Aldo Giannotti: „Muziejus performanse“
Miniatiūriniai piešiniai su šmaikščiomis frazėmis muziejaus palubėse, vizualizuotos instrukcinių kortų malkos ir kolektyvinės choreografijos, skambesiai muziejaus parodų erdvėse – tai Radvilų rūmų dailės muziejus, atgimęs pandeminiu stagnacijos laikotarpiu ir toliau pulsuojantis gyvybe tarsi personifikuota elastinga architektūrinių formų marionetė, valdoma pačių muziejaus lankytojų, o gal ir ne tik jų…
Paroda „Muziejus performanse“ su kiekvienu žiūrovu paneigia tradicines muziejaus kaip institucijos nuostatas „garsiai nekalbėti“, „nebėgioti“ ir pan. Vienoje gyvenantis ir kuriantis italų kilmės menininkas Aldo Giannotti pasitelkia sociopsichologinį „avių bandos elgesio“ fenomeną ir kvestionuoja kultūrose skirtingai pasireiškiančias bendruomeniškumo tendencijas. Siūlydamas į viską pažvelgti kiek kitaip, menininkas meta iššūkį: kas išdrįs paminti institucijos nustatytas taisykles, ar lankytojai seks vienas paskui kitą, kas atliks performansus pagal duotas instrukcijas? Čia kyla klausimas, kas iš tiesų vadovauja muziejui: ar menininkas, pateikdamas instrukcijas, ar lankytojas, pažeidžiantis muziejaus nuostatas ir įtvirtinantis savąsias?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„Deivės ir kariai“
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 13 d.
„Palanga mūsų“
Paroda pasakoja apie įvykius, nutikusius prieš šimtą metų – kai Palangos kraštas tapo Lietuvos dalimi. Retos nuotraukos, palangiškių pasakojimai, įdomūs dokumentai supažindina su Palangos krašto lietuviais, latviais, žydais, lenkais, prieš šimtą metų pradėjusiais naują gyvenimą Lietuvoje. Palanga – buvęs piečiausias Latvijos pajūrio miestelis – bėgant laikui tapo Lietuvos vasaros sostine. Tiesa, anot parodos kuratorės istorikės Vilmos Bukaitės, šis atostogų romanas tarp poilsiautojų ir miesto mezgėsi lėtai: tik ketvirtajame dešimtmetyje kurortas pradėjo sulaukti didesnių srautų atvykstančiųjų ir sparčiai augti bei modernėti. Iki tol kraštas keitėsi pamažu, bet dramatiškai: Palangoje pasikeitė iškabos, išvyko nepritapę senbuviai, buvo suremontuotos prie karą apardytos vilos, iškilo Šventosios uostas, pradėtos grįsti ir apšviestos gatvės, atsigavo ankstesnieji ir kūrėsi nauji verslai, vėl pravėrė duris valgyklos ir kavinės.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki gruodžio 12 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Lietuvos žydai, grįžę iš nacių konclagerių“
Parodoje pristatoma 335 iš nacių konclagerių grįžusių Lietuvos žydų veidų fotografijos su trumpomis jų biografijomis ir knyga „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“, kurioje – 2700 trumpų biografijų ir 335 asmenų veidų fotografijos.
Pasak parodos kuratorės N. Arlauskaitės, „paroda tęsia ilgametį Grigaliūno bylų fotografijų projektą, pradėtą 2008 m. ir apdovanotą 2011 m. Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiame projekte bylų vizualumas tapo plotme, kurioje analizuojama (sovietinės) valstybės prievarta ir kurios eksponavimas naujomis erdvinėmis, medijinėmis ir institucinėmis sąlygomis leidžia istoriniam teisingumui vykti, o lankytojų akiai ir protui įsitraukti į intensyvų santykį su taip – pirmąsyk – pamatoma praeitimi.“
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.
Aurimas Anusas: „Memelmort“
Parodoje pristatomi skulptūrinės formos objektai, sukurti iš ant kranto išmesto juodojo laivų ąžuolo liekanų, kurios prikeliamos naujam vizualiam žiūrovo patyrimui, taip pat iš geležies, aukso, melchioro. Kūriniuose besikartojanti Memelio miesto metafora perfrazuota į mirusį/nebeegzistuojantį miestą ir jo kultūrinį klodą – tai tiesioginė nuoroda į parodos pavadinimą. Atvirai ir be užuolankų skulptūriniuose objektuose atsiskleidžia trys stiprios temos: Donelaičio kaulai, Idiot Idyot ir Vania/Vasia/Vova. Tragiškieji istorijos užkulisiai atveria ir įvardija gyvąjį istorijos nervą, kuriuo pulsuoja autorius. Parodoje pristatomos akvarelės ir piešiniai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti romantiškieji menininko sprendiniai, tačiau ta gėla, kuri veria, per formą galiausia ištrykšta spalva. Čia svarbu nebūti apakintam tobulo spalvų derinio, svarbu pastebėti užuominą, kuri per šešėlį pasąmoningai palydi šmėklomis. Kūrinių dekoratyvumas pabrėžia Aurimo Anuso „estiškąją” mokyklą, kuri jo kūrybinę išraišką yra stipriai pažymėjusi aukšta praba, kurios menininkas ištikimai laikosi.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, Telšiai) veiks iki spalio 16 d.
Andrius Erminas, Nerijus Erminas, Rimantas Milkintas, Danas Aleksa: „Įvykio vieta“
Parodoje pristatomi keturių lietuvių skulptorių kūriniai. Kiekvieno autoriaus kūryba parodą formuoja autonomiškai, reprezentuodama skirtingas erdvės ir laiko sandų interpretacijas bei nagrinėja temas, kurios išsiskaido į sapnams, atsiminimams ir pasąmonės vaizdiniams skirtas parodos potemes.
Parodoje dalyvaujantys menininkai dabartį suvokia per nevienodos trukmės nugyventą laiko distanciją, paveiktą atitinkamų laikmečių ir įgytos sociokultūrinės patirties, pasižymi pajauta praeičiai ir adaptavimuisi prie jos. Kūriniai parodoje funkcionuoja kaip kiekvieno autoriaus autonomiška realybė, efemeriškas sapnų pasaulis, subjektyvi pasąmonės analizė, santykis su praeitimi, atsiminimais, vaizdiniais, simboliais, kurie patiriami, išjaučiami, sapnuojami, kontempliuojami laiko ir dabarties vietos atžvilgiu. Šios parodos kūriniai daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį vietos patyrimą.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7) veiks iki spalio 20 d.
„Gedimino diena“
Vilniaus rotušė kviečia prisiminti Gedimino – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Vilniaus miesto įkūrėjo – dieną, kuri minima rugsėjo 28 d.
Šiomis dienomis Rotušės aikštėje Jūsų lauks simbolinė 100 vilkų fotografijų ekspozicija. Galėsite susipažinti su prof. Liberto Klimkos parengtais tekstais apie vilką lietuvių tautosakoje ir mitologijoje, nustebsite, kiek daug vietovardžių susiję su „vilko“ vardu! Plėšriųjų žinduolių specialistės–gamtininkės, Kauno zoologijos sodo Gyvūnų prižiūrėtojų koordinatorės Angelės Grebliauskienės parengta „vilko dosjė gamtoje“ papasakos Jums apie vilkus – protingus, socialius, paslaptingus, miško sergėtojus, gebančius be telefonų „susikalbėti“ ir pranešti gentainiams apie savo buvimo vietą, jų gebėjimus koordinuoti medžioklę pagal „krepšinio žaidimo strategiją“ ir kt.
Vilniaus rotušės aikštėje veiks iki spalio 3 d.
Janina Jonynaitė-JANA: „Sfinksas“
Menininkė Janina Jonynaitė-JANA, sujungdama savo menišką sielą ir racionalų mąstymą, pritaikydama meno, neuropsichologijos, transpersonalines psichologijos, logoterapijos mokslines žinias, kinų mediciną, asmenines ir praktines terapines patirtis, pasitelkdama penkis pagrindinius pojūčius (klausą, regą, uoslę, lytėjimą, skonį), kalbančiais paveikslais padeda atverti kiekviename iš mūsų glūdinčią intuiciją ir patirtį, visa apimantį žinojimą. Holistinis požiūris leidžia indukcijos ir dedukcijos metodais patirti paveiksluose užkoduotą informaciją. „Čia – kiekviena detalė, spalva, tonas, kontrastas, (pa)žvelgimas iš skirtingų kampų, t.y. kiekviena mažiausia smulkmena turi didžiulę reikšmę. Pasitelkiant mums įprastus pojūčius, smulkmenos, susijungdamos į vientisą vaizdą, sukuria transformuojančią patirtį emociniame, fiziniame ir energetiniame kūne“, – teigia parodos autorė.
Parodos „Sfinksas“ paveikslų terapinis poveikis atsiskleidžia per Leidimą Sau – pamatyti, priimti, atleisti, paleisti ir išsilaisvinti iš mus ribojančių įsitikinimų, nuostatų. Leisti Sau būti Savimi, drąsiai pažvelgiant į savo prigimtį, savo vidų.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 29 d.
Sigitas Prancuitis: „Tvora“
Sigito Prancuičio produktyvumas stebina. Jis nuolatiniame kūrybiniame procese. Visada turi naujų kūrinių. Šį kartą jo paroda vadinasi TVORA. Kaip niekada aktuali tema. Statome tvoras, nors svajojame apie pasaulį be sienų ir tvorų. Tvora kaip riba dalina pasaulio erdves į sakralinę ir profaninę, viešą ir privačią, svetimą ir savą. Paveikslo rėmai irgi yra savotiška „tvora“ sauganti meno erdvę nuo banalybės. Tačiau yra ir kita tvoros prasmė, labai tinkanti Sigito Prancuičio veiklai. Jis jau kelis metus ant tvorų prie dailininkų studijų eksponuoja savo asambliažus. Juose peržengia visas tvoros reikšmes. Supainioja meno kūrinio ir paprasto daikto vietas, galerijos erdvę ir patvorį, taurias ir atliekų medžiagas. Tai maištaujančios sielos išraiška. Daug Prancuičio asambliažuose politinių užuominų ar ryškių pareiškimų. Jam svarbi politinė istorija, politinė rastų, derinamų daiktų potekstė. Taip menininkas netikėtomis meno formomis prabyla apie XX a. kataklizmus, Lietuvos genetinį kodą naikinusį okupacinį laikotarpį, tautos išdavikų likimus. Vieną kūrinį jis skiria žinomam partizanų išdaviko Markulio likimui. Sigitas puikiai derina ironiją, žaismingumą ir atsakomybės jausmą, todėl jo kūryba visada pilna gyvybingumo, netikėta ir nuolat atsinaujinanti. Tai ir ši „tvoros“ kolekcija.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 30 d.
„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“
Muziejui dovanotos džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo kolekcijos parodoje bus rodomi keturiasdešimties režimui nepasidavusių lietuvių, rusų, ukrainiečių, latvių ir estų menininkų kūriniai, sukurti ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečio Tarybų Sąjungoje. „Ir štai beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis, ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antros pusės laikotarpio įspaudu. <…> Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“ (Džiazo muzikantas, menininkas Vladimir Tarasov).
LDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks rugsėjo mėn.
Tarptautinė teatrų plakatų bienalės paroda iš Žešuvo
Bienalėje eksponuojami ne tik dalyvių plakatai bet ir komisijos narių darbai. Kompetetingą komisiją sudarė: Kye-Soo Myung (Pietų Korėja), Gitte Kath (Danija), Karel Míšek (Čekijos Respublika), Stephan Bundi (Šveicarija), Agnieszka Ziemiszewska (Lenkija), Vilmas Narečionis (Lietuva) ir Krzysztof Motyka (Lenkija).
Plakatų kūrėjai – profesionalai, grafinio dizaino entuziastai, kurie žaidžia savo kūrybiškumu, stebina įdomiomis kompozicijomis, šriftais ir spalvomis. Joje dalyvauja tiek jauni, pradedantys menininkai, tiek vyresni, pripažinti kūrėjai, tokie kaip Michel Bouvet ir Alain de Quernec iš Prancūzijos bei Erich Brechbuhl ir Stephan Bundi iš Šveicarijos.
VDA Senuosiuose rūmuose, Baltajame koridoriuje (Maironio g. 6, Vilnius), veiks iki spalio 15 d.
„L’ÉTREINTE - EMBRACEMENT – GLAMONĖ“
Grupinė paroda, skirta žymaus Lietuvos modernizmo menininko Antano Mončio šimtosioms gimimo metinėms atminti.
Parodoje pristatomi Antano Mončio kūriniai, daugelis kurių anksčiau nebuvo rodyti Lietuvoje, kartu su specialiai šiai parodai sukurtais naujais 11 lietuvių šiuolaikinio meno kūrėjų darbais. Paroda sutelkia dėmesį į Mončio susidomėjimą kūnu, medžiaga, amatu ir lemiamu intymumo bei smalsumo vaidmeniu kūrybiniame procese; tos pačios savybės matomos ir šiuolaikinių menininkų praktikose.
Paroda išryškina Mončio kūryboje nuolat pasikartojančias rankų, burnų ir kirminus ar žarnas primenančias formas, kurios atsiskleidžia, apglėbia, virškina ir apkabina. Šie kintantys morfologiniai motyvai liudija Mončio artumą spiralinių, išlinkių formų „liaudies barokui“ bei atsidavimą giliam malonumui, teikiamam darbui su medžiagomis, o ne prieš jas. Tačiau Mončio žaismingo požiūrio į gamybą neriboja jokia „tikros medžiagų prigimties“ dogma ar įtikėjimas meno viršenybe amato atžvilgiu. Žiūrėdami į jo kūrybą matome jį tyrinėjant kamufliažą ir mimikriją, ornamentą ir dekorą, žaismą ir vaizduotę tokiu būdu, kuris paverčia jo raišką gimininga tiek plačiam modernių meno stilių laukui, tiek lietuvių etninės kultūros paveldui.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.iki spalio 29 d.
Algimanto Kavaliūno tapybos darbų paroda
Paroda pasitinka ekspresyviomis ir spalvingomis abstrakcijomis, būdingomis šiuolaikinio meno sampratai. Lengvi potėpio mostai ir kruopščiai parinkta spalvų gama sukuria lengvumo ir nesuinteresuotumo motyvą. Naujas ir šiuolaikiškas matymo kampas žiūrovui atveria erdvę savoms interpetacijoms, tai patvirtina ir sąmoningas pasirinkimas – darbams neduoti pavadinimų. Be pavadinimo – tai paroda apie neįvardintą jausmą: spalvoms, absrtrakcijai, menui.
Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki rugsėjo 27 d.
Philippe Gerlach: „Būsenos“
Philippe Gerlach ‒ diaristinis fotografas. Vaizdų jis semiasi iš žmonių santykių, kasdienio gyvenimo ir subkultūros, juos sujungia į labai asmenišką, jausmingą pasakojimą, instaliacijos nuolat pertvarkomos pagal vietos speficiką. Taikydamas skaitmeninę ir analoginę fotografavimo techniką, jis kuria sienų instaliacijas, kurios mažiau orientuotos į vieną vaizdą, o daugiau į tinklo, sujungiančio naujausius prisiminimus su senesniais, kūrimą. Dažnai šie tinklai yra sustiprinti užuominomis į subkultūrą ir muziką. Ph. Gerlach mėgstama baigtinė kūrinių forma nebūtinai yra paroda, bet įvairios bendradarbiavimo, savilaidos ir dalijimosi apraiškos. „Būsenos“ ‒ dešimties metų kūrybiniu laikotarpiu sukurti kūriniai – galerijos erdvę paverčia vienspalviu, asociatyviu debesiu.
„Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki spalio 1 d.
Algimantas Aleksandravičius: „Žmonės, kuriantys Lietuvą“
Parodoje išvysime išskirtinius, per kelis dešimtmečius Algimanto Aleksandravičiaus nufotografuotų, pripažinimą, aukščiausią įvertinimą ir garbingiausią apdovanojimą už kultūros ir meno kūrinius pelniusių nepriklausomos Lietuvos šviesuolių portretus.
„Daugiau nei tris dešimtmečius savo idėjomis, veikla ir darbais Lietuvą kūręs ir kuriantis mūsų šalies intelektualinis branduolys vertas ypatingos pagarbos ir dėmesio. Šių išskirtinių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir ypatingas kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe”, – sako parodos iniciatorius Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.
Šis unikalus, solidžios apimties Lietuvoje ir Europoje garsaus fotografo Algimanto Aleksandravičiaus – geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus pelniusio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario, projektas išpildytas labai konceptualiai. Daugiau nei šimtą personalinių parodų surengusio fotomenininko ir šešiolikos fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – žmonės. Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir išskirtiniu talentu.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki rugsėjo 30 d.
Poline Harbali: „BUVIMAS / GEDĖJIMAS / SUSITIKIMAS“
Paroda susideda iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje BUVIMAS autorė, norėdama rasti bendruomenę, kuriai galėtų priklausyti, naudoja savo šeimos moterų nuotraukas. Taip ji peržengdama laiką ir erdvę priartėja prie savo šaknų. Manipuliuodama fotografijomis, ji tampa visų jų herojėmis – kartais nežinomomis, bet tokiomis, kuriomis dažnai žavimasi, kurios visada yra mylimos. Jos visos tampa autorės dalimi. Antroji dalis – SUSITIKIMAS, arba „Kaip aš myliu rudenį“, mus nukelia į trumpą ir paskutinį autorės susitikimą su savo močiute, kuris vyksta prasidėjus neramumams Sirijoje. Giminių (ne)susitikimą metai iš metų lėmė biurokratinės priežastys arba kariniai neramumai. Galiausiai trumpas susitikimas tapo ir atsisveikinimo kelione su savo dalimi, kuri buvo taip mažai pažįstama, bet labai brangi. Trečioji parodos dalis – GEDĖJIMAS – susijusi su musulmonų gedėjimo apeigomis. Autorė dokumentuoja savo gedėjimo ritualą. Mėgindama iš naujo užmegzti ryšį su savo kilme, ji pagaliau susikuria savo tapatybę, iškilusią iš visų per laiką susipynusių kultūrų. Ekspozicijoje panaudotos libaniečių kilmės poetės Emné Nasereddine eilės.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
Taisija Kalinina, Lolita Tučinskaitė, Natalia Vilkialienė: „Konversijos“
Šios parodos koncepciją padiktavo paralelė tarp staiga smarkiai suintensyvėjusio virtualaus pasaulio, studijų proceso ir meninio tyrimo. Kadangi įprastai magistrantūros studijos trunka dvejus metus, šios menininkės pirmuosius savo studijų metus studijavo išskirtinai tik nuotoliniu būdu, kas nėra įprasta ir yra didelis iššūkis tekstilės studentams. Studentai negalėjo naudotis dirbtuvėmis, visos paskaitos, konsultacijos ir vertinimai vyko nuotoliniu būdu.
Konversija (Conversion) – virtualus mato vienetas arba terminas, kuris įprastai yra naudojamas skaitmeninės reklamos rinkoje, siekiant suskaičiuoti ir apibrėžti kažkokį konkretų Jums naudingą virtualų veiksmą. Pavyzdžiui, tai gali būti reklaminio teksto spustelėjimas pele, paslaugos įsigijimas internetu, apsilankymas Jūsų internetinėje svetainėje ir pan. Kitaip tariant, kai Jūsų reklama susidomėjęs žmogus tampa Jūsų klientu, įvyksta taip vadinamas „susižadėjimas“.
Šiame virtualybės realybėje kontekste paroda autorėms tampa kaip tam tikra savų, labai skirtingų temų, kurios laukia Jūsų teigiamo įvertinimo reklama, o Jūsų įsitraukimas į kūrybinį procesą tampa parodos dalimi ir tam tikra konversija.
VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 1 d.
Giedrius Kazimierėnas: „Pragaro giesmės“
Giedrius Kazimierėnas šiuolaikine ekspresyvios figūratyvinės tapybos kalba paveiksluose perteikia asmeniškai apmąstytas žmonijos ir pavienio žmogaus dorovės nuopolio problemas, aktualiai išplėsdamas šiuolaikinės tapybos ribas į daugiabriaunės ontologinės filosofijos gelmes.
Dailininkas anatomiškai preparuoja nuodėmės sąvoką, apmąsto žmogaus ir visuomenės moralinės naštos svorį, kai susitinka šlovė ir nuopolis, pavydas ir aklumas, geiduliai ir godumas, atsargus prisitaikymas ir pranašo kančia.
Pasak autoriaus, „jeigu tapydamas Lietuvos istoriją prie molberto nebūčiau praleidęs 17 metų, nebūčiau pajutęs to kvapą gniaužiančio skonio, kurį gali suteikti tik reikšminga tema, matyt niekada nebūčiau išdrįsęs prisiliesti prie ,,Dieviškosios komedijos“.
Visi paveikslai parodoje eksponuojami pirmą kartą. Dešimties drobių ciklą sudaro 7 paveikslai pagal Dantės „Dieviškosios komedijos“ iš pirmosios dalies „Pragaras“ pasirinktas septynias giesmes-canto („Kokonai“, „Ištvirkėliai“, „Savižudžiai“, „Veidmainiai“, „Išdavikai“, „Prekiautojai bažnytinėmis apeigomis“, „Paniekinę Dievą, gamtą ir meną“) ir 3 paveikslai iš antrosios dalies „Skaistykla“ pagal pasirinktas giesmes-canto („Pavyduoliai“,“ Išpuikėliai“, „Pavydo mišios“).
VDA parodų salėse Titanikas (Maironio g. 3, Vilnius) vyks iki rugsėjo 25 d.
„Vasaros akademija“
Vilniaus dailės akademijos Atvirojoje dailės, dizaino ir architektūros mokykloje ir VDA Sveikatos ir sporto centre vyko vaikų meno ir sporto stovykla „Vasaros akademija“. Kūrybinių dirbtuvių metu vaikai kūrė tapybos kūrinius ir galvos apdangalus.
Stovykloje dalyvavo 7–14 m. Vilniaus dailės akademijos darbuotojų vaikai. Dienos stovyklos tikslas buvo užimti vaikus vasaros metu, gerinti jų fizinę būklę ir ugdyti kūrybiškumą.
VDA Senuosiuose rūmuose I aukšte prie 123 auditorijos (Maironio g. 6, Vilnius) vyks iki iki rugsėjo 30 d.
Marius Abramavičius Neboisia: „Aš Matau. Tu Matai?“
„Mano vidinė realybė – nesusitarta realybė arba subjektyvi realybė. Subjektyvi realybė – vienetinė, nepakartojama, nesuderinta realybė. Jos perduoti beveik neįmanoma, prie jos galima šiek tiek prisiliesti. Apie ją galima užsiminti – per vaizdą, per spalvą, per formą, per erdvę, kurią sugebi spinduliuoti-perduoti, per niuansus, per ilgą ir gilų įsižiūrėjimą, per netikėtą akimirkos atsivėrimą, per išsitapatinimą arba per stabilią savimonę, dėl kurios imi matyti vis aiškiau ir aiškiau.
Šią parodą pristatau kaip vidinių, subjektyviai išgyventų tiesų dienoraštį, perteiktą spalvomis. Aišku, ten, viduje, viskas procesualu, kaip ir išorėje, bet gerai įsijautę ir paveiksluose pamatysite tėkmę ir judėjimą.
Vidinių išgyvenimų erdvė atsidūrusi ant drobių gali pakeisti, bei praplėsti ir jūsų gyvenimo kontekstą. Tiesiog žiūrėkite, įsileiskite į save arba atsiverkite ir nerkite į paveikslo gilumą.“ (Marius Abramavičius Neboisia)
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) vyks iki spalio 2 d.
„ŠVYTĖJIMAS/THE SHINING”
Parodoje pristatomi Šviesos studijos rezultatai – kūriniai, atskleidžiantys skirtingą jaunų, meną studijuojančių žmonių požiūrį į šviesą, jos reikšmę, buvimą ar nebuvimą, poveikį žmogaus emocijoms, egzistencijai, ir pagaliau – išnykimui. Parodos pavadinimas sutampa su žinomo režisieriaus Stanley Kubricko psichologinio siaubo filmo, jau tapusiu šio žanro klasika, pavadinimu. Tai yra užuomina, jog šviesos buvimas ne visuomet užtikrina stabilią gyvybės prielaidą. Tam, jog pažintum šviesą, reikia nusileisti į gelmes, kur jos nėra. Pažinti tamsą, jos apčiuopiamą būvį, formą, net garsą ar kvapą, – tarsi prieskonį. Persisunkti tamsa. Ir tuomet, kai, regis, viską užpildo aklina juoda, sukurti savo šviesą. Kosmosą. Žvaigždynų spiečius ir ramų planetų švytėjimą. Meteoritus ir kometas. Ir Didįjį sprogimą. Žmogus nuolat kuria šį chaosą ir tvarką savyje.
Tūriai, medžiagiškumas, atspindėjimas, medžiagos laidumas šviesai, gebėjimas prislopinti, išryškinti, ar suteikti jai spalvas, garsai, visa tai – priemonės, kurių pagalba analizuojama šviesa/tamsa/šešėlis/atspindys.
Šv. Jono gatvės galerijoje esančiuose požemiuose (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
Matas Janušonis: „Elektrinis piemuo“
Trečiojoje personalinėje parodoje menininkas pristatys skulptūrinius objektus, kuriuose plėtojamos gamtos ir mechanikos temos, ieškoma kaip jos koreliuoja tarpusavyje ir viena kitą papildo. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, Matas Janušonis parodoje perkonstruos jau egzistuojančius daiktus ar „ready made“ objektus keisdamas jų išorinę formą, arba kontekstualiai keisdamas reiškinių prasmes.
Mato Janušonio mintys apie parodą: „Šiuo metu savo kūriniuose plėtoju gamtos ir mechanikos temas, ieškau kaip jos koreliuoja tarpusavyje, kaip viena kitą papildo. Parodos pavadinimas „ Elektrinis piemuo“ metaforiškai talpina šias temas. „Elektrinis piemuo“ tai aptvaras gyvuliams, kuriuo teka silpna elektros srovė. Šis pavadinimas – tai paradoksas tarp kažko žmogiško, gyvo ir labai techniško ar robotiško.“
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) vyks iki spalio 2 d.
Dainius Trumpis: „Skarda“
Dainius Trumpis parodoje „Skarda“ pristato horeljefinius objektus, suteikiančius naują metafizinę vertę ready-made ir industrinėms medžiagoms. Materialūs, medžiagiški, sukomponuoti ant cinkuotos metalo skardos lakštų „Buities“ ciklo darbai išsiskiria neįprasta metafizinio konstruktyvizmo raiška.
Ieškodamas naujo, nūdienos tarpdisciplininiam pasauliui atviram kūrėjui vertybiškai ir estetiškai artimo raiškos būdo, menininkas kontekstualiai sulydo asmenines, šaltkalvio darbo ir kelionių po vakariečiams egzotiškas Rytų šalis patirtis. Įkvėptas kelionės po Indiją, kur ūkinių reikmenų gamybos darbai, maisto ruoša, kasdienis gyvenimas vyksta gatvėje, visų akivaizdoje, atgaivino ir aktualizavo jaunystės darbo su metalu įgūdžius.
Parodoje pristatomi naujausi menininko darbai yra netikėtai patrauklūs. Horeljefiniai būties link pakylėti „Buities“ ciklo objektai, pulsuoja skandinavišku gaivios cinkuotos metalo skardos minimalizmu ir abstrakčiu pastelinės alkidinės emalės ekspresionizmu. Lietuvos šiuolaikinio meno panoraminiame peizaže išsiskiria racionalaus jausmingumo, egzistencinio nerimo ir taip svarbios šiandieną vidinės ramybės darna.
Contour Art Gallery erdvėje (Lydos g. 4-59) ir Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1) veiks iki rugsėjo 25 d.
Simono Gutausko kūrybos paroda
„Kurdamas aš nesistengiu nieko nustebinti, tiesiog ieškau gylio, dieviškumo ir šviesos. Mano paveikslai – erdvių, vizijų, regėjimų atspindžiai, gerokai nutolę nuo realistinio peizažo. Tapau greičiau vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentus, kurie byloja, jog laiko nėra. Auksiniuose ar purpuriniuose bangelių peiliuose, žydinčiose saulėse, tirpstančiuose, tarsi vaškas, debesyse jaučiu Didžiają Jėgą, sukūrusią mus ir viską kas mus supa”, – atvirauja dailininkas Simonas Gutauskas.
Simonas Gutauskas gimė 1965 m. vasario 2 d. Vilniuje. 1982 m. baigė M.K Čiurlionio meno mokyklą, 1990 m. – Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), įgijo dailininko monumentalisto specialybę. Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Dirba vitražo ir tapybos srityje. Autoriaus kūriniai yra privačiose kolekcijose JAV, Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
Silvija Juozelskytė-Vaičiulienė: „Lininės metamorfozės“
Silvijos Juozelskytės-Vaičiulienės tekstilės kūryboje linas užima ypatingą reikšmę, yra viena iš pagrindinių meninės raiškos priemonių. Parodoje Lininės metamorfozės autorė aktualizuoja liną kaip augalą, iš kurio išgaunamas siūlas. Tuo pačiu akcentuoja ypatingą lino vietą lietuvių tautosakoje ir pasaulėjautoje. Autorei įdomus augalo virsmo procesas, prasidedantis nuo sėklos, pereinantis į želmenį, kuris, įveikęs kančių kelią, tampa pluoštu, galiausiai yra suverpiamas ir išaudžiamas. Menininkė siekia perteikti augalo metamorfozę iš vieno būvio į kitą, nuoseklią virsmo seką.
Ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių. Konceptualiąją dalį reprezentuoja lininiai objektai ir fotografijos. Nuotraukose užfiksuotas linijinis tilto atramų raštas čia pat persikelia į menininkės išaustus rankšluosčius. Eksperimentinėje parodos dalyje rodoma stalo instaliacija iš lininių pakulų ir siūlų, senovinių rankomis verptų gijų ir sėmenų.
Lininės metamorfozės atskleidžia autorei svarbų, su linininkystės tradicija besisiejantį kultūrinį kontekstą, skatina permąstyti lino reikšmę praeityje ir dabar. Šia paroda menininkė aktualizuoja ir sykiu kviečia diskusijai apie pakitusias linų auginimo tradicijas Lietuvoje, išreiškia savo asmeninę svajonę apie šių tradicijų atgimimą.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
Kristina Daniūnaitė: „Sąmonės srautas“
Daniūnaitės estampai perteikia asociacijas, nevalingai užplūstančius prisiminimus, subjektyvią erdvę ir laiką. Anot autorės, kūriniuose nereikėtų tikėtis nuoseklumo. Atvirkščiai, yra šokinėjama nuo vienos temos prie kitos, kaip kad vaikai šokinėja per balas ar žaisdami klases. Kūrinius vienija Kristinos mėgiama giliaspaudės grafikos – oforto ir akvatintos – raiška.
Menininkės teigimu, vieni estampai kupini egzistencinių išgyvenimų, kitiems labiau būdingos vaikiškos, neslepiamai sentimentalios idėjos, kaip antai, meilė gyvūnams. Nepaisant siužetinės įvairovės, savo kūryboje Kristina siekia perteikti jai svarbias gyvenimo, mirties ir laisvės temas. Joms išreikšti neretai pasitelkia įvairius simbolius, pavyzdžiui, labirinto, kaip gyvenimiškos išminties ir tuo pačiu nuolatinių žmogaus paklydimų įvaizdį. Kūryboje kaskart vis iš naujo mėginu pasakoti istorijas, ir kiekvieną kartą būna atradimų. Tai – vidinis monologas be pradžios ir pabaigos, be chronologijos ir priežastingumo – teigia autorė.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
„Kaunas photo 2021“
2021-aisiais fotomeno festivaliui KAUNAS PHOTO sukanka aštuoniolika, jis tampa pilnamečiu. Todėl daugiausia dėmesio bus skiriama pilnametystės slenksčiui, tapimui suaugusiuoju, privalumams ir trūkumams, pasakojimams ir jausenoms buvimo mažu, jaunu, paaugliu, tėvu, vidutinio amžiaus, pensininku, su anūkais ar be jų, hobiui, darbui, pensijų santaupoms pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Festivalio parodos bus susiję su bendrais ar specifiniais gyvenimo pasirinkimų, krizių, džiaugsmų, tradicijų, stereotipų, tabu, socialinių normų ir didžiųjų duomenų visuomenės poveikio amžiaus grupėms klausimais. Per šimto pasiūlymų sulaukęs atviras festivalio kvietimas parodė, kad kritinė masė fotografų tyrinėja amžėjančią visuomenę, jos džiaugsmus ir iššūkius.
Kauno miesto muziejuje veiks iki spalio 30 d.
Elma Šturmaitė: „Naujas aqua dialogas Druskininkuose“
Parodoje eksponuojami naujausi Elmos Šturmaitės kūriniai, sukurti akvarelės technika. Dailininkė, stebėdama įvairias gyvenimo realijas, atsakymo ieško savo kūriniuose, įžvelgia nuolatinį savaiminį atsinaujinimą. „Man kūryba yra būvis, kada galiu būti savimi, ir labai branginu tą laisvę“, – teigia Elma Šturmaitė. Spontaniški, jausmingi spalvų impulsai popieriuje, įgaunantys formų ir tekstūrų visumą, pasakoja apie laisvės būtinumą ir jos grožį, laiko tėkmę ir žmogaus buvimą savimi. Menininkė savo kūrybą apibūdina kaip įvairialypę, neatsiejamą nuo nuotaikų kaitos, emocijų įvairumo, mąstymo ir matymo, kasdieninių ieškojimų ir atradimų. „Mano kūryba nepastovi, kaip ir pats gyvenimas. Kiekviena diena atsiveria kitame laikmetyje, apribota paros, savaitės, mėnesio ar metų. Bet jos visos būna kitokios, laiko matas nesuteikia nei spalvos, nei gilumos, nei vaizdinių. Kūriniuose atsispindi savasties būsena.“
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki lapkričio 24 d.
„ABSTRAKCIJOS“
ABSTRAKCIJOS – Daugpilio (Latvija) Marko Rothko meno centro kolekcijos paroda sumanyta kaip projektas, kur abstrakcija apjungia tapybos ir grafikos kūrinius iš didžiulės šio centro meno kūrinių kolekcijos. Kūrinius sukūrė skirtingų kartų latvių ir užsienio menininkai – žymūs abstrakcionistai, kurių kūryba atskleidžia atskirus abstraktaus meno raidos etapus, taip pat pabrėžia jų individualius stilius.
Abstrakcija yra logiškas mąstymo procesas, išvaduojantis protą nuo atsitiktinių ir trivialių objektų savybių. Abstrakcija turi ilgą socialinę ir politinę istoriją. Praėjusio šimtmečio sandūroje tai buvo vizija apie naują pasaulio tvarką. Rusijos konstruktyvizmas tapo komunistinės revoliucijos ir utopinės visuomenės emblema. Europos ekspresionizmas bandė išardyti buržuazinę socialinių santykių formą ir sujaukti kapitalistinę tvarką. Futurizmas šventė pramonės revoliuciją. Jo mechaninė grožio estetikataip pat buvo susijusi su fašizmu, karu ir etniniu valymu. Iki XX amžiaus vidurio revoliucinės politikos įkvėpta abstrakcija pokario kapitalizmo ir šaltojo karo politikos metu iš esmės išnyko.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 2 d.
Jokūbas Jacovskis: „Trisdešimt trys viršeliai“
J. Jacovskis gimė 1959 m. Vilniuje. 1976 – 1982 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1981 m., nuo 1988 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1996 m. – Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys. Dailininkas kuria knygos meno ir plakato srityse. J. Jacovskio apipavidalintos knygos pelnė daugybę premijų ir diplomų Lietuvos knygos meno ir Baltijos šalių knygos meno konkursuose.
J. Jacovskis Lietuvos knygos mene yra vienas profesionaliausių kūrėjų. Pirmoje personalinėje J. Jacovskio parodoje eksponuojama tik labai nedidelė jo gausios kūrybos dalis – vos 33 knygų viršeliai. Dailininkas knygų neiliustruoja, bet formuoja knygą kaip meninę visumą. Jo sukurti įvairių žanrų leidinių viršeliai išsiskiria ne tik savitu braižu bei originalumu, bet ir gilia knygos meno samprata.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 5 d.
Rolandas Andrijauskas: „Susitiksim Antologijoj“
Parodoje „Susitiksim Antologijoj“ eksponuojamos ir dabar Niujorke gyvenančio Rolando Andrijausko nuotraukos, kuriose užfiksuoti minėtų žmonių bendravimo momentai. Antologijos filmų archyvas – Niujorke, Manhatano rajone, Jono Meko kartu su keliais bendraminčiais XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje įsteigta nevyriausybinė organizacija, kurios patalpose iki šiol kaupiamas ir rodomas avangardinis, nekomercinis pasaulio kinas. R. Andrijausko fotografijos atskleidžia, kad J. Mekas ir apie jį susispietęs draugų būrys mažiausiai rūpinosi buitimi ir pinigais ir daugiausia – kūryba, menu ir laisve. Neabejotina, kad ir šiandien tiek R. Andrijauskas, tiek kiti tuo laiku buvę Antologijos filmų archyve gali prisiminti nevaržomas muzikines improvizacijas, kitus kūrybinius proveržius, bylojančius ypatingą visos tos kompanijos kilnumą ir bendrystę.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki spalio 10 d.
Dovilė Tomkutė: „Parafrazės“
B. Purlienės (keramika) ir G. Purlytės (tapyba) darbų paroda
„Permainų šventė”
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.
Danas Aleksa: „Skulptoriaus kūnas“
Tradiciškai kalbant apie skulptūrą yra akcentuojamas baigtinis meno objektas, dažniausiai atsiejant jį nuo įgyvendinimo proceso, tačiau parodoje „Skulptoriaus kūnas“ Danas Aleksa naikina šią atskirtį. Čia žiūrovas neišvys jokio objekto, kurį būtų galima įvardinti skulptūra, tačiau objektu taps pats skulptūros kūrimo procesas. Parodoje į skulptūros kūrimo procesą siekiama pažvelgti kaip į performatyvų veiksmą, choreografiją, kurio režisieriais tampa skulptoriaus instrumentai. Tyrinėdamas socialines ir virtualias erdves, atlikdamas performansus D. Aleksa bando suvokti savo, kaip menininko, visuomeninį statusą bei identitetą įvairiose tikrovėse.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 7 d.
Aušra Kleizaitė: „Stories on Kings, Gods, Goats and Ghosts. Vol. I“
Paroda kviečia lankytojus pasinerti į fantasmagorišką Karalių, Dievų, Ožių ir Vaiduoklių, arba Demonų pasaulį.
Menininkės sukurtoje aplinkoje aiškiai matomas jos kūrybinių ieškojimų procesas, apjungiami skirtingi raiškos būdai: piešiniai ir tekstilė. Parodoje eksponuojami keli darbų ciklai pristatomi kaip vientisa instaliacija, kuri veda per autorės aplinkos ir savęs stebėjimo bei pažinimo rezultatus. Autorė savo darbuose kelia klausimus apie žmogaus prigimtį, dieviškąjį ir demoniškąjį būties aspektus, žmogaus gyvuliškumą bei gyvūno žmogiškumą.
Menininkės darbai įtraukia į savitą vaizdų ir išgyvenimų pasaulį, kuriame persipina gyvūnijos ir žmonijos formos, kviesdamos pažvelgti giliau – galbūt kiekviename iš mūsų tūno karališkas išdidumas, ožio užsispyrimas ar demoniškos mintys ir impulsai? Kiekvienas esame gamtos sutvėrimas, nesvarbu žmogus ar gyvūnas, o juk gamta mėgsta krėsti išdaigas.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugsėjo 23 d.
Sigitas Staniūnas: „Spalvų harmonijos sodai“
Parodoje „Spalvų harmonijos sodai“ gerai žinomas Lietuvoje ir svetur menininkas Sigitas Staniūnas pristato daugiasluoksnę tapybą. Čia eksponuojami paveikslai dažnai ne vienerius metus kurti ne tik tėvynėje, bet ir kitose šalyse (Brazilijoje, Taivane, Rusijoje, JAV, Indonezijoje, Italijoje), todėl darbai atspindi autentišką tapytojo kalbą skirtingų kultūrų kontekstuose.
S. Staniūnas dažnai tapo tik pirštais, nenaudodamas teptuko, kūryboje sujungdamas klasikinę italų bei olandų tapybos tradicijas, Azijos tapytojų metodus su šiuolaikinėmis technologijomis. Ypač vertinami menininko paveikslai, sukurti renesanso meistrų plėtota daugiasluoksnės tapybos technika. Jo paveiksluose vyrauja ryškios, intensyvios spalvos, dominuoja egzotiškų šalių atmosfera, mistika ir subtili ironija.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 2 d.
Simona Merijauskaitė: „MONADOS“
„Parodoje MONADOS pristatau naujausią paveikslų ciklą, tuo pačiu pavadinimu. Pagrindinė ašis – ryšiai, atstumai ir per tai išreiškiami subjektų santykiai. Ši tema organiškai pinasi į mano kūrybinius apmąstymus. Pastūmėta gamtos stebėjimo, žvilgsnį kreipiu nuo subjekto link to, kas jį judina ir sieja su visuma.
Akmens motyvą gretinu su monados sąvoka. Kiekviena monada individualią patirtį saugo savyje, ji niekam kitam neprieinama ir skleidžiasi tik per sąveiką. Sezanas tapė orą tarp savęs ir Viktorijos kalno. Akmenys rezonuoja vienas su kitu. Tas nematomas susitikimas ir yra tikslas.
Buvo įdomu tapyti šį ciklą. Mane žavi monados filosofinio vieneto ramumas. Nepaisant jos uždarumo, monada paveiki savo buvimu ir idėjos švara.“ (Simona Merijauskaitė)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 26 d.
„Lūžio karta. REKONSTRUKCIJA“
Pristatoma paroda yra dedikuota Kauno menininkams, savo kūrybinį kelią pradėjusiems iš kart po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Šie autoriai aktyviai kūrę pasikeitimų, perversmo metu, formavęsi patys ir formavę vietos meno sceną, 1997-aisiais menotyrininkės Eglės Komkaitės-Baltušnikienės buvo įvardyti „Lūžio karta“. „Lūžis“ šiuo atveju nereiškė įtrūkio ar įdos, labiau – liminalinį būvį tarp modernistinės ir postmodernistinės dailės.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 26 d.
Arūnas Kulikauskas: „Paskutinė, arba dvylika metų laikų“
Parodoje Arūnas Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma pristato savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Trys pagrindinės parodos ašys – paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai, dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke bei beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime.
Parodoje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą, kaip vientisą audinį. Į ją įtraukia tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu, jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia. Tegul žiūrovas nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės ar net buities rakandą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.
„Šiuolaikinės grafikos erdvės“
Projekto „Šiuolaikinės grafikos erdvės“ parodoje, primenančioje, kad šiuolaikinio meno neįmanoma įsprausti į ankštus rėmus, eksponuojami ir jau gerai žinomų, ir ką tik kūrėjo kelią pasirinkusių menininkų įvairaus žanro kūriniai: piešiniai, objektai, instaliacijos, komiksai, grafikos, aerografijos darbai ir kt. Savo kūrybą parodai pateikė: Remigijus Praspaliauskas, Ernestas Veikutis, Adomas Vasiliauskas, Lietuvos riedlenčių federacija, Lina Itagaki, Justė Zarembaitė, Liepa Gaidauskaitė (Vilnius), Živilė Spūdytė-Žvėrūna, Jolita Puleikytė (Šiauliai), Donatas Valčiūnas (Palanga), Rasa Marija, Vilhelmas Giedraitis, Pijus Čeikauskas (Klaipėda).
Vienas iš parodos dėmenų – pažintis su meno lauke gana nauju reiškiniu NFT (angl. non-fungible token) arba nepakeičiamu žetonu. Tai blokų grandine paremta technologija, kuri virtualioje erdvėje esančius kūrinius, tekstus ar įrašus paverčia unikalia, originalia ir tik Jums priklausančia nuosavybe. Parodoje NFT meno kūrėjos, gyvenančios ir kuriančios užsienyje, Violetta Melnikova (Eye Above Sky), Ivona Tautkutė-Rustecka (Ivona Tau), Ivona Macejevska (Ivona Aya) ir oonthinice eksponuos riboto leidimo skaitmeninius NFT kūrinius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki rugsėjo 26 d.
Edmundas Frėjus: „Sugrįžtantys paukščiai“
Paskutinėmis vasaros dienomis atidaroma paroda „Sugrįžtantys paukščiai“ yra tęsinys to, kas buvo pradėta prieš 30 metų – į Klaipėdą sugrįžta E. Frėjaus sukurtos mistinės sparnuotos būtybės. Skraidančių gyvių tema skulptoriui rūpėjo visą gyvenimą. Tai atsispindi ir parodoje. Čia eksponuojamos dviejų tipų skulptūros – didesnių dydžių moterų ir vyrų sparnuotos keistos tarsi neišbaigtos figūros ir mažosios skulptūros kūriniai – siurrealistiški fantasmagoriniai, dažniausiai paukščius primenantys gyviai.
„Kai 1993 metais Edmundas pakvietė į pirmąją savo parodą, buvome labai nustebinti. Parodoje buvo neapsakomai įdomūs metaliniai tvariniai. Tai buvo neskraidantys, kažkada egzistavę paukščiai drontai. Stambių ir masyvių kūnų, tačiau menkų ir silpnų sparnų. Anatomiškai išraiškingi paukščiai, kurių negalėjime skraidyti jautėsi tragizmas. Jie buvo iškalti, išformuoti iš juodo metalo“, – prisiminimais dalijasi viena iš šių parodų iniciatorių, Kauno modernaus meno fondo steigėja Eglė Andziukevičienė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki rugsėjo 26 d.
Simonas Norbutas: „Imago Dei“
„Savo gyvenime ir kūryboje aš nuolat klausiu vieno ir to paties – kur rasti žmogų? Arba dar radikaliau – kur šiandienos pasaulyje rasti Žmogų kaip Dievo paveikslą? Žmogų, sukurtą pagal Jo panašumą… Imago Dei? Šis klausimas mane kankina tiek gyvenime, tiek ir tapybos darbuose, kuriuos išvysite šioje parodoje. Tapybos darbuose, kuriuose, kaip pragariškoje haliucinacijoje, vienas kitą keičia dievišką ugnį praradę žmonių šešėliai, tamsūs įvykiai, prieblandos situacijos.
Taigi, šie vaizduotės požemiuose pamatyti vaizdiniai yra mano – nuodėmingo vienuolio – asketiškos vizijos. Vizijos, kurios yra tiek buvimo savirefleksijos dykumoje vaisiai, tiek ir murkdymosi pragariškame pasaulio jovale atgarsiai. Turbūt pasąmoningai tęsiu tų anoniminių viduramžiškų vienuolių, iliustravusių manuskriptuose didžiąsias žmonijos ydas, tradiciją.“ (Simonas Norbutas)
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 24 d.
Jūratė Girdvainis: „Tuščia dėžė“
Tai tapybos paroda su didelėmis drobėmis, santūria tapyba ir konceptualiomis idėjomis. Drobėse atsiskleidžia tapybinis minimalizmas, naudojama siaura išraiškos priemonių skalė perteikia tiesioginę autorės minties fiksaciją į akimirkos sustabdymą, jos daiktiškumą. Kaip sako pati Jūratė „Aš gyvenu labai materialiame pasaulyje ir esu apsupta daiktų, daiktelių, daiktukų. Mano pasaulis susideda iš daiktų. Tai – turinys, kuris pasiekia kasdien. Viskas sukasi aplink. Tai kuria mane ir dalykus, o vėliau aš juos kuriu.“ Sutelktas dėmesys į erdvę ir spalvą dar labiau įtraukia stebėtoją į, per objektą, per daiktą, užfiksuotą jau išgyventą ir nutolusį laiko momentą. 2020-ais metais Jūratė baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2019-ais metais pusę metų rezidentūrą atliko Funen Art Academy, Danijoje, kurioje tyrinėjo konceptualųjį meną. Jūratės kūriniai savo drąsiai naudojamomis minimaliomis išraiškos priemonėmis bei geometrine abstrakcija fiksuojančia daiktiškumą išeina už mūsų tautinių tapybos tradicijų ribų.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
Mindaugas Navakas: „Kambariuose ir lauke“
Naujausius Mindaugo Navako 2016-2020 m. sukurtus ir autoriaus išeksponuotus kūrinius pristatanti paroda „Kambariuose ir lauke“ kontekstualiai sujungia vidinę ir išorinę Radvilų rūmų erdves. Rekonstruotoje istorinių Radvilų rūmų keturių kambarių ekspozicinėje erdvėje autorius pristato naujausius darbus, skulptūrinius objektus, sumontuotus iš degto, poliruoto, glazūruoto (auksu, mėliu) porceliano segmentų. Kurdamas masyvius istoristinio interjero objektus, autorius galynėjosi su ypatingu įnoringumu ir trapumu pasižyminčia medžiaga, dažniausiai naudojama prabangių indų servizų gamybai.
Parodoje atsiskleidžia autorių dominantis daugiasluoksnis skulptūrinio objekto santykis su jį supančia aplinka ir kultūra, atskleidžiant šiuose dialoguose glūdinčias metafizines grėsmes, egzistencinio nerimo ir nerimtumo kupiną ironiją.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
Ingryda Suokaitė ir Roland Helmer: „Spalvų ir formų reljefai“
Lietuvių kilmės dailininkė Ingryda Suokaitė parodoje eksponuoja tapybos drobes bei koliažus. Ji kuria naudodama spalvas, tarsi įkūnydama savo mokytojo Georgo Meistermanno mintį – „Žmogaus gyvenimas apgaubtas spalvų“, ir šią tapybinės kalbos sampratą formuoja drąsiai ir atvirai, nepalikdama vietos spalvų niuansams. Darbuose svarbu spalvų ryškumas, kontrastai ir itin ekspresyvios, dinamikos kupinos plastikos kompozicinės struktūros, įgyvendintos ir koliažo technikomis.
R. Helmeris atstovauja plačiai Vokietijoje paplitusiai konkrečiosios dailės krypčiai, kurdamas remiasi tiksliai apskaičiuotu spalvų, linijų bei formų, plokštumų konstravimu. Menininkas teigia naudojantis „grynai forminius elementus, tokius kaip spalvos ir formos, plokštumoje ir erdvėje atliekančius ne abstrahuojančių ženklų, vaizdingai perteikiančių gamtos pojūtį, funkciją, bet virstančius konkrečiomis priemonėmis, padedančiomis transponuoti konstruktyviąją paveikslų idėją“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33 Klaipėda) veiks iki spalio 24 d.
Jovitos Paukštytės keramikos darbų paroda
„Fotoblokas. Centrinė Europa fotoknygose“
„Fotoblokas“ yra pirma tokia išsami ir analitinė paroda, kurioje per iliustruotus albumus, menininkų knygas ir propagandinius leidinius pristatoma audringa Centrinės Europos istorija. Tarptautinė parodos aprėptis išryškina šio regiono gyventojų bendrą likimą. Daugiau kaip šimtas knygų iš Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos iliustruoja, kaip fotografija atspindėjo Centrinėje Europoje vykusius naujos visuomenės tapatybės ir jaunų valstybių kūrimosi procesus, kokius vaizdinius, ideologiją, modernizacijos siekį ir ateitį jie suformavo.
Fotoknygos yra intriguojanti ir iš dalies dar menkai pažinta sritis tiems, kas domisi grafiniu menu, fotografija, politika ir menu. Parodoje pristatomos knygos apima platų spektrą leidinių: nuo meninės fotografijos grandų tokių kaip Čekijos meistro Františeko Drtikolo, žymaus lenkų fotografo Edwardo Hartwigo, rumunės Hedy Löffler albumų iki skausmingos dokumentinės fotografijos rinkinių. Jų visuma formuoja nuoseklų ir įtraukiantį pasakojimą apie Centrinės Europos praeitį ir dabartį.
LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Eija-Liisa Ahtila: „Galimybė meilei“
Eija-Liisa Ahtila – viena labiausiai žinomų Suomijos menininkių – išgarsėjo paskutiniaisiais XX a. metais savo meditatyviomis, įtraukiančiomis videoinstaliacijomis, kuriose susipina realybė ir fikcija. Savo ankstyvuosiuose kūriniuose Ahtila analizavo sudėtingas moterų patirtis, susijusias su paauglystės branda, santykiais šeimoje, psichikos sveikata ir mirtimi.
Vėlyviausiame kūrinyje „Galimybė meilei” (2018) yra apmąstoma galimybė pajusti empatiją ir meilę kitoms gyvybės formoms. Šiame kūrinyje dėmesys sutelkiamas į žmogiškas emocijas, kurios galėtų mums padėti stumtelėti į šalį įprastas hierarchines struktūras ir paskatinti geriau suprasti ir pajusti kitas gyvybės formas. Čia apmąstoma šių emocijų kilmė, svarstoma, kaip jas atpažįstame ir kaip suprantame jų vaidmenį visame gyvajame pasaulyje.
LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki lapkričio 28 d.
„Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose“
Vilniaus paveikslų galerijoje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose ir Kauno rajone esančioje Raudondvario pilyje veiks grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijas pristatančios parodos, kuriose bus parodytos dingusiomis laikytos piktorialinės fotografijos meistro grafo B. H. Tiškevičiaus dokumentinės ir meninės nuotraukos, darytos Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje bei netoli Vilniaus buvusiame Vialos dvare dabartinėje Baltarusijoje.
Ilgą laiką buvo manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai ir atspaudai žuvo. Gediminas Petraitis (1956–2021) prieš kelerius metus rado ir sugrąžino į Lietuvą daugiau kaip septynis šimtus B. H. Tiškevičiaus fotografijų, darytų 1891–1898 m.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) ir Fotografijos muziejjuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki spalio 3 d.
Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.) veiks iki rugpjūčio 29 d.
„FAKTAS-FORMA / FACT-FORM“
Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX-XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tiekiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Čiabuvių samprata, defomuota kolonijinių ekspansijų procese, iki šiol turi santykio su kitu apibrėžties hierarchinę konotaciją, nukreipiančią į kultūrų skirtį. Tad rekonstruojant kultūrinę atmintį verta dekolonizuoti ir čiabuvio sąvoką.
Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.
„BANGA“: žmonių balsų kanalas“
Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Vardan laisvos Lietuvos. JAV lietuvių paramos Lietuvai tradicija“
Valdovų rūmuose rengiamoje parodoje plačiajai visuomenei pristatoma lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose istorija bei nuveikti darbai Lietuvos valstybingumui atkurti ir jį išlaikyti, taip pat paramos Lietuvai tradicijos susiformavimas ir tąsa. Neatsitiktinai parodą planuojama atidaryti simbolinę Lietuvos valstybingumo istorijai dieną – liepos 6-ąją. Lietuvių išeivijos JAV, gausiausios lietuvių išeivių bendruomenės, indėlis į Lietuvos valstybingumą yra itin reikšmingas – jis apima ne tik politinį, ekonominį, bet ir kultūrinį aspektus. JAV išeivių parama Lietuvai sunkiais istoriniais laikotarpiais tapo itin svarbiu moraliniu ramsčiu. Savo ruožtu emigrantams, atsidūrusiems kitų kultūrų apsuptyje, buvo labai svarbu neprarasti Tėvynės. Jiems lietuvybė tapo moraliniu, kultūriniu, religiniu gyvenimo pagrindu – sąmoningumo centru, kuris leido išsaugoti lietuviškąją tapatybę, o sykiu, turint veiksmų laisvę, žengti realius žingsnius, siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo, ir paremti tėvynainius. Lietuviškąją tapatybę puoselėjo tie, kuriems Lietuva liko širdies tvirtove, sąmoningo pasišventimo tikslu. Juk itin svarbiame visai lietuvių išeivijos bendruomenei dokumente – „Lietuvių chartoje“ (1949) – rašoma: „Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Ši graži, įvairius aspektus bei sritis apimanti paramos Lietuvai tradicija tęsiama iki šių dienų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
„XIII a. žingsniai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Unikali avalynė iš Valdovų rūmų archeologinių tyrimų“
Parodoje bus pristatomi unikalūs XIII a. odiniai radiniai, aptikti per 2014–2015 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus. Visų pirma tai dailiai pasiūta išskirtinės konstrukcijos avalynės pora, išsiskirianti iš kitų šio laikotarpio archeologinių radinių tiek Lietuvos, tiek ir kaimyninių šalių archeologinėje medžiagoje. Avalynė neturi atskiros pado detalės – pusporių apačia suformuota sulenkus ir apatinėje dalyje susiuvus batviršį. Greta eksponuojamos autentiškos avalynės poros nurodomi jos restauravimo ir tyrimų duomenys, pristatoma galima avalynės formos grafinė rekonstrukcija.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
„Vilniaus pilių istorinė ikonografija“
Nacionalinė paroda „Vilniaus pilių istorinė ikonografija“ – tai išskirtinė galimybė retrospektyviai pažvelgti į viso Vilniaus pilių (Žemutinės ir Aukštutinės) ansamblio raidos istoriją: statybas, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį ir bandymus atkurti. Lietuvos ir užsienio mokslininkų per kelis dešimtmečius archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose institucijose atrasti ir į viešą gyvenimą sugrąžinti Vilniaus pilių ir jų svarbiausių statinių vaizdai leidžia išsamiai susipažinti su šio išskirtinio Lietuvos valstybės politinio, kultūrinio ir dvasinio centro raida bei esminiais pokyčiais amžių tėkmėje – nuo XIV a. pabaigos imaginacinių atvaizdų iki pat XX a. pradžios architektūrinių vizijų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
Adelberto Nedzelskio kūrybos paroda
Parodoje A. Nedzelskis pristato pastelės, akrilo bei medžio mozaika kurtus darbus. Kūriniuose vyrauja gamtos tematika. Paklaustas, ar yra kūrinių ar technikų, kuriuos norėtų išskirti šioje savo kūrybos parodoje, A. Nedzelskis kukliai teigia, kad „patys geriausi darbai tie, kurie dar nesukurti“.
A. Nedzelskis – menotyrininkas, dailininkas, pedagogas, muziejininkas – buvęs ilgametis M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovas ir Druskininkų miesto muziejaus direktorius; daugelio straipsnių apie Druskininkų kultūrinį gyvenimą, parodų katalogų, įvairių leidinių apie M. K. Čiurlionį autorius, respublikinių grupinių ir autorinių parodų dalyvis Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, įvairių šalių privatūs asmenys. 1997-aisiais A. Nedzelskis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 26 d.
Daina Vanagaitė-Belžakienė: „Ieškojimai“
„Laisvo žmogaus aistra kurti. Padauginta iš veiksmo ir atradimų poreikio“ – taip trumpai galima apibūdinti menininkės Dainos Vanagaitės-Belžakienės tapybos darbų parodą, kuri Gelgaudiškio dvare įsikuria pačioje vasaros „akyje“, liepos mėnesį savo apoteozę švenčiančios gamtos laikotarpiu.
Žinoma Lietuvos keramikė pirmą kartą pristato savo tapybos bandymus. Kaip pasakoja autorė – energinga ir nuolat atvira ieškojimams kūrėja, išbandžiusi ir juvelyrikos meno technikas – paveikslai neseniai pradėjo „rastis“ iš noro kone taktiliškai pajausti dažo „terlionę“: jo faktūras, spalvų „skonį“ ir svorį… Dailės studijų metais „ragauta“ tapybos technika sugrįžo vitališka spalvų, motyvų, stilistikų įvairove. Nors Daina gera piešėja, dažname tapybos darbe ji sąmoningai nedisciplinuoja kompozicijų, formų, spalvinių derinių tradicinės traktuotės rėmuose. Vaizdų kadruotės ir plastika neretai atrodo atsitiktinės, negrabios ar primityvistinės – tačiau etiudiškas jų charakteris tai leidžia. O neretai naudojamos parafrazės iš dailės istorijos suteikia papildomą pateisinimą fovistinės, post-impresionistinės ar simbolistinės stilistikos akivaizdumui, žaismingai aliuzijai į P. Picasso ar van Gogho paveikslus.
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 30 d.
1-oji tarptautinė meno trienalė „Unpredictable futures / Nenuspėjamos ateitys“
Medžiagų ir kūnų sąveikos, kosmoso šviesos ir garsai, alfa, beta ir kitokios dalelės, juodųjų skylių, gravitacijos ir kitos kosmoso patirtys įsikūnys artefaktuose. Tradicinių ir tarpdisciplininių medijų pagalba trienalės dalyviai iš įvairių pasaulio šalių pristatys savo kūrinius, identifikuodami santykį su kosmosu, savo ir kitais kūnais, ieškodami inovatyvių medžiagų ir technologijų ar net pasitelkdami mįslingą X (12) matmenį.
Trienalėje pristatoma virš 60 menininkų ir meno tyrėjų iš Danijos, Irano, Kanados, Lietuvos, Naujosios Zelandijos, Pakistano, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos, kūriniai, dizaino objektai ir meniniai tyrimai.
Molėtų krašto muziejujuje (Inturkės g. 4, Molėtai) ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Kulionys, Žvaigždžių g. 10, Čiulėnų sen., Molėtų r.) veiks iki spalio 4 d.
„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“
Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.
Sigita Simona Paplauskaitė: „Laikų laukas“
Nors didieji politiniai pokyčiai ir nesutarimai dėl galios koncentruojasi mieste, Lietuvos kaimas skirtingais istoriniais laikotarpiais taip pat išgyveno transformacijas. Tad kokių realijų pasaulyje gimė, augo, brendo žagrės vaikai? Kokių idėjų pasaulį jie susikūrė? Liepos 16 d. NDG atidaromoje parodoje, pasitelkiant sociokultūrinės antropologijos prieigą, iš čiabuvių pasakojimų audžiamas kraštovaizdis atvers kaimo žmogaus savastį, jos raidą, atidengs tykios kultūros sluoksnį. Eksponatų rinkinį sudarys lietuvių čiabuvių sukurti artefaktai, fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinkti liudijimai, taip pat šiuolaikinių kūrėjų dizaino objektai ir garsiniai koliažai tiek galerijos, tiek Vilniaus miesto erdvėse.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki rugsėjo 26 d.
Eglė Ridikaitė: „link“
Eglės Ridikaitės tapybos parodoje „link“ pristatomi 2016–2021 m. sukurti Eglės Ridikaitės darbai, kuriuos sieja kelionės link tema: link išėjimo, link prašviesėjimo. Užmiršto, išsitrynusio, suardyto ar palaidoto grožio fragmentai menininkei yra nuorodos į meilės ryšį, palikusį tikėjimo pėdsaką, įkvėpusį eiti toliau. Tai gali būti žmogus, šventovė ar tiesiog mylima Vilniaus vieta. Darbus šiai parodai Eglė kūrė gavusi laikiną studiją sovietmečiu statytame vaikų darželyje, kurį ruošiamasi nugriauti. Prieš būsimas statybas teritoriją tyrę archeologai atkasė Didžiosios Vilniaus Sinagogos liekanas. Nors niekas neatstatys istorinės neteisybės mirusiems, Ridikaitė veda gyvuosius link susitaikymo ir išrišimo paveikslais sujungdama tai, kas po žeme, su tuo, kas virš žemės. Praeitą vasarą užėjusi į restauruojamą sinagogą Gėlių gatvėje, Eglė ten irgi pastebėjo grindų ornamentą. Nuplovė statybines dulkes, perkėlė piešinį ant plėvės, tada – ant drobės, o dabar, parodos metu, aerozoliniais dažais „ryškina“ vaizdą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Žmogus ir Žuvis”
„Žmogus ir Žuvis“ – tai grupinė Prancūzijos ir Lietuvos menininkų paroda, kurioje jie analizuoja atgimimo, atsinaujinimo, išsivalymo ir bendruomeniškumo temas. Dalyviai semiasi įkvėpimo iš religijos, mitologijos ir legendų. Žuvis simbolizuoja vaisingumą, jausmus, kūrybiškumą, atgimimą, sėkmę, virsmą, sveikatą, gausą, ramybę, intelektą, laimę, jėgą, ištvermę, seksualumą ir šaltakraujiškumą. Jos susiejimas su vandens stichija reiškia gilesnį nesąmoningumo ar savęs suvokimą. Ši paroda yra apie Žmogų, kurį permąstome naudodamiesi simbolių kalba. Gretiname žuvį su žmogumi, kuris yra daugiabriaunis ir daugiasluoksnis (kaip ir žuvies reikšmės), iš prigimties – visoks: ir išmintingas, ir kvailas, ir aistringas, ir pamaldus, ir geras, ir piktas bei nenuspėjamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vyks iki spalio 17 d.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: „DONALDO nuotykiai“
Devintajame dešimtmetyje pradėjus braškėti geležinei uždangai, iš Vakarų plūstančios naujovės įkvėpė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Vienu iš tokių vakarietiškų stebuklų tapo „Donaldo“ kramtomoji guma, kėlusi džiaugsmą ne tik saldžiu savo turiniu, bet ir nuotaikingais popierėliais pakuotės viduje, anuomet vadintais „Donaldo nuotykiais“. Kai kurie iš jūsų neabejotinai pamena laikus, kai kramtomoji guma buvo neįkainojamas stebuklas. Tačiau kūrinys „DONALDO nuotykiai“ turi ir gilesnę, politinę potekstę. Šios instaliacijos sukūrimas ir pristatymas visuomenei sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Tikriausiai pritarsite, kad tas kitas Donaldas savo populiarumu ir įtakingumu aplenkė ir patį Ančiuką Donaldą, ir jo nuotykių personažus, tarp jų – ir turtingiausią antiną pasaulyje Skrudžą Makdaką. Šiame kūrinyje ironiškai vienas Donaldas mums primena apie laisvės troškimą ir sienų griovimą, o kitas – apie naujų sienų statymą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.
„Septynios rūmų istorijos. Preliudija“
Jau penkioliktąjį kartą Istorinė LR Prezidentūra pasitinka Tarptautinę muziejų naktį ir dieną su nauja fotografijų paroda muziejaus sodelyje. Šį kartą kauniečiai ir svečiai turės galimybę žvilgtelėti į miestą iš Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje stovinčių rūmų laiko perspektyvos: parodoje „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ eksponuojamos archyvinės nuotraukos supažindins su septyniais svarbiais istoriniais laikotarpiais.
Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ nustebins kauniečius, kurie Vilniaus g. 33 numeriu pažymėtą istorizmo stiliaus pastatą atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus. Tačiau parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki spalio 31 d.
Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“
„Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Klaipėdos dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 26 d.
„Ežeras pilnas žvaigždžių“
Kviečiame vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti. Šiai parodai kūriniams iš MO kolekcijos specialiai kuriame interaktyvius objektus, kurie leis įdėmiau ir kūrybingiau pažvelgti į meno darbus. O interaktyvūs erdviniai sprendimai skatins vaikus visomis juslėmis patirti parodą. Parodoje vaikai atras kūrybinio santykio su gamta džiaugsmą ir naudą taip, kaip ją vaizduoja MO kolekcijos menininkai.
Šioje parodoje vaikų lauks žaidimai, interakcijos, įvairios galimybės pažinti ir patirti meną – bandant, patiems improvizuojant bei eksperimentuojant. Tai paroda, kokios MO muziejuje dar nebuvo!
Mo muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
Romualdas Požerskis: „Kauno menininkai ir mūzos“
Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai. Visi jie Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu: švenčiantys po parodų atidarymų, dalyvaujantys kūrybiniuose vakaruose, naujamečiuose karnavaluose ir kitomis progomis, kurios bendroms linksmybėms suvienydavo skirtingų meno sričių atstovus. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, pirmuosius „Anties“ koncertus Kauno architektų namuose ar kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų ir skulptorių Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.
„Petras Repšys: darbai“
„Petras Repšys: darbai“ – tai paroda, apžvelgianti visą menininko kūrybos laikotarpį per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“. Iš jų ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“.
„Be galo džiugu, kad muziejaus rengiama paroda tapo stimulu dailininkui užbaigti dešimtmečius kurtą „Lietuvos krikšto“ bareljefą. Kūrinys išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga. Lankytojus kviečiame išvysti šį premjerinį kūrinį“, – parodos rengimo užkulisius pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“
2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
