„Nesijaučiam toli“: klubo „Panke“ įkūrėjas Justas Rudžianskas (Berlynas, Vokietija)
Klubo „Panke“ įkūrėjas Justas Rudžianskas (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančiu Justu Rudžiansku .
„Nesu klubinės kultūros žinovas, apie tai girdėdavau tik iš savo dukros Sofijos. Pakliuvęs į Panke, supratau – jėga! Taip gerai, kaip tą ketvirtadienio vakarą, seniai jaučiausi“, – sako Arūnas Baltėnas.
Justas Rudžianskas: Mes su Erika įkūrėme klubą Panke jau prieš 9 metus. Esam ir savininkai, ir įkūrėjai, ir valytojai, ir menedžeriai, ir kas tik nori. Berlyne žmonės tikrai jį žino.
Kai atvažiavome į Berlyną, turėjome visai kitų tikslų. Aš pats esu reperis („Despotin’ Fam“ MC Liežuvis – red. past.), nuo 13 metų turiu repo grupę, tai visur esu koncertavęs, ir klubų visokių turėjau, o Erika visą laiką savanoriavo renginiuose, dar ir pati pusę metų Užupyje buvo atidariusi tokį nelegalų klubą… Ji labai veikli, organizuota. Tai kažkoks toks vaibas visą laiką būdavo.
Bet atvažiavome į Berlyną mokytis, studijuoti ir dirbti kitokius darbus. Mes abudu dar esame ir karšto oro balionų pilotai, tai važiavome į tokią firmą prie Berlyno skraidinti oro balionais. Ten kurį laiką ir dirbome, bet tos firmos direktorius susirgo vėžiu, ir teko išeiti… Tada Erika pradėjo dirbti vienam techno klube. Iš pradžių rūbininke, bet kadangi ji tokia komunikabili, tai greitai susibendravom su to klubo direktorium, ir kažkaip kartą pamatėm prie upės, fabrike, apleistas patalpas – be langų, be durų, pilnas šiukšlių. O tas direktorius sako: „Pažįstu jų savininką, jei įdomu, norit kažką čia daryti, galiu paklausti.“ Taip mes ir užsikabinome. Susiradome tą savininką. Jisai toks labai fainas, Amerikos žydas, žmogus, kolekcionuojantis pastatus, kaip kiti kolekcionuoja monetas, pašto ženklus ar paveikslus, ir turintis pastatų visame pasaulyje, nuo dangoraižių iki kokių fabrikų. Mes su juo susibendravome, jis dar tokį menedžerį fainą paskyrė, ir leido mums gal metus naudotis tomis patalpomis nemokamai, kol įsirengsime. O mes, tais laikais visai dar jauni, be pinigų, pirmą tūsą padarėme gal už poros savaičių. Be jokių licencijų, dar be durų, be tualeto, be elektros, tik kažkokį kabelį iš kaimynų nusitiesę… Ir taip kažkaip pradėjome užsidirbinėti pinigus, remontuotis, dėtis duris.
Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Bet dar turėjo kaimyną – jisai virš mūsų buvo įsirengęs 300 kvadratų loftą, su jacuzzi vidury (nors pastatas buvo ūkinės paskirties, jame negalima gyventi). Ir BUM! Atvaro du išprotėję lietuviai, atidaro apačioje klubą: kiaurą naktį tūsas, žmonių – trys šimtai, viskas dreba, jis miegot negali. Pradėjo mus šantažuoti, policiją kviesdavo, o kad nekviestų, turėjome jam mokėti pinigus. Kurį laiką ir mokėjome. O jis pats Berlyne tris klubus turėjo, turtingas buvo žmogus. Mes, tik atvažiavę iš Lietuvos, turėjome tokį kvailą požiūrį: kaip čia prieš tokį poną pašokinėsi! O čia gi Vokietija, jie visai kitaip į viską žiūri. Mus tas kaimynas šantažavo, šantažavo, ir mes jį padavėme į teismą. Po jo išsiskirstėme taikiai: mes turėjome klubą legalizuoti, o jis vis tiek buvo priverstas iš ūkinės paskirties namo išsikraustyti. Berlyne viskas veikia kitaip nei Lietuvoje. Smulkiajam verslui ir ypač klubinei kultūrai čia labai daug leidžiama. Mes, lietuviai, norim viską daryt pagal įstatymą, o vokiečiai patys 10 metų turi techno klubą ir nesilegalizuoja. Jei tavęs kas nors nepaskųs, niekas ir netikrins, leis daryti, ką nori.
Arūnas Baltėnas: O kokia yra Pankės idėja?
Justas Rudžianskas: Berlynas visam pasauly yra garsus vienu muzikos žanru – tai techno muzikos, grubaus, industrinio garso sostinė. Visą savaitgalį besitęsiantys vakarėliai, reikalaujantys daug stimuliuojančių narkotikų, yra Berlyno simbolis. Berlyno pagrindinė pramonė ir yra kultūros pramonė, tie tūsai, daugiau jie nieko gero ir negamina. Visas Berlyno vaibas yra paremtas techno. Važiuoja žmonės iš viso pasaulio patirti tą malonumą: išeit į tokią šokio ekstazę visam savaitgaliui, šokti iki begalybės, kad tau laikas nereikštų nieko.
Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
O aš pats nelabai mėgstu techno muziką, man labiau patinka hiphopas, funk, soul, džiazas, toks šiltas vaibas, kad būtų kaip namuose, cozy. Ir man Berlyne sunku buvo surasti vietą, kur jausčiausi jaukiai, visur techno šokiai. Aš nieko prieš neturiu, bet tai ne man. Man ta muzika be širdies, aš nieko ten negirdžiu, jokių harmonijų, melodijų, nieks ten nedainuoja… Ir mes apsisprendėme (gal tai buvo labiau mano įtaka), kad nedarysime jokių Berlyno elektroninės muzikos šokių, bet darysime viską aplinkui. Visokių čia vakarėlių buvo, nuo transvestitų karnavalų iki meno performansų, na, iš esmės, bet kas gali būti: eksperimentinė muzika, foodwork‘as, kad tiktai nebūtų klasikinis house ir techno. Kad žmogus, kuris ieško Berlyne tokios erdvės, kokios mes tada ieškojome, žinotų: „Ai, varau į Pankę“. Tai yra pagrindinė Pankės vinis, jei kalbėtume apie šokius. O tarp kitokių žmonių Berlyne Pankę garsina mūsų galerija. Mes jau gal 3 metus turime Panke gallery ir labai rimtą kuratorių – vokietį Robertą Sacrowsky, ir tai yra post-internet, tokio digital meno galerija, kuri rengia labai stiprių parodų ir sutraukia Berlyno žmonių iš akademinių sluoksnių. Ant tokių dviejų vinių Panke ir stovi.
Kadangi mūsų erdvė didelė, nuo trečiadienio iki sekmadienio čia visąlaik kažkas vyksta: gali būti dirbtuvės, paskaita, šokiai, ar, kaip šiandien kavinėje, „Atversti patefonai“, kai gali atsinešt savo plokštelių ir pats groti. Dar visąlaik gali ateiti čia pažaisti pingpongą…
Aš kartais bijau grįžti į Lietuvą. Kaip tu geri alų, taip aš rūkau kanapes. Tai man tie kanapių įstatymai Lietuvoj drakoniški, už 0,36 gramo pasiunčia keturiems metams į kalėjimą. O aš nesijaučiu didelis nusikaltėlis, tai darydamas.
Klubo „Panke“ įkūrėjas Justas Rudžianskas (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Gal prieš dvejus metus pradėjau kurti laidas apie kanapių vartojimą ir su juo susijusius mitus. Pradėjau, kai susipažinau su savo kaimynu Stefanu, kuris turi espresso mašinų restauravimo dirbtuves ir psoriazę, kuri jam sukelia artritą – tokius sąnarių skausmus, kad vos gali paeiti. Taip ir vadinasi – psoriazinis artritas. Vokietijoje jam ligonių kasos per mėnesį apmoka 40 g kanapių žiedų (tai speciali kanapių rūšis, siunčiama iš Kanados), jis tas kanapes rūko, nes THC, veiklioji, psichoaktyvi medžiaga, yra vaistas prieš šitą ligą. Prieš tai jis vos vaikščiojo, turėjo švirkštis į pilvą tokius žiaurius vaistus (jie vadinasi MDX), kurie jam išbalansuodavo visą hormonų pusiausvyrą. Amsterdame tų pačių kanapių žiedų, kuriuos ligonių kasos išrašo šitam žmogui, galima nusipirkti paprastoj kavinėj, be jokio recepto. O Lietuvoj už 0,006 gramo kanapių žmogus gavo baudžiamąją atsakomybę, o kitas, paaugliui pardavęs 0,36 gramo kanapių, gavo ketverius metus kalėjimo.
Bandėme analizuoti ir mitą, kad kanapės būna pirmas laiptelis, nusiritant į bet kokius kitus narkotikus. Vilniuje, Savanorių prospekte, susitikome su didžiausiais Vilniaus narkomanais ir alkoholikais ir bandėme aiškintis, nuo ko jie pradėjo, koks buvo jų kelias, dar kalbinome Kirtimuose tris heroino vartotojus, po to – Reabilitacijos centro direktorę. Paaiškėjo, kad visi pradėjo nuo tabako. Pirmas narkotikas – tabakas. Dar susukome labai gerą laidą apie tai, kad kanapės gali padėti išsigydyti nuo vėžio. Pilna pavyzdžių pasaulyje, ir aš asmeniškai pažįstu tokių žmonių…
2020.02.27
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
