Jepichodovas – Arvydas Dapšys, Duniaša – Eglė Čekuolytė| Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė prisimena spektaklius bei atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt nepriklausomybės metų. Šį kartą skaitykite apie režiseriaus Rimo Tumino spektaklį „Vyšnių sodas“ (Antonas Čechovas).

Negrįžtamai prarasta „Vyšnių sodo“ harmonija

Režisierių Rimą Tuminą labiausiai siejame su Vilniaus mažuoju teatru ir čia sukurtais spektakliais, tačiau jo teatro kaip savito didelio sodo auginimas prasidėjo tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre ir dabar tęsiamas garsiajame Jevgenijaus Vachtangovo valstybiniame akademiniame dramos teatre Maskvoje.

„Vyšnių sodo“ plakatas.

Savo gyvenimo motto tiksliausiai apibūdina pats režisierius: „Teatras yra kaip sodas, apie kurį svajojo mano tėvas: kai atvažiuodavome į naują vietą, pradėdavom nuo medžių sodinimo. Kol jie augo, vogiau obuolius, vyšnias iš kitų sodų. Išvažiuodavome į naują vietą nesulaukę vaisių. Čia vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Teatras man primena tą sodą, mūsų žemės sodą, kuriame ieškome mūsų archajinių dainų, paprasčiausių daiktų. Teatras kyla iš kažko primityvaus, negalima jo kurti išprotaujant, moksliškai. Norime būti išmintingi, perkeldami teatrą į kažkokią išskirtinę vietą. O teatras yra paprasčiausiai gražus sodas. Puoselėjant šį sodą nereikalingos aktorinės žvaigždės, tik geri ir sąžiningi žmonės. Jų buvimas – pusė teatro. Kita pusė – mūsų kasdienė kova su mirtimi, kurią stengiamės kaip nors nuo savęs atstumti“.

Kas privers režisierių stabtelti, jei ne žydintis sodas? Kiekvienas trumpas stabtelėjimas viename ar kitame sode tarytum grąžina Tuminą į vaikystę, kuomet iš tėvo išmoko sodinti medžius. Jis neieško prarasto laiko, jis augina sodą, kurio žiedai niekada nenuvysta, o jiems byrant prasideda žiedų pūga.

Visos Rimo Tumino repeticijos prasideda nuo asociacijų, prisiminimų, kuriuos jis pasakoja kaip apie dabar vykstančius reiškinius. Jo manymu, teatras gali egzistuoti visur: namuose, prie arbatos. „Visada jis mumyse, jis tik laukia išraiškos. Žmogaus. Tai yra žiūrovo. Aktorius laukia galimybės atsistoti prieš jį, kalbėti… Pajutau, nuo ko teatras prasideda: nuo žmogaus, nuo aktoriaus, nuo meno santykio su aktoriumi, su gyvenimu. Galima viską surežisuoti, paversti teatru. O aš manau, kad teatras slypi atvirume. Paimti, pasigriebti tą, kurį tu kuri, vaidini, sujungti su savimi, įtikėti savimi labiau negu tuo, ką tu darai, ką kuri, ir su juo kartu šokti šokį, kad kartais būtų ir graudu, ir liūdna, ir smagu, ir džiaugsminga“.

Spektaklio programėlės vidinė dalis.

Dirbdami su Tuminu, aktoriai pripažįsta, kad šio režisieriaus teatras atrandamas per pojūčius, milimetras po milimetro – kol sukuriama visuma, o šis žaidimas pojūčiais ir sudaro spektaklio kūrimo esmę.

Tarp kelių dešimčių Rimo Tumino spektaklių, garsinančių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatrus, vienas iš svarbiausių – Antono Čechovo „Vyšnių sodas“. Tai pirmasis Vilniaus mažojo teatro spektaklis, kurio premjera įvyko 1990 m. gruodžio 23 d.  Šis spektaklis perpildytose salėse buvo rodomas virš dvidešimt metų (paskutinį kartą spektaklis parodytas 2011 m. balandžio 28 d.).

Pirmasis Mažosios salės spektaklis „Tyli naktis“. Motina – Monika Mironaitė, Vemeris – Mykolas Smagurauskas. | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

1990 m. kovo 2 d. įkurtam teatrui „Vyšnių sodas“ tapo simboliu, tam tikro Renesanso pradžia. Pirmieji spektakliai praėjo Mažojoje salėje. Abu šoniniai žiūrovų praėjimai užgrūsti ant laiptukų susėdusių žmonių. Ši sėkmė, kaip burtažodis, spektaklį lydėjo visą likusį gyvenimą. Ir niekam tuomet nerūpėjo, kad iš pažiūros didelis spektaklis (jame vieną sudėtį sudarė net penkiolika aktorių) buvo vaidinamas Mažojoje salėje. Ši salė gimė kaip eksperimentinė teatro erdvė. Nuo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro atidarymo po pirmosios rekonstrukcijos laikų (1981 12 20), čia buvo teatrinių kostiumų kelių aukštų sandėlis, vėliau erdvi patalpa pritaikyta repeticijoms, o po vykusio pirmojo eksperimento – spektaklio „Tyli naktis“ (premjera – 1984 06 06) – ji visiems laikams tapo atvira žiūrovine erdve, pavadinta Mažąja sale. Tuminas visą laiką svajojo, kad ši erdvė būtų pavadinta aktorių Monikos Mironaitės, Henriko Kurausko arba jų abiejų vardais.

Paradoksas: spektaklis „Vyšnių sodas“, kurio personažai dėvi klasikinius kostiumus,  gimė kaip eksperimentinis spektaklis. Kas lėmė jo gyvenimą būtent šioje – Mažojoje salėje? Kodėl jis niekada nebuvo perkeltas į Didžiąją sceną? „Vyšnių sodas“ naujai sužydėjo tik tuomet, kai pradėjo būti vaidinamas tikruose savo namuose – naujai įkurtame Vilniaus mažajame teatre, kurio atidarymas įvyko 2005 m. lapkričio 11 d.

Reikia prisiminti, kad tuometinis vyriausiasis teatro režisierius Henrikas Vancevičius savo jaunuosius kolegas laikė po savotišku „padu“. Tuminas siekė, kad jo teatro vizija realizuotųsi naujoje erdvėje. Aktorius Vytautas Šapranauskas privačiame pokalbyje prisiminė, kokios gražios idėjos vedamas kūrėsi Mažasis teatras: „Kai prasidėjo „Vyšnių sodo“ repeticijos, aš praktiškai išėjau iš Rusų dramos teatro (kuriame jis ligi tol vaidino – D. Š.) ir perėjau į Mažąjį. Aš, beje, buvau pirmasis šio teatro darbuotojas – ar tik ne ūkio dalies vedėjo pareigose? Dar nebuvo Mažojo teatro, o mano pareigos jau buvo.“ Tuminas, negalėdamas suteikti jokių socialinių garantijų, aplink save būrė talentingus teatro žmones. Ir šiandien, įžengęs į šiuos teatro rūmus, visur gali jausti šio režisieriaus ranką. Čia viskas lyg namuose – švaru, šviesu, beveik tobula. Šitas „beveik“ garantuoja ieškojimų galimybę, kuri teatro mene visada yra svarbiausias faktorius. Teatras nėra pastatas, bet teatras nėra ir vien tik spektakliai.

Ranevskaja – Eglė Gabrėnaitė, Jaša – Vytautas Šapranauskas | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

„Vyšnių sodas“ tapo lemtingu, pranašišku Vilniaus mažojo teatro spektakliu. Pažvelgus atidžiau į istorines datas, pastebi įdomų faktą: „Vyšnių sodas“ pirmą kartą buvo suvaidintas Kalėdų ir 1991-ųjų išvakarėse (1990 12 23). Ką bendra tada su atgimstančios Lietuvos nuotaikomis turėjo Čechovo pjesė? „Ar dabar tinkamas metas žiūrėti, kaip kažkas sielojasi dėl dvaro – parduos jį ar ne?“ – klausė anuomet „Vyšnių sodo“ režisierius. – „Nuostabu, bet spektaklis padvelkė pranašiška nuojauta tragiškų įvykių, kurie netrukus sausį sukrėtė Lietuvą ir pasaulį. Aš klausiau savęs – kaip suprasti tokį sutapimą? Kitos tautos, svetimos epochos klasikas, o pajutau tragišką mūsų likimo dvelksmą: tarp priespaudos, neteisybės ir laisvės.“

Net po „Vyšnių sodo“ premjeros praėjus daugeliui metų, Tuminas apie Čechovą aktoriams pasakojo kaip apie seną mielą bičiulį: „Čechovas prie mūsų dar labiau priartėjo, o jis pats pajaunėjo. <…> Atrodo, kad jis reikalauja jaunystės, jaunatviško nežinojimo, sutrikimo, pasimetimo. Jis reikalauja pirmapradžio, naivaus, atviro teatrališkumo. Jis pats apsivalo nuo apaugusių neva „čechoviškų“ intonacijų. Jam reikia humoro, laisvumo, skaidrumo, vaiskumo, švaros, o ne daugiaprasmių pauzių, ne atodūsių, ne slapukavimo.“

Piščikas – Andrius Žebrauskas | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

Mažojo teatro pirmagimį „Vyšnių sodą“ režisierius dvidešimt metų valė nuo laiko, rutinos, tariamo „čechoviškumo“ apnašų. Todėl šio spektaklio buvo niekaip negalima vadinti muziejiniu. Gal tai spektaklis – atsisveikinimas su XX amžiumi? Gal tai kūrybinio Tumino gyvenimo vertikalė, nes jis yra praėjusiojo amžiaus tyrinėtojas? Teatrui reikalinga laiko distancija. „Mūsų profesijos bėda ta, kad mes negalime nieko pasilikti sau, reikia nuolat viską atiduoti, viskuo dalintis. Norisi visą laiką būti vargšu, sumuštu, nuogu, kad galėtum vėl pradėti kaupti, vilktis kokius nors literatūrinius, kultūrinius drabužius“, – dalinosi mintimis Rimas Tuminas. – „Perskaitai kokią knygą – ir vieno iš jos personažų likimas netikėtai pasirodo panašus, pavyzdžiui, į „Vyšnių sodo“ veikėjų istorijas.“ Režisierius ilgai pasakodavo apie tai aktoriams, išklausydavo jų mintis – ir, žiūrėk, kitas „Vyšnių sodo“ spektaklis būdavo jau šiek tiek kitoks. „Prieiti prie geros dramaturgijos, sustiprinti aktoriaus meistriškumo pozicijas, mokėjimą paradoksaliai veikti ir analizuoti, suderinti veiksmą su antiveiksmu,“ – štai kas režisieriui buvo svarbu auginant Mažojo teatro sodą. Apie „Vyšnių sodą“ režisierius yra prasitaręs: „Šis spektaklis mane išmokė nepykti ant laiko. Mums tik atrodo, kad bėgant metams kažką kaupiame, bet iš tiesų juk tik nuolat prarandam. „Vyšnių sodas“ mus mokė neišvengiamybės – atiduoti, prarasti, atsisakyti. Tai – teatro išmintis.“

Rimas Tuminas besąlygiškai tiki tais, su kuriais dirba. Šis jausmas atsirado iš tikėjimo teatro stebuklu, iš sugebėjimo gyvenimo paradoksą paversti regimu reiškiniu. „Premjeroje žmogų slepiam, keliam aktorių, o žiūrovas per aktorių pirmiausia mato žmogų ir tik paskui aktorių. Esu linkęs tikėti stebuklais. Jei tiki žmogumi, tai situacijas gali sukurti tokias, kuriose įvyksta stebuklas: atsiranda siela. Man svarbiausia teatre tvarka, švara ir tyla. Nes tik tuomet įmanoma kūryba. Teatras – tai meilės jėga, kuri gali atskleisti vidinius gyvenimo reiškinius ir stebinti, žavėti žmoguje slypinčiomis beribėmis jo galimybėmis,“ – tvirtino režisierius.

Neskubri repeticijų atmosfera, kai spektaklis pradedamas repetuoti iš naujo ir visai kitaip, režisieriaus išmintis ir subtilus humoras nuo pat „Vyšnių sodo“ laikų augino aktorių asmenybes. Šviesaus atminimo Vytautas Šapranauskas prisiminė: „Tuminas visus spektaklius repetuoja tarytum Čechovo principu: „Žmonės geria arbatą, o tuo metu lūžta jų likimai“. O mes lygiai taip pat: sėdėdavome, gerdavome kavą bufete. Jis sėdi, kasosi barzdą ir svarsto, kaip galėtų būti išspręsta viena ar kita scena. Nieko lyg ir nevyksta. Jeigu tu sugebi atsirinkti tame „kompiuteryje“, iš tos visos informacijos, ką jisai sušneka, tai gerai. Kaip sakoma, arba duota, arba ne.“

Ranevskajos vaidmenį atlikusi Eglė Gabrėnaitė, vaidindama paskutinius „Vyšnių sodo“ spektaklius, sakė: „Nuo pat pradžių mūsų darbą apgaubė išskirtinumo aura, kuri išliko visus šiuos metus. Man atrodo, kad šitame spektaklyje neįmanoma blogai vaidinti. Net dabar, praėjus tiek metų, pasikeitus kai kuriems aktoriams, sueinam visi į sceną – ir vėl nei iš šio, nei iš to apgaubia visus ta ypatinga atmosfera. Esu suvaidinusi ir kitų svarbių vaidmenų, bet šis atvejis tikrai nepaprastas. Nepaprasta čia viskas: pradedant Rimu Tuminu ir baigiant Almanto Šinkūno vaidinamu praeiviu. Stebuklas, grįstas meile.“

Aišku, per dvidešimt metų būta ir sudėtingų išbandymų. Vienas iš jų – Firso vaidmens likimas. Pirmasis Firso vaidmenį sukūrė Arnas Rosenas (1933–2002), po jo mirties jį pakeitė unikalus aktorius Audris Chadaravičius (1935–2008). Mirus jam, teatre stojo vidinė įtampa, kurią išsklaidė Gediminas Girdvainis (1944–2020), sutikęs pakeisti pirmtakus. Puikūs aktoriai šį, atrodytų, mažą vaidmenį pavertė kertiniu.

Firsas – Arnas Rosenas, Praeivis – Almantas Šinkūnas. | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

Firsas – Gediminas Girdvainis | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

Firsas – Gediminas Girdvainis, Gajevas – Rimantas Bagdzevičius | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

Firsas – baltas pirštines dėvinti mirtis. Visiems išvažiavus Firsas nužvelgia tuščius namus ir paskutinis užveria duris į anapusybę. Neatsitiktinai Chadaravičius labai tiksliai charakterizavo pranašišką savo būseną. Liovęsis vaidinti šį vaidmenį jis neužilgo mirė. Besiruošiant jo septyniasdešimtmečio jubiliejui jis sakė: „Dabar, kai suvaidinu Firsą „Vyšnių sode“, visai savaitei atsigaunu, kaip ir Mama (aktorė Ona Juodytė (1908–1994), kuri net sulaukusi aštuoniasdešimt trijų metų dar vaidino. Supratau, ką reiškia scena. Iki šiol žinojau, kad išėjus į sceną gali praeiti danties, pilvo skausmai, susitvarkyti viduriai, bet dabar supratau, kad aktorius iš tiesų kaip tas cirko arklys – vieną vakarą neišeina į sceną, pradeda sirgti ir tyliai mirti.“

Firsas – Audris Chadaravicius | D.Matvejev nuotr.

„Vyšnių sodas“ – tai likimų istorijos. Kiekvienas aktorius jame – ištisa Mažojo teatro panorama. Spektaklis daug gastroliavo po visą pasaulį, ne tik jį, bet ir jis daug matė ir regėjo. Pakeliui visko nutikdavo. Įdomūs Eglės Gabrėnaitės prisiminimai skirti svarbiam spektaklio dramaturginio audinio kūrėjui – kompozitoriui Faustui Latėnui: „Taip, Faustas kuria dramaturgiją. Ir ta jo muzika padeda kurti personažus. Aš niekad neužmiršiu stebuklo, kuris įvyko Odense, Danijoje. Buvo didelės „Vyšnių sodo“ gastrolės po visas Šiaurės šalis – Švediją, Daniją, Norvegiją, ir kažkur dėl kažko nuėmė spektaklį. Ir mums pasiūlė suvaidinti kažkokioje teatro mokykloje. Mes nuėjom į sporto salę, apsirengę savais rūbais ir pabandėm suvaidinti ištraukytę. Toje sporto salėje susėdo studentai – su triko, su treningais, ir lyg atsainiai į mus žiūrėjo. Toje salėje buvo fortepijonas. Faustas sėdo skambinti. Mes daugiau taip niekad nesuvaidinom. Ta Fausto pakumpus figūra… Ir jis grojo visą laiką. Mes turėjom suvaidinti ištrauką, o suvaidinom visą spektaklį. Ir tas Fausto skambinimas, atverti langai, o už jų – pavasaris… Aš tokio stebuklo nebuvau patyrusi. Faustas tiesiog improvizavo. Aš jau nekalbu apie tai, kas buvo vėliau: studentai, dėstytojai į mus žiūrėjo amo netekę. Ir niekas nepasakys, kas tai buvo. Aš daug kartų sakiau: jei ne Fausto muzika, niekada nebūčiau vaidinusi „Vyšnių sodo“. O mes jį išvaidinom virš dvidešimt metų. Tai yra nepaaiškinami dalykai. Tai yra magija, energetika. Būdavo, per mėnesį reikdavo suvaidinti dvidešimt aštuonis spektaklius, rodos, jau „Vyšnių sodo“ „nepatempsi“, aš stoviu kaip lavonas… O tik pasigirsta pirmi muzikos garsai, ir aš atsigaunu.“

„Vyšnių sodą“ ypatingai šiltai priėmė britų publika. Begalėje recenzijų vien teigiami vertinimai: „Jūs dar niekada nematėte tokio žydinčio Vyšnių sodo. Tiesą sakant, nesvarbu, kiek angliškų šios klasikinės Čechovo pjesės pastatymų jūs matėte – šį kartą jūs ją pamatysite iš tikrųjų pirmąsyk. <…> Spektaklis apima spektrą beveik nuo karikatūrinės komedijos iki juodos tragedijos. Ir visa tai puikiai dera. Būtent todėl, kad pastatymas visiška kitoks – toks neangliškas; kitoks ir vaidybos stilius. Labai kūniškas. Aktoriai vaidina visu savo kūnu, nuo veido išraiškų iki kojų pirštų judesių, tačiau moka nurimti, kai neatlieka veiksmo. (Geoff Hammerton, Derby Evening Telegraph, 1998 05 08) „Režisierius įspraudžia Vilniaus mažojo teatro trupę į ekspresionistinį mieguisto pasyvumo ir apsimestinio abejingumo korsetą.“ (Dominic Cavendish, The Independent, 1998 0513).

„Vyšnių sodo“ finalas | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

„Vyšnių sodo“ finalas | Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

Daugiau rubrikos „Trisdešimt nepriklausomo Lietuvos teatro metų“ straipsnių rasite čia.