Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 5 kovo d. 21:27
„Nesijaučiam toli“: biochemikas Saulius Kulakauskas (Paryžius, Prancūzija)

Biochemikas Saulius Kulakauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančiu biochemiku Sauliumi Kulakausku.

Saulius Kulakauskas: dirbu INRAE. Lietuviškai galima būtų sakyti – Prancūzijos žemės ūkio akademijoje. Ji įsikūrusi šalia Versalio. Mano tyrimų sritis – bakterijų genetika. O konkrečiai aš dirbu su pienarūgštėmis bakterijomis, kurios paskui naudojamos jogurtų, sūrių gamyboje. Lietuvoje baigiau biologiją, bet tuo metu mokslai man nelabai rūpėjo. Net studijas baigiau metais vėliau, nes dėl visokių sportų nebuvo laiko mokytis. Baigęs šiek tik dirbau universitete, šiek tiek Biochemijos institute. Paskui ketveriems metams išvažiavau į Maskvą, į aspirantūrą. Po to grįžau į „Fermentą“. Ten dirbau 3–4 metus ir išvažiavau dvejiems metams į Sent Luisą, o iš ten – į Cold Spring Harbourą prie Niujorko. Ten buvo panašaus profilio laboratorija kaip „Fermente“. Tai man tiko, nes vis dar galvojau sugrįžti. Bet tenai, tik kitoj laboratorijoj, dirbo tokia prancūzė. Mes pradėjome kartu gyventi, o paskui dėl šeimyninių aplinkybių jai prireikė grįžti į Prancūziją. Taip ir aš atsidūriau čia. Iš pradžių – kaip stažuotojas, o po ketverių metų gavau vadinamąjį funkcionieriaus postą. Taip nuo 1992-ųjų čia ir dirbu ir jaučiuosi gerai. Prancūzijoje valstybinėje tarnyboje gali dirbti vienoje vietoje, nebūtina visą laiką varžytis dėl karjeros. Kaip turbūt ir Lietuvoje, tik Lietuvoje algos mažesnės.

Biochemikas Saulius Kulakauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

Biochemikas Saulius Kulakauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

Biochemikas Saulius Kulakauskas (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

Susiję:

Su Lietuva mokslinius ryšius palaikau. O ir šiaip parvažiuoju 3–4 kartus per metus, turiu butą. Va, dabar važiuoju šaudyti: visada būna taip suderinta, kad vieną savaitgalį vyksta „Žalgirio“ taurės stendinio šaudymo varžybos, o kitą – Lietuvos čempionatas, tai aš sėdu į mašiną ir 2–3 savaitėms išvažiuoju šaudyti.

Man patinka, kad Paryžius – didelis miestas. Dar anais laikais galėdavai nuvažiavęs į Maskvą atsipūsti: ten 10 milijonų gyventojų, todėl, išėjus iš namų, nereikia dešimt kartų per dieną sveikintis, kaip Vilniuje… Prancūziškai kalbu, bet ne taip gerai, kad galėčiau, pavyzdžiui, pajuokauti, kai viskas sakoma perkeltine prasme. Kad taip sugebėtum, reikia gerai mokėti kalbą. Tai ir nebejuokauju. Rusiškai kalbu žymiai geriau. Dėl to yra šioks toks diskomfortas, o visa kita man gerai.

Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!