Politologė Emilija Pundziūtė-Gallois (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančia Emilija Pundziūte-Gallois.
Atvažiavau į Prancūziją dėl šeimos – mano vyras prancūzas, ir aš buvau viena iš tų, kurios savo vyrus parsivežė į Lietuvą. Trejus metus gyvenome Lietuvoje, jis išmoko lietuviškai (Vilniuje yra ir daugiau prancūzų, puikiai kalbančių lietuviškai), paskui išvykome į Briuselį, o vėliau – į Paryžių, nes čia mano vyras susirado darbą. Iš pradžių jis paskui mane važiavo į Vilnių ir Briuselį, o dabar aš išvažiavau paskui jį. Kai persikėlėme į Paryžių, aš dar auginau antrąjį vaiką, o paskui nusprendžiau išbandyti mokslinę karjerą ir vėl pradėjau studijuoti. Vėl stojau į magistrantūrą bei doktorantūrą ir visai neseniai apsigyniau disertaciją. Esu politologė, disertaciją rašiau iš tarptautinių santykių srities – apie Baltijos šalių ir Rusijos diplomatinius santykius nuo 1990-ųjų. Tai toks mano kelias.
Politologė Emilija Pundziūtė-Gallois (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Dabar dar esu tokioje tarpinėje būsenoje: jau apsigynusi disertaciją, bet dar neturiu pastovaus darbo – jo ieškau. Prancūzijos akademinis pasaulis įdomus, turiu omenyje ir žmones, ir vykstančias diskusijas; ir tradicijos gilios – tiek sociologijos, tiek politologijos. Pabandysiu čia įleisti šaknis. Kita vertus, manau, kad šiek tiek galėsiu dėstyti ir Lietuvoje ar kitose šalyse, bus matyt. Jau dabar dėstau Sciences Po, viename iš šios aukštosios mokyklos centrų, įsikūrusių Havre. Ir dar vieną kursą turiu Pantheon-Assas universitete. Tai Paryžiaus universitetas, siūlantis labai geras teisės ir politologijos studijas. O Sciences Po studijuojami vien politikos mokslai, ekonomika ir teisė, jos gana prestižinė vieta, tad į šį universitetą nelengva patekti, ypač prancūzams – jie laiko sunkius egzaminus. Užsieniečiams gal šiek tiek lengviau ir egzaminai jiems būna šiek tiek kitokie. Tad pastaruoju metu Sciences Po studijuoja nemažai užsieniečių ir iš Amerikos daug kas atvažiuoja. Anksčiau prancūzai, pabaigę Sciences Po, stodavo į École nationale d’administration, mokyklą, ruošiančią etatinius darbuotojus ministerijoms ir kt. institucijoms, tad iš karto tapdavo funkcionieriais. O dabar vykta reformos, kaip ir visur.
Aš pati esu iš Kauno, Vytauto Didžiojo universitete baigiau politologijos studijas, paskui 10 metų buvau diplomate: iš pradžių dirbau Vilniuje, o paskui – Briuselyje, Lietuvos atstovybėje prie NATO.
Dabar atstovauju save, bet gal ir Lietuvą, ji vis tiek yra mano širdyje, ir aš jos labai pasiilgstu.
Kaip minėjau, buvo ir bandymų sugrįžti – vieneriems metams jau su vaikais buvome grįžę gyventi į Lietuvą, o dabar dirbu su lietuvių bendruomene čia. Tai tarsi bandymas Lietuvą turėti nors širdyje. Kažkaip mes, lietuviai, tą jausmą turime.
Pastarieji penkeri metai buvo labai sunkūs. Šeimai reikėjo skirti daug laiko, bet dar daugiau laiko užėmė disertacijos rašymas – kompiuterį nešiojausi su savimi ir, kur bebūčiau – traukiny, parke ar kavinėse, skaičiau ir bandžiau kažką parašyti…
Politologė Emilija Pundziūtė-Gallois (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Dar galiu pasigirti, kad turiu nuostabų vyrą. Kai ilgiau turiu pasilikti mieste, jisai ir vaikus pažiūri. Be to, turiu nuostabius vaikus, kurie prisitaiko prie tokio mano tempo. Jie dar mažiukai, bet jau pradinėje mokykloje. Mes gyvename ne pačiame Paryžiuje, o už jo – Chantilly miestelyje. Ten smagu, yra graži pilis, ir vaikams ten labai gerai, tik toloka. Aš valandą traukiniu važiuoju į Paryžių, dar valandos reikia grįžimui. Tai iš tiesų vargina, kaip ir didelis miestas, – iš vieno taško į kitą tenka važiuoti metro ir autobusais, ir visur turi bėgti… Dabar, tikiuosi, šeimai galėsiu skirti daugiau laiko.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
