Vokalinis ansamblis „B2“ | Pranešimo spaudai nuotr.

Rugsėjo 21 d. 18 val. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje – lietuviška italų kompozitoriaus Claudio Ambrosini kūrinio „Soliloquy“ premjera. Kūrinį atliks lietuvių vokalinis ansamblis B2. Šis renginys – tarptautinės parodos „Ieškant tapatybės (asmenukių amžiuje)“ dalis. Paroda bus atidaryta VDA galerijoje „Akademija“ rugsėjo 22 d. 17 val.

Claudio Ambrosini (g. 1948) – žinomas Italijos kompozitorius ir dirigentas, studijavęs literatūrą Milano universitete ir elektroninę muziką Venecijos konservatorijoje. 1979 m. Venecijoje jis įkūrė šiuolaikinės muzikos ansamblį „Ex Novo Ensemble“, 1983 m. – „Centro Internazionale per la Ricerca Strumentale“ ir jam vadovavo. 2007 m. Venecijos bienalėje Ambrosini pelnė Muzikos auksinį liūtą, yra kūręs „Teatro La Fenice“, „Accademia Filarmonica Romana“ ir kitų žinomų muzikos įstaigų užsakymais.

„Soliloquy“ (2015) – vokalinis kūrinys aštuoniems solo balsams a cappella pagal žinomos amerikiečių poetės Sylvios Plath (1932–1963) eilėraštį „Soliloquy of the Solipsist“. Tai kūrinys apie savęs paieškas, žmogaus klaidžiojimą tapatybės labirintuose.

Eilėraštį sudaro keturi posmai, kurių kiekvienas prasideda žodžiu I (Aš). Savęs paieškas perteikia kūrinio atlikimas – dainininkai dažnai pasuka galvas, tarsi ieškodami ko nors ar žiūrėdami į veidrodį. Šie galvos judesiai nukreipia balsus į skirtingus erdvės taškus lyg vokaliniais „lazerio spinduliais“, kertančiais salę.

Kūrinį atliks vokalinis ansamblis B2, aktyviai koncertuojantis nuo 2016 metų. Kolektyvas, kurdamas ir dalyvaudamas aktualiosios muzikos projektuose, siekia profesionalią muziką skleisti visoje šalyje. Ansamblio repertuare – daugybė įvairių epochų ir kompozitorių kūrinių: senoji muzika, baroko, romantizmo kūriniai, minimalizmas ir kitos šiuolaikinės muzikinės kryptys, džiazas, populiarioji muzika. Daugiausia tai a capella atliekami kūriniai.

Sylvia Plath
(1932–1963)
Soliloquy of the Solipsist

I?
I walk alone;
The midnight street
Spins itself from under my feet;
When my eyes shut
These dreaming houses all snuff out;
Through a whim of mine
Over gables the moon’s celestial onion
Hangs high.

I
Make houses shrink
And trees diminish
By going far; my look’s leash
Dangles the puppet-people
Who, unaware how they dwindle,
Laugh, kiss, get drunk,
Nor guess that if I choose to blink
They die.

I
When in good humor,
Give grass its green
Blazon sky blue, and endow the sun
With gold;
Yet, in my wintriest moods, I hold
Absolute power
To boycott any color and forbid any flower
To be.

I
Know you appear
Vivid at my side,
Denying you sprang out of my head,
Claiming you feel
Love fiery enough to prove flesh real,
Though it’s quite clear
All you beauty, all your wit, is a gift, my dear,
From me.