A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“: „Laumiukas“
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Laumiukas“.
„Vilniaus galerija“ pristato dar vieną ištrauką iš Aldonos Liobytės knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (išleido R. Paknio leidykla). Vaikų rašytojos, dramaturgės leidinyje – ne tik klasika tapusios pasakos, bet ir prie didžiulio knygos populiarumo prisidėjusios Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijos. „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti ištraukas pasakojančias apie keistąjį Laumiuką ir begalinę motinos meilę. Knygą įsigyti galite 2di.lt internetinėje parduotuvėje bei 2di pardavimo vietose.
Dalinamės ištraukomis iš pasakos „Laumiukas“ (Pagal Selmą Lagerliof).
* * *
Vienai moteriškei gimė sūnelis, toks gražus, baltas ir raudonas, kad visos kaimynės subėgo pirmagimio pasižiūrėti. Na ir klegėjo jos, lopšį užgulusios, nosis sukišusios! Paskui pačios po alvutę kaitinto alaus išmaukė ir jaunajai motinai per prievartą sugirdė, kad stipresnė būtų ir jau kitąryt prie darbo stotų. Tai nutiko kaip tik ketvirtadienio vakarą, kai laumės žlugtą paežery velėja. Mat tada giriose dar laumių gyventa. Jos ir išgirdo moteris bekikenant, vaikelį begarbstant ir nesitverdamos smalsumu ėmė kaskart arčiau prie tvoros slinkti kartu su vakaro prieblanda. Jaunosios moters pats buvo išjojęs giminių į krikštynas kviesti, troba nerakinta, kaip seniau įprasta, ji pati – kietai įmigusi. Laumės švaistėsi švaistėsi apie langus, kol pašlumšt priemenėn įsisuko, iš priemenės – į gryčią. Čia rado bemiegančią jaunąją motiną su naujagimiu prie šalies.
* * *
Iš ryto nubudo jaunoji motina, smagi ir pasilsėjusi, patenkinta, kad mažulis taip kietai miega, jog net valgyti neprašo, pasilenkė prie savo kūdikio ir sustingo iš siaubo: prie jos šalies gulėjo didžiagalvis padaras, tamsaus gymio, nė iš tolo nepanašus į jos baltutį, kaip iš pieno plaukusį kūdikį. Kokia nelaimė! Koks sielvartas! Ar pikta akis jos vaikelį nužiūrėjo, ar pamainė kas? Pamainė! Pamainė!
* * *
Taip ją vyras ir rado, sustingusią iš sielvarto. Jis tuoj vėl šoko ant žirgo ir nujojo pas dvasininką patarimo klaustis, ką daryti su tuo didžiagalviu, kurį jiems laumė primetė.
– Jeigu nenorite, kad dar didesnė nelaimė jūsų namus ir jūsų kaimą ištiktų, padėkite tą velnio vaiką ant slenksčio ir nukirskite jam galvą.
* * *
Parėjo vyras namo ir jau pasigalandęs kirvį dėjo tą didžiagalvį ant slenksčio, bet pripuolė jaunoji motina ir ėmė šaukti:
– Jeigu mane myli, nežudyk!
* * *
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Laumiukas“.
Jo pačią ėmė laume ragana vadinti, kam tą nekrikštytą dvasią namie laiko, ir visaip ją koneveikti – jeigu kam liga ar koks antkrytis – ragana kalta, jeigu kam gumbas iššoko – jos darbas, avių vilnos nupešiotos – tai ji su Laumiuku, matyt, buvo pasisukusi. Ji ir pieną karvėms atimanti – šitaip tarė žmonės ir šalinosi jos trobos ir jos vyro. Pajuodo žmogus kaip žemė ir nebeturėjo pačiai nei širdies, nei gero žodžio.
* * *
– Tu nenori atsikratyti mūsų nelaimės. Jis apkerėjo tave, šitas velnio išpera, tu nė nebeprisimeni mūsų sūnelio. Tu ir man pasidarei svetima. Grauši kada nagus, kad mane į Laumiuką išmainei, bet bus per vėlu.
Vyro žodžiai kaip kirviu kapojo moteriškei širdį. O vyras liko pilnas rūstybės ir nuoskaudos ir nebešnekėjo jis daugiau su pačia ištisom savaitėm, mėnesiais, metais.
* * *
Nebeištvėrė vyras ir pasakė:
– Sudegė mūsų troba, suiro mūsų gyvenimas, o tu vis Laumiuko neišsižadi. Dešimt metų jį popini, per vandenį ir ugnį dėl jo ėjai, savo gyvybės nesigailėdama, nors per jį visos mūsų nelaimės. Baigėsi mano kantrybė, išeinu, kur akys veda, kur kojos neša.
* * *
Ir pastojo jam kelią berniukas kokių dešimties metų, baltapūkis kaip koks angeliukas, iš bažnyčios palubės nusileidęs.
– Kur tu eini vienas per girią? – paklausė vyras, kai berniukas dailiai jį palabino.
– Kur kitur, jei ne pas motiną.
– O kur tavo motina? – paklausė vyras grožėdamasis juo. – Jeigu tu nebūtum svetimas šitam krašte, sakyčiau, kad esi mūsų giminė. Ir kalbi kaip mes, ir stotas kaip mano, o plaukai ir akys kaip…
– Kaip mano motinos.
– Jeigu laumės mano berniuko nebūtų pavogusios, dabar jis būtų toks kaip tu. Jis man padėtų ir arti, ir žvejoti, ir visa kitaip būtų virtę. O dabar palieku šitą žemę ir namus, pelenų krūva virtusius. Einu nusiraminimo kare ieškoti.
* * *
– Keliauk sveikas, – rimtai tarė berniukas. – Bet kaip tu mano motiną vieną tokiam varge palikai?
– Tavo motiną? – sušuko vyras. – Tai tu… tai tu… mano sūnelis? Jis puolė prie vaiko verkdamas ir juokdamasis.
* * *
– Kaip tu gyvenai pas laumes? – klausė tėvas.
– Visaip, – atsakė berniukas. – Kai tu užsimojai prieš Laumiuką kirviu, laumė taip pat kirviu prieš mane užsimojo, bet motina suriko „neužmušk“ ir aš likau gyvas. Kai tu norėjai mane rykštėmis nuplakti, plakė mane ir laumės, bet motina pasakė ,,nemušk“ ir jos daugiau manęs nemušė.
* * *
– Čia mudviejų sūnus, – pasakė vyras. – Pasiimk jį, nes tu jį išgelbėjai. O man leisk likti su jumis ir pastatyti naują trobą, kur visi trys laimingai gyvensime. Taip jie ir padarė. Visas kaimas puolė jiems į talką ir surentė tokią trobą, kur viename lange švietė saulė, kitame žvaigždės, o trečiame – mėnuo.
Ištraukos: Aldona Liobytė, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2019, p. 71-82)
