J. Čechavičius apie 50 metų gyveno ir dirbo įvairiuose Rusijos imperijos miestuose: Kijeve, Černigove, Vitebske. Tuo metu jis daug keliavo: lankėsi Varšuvoje, Liubline, Paryžiuje, Peterburge. 1865 metų rugpjūtį fotografas įsikūrė Vilniuje ir čia praleido visą likusį gyvenimą. 1888 m. sausio 1 d. fotografas mirė ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.
Manoma, kad J. Čechavičius Paryžiuje susipažino su naujausiomis fotografijos technologijomis, ten apsirūpino modernesne fotografavimo įranga. Grįžęs iš užsienio, iš pradžių Kijeve, paskui Vitebske atidarė fotografijos studijas, tačiau 1863-iųjų metų sukilimo metu pateko į valdžios nemalonę, mat patikrinimo metu pas jį buvo rasta vieno sukilėlio fotografija. Studija buvo uždaryta, o ją vėl atverti leista tik fotografui parašius gausybę paaiškinimo raštų, sumokėjus 200 sidabrinių rublių ir raštu pažadėjus nefotografuoti sukilimo dalyvių bei „politinę suirutę primenančių vaizdų“.
J. Čechavičius su didžiuliu susidomėjimu fotografavo įvairias to meto žemės ūkio ir pramonės sritis, tačiau tam pasipriešino liūdnai pagarsėjęs generalgubernatorius Michailas Muravjovas. Tai paskatino fotografą uždaryti savo fotoateljė Vitebske ir 1865 metų pavasarį visam laikui persikelti į Vilnių. Po metų Čechavičiui buvo išduotas leidimas fotografuoti Šiaurės Vakarų krašte. Ilgą laiką jis buvo vienintelis, turėjęs oficialų to meto valdžios leidimą fotografuoti Vilnių ir jo apylinkes.
1868 m. Pilies kalno papėdėje, priešais Botanikos sodo vartus, J. Čechavičius išsinuomojo sklypą ir ten pasistatė namą su paviljonu, bet pradėti mėgstamą veiklą užtruko dar aštuonerius metus. Įspūdinga, kad šis pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų, tik ne toje pačioje vietoje – 1892 m. namas perkeltas į Šnipiškes, kur iki šiol stovi Giedraičių g. 32.
Juozapas Čechavičius. Geležinkelio tunelis Paneriuose (apie 1873).VU bibliotekos archyvo nuotrauka
