Jonas Švažas. „Dvigubas portretas“. 1962 m. 59×70 cm. | Drobė, aliejus
#SavaitėsKūrinys – „Vilniaus galerijos“ rubrika, kurioje kiekvieną ketvirtadienį kviečiame susipažinti su aktualiu, įdomią istoriją pasakojančiu meno kūriniu. 1925 m. rugpjūčio 5 d. gimė vienas svarbiausių XX a. Lietuvos tapytojų – Jonas Švažas. Tad šios savaitės pasakojimo centre – menininko kūrinys „Dvigubas portretas“ (1962 m.).
Jonas Švažas (1925 – 1976) – vienas svarbiausių dailininkų XX a. Lietuvos tapybos istorijoje. Šį menininką galima vadinti maištininku – pabaigęs tapybos studijas ir pradėjęs kurti, Jonas Švažas beveik iš karto pasuko tapybos modernizavimo keliu, toldamas nuo socialistinio realizmo ideologinių ir estetinių normų. Nors radikalios J. Švažo tapybos naujovės paprastai asocijuojamos su peizažu, ne mažiau svarbi tapytojo kūrybos sritis – portretai. Pastaruosius šį mėnesį galima apžiūrėti neseniai atsidariusioje Baroti galerijos parodoje „Portretai“.
Menotyrininkė Dalia Karatajienė:
„Nuo pat portreto atsiradimo renesanso laikotarpiu iki XX a. vidurio, tiek Europoje, tiek JAV, o sykiu – ir Lietuvoje, konkrečių žmonių atvaizdai retai kada pasitraukdavo iš dailininkų dėmesio orbitų. Interesas portretui sumenko tik XX a. viduryje, kylant dekoratyvios nefigūrinės, abstrakčios kompozicijos bangai. XX a. 6–7 deš. Lietuvoje portretistų buvo ne taip jau daug.
Prie jų priskirtinas Jonas Švažas, kurio kūrybinio kelio pradžioje portretas užėmė ženklią vietą, kaip ir kiti dailininko kūriniai bylodamas apie polinkį į subendrintą, natūralizmo vengiančią formą bei naujų plastinių raiškos būdų paieškas. Palyginti nedidelį Lietuvos kūrėjų dėmesį portretui lėmė ir paties žanro ypatumai. Portretuojamas žmogus paprastai tikisi paveiksle išvysti save „gražų“, o dailininko ir modelio grožio sampratos neretai skiriasi. Nuolaidžiaudamas užsakovui, tapytojas gali prarasti savo stilių, jau nekalbant apie pamintus estetinius įsitikinimus, ir tokių pavyzdžių, kai kūrėjams tekdavo apsispręsti, renkantis meninę sąžinę ar pelningą užsakymą, meno istorijoje apstu.
Matyt, todėl J. Švažas modeliais neretai rinkosi savo artimuosius, draugus, bičiulius inteligentus už idealizuotą, dailų atvaizdą labiau vertinusius tapybinės kalbos unikalumą. Tokių J. Švažo kūrinių tarpe – žmonos Marijos (1961, 1962,1963), sūnaus Sauliaus (1973, 1975), grafikių Reginos Ulbikaitės (1955), Albinos Makūnaitės (1963) portretai. Žinoma, pats nuolaidžiausias, jokiems meniniems sumanymams neprieštaraujantis modelis, yra pats kūrėjas. Galbūt todėl J. Švažo autoportretų yra ne vienas.
Dažniausiai J. Švažas, tapydamas kitų žmonių portretus, vidines modelių būkles, asmenybės savybes stengėsi apeiti. Psichologinės žmonių charakteristikos akivaizdžiai nebuvo dailininko uždavinys. Dominuojantis šio žanro J. Švažo kūrinių dėmuo yra bendra viso paveikslo nuotaika, drauge priskirtina ir paveiksle esantiems žmonėms, kurią tapytojas formavo labai įvairias ir kaskart naujais būdais.“
Primename, kad norintys susipažinti su dailininko kūriniais, šią vasarą gali apsilankyti Baroti galerijoje Klaipėdoje. Liepos 30 – rugpjūčio 30 d. čia veiks Jono Švažo tapybos darbų paroda „Portretai“.
