Vilniaus universitetas. Videomedžiagos kadras

Per 700 metų Vilnių kūrė, statė ir augino čia namus suradusios tautos, religijos ir kultūros. Jų veikimo ir gyvenimo, įtampų ir susitarimų ženklai, išgremžti mūro, grindinio ar žemių paviršiuose, susijungia į vienį, gebantį prabilti skirtinga kalba ar malda.

Steponas Batoras – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, kurio išrinkimas buvo didelė sėkmė tiek Lenkijai, tiek Lietuvai. Amžininkų ir vėliau istorikų vadintas vienu gabiausių valstybės vadovų. Dideles pastangas atidavė ir karuose su Maskva, ir šalies viduje, ir stengdamasis apginti savo gimtąją Transilvaniją, iš kurios buvo kilęs.

Stepono Batoro asmenybė gražiai atskleidžia ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugiatautiškumą – pats būdamas vengrų kunigaikštis, tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Buvo ir keliaujantis, ir kariaujantis, ir sprendžiantis, ir taikantis, ir kuriantis valdovas – visa tai išsitenka viename asmenyje. Tai buvo tvirtas valdovas, aiškiai suvokęs ir priėmęs savo pareigas bei prievoles.

Amžininkų yra sakoma: Steponas Batoras – daugiau negu karys, daugiau negu valdovas ir daugiau negu draugas. Šios paralelės rodo žmogaus gebėjimus laiku ir vietoje priimti teisingus sprendimus, kurie ir dabar, XXI a., nokina didelio darbo vaisius. Pirmiausia – kad Lietuva turi savo universitetą ir garsina savo vardą jo alumnais.

Universiteto Vilniuje pradžia

Europiniu mastu Vilniaus universitetas gimė gana vėlai – XVI a. antrojoje pusėje. Nors jis labai jaunas, tačiau įsteigtas sudėtingu protestantizmo ir katalikiškosios reformos laikotarpiu. Steponas Batoras ir to meto Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius priėmė sprendimus, nulėmusius tiek Lietuvos tolesnę katalikiškąją, tiek jėzuitų universiteto raidą. Universitetas yra fundamentas, įkurtas į Vilnių atvykus pirmiesiems keturiolikai jėzuitų, turėjęs milžinišką įtaką kraštui ir pakeitęs Lietuvos likimą.

Philippe’as Benoist, Adolphe’as Jeanas-Baptiste’as Bayot, Vilniaus universitetas XIX a. II p. Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotr.

Tuo metu Europoje stipriausių edukacinės tradicijos puoselėtojų jėzuitų prižiūrima ir įsteigta aukštoji mokykla sugebėjo išlikti ir dabar yra vienintelė institucija Lietuvoje, gyvuojanti toje pačioje vietoje, vykdanti tas pačias funkcijas ir iki šiol atpažįstama kaip tas pats universitetas, kuris buvo įsteigtas XVI a.

Universiteto steigimo istorijai ne mažiau svarbus Valerijono Protasevičiaus vardas. Matydamas sudėtingoje tikėjimo kryžkelėje atsidūrusios valstybės situaciją, jis dėjo visas pastangas, kad katalikybė išliktų ir Lietuva nenusisuktų nuo popiežiaus. Vienas iš ilgalaikių būdų tai padaryti tuo metu – įsteigti aukštąją mokyklą, kuri rengtų būsimus pamokslininkus, mokslininkus, edukuotų visuomenę katalikiška dvasia.

V. Protasevičius pradėjo šį žygį kviesdamas jėzuitus atvykti į Vilnių, pasirūpino, kad jie čia galėtų įsikurti, šalia savo rezidencijos įrengė būsimą erdvę Vilniaus universitetui. Vyskupui buvo reikalinga ir valdovo, ir popiežiaus parama bei pritarimas. S. Batoras palaikė Vilniaus vyskupą ir, nepaisydamas Krokuvos nenoro turėti konkurentą taip arti, priėmė sprendimą kaip Lietuvos valdovas. Jis sugebėjo matyti tiek vienos, tiek kitos valstybės interesus ir šioje situacijoje atrasti pusiausvyrą.

Kiekvienas valdovas savo valstybėje buvo laisvas steigti universitetą, bet tam, kad šis galėtų gyvuoti plačiau, kad jo auklėtiniai galėtų studijuoti, dėstyti kitur ir turėtų visas teises bei laisves, kokias užtikrino to meto universitetai, buvo reikalinga gerokai didesnė galia. Tuo metu didesnę, nepriklausomą nuo katalikiškų valstybių sienų galią turėjo popiežius. Bet jis turėjo matyti ir jausti, kad krašto valdovas sutinka ir pritaria universiteto steigimui. Stepono Batoro didžiausias indėlis yra tai, kad jis sugebėjo įžvelgti būsimo universiteto reikšmę ir naudą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jam pavyko palaužti protestantų pasipriešinimą ir priimti sprendimą steigti universitetą nepaisant kanclerio ir vicekanclerio prieštaravimo. Tai byloja, kad Steponas Batoras suvokė edukacijos reikšmę.

Universitas Vilnensis ir mažasis antspaudas

Įdomu, kad Vilniaus universiteto steigimo privilegija yra antspauduota ne kanclerio, o vicekanclerio antspaudu. Kancleriui atsisakius antspauduoti privilegiją, juridinę galią įgyjančią tik antspaudavus valstybės antspaudu, Steponas Batoras kėlė klausimą, kodėl atsisakoma suprasti mokslo reikšmę ir naudą. Atėjęs pas vicekanclerį Eustachijų Valavičių, jis privertė jį padėti antspaudą, todėl Vilniaus universiteto steigimo privilegija yra antspauduota mažuoju atspaudu, nors teisiškai tai neturi skirtumo.

1570 m. atvyko V. Protasevičiaus pasikviesti jėzuitai, tada įsteigta kolegija ir joje pradėta dėstyti filosofiją, retoriką, gramatiką, po kiek laiko – ir matematiką. Galiausiai prieš pat įsteigiant universitetą, t. y. kolegiją paverčiant universitetu, atsirado ir teologijos kursai. Nors jėzuitai šią įstaigą ir toliau tarpusavyje vadino kolegija, tačiau popiežiaus privilegijoje tai jau buvo Universitas Vilnensis.

Stepono Batoro universitetas

Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Steponas Batoras (1856 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotr.

Nors Steponas Batoras gana anksti mirė dėl ligos, tačiau atmintyje išliko ilgai. 1832 m. Nikolajaus II uždarytas universitetas XX a. pradžioje atsiradus galimybei vėl atkurtas. Kadangi Vilnius tuo metu priklausė Lenkijai, atkurtas lenkiškasis universitetas ir jam parinktas Stepono Batoro vardas. Taigi pirmą kartą universitetas pavadinamas valdovo vardu. XX a. atsigręžta į praeitį, siekiant sujungti senąjį universitetą su naujuoju. Švenčiant atkurtojo universiteto dešimties metų jubiliejų, rektoriui dovanojamą naująjį skeptrą papuošė būtent Stepono Batoro figūra.

Lietuvai atgavus Vilnių prasidėjo vadinamasis universiteto ir krašto atlietuvinimas. Lenkų universitetui suteiktas vardas ir vėl pakeistas – sugrįžta prie įprasto Vilniaus universiteto vardo.

Stepono Batoro įamžinimą geriausiai atspindi pats universitetas – Stepono Batoro universiteto laikotarpis be galo svarbus tiek Lietuvai, nors Vilnius buvo Lenkijos sudėtyje, tiek universiteto istorijai. Tuo metu padaryta svarbių pasiekimų humanitarikos, LDK tyrimų srityje, įkurtas Rytų Europos institutas – pirmoji sovietologijos mokykla pasaulyje.

Ištartas „taip“ universitetui Lietuvoje

Pažvelgus į XVI a. Europos universitetų žemėlapį, matyti, kad kiekvienas jų turėjo savo veikimo lauką. Ir kuo universitetų buvo daugiau, tuo labiau jie konkuravo. Vilniaus universitetas šiuo atveju neturėjo didelių konkurentų, todėl jo poveikio laukas tuo metu buvo didžiausias, nes gebėjo pritraukti studijuoti tiek katalikus, tiek unitus, tiek stačiatikius. Patys jėzuitai Vilnių matė kaip strateginį, patogų miestą, ir tai leido jiems užsiimti šviečiamąja ir katalikiška veikla ganėtinai plačiai.

Vilniaus universitetas priklausė jėzuitų tinklui. Jie pirmieji padarė tai, ką vėliau pakartojo Europos Sąjunga XX a.: Bolonijos procesas, „Erasmus“ studijos, suteikiančios galimybę studentams keliauti po Europą įgyjant europinio išsilavinimo patirties.

Vilniaus universitetas. Videomedžiagos kadras

Vilniaus universitetas. Videomedžiagos kadras

Visi jėzuitiški universitetai Europoje buvo lengvai pasiekiami visiems jų auklėtiniams. Kartu Vilniaus universitetas ir jėzuitai prisidėjo prie barokinio Vilniaus kūrimo, kai XVII a. po miestą nuniokojusių didelių gaisrų jėzuitai pasikvietė Joną Kristupą Glaubicą. Būtent jo prisilietimas lėmė barokinės kultūros Vilniuje įsitvirtinimą. Galima sakyti, kad Steponas Batoras irgi yra viso to dalis: jis pasakė „taip“ universitetui Vilniuje, Lietuvoje.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Vilniaus universiteto bibliotekai ir dr. Loretai Skurvydaitei. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.