Interviu – Jurgitos Ludavičienės projekto „Skaityti juvelyriką: lietuviška versija“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Augusta Sofija Rudzikaitė | Mato Radvilavičiaus nuotr.

Augusta Sofija Rudzikaitė – viena reikliausių sau ir aplinkai, tačiau ir įdomiausių jaunųjų Lietuvos juvelyrikos kūrėjų. Kurdama ji ieško neįprastų metalų ir neįprastų akmenų, pasižyminčių ypatingomis savybėmis. Jos žiedų formos paprastos, tačiau už jų slypi vaizduotę žadinančios istorijos.

– Ko siekiate savo darbais?

– Kūryba man yra idėjos realizacija formoje. Negalėčiau teigti, jog savo darbais kažko siekiu. Kūryba prasideda nuo minties, kuri nebūtinai turi būti verbali, ir per kūrybos procesą ji tampa fizine išraiška. Kūrėjo identitetas, asmenybė, skonis ir vizija nulemia, kokia (spontaniška, apmąstyta, primityvi ar kompleksiška) ji bus. Visos kūrybos formos yra autentiškos ir vienodai svarbios, net jei jos agresyvios, kritiškos arba kontraversiškos. Aš iš dalies esu klasikos žmogus, kadangi kurdama juvelyriką, nemažai atsižvelgiu į klasikinius juvelyrikos technikos principus. Bandau šiuolaikišką, šiek tiek abstrakčią formą išgauti archaiškais, tradiciniais amatininko metodais. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę pasimokyti auksakalio dirbtuvėse Florencijoje, kur labai gerai supratau, ką reiškia fatto a mano – itališkas rankų darbas. Tačiau kalbant apie vizualiąją pusę, mano sielai artimesnė šiuolaikinė japoniška estetika, kuriai svarbus formų švarumas ir išbaigtumas. Taip pat modernizmas, primityvusis menas, kuriems būdinga instinktyvi ekspresija ir abstrakcija. Savo darbais siekiu balanso tarp šių skirtingų medijų.

– Žiūrint į jūsų darbus, aš negaliu įvertinti jų fizinių savybių, akį traukia tik jų paviršinė išvaizda, o klausą stebina medžiagų pavadinimai. Akivaizdu, kad renkatės ypatingas medžiagas, tvarias ir ilgaamžes. O kas dar jums medžiagoje yra svarbu, kokios savybės?

– Kadangi juvelyro darbas yra praktiškai tiesioginis kontaktas su medžiagomis – jas jis turi pažinti ir suvaldyti miniatiūroje – jų pasirinkimas, žinoma, yra labai svarbus. Nederėtų atmesti ir fakto, jog papuošalas yra dėvimas objektas, dėl to svarbus ir jo sąlytis su žmogaus kūnu. Esame įpratę prie klasikinės juvelyrikos, kuri pastaruoju metu iš prabangos prekės perėjo į greitosios mados aksesuarų sektorių. Dėl to kūrėjams menininkams bei kokybiškos juvelyrikos ženklams dažnai tenka edukuoti vartotojus apie juvelyrikos priežiūrą, ilgaamžiškumą, vienetinio rankų darbo vertę bei tvarumo svarbą.

– Tai jūs galvojate ne apie patogumą, bet apie santykį su kūnu?

Augustos Sofijos Rudzikaitės juvelyrika | Tomo Juškevičiaus nuotr.

– Patogumas yra labai realiatyvi sąvoka, kiekvienas ją supranta savaip. Pasaulyje yra daug žmonių, vieni patogiausiai jaučiasi po to, kai dvi ar tris valandas skiria makiažui bei drabužių derinimui, kiti – kai apsiauna senus nuskalbtus džinsus, užsivelka paprastus marškinėlius ir eina į gatvę šlapiais, nedžiovintais, ką tik išplautais plaukais. Tai, ką dėvi žmogus, reprezentuoja jo asmenybę. Kurdama juvelyriką aš pirmiausia siekiu estetinės darnos, tekstūrų, dydžių, spalvų santykių, unikalios formos. Aš nekuriu juvelyrikos žmogaus patogumui ir nesu juvelyrikos verslo savininkė, kuriai labiausiai rūpėtų vartotojų poreikiai bei praktiškumas. Žinoma, man svarbios fizinės bei cheminės metalų sąvybės, jų suderinamumas su žmogaus biologija, tačiau meninė juvelyrika nėra vartotojiškoji juvelyrika, dėl to ji ir yra unikali.

– Įdomu girdėti apie tą filosofiją, kuri slypi už papuošalo, apie reikalavimus. Čia aš girdžiu labai daug dalykų: taip neturi būti, čia ne toks akmuo/metalas ir panašiai. Kada jūs suprantate, kad čia yra tai, ką papuošalas privalo turėti?

– Aš dirbu vienu metu ir intuityviai, ir sąmoningai. Aš esu kūrinio idėjos autorė, dėl to negaliu nežinoti, ar jis jau baigtas, ar dar ne. Visas darbo procesas yra inspiruotas vizijos. Dirbu tol, kol vizija tampa realybe arba tol, kol įsitikinu, jog tai neįmanoma. Esu sukūrusi nemažai žiedų, kurie tarnavo kaip kelias ilgai ieškoto sprendimo link. Jei būčiau likusi jais patenkinta, nebūčiau ten, kur dabar esu.

– Šie žiedai reikalauja sąmoningo nešiojimo. Dėvėtojas žino, kad jį turi. Patogu yra tai, kas tau netrukdo, tai, ko tu nepastebi. Čia nėra taip, čia yra visai priešingai. Tu negali pamiršti, kad turi šį žiedą, bet kaip tik tai ir yra tikslas.

– Manau, jog kai kurie daiktai turi galimybę transformuoti arba įkvėpti žmones. Tokiu atveju tokie kriterijai, kaip patogu ar nepatogu, reikšmės neturi. Menas labai dažnai būna nepatogus, bet dėl to jis ir yra svarbus, o tai, kad juvelyrika yra taikomojo meno šaka, nereiškia, jog jos taikomumas yra svarbesnis už meninę vertę. Žmonės gyvena buityje, tačiau menas ir kūryba išeina iš jos ribų.

Augustos Sofijos Rudzikaitės juvelyrika | Tomo Urbelionio nuotr.

Augustos Sofijos Rudzikaitės juvelyrika | Autorės nuotr.

– O kodėl būtent žiedai? Ar darote ir kažkokius kitus papuošalus: seges, auskarus, kaklui skirtus objektus?

– Į šį klausimą atsakysiu labai paprastai ir techniškai. Metalai, su kuriais dirbu, nėra dažnai naudojami juvelyrikoje, jie labai kieti, nepaslankūs, juos sunku apdirbti. Naujos formos ar technikos paieškos gali užtrukti labai daug laiko. Savo žiedų dizainą bei gamybos technologijas tobulinu apie septynerius metus, o jei sugalvočiau pradėti kurti kitokio tipo papuošalus – užtrukčiau dar tiek pat. Kūryba iš dalies yra ir magija, ir mokslas. Yra keli juvelyrikos žanrai, kurių tiesiog nemėgstu, arba nematau jų savo kūrybos kontekste. Tai, ką kuriu, reprezentuoja mano asmenybę, esu labai paprasta ir su kiekviena diena paprastėju, dėl to kūryboje natūraliai irgi koncentruojuosi į esmę.

Augustos Sofijos Rudzikaitės juvelyrika | Autorės nuotr.

– O akmenys? Jūsų naudojami akmenys taip pat išskirtiniai, jie žadina vaizduotę tiek savo pavadinimais, tiek ir neįprastomis savybėmis. Ar turite kokį nors akmenų vertybinį spektrą?

– Pradėkim nuo to, jog brangakmeniai, kaip ir metalai, turi praktinių sąvybių, kurios gali trukdyti sklandžiam darbui, pavyzdžiui, trapumas. Taip pat naudoju daug nešlifuotų mineralų, dėl to man svarbi jų kristalų forma. Atmetus techninius dalykus, man svarbios mineralų spalvos, jų retumas, istorija bei autentiškumas. Dažniausiai retesni brangakmeniai leidžia išgauti netikėtų spalvų derinių. Beveik visus brangakmenius stengiuosi pirkti iš nedidelių vietinių pardavėjų arba iš labai patikimų šaltinių, kurie galėtų garantuoti, jog mineralai iškasti legaliai, neišnaudojant vietinių bendruomenių, neskatinant konfliktų tarp valstybių ir kt. Nors dirbu su vienetiniais arba limituoti tiražo žiedais, tvarumas man yra vienas svarbiausių kriterijų renkantis žaliavas. Taip pat labai mėgstu tokius retus akmenis kaip tanzanitai, rausvi topazai, spalvoti deimantai, Paraiba turmalinai ir panašiai. Kartais tokių kristalų tenka pasaulio mineralų mugėse ieškoti kelis metus, tačiau suradus aplanko didelis džiaugsmas ir garbė su jais dirbti.

– O kaip parodinis gyvenimas? Nepamenu, ar esu mačiusi jus dalyvaujant parodose Lietuvoje.

– Kai baigiau Vilniaus dailės akademiją surengiau nedidelę personalinę parodą galerijoje „Argentum“ Vilniuje. Eksponavau primityvizmo įkvėptą auskarų kolekciją, su kuria apsigyniau juvelyrikos bakalaurą bei nemažai darbų, parsivežtų iš studijų Japonijoje bei Vokietijoje. Studijų metais dalyvavau keliose grupinėse parodose, iš jų viena vyko Miuncheno meno akademijoje Vokietijoje, kita – Estijos meno akademijoje. Taip pat esu surengusi nedidelį dviejų dienų performansą mažoje galerijoje Tokijuje, dalyvavau Itami tarptautinėje juvelyrikos parodoje Japonijoje. Praėjusiais metais eksponavau savo žiedus showroom’e  Paryžiaus mados savaitėje. Ateityje tikrai planuoju ir daugiau parodų, dabar visą aktyvią veiklą sustabdė pasaulyje susidariusi sveikatos krizė.

Augustos Sofijos Rudzikaitės juvelyrika | Autorės nuotr.

– O ar yra kažkas pasaulinėje praktikoje, kuo jūs žavitės, kas jums daro įtaką? Kalbu tiek apie juvelyriką, tiek apie kitas sritis.

– Labiausiai mane žavi menas apskritai. Nuostabu, kad pasaulyje yra žmonių, kurie siekia peržengti įprastas normas bet kokiame kontekste. Tikiu, jog žmonėms reikia intelektualaus, brandaus, nuoširdaus ir aktualaus meno ir kad visuomenė neapsiriboja fiziologiniais poreikiais. Prasmę įkūnija tai, ką žmonės kuria ir ką po savęs palieka. Man patinka daug meno sričių, skulptūra, tapyba, dizainas, muzika. Iš prigimties man yra natūralu domėtis menu, augau menininkų apsuptyje, nuo vaikystės girdėdavau tėvų diskusijas apie rytų filosofijas ir meną. Jei kalbėtume konkrečiai apie juvelyriką, mano didžiausi autoritetai yra mano buvęs dėstytojas Miunchene Otto Künzli, taip pat Karl Fritzch iš Naujosios Zelandijos. Lietuvoje žaviuosi Sigitu Virpilaičiu, Tadu Deksniu ir kitais.