Fotografė Dovilė Sermokas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Vokietijoje gyvenančia fotografe Dovile Sermokas.
Dovilė Sermokas: Dabar dalį laiko dirbu su Renatu Neverbicku fotostudijoje, o kitą dalį skiriu laisvai samdomai veiklai. Į Berlyną atvykau 2006 metais, studijavau su dabartine veikla nesusijusius dalykus – meno istoriją, publicistiką ir komunikaciją Berlyno laisvajame universitete. Nors šios srities studijos man daug davė, supratau, kad tai ne mano sritis. Paauglystėje piešiau, tapiau, lankiau dailės mokyklą, bet pradėjusi studijuoti, šiuos dalykus nustūmiau į šoną – studijos buvo teorinės. Baigusi studijas, pusei etato įsidarbinau leidykloje, dirbau techninį darbą, o visą kitą laiką skyriau bendruomenių veiklai. Tai buvo Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga ir Berlyno lietuvių bendruomenė. Rūpinausi šių bendruomenių viešaisiais ryšiais. O fotoaparatą nusipirkau, kai norėjau tėvams parodyti, kaip atrodo Berlynas ir čia gyvenantys mano draugai. Vėliau išsinuomojau kambarį dviejų sesių bute – Berlyno džiazo scenos smuikininkės ir dizaino studentės. Pradėjau fotografuoti smuikininkės portretus ir po truputį pas mane pradėjo eiti fotografuotis daugybė džiazo muzikantų. Dar ir dabar dažniausiai fotografuoju menininkų portretus. O tos seserys tapo mano šeima: kartu gyvenome septynerius metus, susidraugavome, dabar reguliariai lankomės vienos pas kitas. Jų mama net buvo atvykusi į Lietuvą, planuojam ir didesnę kelionę kartu.
Lietuvių bendruomenės susirinkimuose kartais sutikdavau fotografo Renato Neverbicko žmoną Liną, pasikalbėdavome. Po kurio laiko man paskambino pats Renatas ir pasakė, kad ieško antro fotografo. Norėjau dirbti, bet nieko neišmaniau apie studijinę fotografiją, o jis mane nuramino, kad nebus sudėtinga išmokti. Tai buvo mano pirmoji darbo sutartis, kurioje parašyta, kad aš – fotografė.
Fotografė Dovilė Sermokas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Fotografė Dovilė Sermokas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Fotografė Dovilė Sermokas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Esu iš Klaipėdos, mokiausi vokiečių tautinių mažumų mokykloje, skirtoje rytprūsių gyventojų palikuonims. Mano senelio šeimos istorija tipiška: dešimt metų išbuvo tremtyje Sibire, grįžo be teisės gyventi Šilutės krašte, o 2005-aisiais susigrąžino vokišką pilietybę. Išimties tvarka pilietybę gavome visi – mano tėtis su broliu ir aš. Klaipėdos krašte yra ir daugiau tokių žmonių. Kai pradėjau mokytis mokykloje, vaikai nemokėjo vokiškai, o vokiečių kalbos mokytojai – lietuviškai. Net tėvams buvo rengiami vokiečių kalbos kursai. Dabar mokykla išaugo iki Hermano Zudermano gimnazijos su 500 mokinių, o anuomet buvo vos 90. Mokykloje man patiko, nuolat vyko mainų programos, važiuodavome į Vokietiją, gyvendavome šeimose. Baigus dvylika klasių atrodė natūralu išvažiuoti į Vokietiją studijuoti. Taip čia ir atsidūriau. Gyvendama Berlyne nesijaučiu nutolusi nuo Lietuvos, nes ten buvo vokiškumo, o čia užtenka lietuvybės. O senelis labai džiaugėsi, kad Berlyne prigijau.
Jau penktus metus gyvenu tik iš fotografijos. Profesiniame lauke būna visokių istorijų. Pažįstu žmonių, kurie daug metų fotografuoja muzikantus ir nieko neuždirba, tuo tarpu aš nesu užsidirbusi iš kūrybinės mados fotografijos, tačiau muzikantų portretai – mano pragyvenimo šaltinis. Matyt, viskas priklauso nuo sugebėjimo prieiti prie žmogaus. Jeigu pavyksta, jis pas tave sugrįš. Fotografuojant žmones, kurie nėra profesionalūs modeliai, labai svarbu, kad jie būtų turėję pozityvią fotografavimosi patirtį. Labai daug žmonių ateina išsigandę, nes jau būna nusivylę fotosesijomis. Su muzikantais fotografui svarbu bendrauti ypač jautriai, neversti jų būti tokiais, kokie jie nėra. Labai svarbu kalbėtis, pasitikėti. Gal dėl to žmonės pas mane sugrįžta? Dirbu su keliomis įrašų kompanijomis. Kartais jie paskambina ir sako, kad turiu važiuoti į kokią nors studiją, per dešimt minučių padaryti portretą, nes muzikantai fotosesijai tik tiek teturi laiko. Taip negali realizuoti savo asmeninių vizijų, tereikia atskleisti kūrėjus.
Fotografė Dovilė Sermokas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Fotografė Dovilė Sermokas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Vienas muzikantas sakė, kad aš neturiu dažnai pasitaikančio fotografo ego, nes fotosesijos metu pirmiausia rūpinuosi žmonėmis, o ne savo idėjos įgyvendinimu. Man svarbiausia, kad po fotosesijos modelis neliktų traumuotas, o rezultatas būtų kuo geresnis. Be to, negalima pamiršti muzikinio konteksto. Man labai įdomu dirbti su sudėtingomis menininkų asmenybėmis ir fotografijoje atskleisti tą jų daugialypiškumą. Kartais žmonės sako: „Atleisk, šiandien negaliu šypsotis.“ Viskas gerai! Kokia diena, tokią ir dokumentuojame.
Labai mėgstu savo darbą.
Dabar džiazo ir klasikinės muzikos muzikantų fotografuoju beveik po lygiai, bet džiazas – tiek elektroninis, tiek klasikinis – buvo pradžia. Klasikos muzikantai atėję sako: „Ateiname pas tave, nes nenorime atrodyti kaip klasikos muzikantai.“ Pirmadienį fotografuosiu penkių muzikantų ansamblį, ką tik įrašiusį populiariosios džiazo muzikos plokštelę. Susitiksime viename bare, aš atsinešiu keletą lempų, jie atsineš keletą lempų, ir žiūrėsime, kas iš to išeis.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
