„Nesijaučiam toli“: menininkas Egidijus Praspaliauskas-EGYBOY (Paryžius, Prancūzija)
„Nesijaučiam toli“: menininkas Egidijus Praspaliauskas-EGYBOY (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančiu menininku Egidijum Praspaliausku aka EGYBOY.
Egidijus Praspaliauskas: penkerius metus gyvenau Sydnėjuje, prisigaminau australietiškos saulės energijos, bet noras grįžti į Europą vis tiek neištirpo. Taip persikrausčiau į Paryžių (gal dėl to, kad vienas batas būtų užsirišęs Vilniuje, o kitas – atsirišęs Paryžiuje). Čia suplaukia visokio plauko žmonių, niekada nenuobodu, ir yra ką veikti menininkams.
Paryžius traukia visus kaip magnetas. Ir mane patraukė. Patinka miesto architektūra, nuolat besikeičiančios parodos, taip pat stipriai burbuliuojanti gatvės kultūra. Man priimtinas ir žmonių požiūris: jeigu dega šviesoforo raudona, bet tau reikia pereiti gatvę, automobiliai praleis, nes žmogus čia svarbesnis už metalo gabalą!
„Nesijaučiam toli“: menininkas Egidijus Praspaliauskas-EGYBOY (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Žmonės čia labiau kovoja už savo teises, vertina pamatines žemiškas vertybes. Dar prancūzai nelinkę vartoti žodžių perfect, wow, amazing, jie sako – pas mal („neblogai“), ir tai jiems reiškia „labai gerai“! Ne taip viskas nulaižyta, nėra muilo, miestas chaotiškas kaip raudonas lūpdažis, bet likę ir aukso, kvepalų, kaukši aukštakulniai…
Pirmi šeši mėnesiai Paryžiuje ištirpo fantastiškai greitai: viskas kaip kine, kava su kruasanu.
O ilgiau pagyvenus bet kuriame naujame mieste romantikos sumažėja, pamatai realybę nebe iš atviruko: prabėga koks juodas katinas, išlenda ne tik miesto pliusai, bet ir minusai, dar – geriau perpranti šaligatvius ir tampi dalelyte didelio miesto, kuris vis tiek kiekvieną kartą sugeba nustebinti, ir sutinki naujų draugų, kas yra nerealu. Belieka tik suuosti, kur paslėptas sūris?
Vėliau prasidėjo darbai su vietiniu showroom, kuriame keletą sezonų iš eilės kartu su broliu pristatome savo gatvės mados brendo EGYBOY kolekcijas. Sulaukėme gero įvertinimo iš Azijos rinkos, Japonijos! Jėga, kad mūsų kuriami konceptai – piešiniai ant marškinėlių – sudrumsčia ramybę ir yra aktualūs pasauliniu masteliu. Sako, padeda ir nuo depresijos. Tai mums didelis pasiekimas.
Be to, savo rajone Paryžiuje suradome fainą vinilinių plokštelių parduotuvę DIZONORD, kuri veikia ir kaip community, labai svarbu, kad yra vieta, kur gali pasidalinti idėjomis, sutikti bendraminčių, – tai žmones daro laimingus (Amerikoje atliktas tyrimas tai jau įrodė).
Grįžtant prie Australijos – tai truputį priminė išsilaipinimą mėnulyje. Sala, kurioje užsidarai ir išlendi po penkerių metų. Nuvykome dviese su drauge, dabartine žmona, ir palaikėme vienas kitą kaip Titanike. Aišku, reikėjo perprasti kitokią kultūrą, iš pradžių nebuvo viskas rožėm klota… Bet mums pavyko sutikti vietinių menininkų, muzikantų, kurie padėjo integruotis, –atvykus į naują šalį tai labai svarbu, o Sidnėjus – didelis megapolis, greitai gali prapulti.
Iš pradžių teko dirbti dvigubai, kad įsivažiuotume, daug važinėti elektriniu dviračiu, o naktimis – kurti Egyboy idėjas. Vis dėlto man asmeniškai šis laikotarpis daug davė, vyko didelės vidinės transformacijos, tiek gamtos magija, tiek nauja patirtis pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų, įgijau ir visai naujų įgūdžių, tarkim, panorėjęs, galiu iškepti tortą…
Ten į teatrą vieni eina pasipuošę kostiumais, o kiti – su pležankėm. Patiko tas kontrastas. Australai moka ir atsipūsti, ir, kai reikia, būti greiti. Dar jie labai draugiški ir nepaliks nelaimėje.
Po Australijos pasaulis nebeatrodo toks didelis – kai atvykome į Paryžių, nustebau, kad lengvai gali pėsčiomis nueiti iš vieno rajono į kitą… Nors Sidnėjuje gyvenimo balansas tikrai puikus (kaip ir maisto pasirinkimas) – gali veikti, ką nori, o biurą turėti nors ir paplūdimyje, bet ši šalis turi ir daug vidinių taisyklių, be to, ten reikalingos vizos…
Kai kurios tendencijos Australiją pasiekia vėliau, bet yra sričių, kuriose ji pirmauja, taip gimsta daug perliukų. Na, o Paryžiuje viskas čia ir dabar: paveikslai, originalai, otkutiūras – net pačiupinėti gali. Šūkis „kiekvienas yra meninkas, bet tik menininkai tai žino“ čia įgauna kitokią prasmę, atrodo, kad visi, nuo mažų iki didelių, domisi menu, muzika, ir visa tai tiesiog įsigėrę į kasdieninę kultūrą. Pamatai, kad menas gali būti galinga jėga.
„Nesijaučiam toli“: menininkas Egidijus Praspaliauskas-EGYBOY (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Aišku, dar labai daug kas šokiruoja, kaip kakučiai gatvėje, bet, kita vertus, daug galimybių, daug remiamų projektų, daug siurprizų, ir tai veža! Man atrodo, kad būti menininku čia visai neblogai, bet pagyvensim – pamatysim.
Po visko labai gera vasarą sugrįžti į žalią Vilnių, kur viskas auga kaip ant mielių, keičiasi dideliu greičiu, ir, atrodo, jau pereiname į kitą lygį: žmonės laisvėja, darosi sąmoningesni, tik kartais norisi, kad dar kai kur paliktų ir to surūdijusio metalo, nereikia visko taip greitai užglaistyti…
Kažkas yra pasakęs, kad ateitis yra mūsų svajonės, o visi daiktai – kažkada buvusios mūsų svajonės. Tad svajokime, nes tai yra mūsų ateitis!
Daugiau apie mus ir menus: www.egyboyshop.com.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
