„Nesijaučiam toli“: žurnalistė, draudimo bendrovės darbuotoja Goda Climault (Paryžius, Prancūzija)
Žurrnalistė, draudimo bendrovės darbuotoja Goda (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančia žurnaliste, draudimo bendrovės darbuotoja Goda Climault.
Goda Climault: gyvenu Paryžiuje, bandau išgyventi. Auginu devynerių metų dukrą Ievą ir dirbu. Lietuvoje esu baigusi žurnalistiką ir tarptautinę komunikaciją, bet dirbu ne pagal specialybę (tik kartais padarau kokį su žurnalistika susijusį darbelį). Tiesa, parašiau knygą apie Paryžių – 2015 m. išleista mano knyga buvo pirmasis lietuvės parašytas Paryžiaus gidas, parduoti abu tiražai. Labai faina buvo rašyti tą knygą, tik tiek, kad išėjo monkės biznis (leidykla dar ne viską man sumokėjo).
Atvažiavau į Paryžių 2005 metais studijuoti tarpkultūrinę komunikaciją – man tai buvo pretekstas išvažiuoti „su tikslu“. Prieš tai dirbau Lietuvos televizijoje, trijose laidose, karjera, sakykim, klostėsi sėkmingai. Išvažiavau vieneriems mokslo metams ir turėjau sugrįžti, bet po metų man atrodė, kad dar reikia pabūti: dar tiek daug gali pamatyti, daug kur nuvažiuoti. Pradėjau dirbti draudimo kompanijoje (pravertė lietuviškos pažintys – prieš mane ten dirbusi lietuvė perėjo į ambasadą, o draugė, dirbusi ambasadoje, pasakė, kad draudimo kompanija ieško pamainos). Darbas – techninio pobūdžio, ir man tai buvo nauja, nes iki tol užsiėmiau kūrybine veikla. Daug metų dirbu darbą, kuris man nelabai patinka, bet sąskaitoms susimokėti algos užtenka – išmoksti gyventi su tuo, ką turi. Kita vertus, į Prancūzija lietuviai važiuoja ne dėl pinigų. Koks bebūtų tas darbas, įdomius dalykus galiu veikti uždarius kontoros duris.
Žurrnalistė, draudimo bendrovės darbuotoja Goda (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Žurrnalistė, draudimo bendrovės darbuotoja Goda (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Žurrnalistė, draudimo bendrovės darbuotoja Goda (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Ieva gimė čia, tad čia jos namai, o man Paryžius – mon amour, o namo skrendu į Lietuvą.
Paryžiuje esu dėsčiusi lietuvių kalbą: yra toks Rytų kalbų institutas, jame moko visokių keistų kalbų, tarp jų – ir lietuvių (ten rimti mokslai, ne kokie kalbos kursai). Dėstyti man labai patiko. Studentų būdavo mažai, bet visi su savo istorijomis, kodėl ta lietuvių kalba jiems reikalinga.
Paryžiuje jaučiu laisvę. Aišku, yra dalykų, kurie čia man nepatinka, bet geri dalykai nusveria. Nesakau, kad neturiu laisvės Lietuvoje, bet čia jos vis tiek daugiau. Man patinka ir tas kultūrų, tautų, spalvų, kvapų katilas. Paryžiuje kasdien pamatai kažką nauja, niekas nestovi vietoje, nors yra ir konservatyvumo. Neužaušęs miestas. Per atostogas kur nors išvažiuoju, bet kartais pagalvoju, kad būtų labai faina savaitę nedirbti ir likti Paryžiuje. Savaitgaliais nebeužtenka laiko Paryžiui tyrinėti.
Paryžiečiai dirba su tokiu lengvumu – atsakingai, bet neįsitempę (man reikėjo priprasti nedirbti po darbo ar per atostogas). Prancūzija vienintelė šalis pasaulyje (ko gero), kurios vidurinėse mokyklose vaikai mokosi filosofijos ir baigiamojoje klasėje turi laikyti egzaminą. Esu sutikusi prancūzų, kurie nežino Van Gogo arba Woody Alleno, tad jau išmokau neapibendrinti: prancūzai – tokie, italai – tokie, nes taip nėra.
2019 11 09
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
