Rumšiškės | Puslapio pixabay.com nuotr.
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse yra lankęsis ar bent jau žino apie jį kiekvienas. Tačiau ne visi svečiai pasmalsauja, ką galima pamatyti pačiame Rumšiškių miestelyje, iš pirmo žvilgsnio gana moderniame, tačiau, iš tikrųjų, tiesiog išvilktame iš vandens prieš 60 metų.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. vasario 25 d. portale vilniausgalerija.lt
Lietuviška Atlantida
Nemuno gatvė, Kokalnio gatvė, Aštragų gatvė… Ne vienas gatvės pavadinimas Rumšiškėse yra prisiminimas to, kas liko Kauno marių dugne, o dar tiksliau – kalno, ant kurio šiandien stovi naujasis miestelis apačioje.
Pavyzdžiui, Aštragas – tai išnykęs ir taip pat užlietas kaimas, buvęs į vakarus nuo Rumšiškių. Kokalnis – apsemtas legendinis Rumšiškių kalnas (manoma, kad piliakalnis). Šiandien buvusią Kokalnio viršūnę mena tik seklumą žymintis plūduras, kurį galima matyti žvelgiant iš Rumšiškių prieplaukos. Na, o Nemunas – upė, kuri davė senosioms Rumšiškėms ir pradžią, ir savotišką pabaigą: juk būtent nuo jos vandens, statant Kauno hidroakumuliacinę elektrinę, vietiniams gyventojams reikėjo bėgti. Ir nors tokių kaimų kaip Rumšiškės buvo bent keliasdešimt, būtent šiame miestelyje išliko daugiausiai prie Nemuno virusio gyvenimo reliktų: iš dugno dalimis iškelta bažnyčia, varpinė bei koplyčia, pavieniai privatūs namai ir netgi senųjų kapinių antkapiai.
Kadras iš filmo „Istorijos iš iš marių dugno“
Kadras iš filmo „Istorijos iš iš marių dugno“
Kadras iš filmo „Istorijos iš iš marių dugno“
Bažnyčia „susirink pats“
Medinė, mistinė, „Dievo akimi“ pasipuošusi Rumšiškių bažnyčia (1860 m.) – vertingas lietuvių liaudies architektūros pavyzdys. Būtent todėl, prieš užliejant Rumšiškes, vietinė bendruomenė, paveldosaugininkai ir tuometinis Rumšiškių klebonas Jonas Žemaitis darė viską, kad būtų leista bažnyčią perkelti į naująsias Rumšiškes. Šiaip ne taip susitarus, bažnyčia buvo išardyta iki rąstų, užvežta ant kalno ir vėl surinkta – tai buvo išskirtinis ir netikėtas atvejis, žinant sovietinio režimo požiūrį į religiją bei skubinimą kuo greičiau paruošti slėnį masiniam užliejimui.
Nors paskutinis šios bažnyčios „veidas“ susiformavo XIX a. pab. manoma, kad jos istorija kur kas senesnė: jau perkeliant bažnyčią, po ja buvo atrastos beveik sunykusios kriptos su kilmingojo palaikais, autentiškų, archaiškų elementų išlikę ir bažnyčios viduje, pavyzdžiui, masyvios medžio kolonos su mitiniais žalčio galvų kapiteliais. Dar paslaptingesne šią bažnyčią daro gana karališka Rumšiškių istorija: šaltiniuose randama, kad Rumšiškėse kadaise stovėjo LDK dvaras, o apie pirmosios bažnyčios atsiradimą pasakoja irgi nekukli legenda: esą ją pastatyti paprašė pati karalienė Jadvyga, po to, kai, įlūžusi lede ties Rumšiškėmis, vos nepaskendo.
Rumšiškių bažnyčia |
Rūtos Vyžintaitė – Lajienės nuotr.
Visai šalia iškeltosios Rumšiškių bažnyčios stovi ir kartu išgelbėta varpinė bei jau seniau ant kalno stovėjusi Šv. Antano koplyčia. Na, o senojo miestelio koplyčia „nukeliavo“ į naująsias Rumšiškių kapines kartu su masiniu kapu tiems, kurių palaikų iš dugno negalėjo perkelti jų artimieji. Tiesa, kai kurie žmonės tai padaryti visgi suspėjo: tai išduoda keli senesnės stilistikos antkapiai be mirties datos, žyminčios laikotarpį iki užliejimo.
Tęsiant pasakojimą apie masinį persikėlimą iš dugno, vis dar kyla ir daugiau mįslių: vietiniai gyventojai pasakoja, kad po vandeniu likę daug sodybų šulinių, namų pamatų, o vienoje iš šiandien matomų salų buvę (dabar jau vandens išplauti) pilkapiai. Po vandeniu liko net senasis palei Nemuną vingiavęs kelias Vilnius – Kaunas. Jo likučius, nueinančius tiesiai į vandenį, dar galite pamatyti tarp Rumšiškių ir Dovainonių: tereikia į navigaciją įsivesti „Seno kelio atkarpa“.
Kadras iš filmo „Istorijos iš iš marių dugno“
Kadras iš filmo „Istorijos iš iš marių dugno“
Kadras iš filmo „Istorijos iš iš marių dugno“
Tik poezijoje likęs Nemuno veidas
Lankantis Rumšiškėse būtina pasivaikščioti Kauno marių pakrante: būtent čia nuo aukštų smėlio skardžių atsiveria plačiausi vaizdai į buvusį Nemuno slėnį. Pasakojama, kad šiose vietose Nemunas buvo itin pavojingas: su daug slenksčių, riedulių ir pasiutusiai putojančia srove.
Sentimentalia panorama į praeitį ant naujosios pakrantės amžinai „liko“ grožėtis ir poetas Antanas Baranauskas: simbolinis paminklas Rumšiškėse gyvenusiam ir pirmuosius savo eilėraščius čia parašiusiam kūrėjui stovi ant vieno iš marias juosiančių šlaitų. Jeigu norite kartu su Antanu mariomis pasigrožėti ir jūs, už Rumšiškių bažnyčios šventoriaus ieškokite paslaptingo, mišku vingiuojančio takelio į dešinę: jau visai netrukus rasite paminklą, o kiek už jo – ir įspūdingą skardį.Tik būkite atsargūs – šlaitas tikrai status!
Senojo Nemuno gyvenimą savo kūryboje užfiksavo ir kitas garsus Lietuvos poetas – Jonas Aistis. Vaizdinga, kone laukinė jaunystės aplinka neabejotinai įkvėpė neoromantizmo dvasia dvelkiančią J. Aisčio kūrybą: štai vienas iš eilėraščių rinkinių pavadintas „Nemuno ilgesiu“, daugybėje eilučių minimos ir konkrečios su Rumšiškėmis bei jų apylinkėmis susijusios vietos. Šiandien su J. Aisčio gyvenimu ir kūryba plačiau galite susipažinti Rumšiškėse esančiame J. Aisčio muziejuje, na, o jeigu norite įkvėpimo semtis tiesiogiai, geriausia tai padaryti į Rumšiškes iš Kauno plaukiant laivu. Kas žino – galbūt jūsų kelias ves senąja Nemuno vaga!
Jonas Aistis:
Kokalny bujoję liepos, augę ąžuolai,
Šalimais tekėjus Praviena raudona.
Ir akiraty numėlę tolimi šilai
Buvo mano džiaugsmas ir kasdienė duona.
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.
