Liudas Parulskis. Vilniaus pokeris. 2023 m.

Vilnius kasdien vis tuštesnis – juo tuštesnis, juo didesnė gatvėse spūstis. Apmiręs miestas, o viršum jo kybo nuolankios, šleikščios baimės rūkas. Vilnius, kurį myliu, Vilnius, kuris esu aš pats, palaidotas tarsi Pompėja po lava, tarsi Atlantida po vandenimis. (Ričardas Gavelis)

MO muziejaus „Vilniaus pokerio“ parodos žaidime dalyvavo kur kas daugiau dalyvių, nei priklausytų. Paprastai prie vieno stalo gali žaisti iki dešimt žmonių, bet šįkart į pokerį susirinko menininkai, žaidimą pavertę prasmingu ir nenutrūkstančiu, Vilniui būdingu reiškiniu. Šis menu pagrįstas pokeris prasidėjo dar 1989 metais, kai buvo pirmą kartą išleistas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“. Kadaise tikslų kultūrinės atminties tiltą nutiesė Jurga Ivanauskaitė, savo gedulo refleksijoj sakiusi: „Žinia apie Ričardo Gavelio mirtį man buvo tarsi pranešimas, kad Vilniuje staiga atsivėrė Juodoji skylė ir prarijo visą ištisą kvartalą su visais namais, bažnyčiomis, skvereliais, upės vingiu bei kapinėmis. Juk kiekvienas miestas, be kartografų kruopščiai popieriuje išdėstyto abstraktaus prospektų ir aikščių tinklo, turi savo metafizinį žemėlapį, o R. G. buvo ne tik vienas svarbiausių jo sudarytojų, bet ir neatskiriama to piešinio dalis.“

Jau kuris laikas žinojome apie MO muziejuje pradėtą rengti parodą, bet jos svorį ir prasmes sukonfigūravo Liudo Parulskio sukurtas parodos plakatas „Mūsų Vilnius“. Pirmą kartą pamatytas jo vaizdas nutvilkė. Jame – Vilnius, kuriame teko užaugti, įsimylėti ir mylėti iki dabar. Tai yra nebylus upės vingis, kuriame – nei žmonių, nei judesio, tik miesto erdvės statiškas peizažas, tačiau vietoj vandens tarp „paskandintų“ pastatų – tūkstančiai langų, kuriuose žmonių gyvenimai, pilni liūdesio ir keistų paukščių. Dailininkas norėtų paskandinti šlykštų sovietmetį, deja, upė be vandens, su įbetonuotais daugiabučiais. Sovietmečio architektūra mus persekios ilgiau, nei mums bus leista tai realiai suvokti. Tai Vilnius, kuris kaukdamas geležinio vilko balsu sugeba tapti antru mylimuoju, be kurio sunku suvokti savo tapatybę.

MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Liudas Parulskis kuria Vilnių antrindamas Gaveliui: „Neris viską mena, tai stebuklinga upė, tik reikia girdėti jos šneką. Aš kartais girdžiu.“ Neries vingis, kuriame neišvengiamai atsiduria vilniečiai, tapo atminties saugykla, saugojančia istorinį, socialinį, politinį miesto gyvenimą. Nerimi teka mūsų mintys – unifikuotų gyvenimų atmintis. Sovietmečio betonas, naikinęs bet kokią individualybę, Parulskio skaitmeninėje manipuliacijoje paveikus, nes atpažįstamas šiandieniame mūsų gyvenime. Dailininkas įsiklauso į Gavelį, kuris apie beveides žmogystas sako: „Visi jie jau pražuvę. Belieka bendrauti su pačiu Vilniumi – jis mane supranta, o aš užjaučiu jį.“

Sakraliausioje Vilniaus vietoje, kur Vilnelė įteka į Nerį, Parulskis „neprigesina“ baltumu tviskančių renesansinių Senojo arsenalo rūmų. Karalių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto iniciatyva XVI a. viduryje pastatyti rūmai primena, kad tos praeities apstu, ji graži, kilminga, kad šiandien Vilniuje staugia ne tik geležinis vilkas, bet ir visas geležinis kalnas. Dailininkas, sukompiliuodamas skirtingus vaizdus, skirtingus architektūrinius stilius, sujungė netikėčiausius Vilniaus peizažo rakursus, įveiksmindamas architektūrą ir tuo pačiu išprovokuodamas stebinčiojo mąstymą. Ir negali likti abejingas, stebėdamas šiuos minčių šuolius, susijusius ne vien su architektūra, bet su pačia besikeičiančia žmonių sąmone.

MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Parodos įveiksmintojas režisierius Oskaras Koršunovas ir realiai, ir savo įžvalgomis pratęsė Liudą Parulskį: „Istoriškai žiūrint, Lietuvai Neris yra svarbesnė ir už Nemuną, nes visos sostinės – Vilnius, Kaunas, Trakai ir Kernavė – susijusios su Nerimi. Neris teka per Lietuvos vidurį, o Nemunas – Lietuvos kraštas. Toje vietoje, kur Neris įteka į Nemuną, nesuprasi, kuri upė platesnė. Nemunas per literatūrą, poeziją tapo pagrindine Lietuvos upe. Bet istoriniu Lietuvos viduriu visuomet tekėjo Neris.“

Lig šiol parodose teko regėti įvairiausių performansų, kurie retai kada praplėsdavo parodų turinį. Šįkart viskas daug sudėtingiau, nes sukurta taikliai, paprastai, bet veiksmingai. Tomos Vaškevičiūtės energetinis teatralizuotas Gavelio dainavimas įvairių parodos renginių metu, Karolio Norvilo gaveliškas skaitymas sėdint rašytojo aprašytoje bažnyčioje. Ir, svarbiausia, kanukai. Tai beveidžiai tipai, susiniveliavusi masė, „tekanti“ visomis parodos kryptimis. Iš pažiūros, jie nekenksmingi, bet vos susilietus alkūnėmis, šios būtybės sieks tau atkeršyti. Geriau jų „neužkabinti“, net žvilgsniu, nes tuomet jie „įsistebeilys“ į tave savo saugumietiškomis, beveidėmis pozomis ar seks tave, apsimesdami, lyg netrukdo laisvai vertinti parodoje esančių kūrinių. Ypač nejauku juos sutikti patekus į juodus upės kanalus…

MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kanukai labai tinka šiai parodai, nes jos kompozicija – gudri: architektas, scenografas Gintaras Makarevičius šio muziejaus erdvėse sugebėjo ne tik pristatyti išsamų Gavelio laikų dailės rinkinį, bet sukurti „Vilniaus pokerio“ pagrindinius atminties kambarius. Parodoje tapyba persipina su instaliacijomis, vaizdo projekcijos dar labiau sustiprina valandos trukmės filmą, kurį galima peržiūrėti prigulus ant sovietinių ligoninių čiužinių. Filme kas kelios minutės „sproginėja“ ano laiko menininkų išmintis, šmėkščioja Vilnių kūrusių menininkų veidai, ir, svarbiausia, paties laikmečio istorinis fonas, šiandien atrodantis kaip nuolatinis laisvės laukimas. Gedimino Lapės sukurtas filmas, nors didžiąja dalimi sumontuotas iš daugybės skirtingų dokumentinių kadrų, taikliai apjungtas nesustabdomos Neries vandens.

MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ | Ryčio Šeškaičio nuotr.

„Pasaulyje yra mirusiųjų upės ir užmaršties upės. Istorijos upės ir visų upių upė. O Neris yra atminties upė. Ja teka mūsų pralietas kraujas, mūsų prarasta atmintis.“ Jeigu pradžioje rodomi istoriniai kadrai, kai Neris išsilieja lig Arkikatedros, tai vėliau Neries vandenys tampa šio miesto atspindžiais, veidrodžiu. Žmonės skubėdami net nepastebi, kaip Neris „seka“ paskui juos. Upė srauni, jos tėkmė pralenkia bet kokį pro ją skubantį žmogų. Neris – tai žmonių šešėlių gyvenimas. Neris lyg bando juos pasigvelbti: vienu atveju plukdo mirusiųjų kūnus, kitu – jų sielas ir jausmus. Istoriniai įvykiai, žmonių gyvenimas Neries akivaizdoje yra ta pati tėkmė, inercija… Viską suryjanti kasdienybė.

Tėkmė išplukdė įvairių knygos puslapių. Jie šviesūs, kai Lietuva su gėlėmis 1939 metais susigrąžina Vilnių, arba Sąjūdžio pradžios metus. Tamsūs – tai Vilniaus getas ar leninianos įteisinimas, kai demonstracijoje moteris laiko rusišką plakatą „Moskva 966 km“. Blankūs, kai Vilniuje statomi socializmo dėsnius atitinkantys mikrorajonai. Jeigu būtų įgyvendintos Mindaugo Navako kompiuterinės skulptūrinės vizijos, šiandien Vilnius būtų ypatingas Europos miestas. Šio menininko neįtikėtinai tikslios architektūrinių pastatų skulptūrinės interpretacijos. Formų mastelis ir visa kompozicinė išraiška skausmingai išrėkia, kad šiame mieste gyvena ir kuria ne vien idiotai, ne vien netalentingi subinlaižiai, barokinį miestą bjaurojantys savo unifikuotais į dideles lavonines panašiais pastatais.

Filmas primena ne tik Koršunovo režisuotos genialios „Senės 2“ kadrus, bet ir sugrąžina „Dingusio Vilniaus“ autorių Vladą Drėmą, kuris ypač turėtų patikti jaunajai kartai, kuriai sunku suvokti, kaip per trisdešimt Nepriklausomybės metų tikintieji galėjo atstatyti taip subjaurotų Vilniaus bažnyčių interjerus. Drėma primena, kad šie architektūros paminklai buvo paversti tiesiog „taromis“: Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – vaisių ir daržovių sandėliu, Šv. Kazimiero – vyno, Šv. Kotrynos – grūdų, vėliau – „glavbakalėja“ ir kt. Sovietinės valdžios požiūriu Vilniaus senamiestį reikėjo nugriauti. „Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris“.

MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Poeto Sigito Gedos „Teisingojo žodžio malda. Sigito malda per šventą Bernardą“ (Š. Jonų bažnyčia, 1991 05 26), kai balsas perauga į vargonų gaudesį… Sakiniai skyla į pavienius žodžius, o šie – į atskirus skiemenis. Gedos tekstas kryžminasi su jo kalbos maniera, paprastai nenusakoma būsena. Šiandien tai vadintųsi tiesiog performansu, o praėjusio tūkstantmečio pabaigoje tai buvo natūraliai gimęs garsaus poeto skaitymas. Jonų bažnyčios publika jo klausėsi išpūtusi akis, o tarp publikos – nuo įstabumo išsižiojęs aktorius, garsus poezijos skaitovas Laimonas Noreika.

Oskaro Koršunovo režisūra paradoksali: paroda tokia integrali, kad sunku atskirti, kas ir ką čia veikė, tačiau tas integralumas natūralus, paveikus, ir akivaizdu, kad surežisuotas gero režisieriaus. Koršunovo visiems geriausiems darbams būdingas saiko jausmas ir stiliaus pajauta. Jis puikiai jaučia dinamiką, todėl visi surežisuoti objektai šioje parodoje taikliai sujungti su išskirtinėmis dienomis parodos kontekstą išplečiančiais aktorių pasirodymais.

Antano Jasenkos garsinis parodos fonas – atskiras garsų dizainas. Svarbiausia, jis labai tikslus Vilniaus atžvilgiu. Jis įvairus – bauginantis, nuskaidrėjantis, besileidžiantis į gaveliškas pokerio „stotis“, kurios pilnos skirtingos dramaturgijos. Jasenka teatre jau seniai, tad, atrodytų, jam nesunku ir parodai sukurti tam tikrą teatrališkumą, bet kompozitorius pasirinko sudėtingesnį kelią: muzika, sukurta būtent šiai parodai, atliko kitokią užduotį: čia muzika ne iliustravo, ne papildė, o intensyviai kūrė Vilniaus gyvenimą. Ir visa tai – per garsus, per jų jungtis, o ne per „gražiai“ parašytus muzikinius motyvus.

Nustebino Kęstučio Grigaliūno kūrinys „Mirties dienoraščiai, Vilniaus albumas Nr. 4“. Atrodė, kad šie represuotų žmonių veidai gali būti eksponuojami tik jiems skirtoje atskiroje patalpoje, tačiau sukabinti ant puslankiu vedančios sienos, jie labai tiksliai papildė gavelišką aplinką. „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi tam, kas ją pamiršta.“ „Mirties dienoraščiai“ darkart primena unikalias Grigaliūno parodas, tokias pat skausmingas, kaip ir Gavelio tekstai.

Nors parodos darbai labai skirtingi, tačiau tarpusavy tiksliai sąveikauja. Dailininkams gerai, net jei tarpusavy ir nesibičiuliauja, tai parodose atrodo draugingai. Šioje parodoje juos taikliai suvedė, apjungė parodos kuratorės Algė Gudaitytė ir Dovilė Barcytė. Gintaras Makarevičius suformavo visą parodos architektūrą. Be to, jis sukūrė unikalią stiklinę sieną: viena pusė nebyli, kitoje – žmonės mato po parodą vaikštančius žiūrovus. Atspindžių, veidrodžių siena. Stebėdamas kitus, tarytum regi savo gyvenimą. Tai panašu į tikrovėje vykstantį filmą. Šiek tiek net siurrealistinis poveikis.

Linksmas ir pranašingas Antano Dubros didžiulis darbas „Linkėjimai iš Vilniaus“, skelbiantis Putino laidotuves. Jis sukurtas specialiai šiai parodai. Būtų gerai, kad iki parodos pabaigos ši pranašystė išsipildytų.

Antanas Dubra. Linkėjimai iš Vilniaus | Fot. Antano Dubros

Ričardo Gavelio tyrinėtoja Jūratė Čerškutė šįkart taip pat nustebino naujomis įžvalgomis. Jos straipsnis išsamiame parodos kataloge – „Ričardas Gavelis, homo vilnensis, ir jo Vilniaus romanas“ – įdomi studija, nukreipta būtent į Vilniaus jubiliejų. Tekstas labai jautrus, parašytas su begaline ir atvira meile šiam rašytojui. Lyg ant pirštų galų ji prisiliečia prie smulkiausių detalių, pastebėjimų. Gavelio įžvalgas ji apjungia su savosiomis, ir gimsta naujos mintys apie visiems brangų miestą su visais jame paslėptais skauduliais. Dar studijos pradžioje ji taikliai apžvelgia ankstyvąją Gavelio novelę „Gimimo diena“: „Geliančiai liūdnas tekstas apie mirtį, liūdesį, nejauką ir vienatvę, apie praeitį ir vos keliais niuansais brėžteltas numanomas karo ir sovietinės okupacijos negandas. Praėjus penkiems dešimtmečiams po šios novelės sukūrimo, ją skaitant galima darkart pasikartoti, kad šventės ir sukaktys – tai nebūtinai patosas, šviesos ir vienkartinis smagumas; jose gali (o gal net ir turi) būti kedenami atminties sluoksniai, prisiminimai, peržvelgiamos istorijos ir vieną kitą akimirką juntama skaidri, su žybsniu ironijos, melancholija.“ Šis tekstas – puiki parodos introdukcija! Lyg būtų žiniuonės parašytas. Paroda tokia ir yra: joje – nemažai ironijos, melancholijos, ligos ir keisto džiaugsmo akimirkų.

MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Parodoje ant sienų išrašytos „Vilniaus pokerio“ citatos. Kai ruošiausi šiai parodai, taip pat išsirašiau man svarbias citatas. Tą dariau pirmą kartą gyvenime. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad „Vilniaus pokeris“ – negarbingiausiai išleista knyga. O paskutinis jos perleidimas apskritai pats save sugriaužė. Spauda tokia, kuri sugriaužia, ištirpdo popierių. Aktorius, skaitęs tekstus iš Oskaro Koršunovo knygos, atrodė, kad laiko senovinį rankraštį. Lapai pageltę, trupantys, peršviečiami… Dar baisesnių Gavelio knygų galima aptikti bibliotekose.

Tad dalinuosi keliomis savo Gavelio nuotrupomis iš „Vilniaus pokerio“:

„…Aplink mane, viduj manęs – visur tėra Vilnius, galbūt visas pasaulis yra Vilnius.“

„Suprantama, kiekvieno Vilnius yra vis kitoks.“

„Taip gali nutikti tik sapnuose ir Vilniaus nakty.“

„Senosios Vilniaus bažnyčios išniekinamos įvairiai – ir sandėliais, ir ateizmo muziejais.“

„Koks liūdnas liūdnas absurdas: ką bendra su Vilniumi turi kažkoks Gorkis, varganas kanukų tarnas.“

„Grindinio paviršius Pilies skersgatvyje esti čia slidžiai nugludintas, čia šiurkščiai rupus, o paskui vėl pasidaro slidus. Iš pradžių pamatai, kad tau tik pasivaideno, paskui to nė nepastebi.“

„Atėjo metas melsti iš valdžios naują butą. Butų maža, rašytojų – kaip šunų. <…> Išdainuojami aukščiausi dvasios tonai. <…> Tarybinis rašytojas už specbutą gali užmušti brolį, seserį, dar blogiau – jis gali užmušti save!“

„Neturėjimas yra mūsų šerdis.“

„Iškvėšusio režisieriaus statytas besielis spektaklis…“

„Dieve mano, kaip aš gėriau. Mane išgelbėjo vien geležiniai tėvo genai – pagal visus gamtos dėsnius turėjau išprotėti ar tapti griuvena. Ieškojau tiesos, panirdamas į patį prasčiausią alkoholį. Ieškojau atsakymo, naikindamas save. Kitokio kelio turbūt ir nėra. Žmogus gali ištrūkti už savo ribų, pranokti save, tik dalį savęs aukodamas. Bet aš aukojau per daug.“

„…tik aitrūs pigių cigarečių dūmai, prisvilusių kopūstų dvokas ir atgal tekančio laiko monotonija.“

„Jeigu skruzdėlynas gyvuoja stabiliausiai – reikia konstruoti žmonių skruzdėlynus. Negali būt nė kalbos apie asmenybę, laisvę, dvasią, visa tai tik kliudo.“

„Pakanka dvasiškai prisnūsti, kad letargo virusai imtų pašėliškai daugintis. O paskui belieka, kad į tokią prisnūdusią, virusų apniktą šalį lėtai atropotų Visatos Subinė.“

„Jie tyčia man leidžia ne tuos vaistus!.. Žudyti jie manęs nesirengia… Jie nori mane gyvą supūdyt…“

„Tasai nykulio peizažas buvo tikresnis už realų kabineto vaizdą.“

„Sovietai ištyrė didžiąją paslaptį: kiekvieno žmogaus didžioji dalis yra šūdas, todėl jį reikia vertinti kaip šūdą, kreiptis kaip į šūdą, elgtis su juo kaip su šūdu. Štai Stalino tikėjimo doktrina: esi šūdas ir nebandyk tapt kuo kitu. Džiūgaukit: mes būsime išgalabyti, savimi patręšim Sibiro laukus! Iš mūsų rusams išaugs duona!“

„Vos metai tepraslinko, kaip užėjo rusai, o pasaulis pakito, kaip nepakinta per amžių amžius.“

„Iš kokios nors Maskvos: provokuojamai madingi rūbai, ryškus merginos grimas ir kažkas iš esmės svetima – ne tokie judesiai, ne tokia išraiška, nemalonus vidinis vulgarumas. Tokie visur ir visad jaučiasi šeimininkai.“

Parodos kuratorės – Algė Gudaitytė ir Dovilė Barcytė, režisierius – Oskaras Koršunovas, scenografas – Gintaras Makarevičius, dizaineris – Liudas Parulskis, kompozitorius – Antanas Jasenka, montažo režisierius – Gediminas Lapė, šviesų dalininkas – Eugenijus Sabaliauskas, architektas – Dominykas Šavelis.