Irena Jankūnienė (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Brukline dirbančia Irena Jankūniene.
Irena Jankūnienė: Dirbu Brukline, viešbutyje „Hilton“. Esu atsakinga už visas pajamas, kurias viešbutis gauna ar gali gauti už kambarių pardavimą. Mano darbą sudaro rinkos, pasiūlos-paklausos analizė, taip pat aiškinuosi viešbučio klientų interesus, jų jautrumą kainoms, t. y. šios viešbučių kategorijos potencialą. Mūsų svetingumo industrijoje kambarys yra produktas, kuris „labai greitai genda“: jeigu šiandien jis neparduotas, tai, galima sakyti, jo jau nebėra. Nes rytoj šiandieninio kambario parduoti nebegaliu, tai tik prarasta galimybė uždirbti pinigus. Svarbu ir tai, kokiais būdais užsakomi ir parduodami kambariai, nuo to priklauso jų kainos ir viešbučio išlaidos bei pajamos.
Tad mano uždavinys – uždirbti viešbučiui kuo daugiau pinigų. Viską išanalizavus, pasvėrus teikiu rekomendacijas (pavyzdžiui, pardavimų skyriui – jie parduoda kambarius grupėmis ar korporacijoms) ir pati jas įgyvendinu – 80 proc. pardavimų vyksta per mane. Tai labai įdomus darbas, bet jam, žinoma, reikia tam tikro charakterio. Gali atrodyti, kad dirbti su labai daug mažų skaičiukų yra labai nuobodu, bet visi jie daug reiškia. Jų analizė reikalauja daug laiko, bet man labai įdomu iš tiek daug sudėtinių dalių gauti galutinį produktą, kuriame yra viskas, ko reikia. Tai primena Rubiko kubą: sukiok, kiek nori, bet visos spalvos turi atsirasti vienoje plokštumoje. Pirmąkart paėmęs, nesudėliosi – tam reikia daug patirties ir žinojimo. Taip ir mano daugelio metų patirtis padeda pasiekti, kad visi būtų patenkinti: ir savininkai, ir valdyba, ir svečiai bei darbuotojai. Nes kuo aukštesnės kainos, tuo aukštesni svečių reikalavimai, o darbuotojai turi sugebėti juos patenkinti, kitaip svečių atsiliepimai bus nepalankūs. O kuo jie blogesni, tuo sunkiau tas kainas išlaikyti. Šitoje industrijoje viskas labai susipynę, bet man patinka viską sudėlioti taip, kad visi liktų laimingi.
Irena Jankūnienė (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Irena Jankūnienė (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Mūsų darbas yra pasveriamas ir įvertinamas. Yra organizacijos, kurios surenka visus finansinius duomenis ir juos apibendrina, o tu gali palyginti savo rezultatus su konkurentais. Iš jų negausi informacijos apie konkretų viešbutį, nes taip būtų viešinami konfidencialūs dalykai, bet jie surenka, apibendrina ir pateikia procentais, doleriais, indeksais visos konkurentų grupės duomenis, iš kurių matai situaciją. Jeigu tarp panašių konkurentų surenki 101 procentą, žinai, kad esi geresnis, bet gali surinkti ir 120 procentų! Mes tuos duomenis gauname kartą per savaitę, ir kiekvieną kartą visi jų laukia su įtampa, vyksta tokia drama: kaip bus šią savaitę? O, gavus gerus rezultatus, visada gerų emocijų dozė, kuri labai motyvuoja.
Tai, kad jau šitiek metų čia pragyvenau, nebūtinai reiškia, kad ši šalis yra gera, bet ji tikrai priimtina. Tiesiog, jei kažko pasiekei, vadinasi, buvo įdėta labai daug darbo. Svetimoje šalyje daug sudėtingiau nei savoje, nes atvažiuoji ne tik be draugų, pažįstamų, be giminių, bet ir be kalbos, be atitinkamo išsilavinimo. Jei esi čia užaugęs, žinai, kaip viskas veikia, o aš, pavyzdžiui, atvažiavusi neturėjau žalio supratimo nei apie mokyklas, nei apie koledžus…
Prieš tai daug keliavau ir dirbau Europoje, vertėjavau ir panašiai, tad jau žinojau, kokia ten ekonominė situacija, kokios galimybės uždirbti, todėl čia atvažiavusi nesitikėjau, kad bus taip sunku uždirbti normalius pinigus, tiek, kad galėtum gyventi, netaupydamas kiekvieno cento. Kad pasiektume tai, ką pasiekėme, turėjome sumokėti labai aukštą kainą.
Šiai šaliai esu dėkinga už galimybes ir visa kita, bet jeigu gyvenčiau antrą kartą, šio kelio nebekartočiau. Kaip minėjau, labai daug kas priklauso ir nuo socialinės aplinkos. jei turi paramą, socialinį tinklą, bet kokie sudėtingumai pasidaro lengvesni, žinai, į ką kreiptis partarimo, yra kam padėti. O jei viso to nėra, turi viską pasidaryti pats, nes čia traukinys miegančių nelaukia, jis ima ir nuvažiuoja… Tad sudėtinga, reikia daug pasišventimo.
Kituose miestuose gal truputį kitaip, bet čia iš tikrųjų visą laiką turi būti pasišventęs darbui. Kaip sakoma, nemokamų pietų nėra. Ir mano darbas niekada nesibaigia (kaip greitojoje pagalboje), nes kol neparduodi kambarių, tol dirbi: ar šeštadienis, ar sekmadienis, ar devinta valanda vakaro, ar vidurnaktis – esi pajungtas. Kitiems krauti pinigus nėra paprasta. Bet man šis darbas įdomus, nes ta matematika – tarsi mistika.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
