose, ten dar maža sesė gyvena, o kai būnu Vilniuje, gyvenu viešbutyje. Studijuodama Vilniuje trejus metus gyvenau Antakalny ir Užupy, o Fabijoniškėse net nesu buvusi. Vilnius man labai artimas, smagu ten grįžti (skrydis – tik valanda ir dešimt minučių) ir labai sunku išvažiuoti. Kiti namai – Los Andžele. Visada, kai leidžiuosi ir pamatau Downtowną, suspaudžia širdį, nes gyvenau pačiame miesto centre. Los Andželo centre labai daug benamių, daug šiukšlių, smirda, bet aš įpratus, ten mano namai. Ten turiu bendraautorių, su kuriais dirbu. Kai nuvažiuoju, apsigyvenu vieno kolegos, kuris daro žmonių elgesio eksperimentus su tomografu ir žiūri, kuri smegenų dalis aktyvuojasi, namuose.
Dabar gal ir Balis bus namai? Ten lietuvių irgi yra, ir ryšys puikus, ypač Tengulune, kur gyvenau. Ten suvažiuoja vadinamieji nomadai, kas daugiausiai dirba on-line ir t. t. Tokia šių dienų kolonija. Tik, pavyzdžiui, aš gyvenau, viename iš prancūzų restoranų su keturiais loftais. Mokėjau už savo loftą apie 1100 eurų (tai yra daug), o restorane dirbo gal 10 baliečių. Su viena jų susidraugavome, tai jai per mėnesį mokėjo apie 150 eurų… Visiškas išnaudojimas.
Tai man nepatinka, bet šiaip žiemą ten gera. Daug kas sako, kad gali palikti Balį, bet Balis tavęs nepaliks. Prabuvau ten du mėnesius, o per Kalėdas grįžau į Lietuvą, nes Prezidentas pakvietė į renginį Global Lithuania – už Lietuvos garsinimą pasaulyje. Abejojau, bet vis tiek grįžau….
Mano darbas – nuostabus, galiu ko tik noriu prisigalvoti, ir tai daryti. Yra ir finansavimas. Surenku duomenis, tada juos statistiškai, ekonometriškai analizuoju, ir rašom straipsnį, kurį publikuojame moksliniame žurnale. Tai ilgas procesas: nuo pirmos minties iki straipsnio išspausdinimo gali praeiti penkeri metai ar daugiau. Pavyzdžiui, apie temperatūros eksperimentą pradėjome su Tomu kalbėtis 2016-ųjų pabaigoje, o straipsnį publikavome 2019-ųjų gegužę. Bet kitą straipsnį, kuris pasirodys po savaitės ar dviejų, pagal mano vadovautą disertaciją, mes pradėjome 2014-ųjų vasarą. Tiesiog siunti iš žurnalo į žurnalą, kol galų gale publikuoja…
Publikuotis pagrindiniuose Top žurnaluose – didžiulė eilė, arba jiems kas nors netinka. Bet jei straipsnį publikuoja „American Economic Review“ arba „Econometrica“, tai turi didžiulę įtaką karjerai. Pavyzdžiui, aš, paskelbusi straipsnį „American Economic Review“, gavau čia darbą ir, būdama 33 metų, vadovauju grupei. Jeigu to mano straipsnio nebūtų buvę, gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Todėl kai kurie autoriai net pradeda falsifikuot duomenis ir t.t.
Na, o dabar labai daug laisvės: publikuoti, keliauti, pristatinėti, bendradarbiauti, pasakoti, šnekėtis. Geriausios idėjos kyla ne biuruose. Kai nuvažiuoju į Los Andželą, kartu su kolegomis generuojame naujas idėjas, kai einame pasivaikščioti, važiuojame kažkur pavalgyti ar pan… Va, taip.
2020-03-11
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
