Iliustracija iš Giedrės Jankevičiūtės knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ | R. Paknio leidyklos nuotr.

Čiurlionio namai Vilniuje tęsia susitikimų ciklą „Vilniaus istorijos etiudai“ ir spalio 22 d. 18 val. kviečia į vakarą, skirtą pokalbiui apie knygą „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903 – 1954)“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017).

Renginyje dalyvaus knygos sudarytoja ir viena iš pagrindinių autorių dailės istorikė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė kartu su menotyrininke prof. dr. Rasa Andriušytė–Žukienė. Susitikimą moderuos istorikas prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius.

Mikalojus Vorobjovas – vienas iš talentingų tarpukario Lietuvos intelektualų, siekusių suartinti mūsų šalies kultūrą su Vakarais. Didieji jo darbai yra 1938 m. vokiečių kalba išleista studija apie M. K. Čiurlionį – „M. K. Čiurlionis. Der litauische Maler und Musiker“ ir 1940 m. išleista studija apie Vilnių – „Vilniaus menas“. Pastaroji mokė pamilti ir suprasti Vilnių kelias kartas jaunų, ypač smalsių ir jautrių žmonių, suformavusių nedidelę, bet įtakingą kultūros elito dalį.

„Vilnius yra tarytum atvira knyga, gyvais vaizdais atskleidžianti Europos stilių istoriją – nuo gotikos iki empiro. Vilnius – tikras lobis visiems, kas yra pasinešęs studijuoti meno istoriją ne iš vadovėlių, o iš pačių meno šedevrų; jis gali tapti neišsemiamu estetiniu jaunosios kartos auklėjimo šaltiniu,“ – rašė M. Vorobjovas.

Ilgą laiką Vorobjovas buvo neatskleista legendinė asmenybė: vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos dailės istorikų, įgijusių išsilavinimą Vakarų Europoje, supažindinęs europiečius su M. K. Čiurlioniu, lietuviams atvėręs akis į Vilniaus architektūros paveldo turtus. Kartu tai dar viena skaudaus likimo asmenybė, kurios aukščiausias kūrybinio gyvenimo tarpsnis sutapo su XX a. vidurio istorijos permainomis, tragiškais Antrojo pasaulinio karo metais, pasitraukimu į Vakarus ir ypač liūdna baigtim JAV. Jo užmaršties, atminimo ir sugrįžimo istorija buvo ilga ir galiausiai vainikuota reikšminga monografija.

Knyga atskleidžia M. Vorobjovo, kaip dailės istoriko, stiprybę: būtent studijos Berlyno ir Miuncheno universitetuose 1924–1933 m. suteikė jam modernų vakarietišką žvilgsnį į Lietuvos dailę. M. Vorobjovas gilinosi į įvairius dailės barus, rašė disertaciją apie baroko architektūros langų formas, vokiečių kalba paskelbė monografiją apie M. K. Čiurlionį, užsiėmė dailės kritika. Ypač reikšmingas jo mokslinis tyrimas yra 1943 m. parengta, bet dėl Vilniaus universiteto uždarymo neapginta habilitacinė disertacija „Modernizmo epocha mene“, kurioje jis novatoriškai įterpė M. K. Čiurlionį į XX a. pradžios Europos meno kontekstą, įveikė tautinę izoliaciją. Jo darbai čiurlionistikos baruose smarkiai pakeitė požiūrį į M. K. Čiurlionį, jis sugebėjo įrodyti šio menininko unikalumą, buvo pirmasis, ėmęsis sistemiškai tirti Čiurlionio tapybos darbų menines formas.

Šiandien M. Vorobjovą vertiname ir kaip neeilinių sugebėjimų vadybininką, atlikusį Lietuvoje neturėjusį precedento savo veikalo sklaidos darbą.

Renginys nemokamas.