Programuotojas Linas Petrauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančiu programuotoju Linu Petrausku.
Programuotojas Linas Petrauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Linas Petrauskas: Po studijų pradėjau dirbti Vilniuje, mažytėje kompanijoje, tokiame startuolyje. Buvo labai smagu – visi kaip ir draugai. O galimybė išvykti nukrito kaip iš dangaus – tiesiog vieną dieną gavau Google laišką ir kvietimą į pokalbį. Aš daug dalyvaudavau programavimo varžybose, olimpiadose, o tokius renginius remia įvairios kompanijos, kurios paskui susiranda kontaktus ir susisiekia. Man tai pasirodė labai įdomi galimybė, kita vertus, daug nesitikėjau, nes žinojau, kaip sunku ten patekti. Vis dėlto atrodė neprotinga šią progą praleisti nepabandžius.
Jų atranka gana sudėtinga: kai pakvietė į pokalbį, vyko 5 valandų egzaminas: po valandą kalbėjausi su penkiais inžinieriais ir kiekvieną kartą turėjau spręsti tam tikrą problemą – programuoti arba ant lentos siūlyti kažkokius dizaino sprendimus. Egzaminas vyko Ciuriche. Geras iššūkis! Aš, žinoma, labai jaudinausi, maniau, kad man tai bus neįkandami dalykai, bet sekėsi visai neblogai. Grįžęs dar ilgai laukiau atsakymo. O gavęs įvertinimą dar turėjau susirasti komandą, kuri susidomėtų mano profiliu. Man YouTube komanda pasiūlė darbą Paryžiuje. Buvau ten lankęsis, miestas man labai patiko, tad Paryžių pasirinkau tiesiog dėl įdomumo. Tiesa, visai neįvertinau kalbos barjero, kita vertus, nenorėjau vykti į Londoną, nes atrodė, kad tai lietuvių jau pramintas kelias.
Programuotojas Linas Petrauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Ilgai Paryžiuje gyvenau kaip turistas. Daug draugų neturėjau, tad savaitgaliais aplankydavau muziejus, pasivaikščiodavau po miestą, vis kažką sau atrasdamas, bet jaučiausi gana vienišas. Tuo metu mano draugė studijavo Amsterdame, tad dažnai matydavomės. O paskui po truputį viskas ėmė keistis: kolegos virto bičiuliais, susipažinau ir su draugų draugais – tapau vietiniu.
Kalbą mokėti vis dėlto labai svarbu. Aš gana socialus žmogus, tad nesugebėjimas kasdienėje situacijoje pajuokauti ar persimesti keliais žodžiais mane slėgė. O dabar jau galiu ką nors pralinksminti ir kažką pakomentuoti. Aišku, labai daug kas pasikeitė, kai atsirado draugė prancūzė. Tada kalbą ir išmokau (jau iki tol prancūziškai šiek tiek mokėjau, bet ne tiek, kad galėtume kalbėtis apie vidinius dalykus). Nors pradėjome bendrauti anglų kalba, vieną dieną perėjome į prancūzų ir prie anglų kalbos nebegrįžome…
Programuotojas Linas Petrauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Dabar mano pareigos – vyresnysis programinės įrangos inžinierius. Būtų galima sakyti paprasčiau: programuotojas. Esu savo komandos techninis vadovas, mano grupėje – šeši-septyni žmonės. Dirbu su tam tikra YouTube produkto dalimi. Bet mano konkretus uždavinys – numatyti savo komandos darbų kryptį, t. y. sekti, kad judėtume teisinga kryptimi. Daug laiko praleidžiu susitikimuose, ruošdamas kokius nors pristatymus arba rašydamas dokumentus, programuoju mažiau. Kita vertus, gali sutaupyti labai daug darbo vien gerai apgalvojęs, ką reikia daryti, o ko nereikia.
Google turi tam tikrą darbo kultūrą – visus tikslus stengiamasi įvertinti skaičiais. Nusistatydamas bet kokį tikslą turi žinoti, kaip išmatuosi būsimą naudą. Mes siekiame, kad tą YouTube dalį, su kuria dirbame, pradėtų naudoti kuo daugiau žmonių, todėl išsikeliame tikslą, kad po ketvirčio jos vartotojų būtų 20 procentų daugiau ir pan. Daug strateginio darbo. O kartais, kai prireikia, pats sėdu ir programuoju, ir tai, turiu pasakyti, labai malonus ir atpalaiduojantis darbas. Man patinka dirbti su žmonėmis, bet dar paprasčiau dirbti kompiuteriu: kai programuoji, jauti pasitenkinimą, nes sukuri kažką, ko prieš tai nebuvo. Šioje srityje – nemažai kūrybos. Turi padaryti, kad konkretus kodas veiktų, kad programa būtų lengvai suprantama, kad ją būtų galima pritaikyti kažkokiems ateities poreikiams. Kūrybos tikrai daug…
2019 10 27
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
