Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. sausio 14 d. 14:33
Sausis 13 - 19
„Atsiribojimas nuo pietų“

UMI rezidento Javier Horacio Perez Gurgone fotografijų paroda.
„Galeroje“ veikia nuo sausio 7 d.

Karina Kazlauskaitė: „Gamta kaip žaislas“

Karinos Kazlauskaitės kūryba apima platų raiškos spektrą – objekto, instaliacijos, juvelyrikos, fotografijos, fotoobjekto ir kt. Kazlauskaitės kūrinių plastika virtuoziškai įtraukia neorganinius ir organinius objektus, neorganines ir organines medžiagas atspindėdama savitą vientisą gamtos ir kultūros būvį. Instaliacijose objektai jungiami sukuriant itin sudėtingas semantines prasmes. Estetinis paradoksas išgaunamas ne vien gretinant nesuderinamas medžiagas ar jų kokybes, bet dėliojant specifinį prasminį lauką, kuris ne tik nėra abstrakčiai atsitiktinis, bet nuodugniai gvildena pasirinktą temą, joje glūdinčius prieštaravimus, perskyras, įtampas. Naudodama organines medžiagas išraiškinguose kūriniuose menininkė savitai parodo lengvabūdišką prabangos prieigą prie gamtos, jos išteklių, šmaikščiai, ir tuo pat metu dramatiškai atrodo auksuoti papuošalai iš kiaulių pūslių, arklio ašutų, kitų su gyvūno kūno susijusių elementų. Kazlauskaitės darbuose auksavimas, kurį ji naudoja dažname kūrinyje, įgauna ypatingą mąstymo formą apie aktualius ir dramatiškus žmogaus ir gamtos santykius, taip pat tarpasmeninius žmonių santykius.
„Šv. Jono gatvės galerijoje“ veikia iki sausio 25 d.

„Rasės pokalbis“

„Rasės pokalbis“ – tai kino peržiūrų ir kitų renginių serija, kuri klausia, kodėl Lietuvoje apie rasę kalbėti sudėtinga, lyg neturėtume tam tinkančios kalbos, ar tikrai su rasės tema nesusiduriame kasdienybėje, ir kodėl tai svarbu.

Šis projektas – tai ir bandymas atsekti, kodėl rasės tema Lietuvoje taip mažai reflektuojama net tada, kai refleksijos trūkumas žeidžia ar trukdo atverti svarbias istorines ir politines perspektyvas. Lietuvoje kalbėti apie rasę nėra įprasta: rasės požiūriu tai kone homogeniška šalis, o susidūrimai su kitos odos spalvos žmonėmis pasakojami kaip kelionių ir emigracijos, o ne kasdienybės istorijos. Kultūrinei tikrovei šiuose pasakojimuose neteikiama daug reikšmės, nepaisant to, kad ji kupina muzikos, krepšinio ir detektyvinių serialų – visa tai nelaikoma pakankamu nenutrūkstamo pokalbio tarp kultūrų ir rasių įrodymu. Ištisos kartos daugybę dešimtmečių gyvena džiazu ir Lotynų Amerikos šokių ritmais, ir vis tik tiek daug žmonių įsitikinę, kad apie rasę kalbėti nebūtina, nes jų gyvenime ji neegzistuoja.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 31 d.

Adelė Pukelytė: „Trys žalios ir mėlyna“

Mano tapyba paprasta. Visada vaizduoju realybę, todėl žiūrovas gali atpažinti vaizdinį savo gyvenime. Stengiuosi kurti nuoširdžius ir universalius paveikslus, todėl vaizduodama Krivulių kaimą paveikslą pavadinu „Trys žalios ir mėlyna“. Mažai žmonių žino šį kaimą, tačiau esu tikra, kad trijų žalių ir mėlynos santykį yra matę dauguma.  
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki sausio 31 d.

Solomonas Teitelbaumas: „Dieviško prado paieškos prie Baltijos“

Per savo tapybą noriu išreikšti, kad mes nenutoltume nuo pirmapradės gamtos, neprarastume pamatinių bendražmogiškų vertybių, skirtų mums Aukščiausiojo, kad daugiau atsigręžtume į Sutvėrėją – taip pažabodami sielos mirtį, į kurią stumia dabartinio pasaulio dramatiški įvykiai. Be galo svarbu vėl atsigręžti į Dekalogą ir vadovautis juo gyvenime.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki sausio 25 d.

Vladislovas Starevičius: „Animacijos pionierius“

Parodoje kviečiame pažvelgti į Vladislovo Starevičiaus, muziejininko, entomologijos fanato ir lėlinės animacijos pradininko, gyvenimo ir kūrybos istoriją. Ji, nusitęsusi per kelias valstybes, ir pati primena įtraukiantį, mįslių pilną kino filmą. Įvairios vardo rašymo formos ir dažnai pasitaikančios klaidingos biografijų nuotrupos intriguoja ir skatina su Starevičiumi susipažinti kiek atidžiau.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki sausio 31 d.

Inga Navickaitė-Drąsutė: „Pusiniai namai“

Ingos Navickaitės-Drąsutės projektas „Pusiniai namai“, 2016 m. pradėtas nuo estetinio galvosūkio (ar namui nestinga antrosios pusės?), iki 2019 m. vis grįždavęs į Vilijampolės gatves ir kiemus, iš naujo permąstomas, apaugo kontekstais. Kompozicinis stygiaus pojūtis žvelgiant į tuščią erdvę šalia pusinių Vilijampolės namukų įtaigiai atliepia šios vietos išgyventą netektį, prarastą šio miesto istorijos pusę. Šiaip ar taip, tiek namukai, tiek jų gyventojai nepamiršta to, kas prarasta ‒ tą išgirsti galima net trumpame pokalbyje, per pertraukėlę tarp ūkio darbų.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki vasario 9 d.

Vilmantas Dambrauskas: „Cliché“

Cliché ar klišė yra meno kūrinio išraiška, idėja ar elementas, kuris dėl per dažno naudojimo praranda savo pradinę prasmę ar poveikį, klaidina ir erzina, nors anksčiau buvo prasmingas ir reikšmingas. Cliché – tai, kas banalu ir nuvalkiota. Vertybių kaitos visuomenei banaliais dalykais tampa atmintis ir pagarba, pasiaukojimas ir tikėjimas. Tautos patirtis sudėta iš kiekvienos šeimos patirčių. Iš kartos į kartą. Iš kraujo ir žodžių. Apie garbę. Orumą. Gyvenimą ne dėl savęs.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki sausio 18 d.

Algimantas Puipa: „Kita tylos pusė“

2019 m. režisieriui Algimantui Puipai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija – už kino vaizdų poetinę realybę (už viso gyvenimo nuopelnus). Algimantas Puipa (g.1951) mokėsi Sąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute, dirbo Lietuvos kino studijoje, yra ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas. Svarbiausi filmai – „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Elzė iš Gilijos“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Kita tylos pusė“. „Pastarasis – įvertintas Skandinavijos kino festivalyje, pelnė apdovanojimus už geriausią filmą ir geriausią vyro vaidmenį (akt. Juozas Budraitis).
„Laiptų galerijoje“ veikia iki vasario 15 d.

„Fotografijos šventė. II dalis“

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kviečia į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmus (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), kur tęsiasi ketvirtoji Fotografijos šventė. Antroji šių metų Fotografijos šventės dalis skiriama kaimyninių šalių – Ukrainos ir Baltarusijos – fotografijos menui: bus skaitomos paskaitos, atidaromos fotomenininkų darbų parodos.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki sausio 19 d.

Respublikinė keramikos darbų konkursinė paroda

„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki vasario 12 d.

Moišė Ravivas-Vorobeičikas: „Modernybės montažai“

XX amžiuje suklestėjus modernizmui, vienas didžiausių Moholy-Nagy ir jo Naujosios vizijos gerbėjų Moï Veras, kitaip – Moišė Vorobeičikas arba Moišė Ravivas-Vorobeičikas (1904-1995), buvo kylanti Europos meninės fotografijos žvaigždė. Gimęs netoli Lebedžių miestelio, Baltarusijoje, po studijų Stepono Batoro universitete klajojo po Europą, kol galiausiai 1934 m. apsistojo Palestinoje.

Žinomiausi trys jo fotografijos projektai, sukurti 1930-1931 m. – Vilniaus žydų gatvė (The Ghetto Lane in Vilna), kuriai  įžanginį žodį parašė Zalmanas Šneuras, Paryžius: 80 Moï Vero fotografijų (Paris: 80 Photographies de Moï Ver), su Ferdinando Lége įžanga ir tuo metu nepublikuota Ci-Contre – 110 Moï Vero fotografijų (Ci-Contre – 110 Photos de Moï Ver) – paliko ryškų pėdsaką XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios meno padangėje, kadangi autorius sukūrė ir panaudojo fotografijoje visiškai naują vizualinį stilių ir metodą.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki vasario 23 d.

„Šiuolaikinė Lietuvos kaligrafija“

Kazio Varnelio namuose-muziejuje pirmą kartą pristatoma šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos paroda, į kurią pakviesta 20 autorių. Iš viso parodoje bus eksponuojama beveik 100 per pastarąjį dešimtmetį sukurtų kaligrafinių kompozicijų, atkeliavusių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Izraelio bei Juodkalnijos.

Parodos lankytojai išvys vyresniosios kartos gerai žinomų kaligrafų Alberto Gursko ir Broniaus Leonavičiaus darbus, taip pat jaunųjų menininkų, tokių kaip Greta Suraučiūtė, Ieva Liaugaudaitė, Erikas Siliuk ir kt., kūrinius.

Parodoje eksponuojami darbai sukurti naudojant įvairiausias technikas ir medžiagas – įprastas tradicines ir modernias šiuolaikines: kaligrafinius teptukus, metalines plunksnas, bambuką, medines plokšteles, aliejines kreideles, tušą, akrilą, kaligrafiją tekstilėje, kaligrafiją ant metalo, šilkografiją, skaitmeninę spaudą ir kitas autorines technikas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia iki balandžio 12 d.

Algis Griškevičius: „Jų apeigos“

Algio Griškevičiaus kūryboje itin gyvas skirtingų meno žanrų persipynimas. Menotyrininko Tomo Pabedinsko teigimu, „Fotografijų ir piešinių sugretinimas tampa užuomina į vieną įdomiausių šio menininko kūrybos aspektų – tarpdiscipliniškumą, susijusį ne tiek su šiuolaikiniam menui būdingu konceptualumu, kiek su tradicinėmis meno sritimis, kuriose išlieka svarbi meistrystė ir kūrinio unikalumas. A. Griškevičiaus – profesionalaus dailininko – kūrybinis kelias prasidėjo nuo tapybos, menininkas taip pat turi patirties knygų iliustravimo, plakatų kūrimo ir scenografijos srityse.Net tuomet, kai pasitelkia fotografiją, A. Griškevičius kuria labiau kaip dailininkas ar skulptorius. Autorius mintyse sumodeliuoja, eskizuoja ir vėliau kruopščiai režisuoja fotografuojamas situacijas bei pats konstruoja joms dekoracijas. A. Griškevičius neapsiriboja įprasta fotografo, kaip akylaus stebėtojo, pozicija, bet imasi aktyvaus kūrėjo vaidmens ir sujungia skirtingas meno sritis: fotografiją, skulptūrą bei teatrą.“
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki sausio 25 d.

Michalina Bigaj: „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“

Parodos „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“ leitmotyvu tampa skirtingi šio trikdžio poveikiai tam tikrų gamtos rūšių funkcionalumui bei gyvenimo kokybei. Parodoje pristatoma taktilinė, skulptūrinė instaliacija veikia kaip juslių žaidimų aikštelė, kupina įvairių, skirtingoms biologinėms rūšims reikšmingų kvapų.

Stebėdama žmonijos poelgius, kaip gamtos pasisavinimas, išnaudojimas ir nuskurdinimas,  Michalina Bigaj savo kūryboje atspindi vis didėjantį disbalansą tarp šiuolaikinės visuomenės ir natūralios aplinkos. Ją domina momentai, kuomet žmogus suvokia esąs bejėgis prieš gamtos jėgas. Savo projektuose menininkė reflektuoja antropocentrizmą – egoistišką žmogaus mąstymą, bei kritikuoja šią pasaulėžiūrą iš vidaus.
Galerijoje „(AV17)“ veikia iki sausio 18 d.

Tarptautinė tipografikos bienalė „Keliaujančios raidės“

Tarptautinė tipografikos bienalė „Keliaujančios raidės“, savo kelionę pradėjusi prieš dešimtį metų, šiemet vėl buria dizainerius bei dailininkus iš Kinijos, Mongolijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų ir Lietuvos, kviesdama dalyvauti 2019-ųjų metų parodoje VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“. Raidės, raštas, tipografika, amžių bėgyje patyrę daugybę transformacijų, bet niekada nepakeitę savo funkcijos, visada buvo ir yra universalūs informacijos nešėjai. Be rašto nei istorija, nei civilizacija nebūtų įmanomos tokia forma, kokią mes žinome.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki sausio 18 d.

Vladislovas Starevičius: „Animacijos pionierius“

Parodoje kviečiama pažvelgti į Vladislovo Starevičiaus, muziejininko, entomologijos fanato ir lėlinės animacijos pradininko, gyvenimo ir kūrybos istoriją. Ji, nusitęsusi per kelias valstybes, ir pati primena įtraukiantį, mįslių pilną kino filmą. Įvairios vardo rašymo formos ir dažnai pasitaikančios klaidingos biografijų nuotrupos intriguoja ir skatina su Starevičiumi susipažinti kiek atidžiau.
Kauno miesto muziejuje veikia iki sausio 31 d.

„Mekas mirksi geriau“

Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir dabar pristatomi lankytojams parodoje „Mekas mirksi geriau“.  Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 16 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 23 d.

„Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“

Pagrindiniai šios parodos veikėjai yra trys: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys. Pirmojo veikėjo turbūt nereikia labai ir pristatinėti – Augustinas Savickas yra ryški figūra Lietuvos dailės istorijoje. Tapytojas, dailėtyrininkas, pedagogas, rašytojas. Įvairiaspalvė asmenybė, kūrusi antroje praeito amžiaus pusėje ir šio tūkstantmečio pradžioje. Ilgus metus produktyviai nugyvenęs, nuolat kitęs ir transformavęsis menininkas atstovavo savo epochai ir ją formavo.

Tapytojo dirbtuvė, keitusi savo lokaciją bei pavidalus, ne tik veidrodiškai atspindėjo šio meno ir kultūros veikėjo socialinį statusą sovietinėje ar postsovietinėje visuomenėje, bet ir egzistavo kaip fizinis, materialus jo kūrybinių aspiracijų, troškimų, siekių, lūkesčių ir net nesėkmių bei nusivylimų, viso aistringo temperamento pavidalas. Apsilankius šioje dirbtuvėje (buvo) galima pamatyti, pajusti ir suvokti, iš kur eina ir kur eina (perfrazuojant Paulį Gauguiną) A. Savickas. Jo darbinė erdvė – ne tik keturiomis sienomis apribota patalpa, bet ir langas į miestą ir gamtą, mylimos žmonos Lizos puoselėtas sodas, aplinkiniai žmonės, vartomos ir skaitomos knygos, kiti kultūros artefaktai bei reiškiniai, pagaliau – atsiminimai ir prisiminimai.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki 2020 m. sausio 26 d.

„XX amžiaus mados šedevrai“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso, parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 30 d.

„Archeologinės avalynės paroda: istorijos ir apie žmones, ir apie batus“

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi kviečia į tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikianti paroda atskleidžia, ką nuo XII iki XVIII amžiaus avėjo miesto aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Kiekvienas eksponatas pasakoja apie to meto Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, sunkius laikus ir meilės istorijas. Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą ir jo evoliuciją. Kitas itin ryškus šios parodos teminis pasakojimas – vaikų avalynė, kuri kasinėjimų metu aptinkama ypač retai.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki vasario 9 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Lietuvos nacionalinis muziejus, kurio archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus, vainikuos beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidaromoje parodoje „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ – sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai.

Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė teigia, jog šia paroda siekiama deramai pagerbti sukilėlius, drauge įprasminant vertybinį jų pasirinkimą – kovą už laisvę: „Lankytojai susipažins su tais vyrais ir jaunuoliais, kurie šiandieną tapo sukilimo simboliais. Per šias asmenybes atsiskleis istorinis sukilimo kontekstas, sukilimo dalyvių tikslai bei lūkesčiai. Ne mažiau svarbu atskleisti ir asmenines šių sukilėlių istorijas, suteikti galimybę suprasti jų išgyvenimus ir priartėti prie jų. Parodos pasakojimas bus vystomas pasitelkiant ne tik įprastas, bet kartu ir interaktyvias priemones, įspūdį sustiprins autentiška erdvė.“ Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veikia iki gegužės 31 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!