Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 7 gegužės d. 12:23
Knygos „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ ištraukos: muzikantas Leo Damirow
„Vilniaus sekretai“

Š. m. vasario 23 d. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Linos Lauros Švedaitės sudaryta knyga „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“, kurią 2022 m. išleido leidykla „Slinktys“. Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija Vilniaus klubo skatinamąją premiją už naują šiuolaikišką ir netikėtą žvilgsnį į šiandieninį Vilnių skyrė autorei Linai Laurai Švedaitei. „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ – tai žvilgsnis į šiandienę sostinę ir jos gyventojus. Knygoje ieškoma atsakymų į klausimus: kokios sostinės vizijos? Kokia šio miesto kolektyvinė atmintis? Kas slepiasi jo pasąmonėje? Daug dėmesio skiriama miesto miegamiesiems rajonams. Knygą sudaro pokalbiai apie Vilnių, vilniečių atsiminimai ir liudijimai, poetiniai tekstai, fotografijos ir sostinės paviršių atspaudai. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš knygos „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“, kurioje kalbinamas grupės „Sare Roma“ muzikantas Leo Damirow.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020

 

Leo Damirow – grupės „Sare Roma“ muzikantas. Susitikome stoties rajone, vietinėje kavinėje. Lauke pliaupė lietus. Leo manęs paklausė, ar aš kartais neturiu romų kraujo. Priėmiau kaip komplimentą.

Gimiau Vilniuje, Kovo g. 8. Algirdo gatvėje augau su lenkais, rusais, lietuviais, čia mano pasaulis. Esu patriotas. Lietuvių draugų turiu dafiga.

Statau namukus, terasas. Man patinka dirbti su medžiu. Labai mėgstu gamtą. O šiaip esu muzikantas, grupės „Sare Roma“ narys. Eina darbas tam tam tam.

Anksčiau galėdavau ranką į tašę įkišt, ką nors paimt. Arba būdavau kokiam tūse, visi šoka, o aš dairausi – kur čia kokia kišenė pilna. Galvodavau – nu, už tokį dalyką gi nenužudys, policija nepasodins. O kartą užėjau bariuką, žiūriu, tašė atsegta, kyšt ranką, ištraukiau piniginę, gerą tokią, o mane kažkas tik capt ir sako: „Atidaryk piniginę ir pažiūrėk.“ Atidariau – ten mento ženkliukas. Tiesiai į Kosciuškę ir pasodino. Tris paras prabuvau. Tada teko „Maisto banke“ atidirbt. Supratau, kad šitaip toli neisiu.

Vieni iš kitų romai nevagia. Supyks baisiai, į vestuves nebekvies.

Per Vėlines paimam sintezatorių, maisto, degtinės ir nešam į kapines – Rokantiškių arba Karveliškių. Ir visą naktį tūsavojam. Galima ateiti, prisijungti, pavalgyti.

Čigonai yra iš Egipto. Kai reikėjo statyti piramides, jie nenorėjo dirbti. Nu, ir vsio. Išvarė faraonas. Eikit jūs… Ir tada čigonai išvarė į Indiją, o tada – po visą pasaulį. Todėl čigonai mėgsta auksą, Egipte prisižiūrėjo.

Tabore gyveno mano babuška. Man patikdavo ten pabūti prie laužo, su savo čigoniukais pasėdėti. Gamta, gera vieta, gitaros, koncertai. Aišku, visokių čia gyveno – pavyzdžiui, sėdi vaikas, rūko, „ai po***, greitai mirs“, o buvo ir labai šviesių žmonių.

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020

Manau, kad čigonai patys kalti, kad iš jų atėmė taborą. Viską prarado. Mums reikia atsiverti pasauliui, parodyti, kaip gyvenam, kalbėtis, vaišinti kava, o ne… Turime kurti ryšį.

Viena čigonė verda narkotikus. Ateina graži mergina, pakšt ir guli. Ta čigonė sako: „Duok, Dieve, parduot kuo greičiau visą šitą.“ O aš jai: „Tu Dievo neprašyk, prašyk, kad tau Diavolas padėtų.“ Ir išėjau. Nepraėjo penkios minutės ir pas ją mentai apsilankė. Pyst – dvylika metų.

Po to, kai sunaikino taborą, mes gyvename visur.

Čigonų gyvenimo filosofija yra juoda: šiandien turiu – gyvensiu gerai, rytoj – kaip bus, taip bus. Kitaip tariant, ant visko pofik. O aš noriu gyventi – dirbti, keliauti, rengtis gražiai. Noriu draugauti su jumis. AŠ NORIU GYVENTI.

Mane erzina kai kurios čigonų tradicijos. Vyrai negali vaikščiot su šortais. Nu, kas čia dabar. Noriu ir vaikštau. Moterys negali nešioti trumpų sijonų. Nori pas tave ateit žmogus iš šono. Negalima, uždaryta.

Mano didžiausia svajonė yra keliauti. Noriu nuvažiuoti į Indiją, savo gimtinę. (Šypsosi.)

Kartą buvau „Jamaikoj“, šalia sėdėjo lietuviai patriotai. Klausia manęs: „Kas tu toks?“ Sakau: „Čigonas.“ „O ką tu čia darai?“ „O, koks skirtumas? Šiandien koncertas, atėjau į koncertą.“ „Čigonas, čigonas.“ Tada prie manęs priėjo baro šeimininkas, pasisveikino, dar kažkas. Tie pamatė, kad esu čia gerbiamas. „O, tai tu mūsų draugas, ateik čia.“

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020

Čigonas visada buvo vagis, vagis ir liks. Toks mūsų kraujas. Jam reikia kažką pavogt. Kad ir zažigalkę ar šaukštelį, va. Aš irgi esu daug ko „pasiskolinęs“, į lombardą nunešęs ir labanakt. Arba pasiskolini, o kaip grąžint? Supranti, kad negerai darai, nu japštojumat, kaip koks banditas, juk turiu tų pinigų, bet kažkas stipresnio suveikia. Čia ne aš.

Čigonų gyvenimas – greitesnis. Mes norime gyventi šiandien ir dabar. Kažko reikia – reikia dabar. Ir vsio. Jeigu negauna, pradeda stresuot, jeigu gauna, eina patenkintas. Ir dar, pavyzdžiui, jeigu reikia paspirtuko, tai reikia pačio geriausio, už štukę du šimtus.

Romė moteris, sulaukusi 45 metų, jau laikoma sene, o vyras – diedu. Visi jį dieduška vadina. Ot gyvenimas. Dar jaunas, o jau reikia vaidinti, kad viską supranti.

Mano mama – aktorė. Buvo toks filmas „Taboras žengia į dangų“, filmavosi. Pagimdė aštuonis vaikus. Anksčiau Gariūnuose darbavosi.

Aš žodį „čigonas“ galiu vartoti, o tu negali.

Dievas jums davė pasus, valstybes, o mums čigoniško paso nedavė – užtai davė visą pasaulį, muziką, šokius, esam linksmi žmonės, esame gimę jus linksminti.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!