Onutė Narbutaitė ir Raimondas Paknys | Arūno Baltėno ir Kęstučio Stoškaus nuotr.

Fotografo Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose atmintį kalbina pasitelkdama fotografijos ir muzikos dialogą. Didelio formato nuotraukose įamžintas nykstantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldas atskleidžia praėjusių epochų kultūros didybę ir trapumą, o kompozitorės Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“ (1997) fragmentai garsu savitai apmąsto šį istorijos ir vaizduotės scenovaizdį.

Oratorijos „Centones meae urbi“ fragmentams nuskambėjus parodos kontekste, norėčiau pacituoti paskutiniuosius žodžius iš pirmosios epitafijos, arba pasivaikščiojimo po Bernardinų kapines: […] „Kad atsimintum: ir tu, kol mėgaujiesi dangišku oru, / Link savosios mirties nuolat artėji, deja“ (Jonas Bildukas „Greitai skuba metai“, 1596)/. Jie įvardija vieną pagrindinių parodos temų – į nebūtį grimztančių daiktiškųjų kultūros reiškinių pralaimėjimą laikui. Kaip judu apie ją mąstėte?

Onutė Narbutaitė | Arūno Baltėno nuotr.

Onutė Narbutaitė: Įvyko laimingas atsitiktinumas. Oratoriją „Centones meae urbi“ įkvėpė labai panašūs dalykai. Kūrinio anotacijoje rašau, kad šis skiautinys sudėliotas iš Vilniaus sienų atplaišų, kurių 1997 m. buvo gerokai daugiau negu šiandien. Architektūra tapo viena pagrindinių kūrinio inspiracijų. Oratorijos premjera įvyko šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri tuo metu buvo uždaryta, o restauracijos darbai tik pradėti. Viduje vyravo chaosas – akmenų krūvos, dulkės, tvoromis atitvertas altorius. Raimondo pasiūlymas buvo labai netikėtas. Pradėjau galvoti, ką galėčiau panaudoti iš savo kūrinių, bet staiga labai aiškiai supratau, kad „Mūro istorijas“ ir „Centones meae urbi“ vienija tas pats motyvas.

Oratorijoje naudojamos XVI a. pabaigos epitafijos, kurias surinkau vaikščiodama po Bernardinų ir Rasų kapines – tai LDK pasaulio dalis, atspindinti laikmečio mentalitetą. Muzikoje ne visada gali atskleisti tokią mintį. Nuotraukose griūtis fiksuojama realiuoju laiku. Muzika yra abstrakcija, kurią stipriai veikia vaizduotė. Ji nekonstatuoja realybės. „Centones meae urbi“ atkurtas neegzistuojantis miestas, kuriame skamba kelios skirtingos kalbos. Įsitraukdama į šį sumanymą šiek tiek rizikavau. Paprastai parodose girdime vienodą muzikinį foną arba stebime atliekamą performansą. Paradoksalu, bet manau, kad specialiai Raimondo nuotraukoms sukurta muzika skambėtų iliustratyviai. „Mūro istorijos“ veda paralelę tarp fotografijos ir muzikos. Nuotraukos, fiksuojančios yrantį LDK architektūrinį paveldą, ir muzika, rekonstruojanti išnykusį miestą, kuria naujas prasmes. O kaip pasirodė Jums?

Raimondas Paknys | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Manau, kad jums pavyko pasiekti gana retą dermę. Nuotraukos ir oratorija įkūnija skirtingas LDK istorinės atminties metaforas, kurios gali būti patiriamos kaip savarankiški kūriniai arba dialogas. Vis dėlto laikyčiausi nuomonės, kad pastarąjį aiškiausiai išgirs lankytojai, susipažinę su XX a. pab. lietuvių muzika. Parodoje nepateikiama platesnė informacija apie oratoriją ir jos sukūrimo aplinkybes, todėl šį pokalbį matyčiau kaip papildomą jos komentarą.  

Raimondas Paknys: Onutė paminėjo sienų atplaišas. Iš tiesų pirmiausia pradėjau fotografuoti Vilniaus sienų fragmentus. Dirbu pakankamai ilgai. Fotografuodamas nykstantį LDK architektūros paveldą, kartais vienas praleisdavau tyloje po kelias valandas. Stebėdamas buvusias vargonų nišas, šoninius altorius ir klausyklas, dažnai galvodavau apie garsą, skambėjusį dabar apleistose bažnyčiose. Seniai norėjau sujungti fotografiją ir muziką, bet neturėjau konkrečios vizijos. Mano darbuose dominuoja XVIII a. architektūra. Iš pradžių norėjau panaudoti šio laikmečio muzikos fragmentus, bet viena pagrindinių parodos koncepcijos autorių Giedrė Jankevičiūtė pasiūlė kreiptis į Onutę. Leidyklos redaktorė Audra Kairienė pritarė šiai minčiai – juk nuotraukos taip pat darytos šiais laikais. Oratorija pritaikyta parodai, bet išgirdęs galutinį variantą nustebau – garsas buvo toks pats, kokį įsivaizduodavau lankydamasis nuotraukose užfiksuotuose architektūros paminkluose. Varpų gausmas, šnabždesiai…

O. N.: Aš prie fotografijos savitai prisiliečiau rinkdama epitafijas. Buvo lapkričio pabaiga – pilkas dangus, šiek tiek sniego…

R. P.: Idealus oras fotografuoti.

R. Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv), Ukraina, Lvovo sr., 2017 m. Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.

O. N.: Įraše neįmanoma to išgirsti, bet choras stovi apsupęs publiką, šnabždėdamas skirtingus epitafijų tekstus. Lenkų kalba šis šnabždėjimas virsta lapų šlamėjimu. Manau, kad muzika parodoje išryškina yrančius architektūros objektus gaubiančią tylą. Absoliučios tylos nėra, ji pilna pašalinių garsų, bet nuščiuvus muzikai, nuotraukos panardinamos į tylą, kuri buvo sukaupta skambant įrašui. Muzika gali sukurti tokį tuštumos pojūtį, kokio nesukelia realybė.

R. P.: Manau, kad tai pirmas atvejis, kai fotografijos parodoje skamba muzika. Iš tiesų daugeliu atvejų toks derinys būtų dirbtinas. Ne kiekvienai parodai reikia muzikos.

O. N.: Šiuo atveju vientisumas ir grynumas naujai atveria atminties temą. Tiesą sakant, mane ne pirmą kartą įkvepia architektūros fotografija.

R. P.: Architektūros fotografijoje telpa labai daug: istorinis laikmetis, architektūros stilius, dekoras. Pastato fasadas visada yra pats gražiausias išorės akcentas.

O. N.: Raimondo nuotraukose matoma LDK ir Vilniaus architektūros vientisumas. Tos pačios barokinės ir rokokinės formos.

R. P.: Tikriausiai tai lėmė statybinės medžiagos…

O. N.: …ir pagrindiniai laikmečio architektai…

R. P.: …judėję visoje istorinės valstybės teritorijoje. Įsiminė ukrainiečių grupės komentaras: „Tik pažiūrėkite, kiek mes visko turime!“

O. N.: Labai liūdinantis turėjimas. Vargu, ar daugelis Jūsų įamžintų objektų dar gali būti prikelti.

R. Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas), 2012 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.

R. P.: Vienas kitas galėtų būti išsaugotas, jeigu Lenkijos Respublikos kultūros ministerija skirtų aštuoniasdešimt penkis procentus lėšų, reikalingų šių pastatų restauracijai, tačiau tam stipriai priešinasi vietos valdžia. Lenkai reikalauja sutvarkyti nuosavybės dokumentus, patvirtinančius, kad architektūrinis vienetas priklauso tikinčiųjų bendruomenei. Ukrainiečiai piktinasi, kad lėšos skiriamos katalikų, o ne stačiatikių šventykloms, todėl trukdo vykti šiam procesui. Kai kurios bendruomenės tvarko pastatus savo jėgomis, bet po Antrojo pasaulinio karo šalies gyventojų sudėtis stipriai pasikeitė dėl nacionalistinės politikos – šiandien Ukrainoje likę labai mažai lenkų katalikų. Viską dar labiau apsunkina kova tarp Ukrainos ir Maskvos pravoslavų. Prisimenu atvejį, kai lėšos, skirtos bažnyčios stogui, atiteko Julijos Tymošenko rinkimų kampanijai. Politikė pralaimėjo rinkimus ir atsidūrė kalėjime, o pastatas buvo paliktas likimo valiai.

Tikriausiai kalbate apie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią Lvovo srityje? Šventyklos nuotraukoje dėmesį patraukia įrėmintas Mergelės Marijos atvaizdas buvusio altoriaus vietoje.

R. P.: Taip. Bažnyčios tvarkymo darbus iniciavo vietos istorijos mokytoja. Kartą per metus ją aplanko lenkų grupė.

R. Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia (Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh),
Ukraina, Lvovo sr., 2018 m. Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.

R. Paknys, Kunigaikščių Sanguškų pilis (Pidhirciai / Підгірці / Podhorce / Pidhirtsi), Ukraina, Lvovo sr., 2018 m. Nuo XIV a. Pidhirciai priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungti prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuoti Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinę rezidencinę pilį (it. palazzo in fortezza) 1640 m. pasistatydino Lenkijos didysis etmonas Stanislovas Konecpolskis (Stanisław Koniecpolski). Architektas – Andrėja del Akva (Andrea dell’Aqua), tikėtina, ir Kostantė Tenkala (Costante Tencalla). Vėliau pilį valdė Sobieskiai, Ževuskiai, 1865–1945 m. kunigaikščiai Sanguškos – jie pilyje sukaupė turtingą meno kolekciją. Sovietmečiu (1956) apdegė, po gaisro paremontuota. Rūmus supa įtvirtinimai ir buvę parkai. Dar XX a. I p. pilis išsiskyrė prabangiais interjerais.

Oratorija pirmą kartą nuskambėjo anuomet apleistoje Šv. Kotrynos bažnyčioje, sovietinio režimo metais taip pat atsidūrusioje ties nebūties riba – jos likimas  susiklostė kitaip nei Jūsų nuotraukose užfiksuotų šventyklų, išskyrus vienintelę šiuo metu restauruojamą Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią Kaune.

O. N.: 1997 m. buvo nuspręsta trumpam atidaryti keletą apleistų bažnyčių. Galėjau rinktis tarp Šv. Kotrynos ir pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčių, kurioje „Centones meae urbi“ buvo atlikta 2016 m. Ši erdvė taip pat puikiai tiko, ji iki šiol tuščia ir nepripildyta. Šv. Kotrynos bažnyčia pasikeitė ir tapo koncertų sale, šiandien oratorija joje skambėtų jau visiškai kitaip.

R. P.: Restauruojant dingsta dalis pastato auros. Esu padaręs daug nuotraukų nerestauruotoje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, kurios bus eksponuojamos kitoje parodoje apie mažiau pažįstamus Vilniaus architektūros paminklus.

O. N.: Senąją aurą išlaikė vienintelė pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.

R. P.: Ir nereikėtų nieko su ja daryti. Svarbiausia – stogas.

O. N.: Taip, pagražinimai ir kičinis menas subuitina erdvę.          

„Mūro istorijose“ ypatingą atmosferą kuria ir nykstančių fasadų bei interjero detalės.   

R. P.: Kai kuriose savo nuotraukose pamačiau daugiau nei natūroje. Fotografuodamas panyri į kitą nuotaiką, susikoncentruoji į visumą ir nebepastebi detalių. Išdidinęs vaizdą, gali ramiai jas apžiūrinėti. Daugelio bažnyčių sienos išmargintos užrašais. Keista, bet niekur neteko išvysti keiksmažodžių. Tik čia buvo Vasia ir Zosia arba Love.

O. N.: Manau, kad šiuo atveju detalės geriausiai atskleidžia pastato didybę ir perteikia Rolando Bartheso aprašytąjį punctum.

Apie panašius dalykus tik kitokiomis aplinkybėmis neseniai galvojau lankydama istorinius architektūros objektus šiaurinėje Lenkijos dalyje – tarp jų ir vieną įspūdingiausių vėlyvojo baroko pavyzdžių – Šventos Lipkos bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, įsimenantį turtingu interjero detalių audiniu.

R. P.: Kalbant apie bažnyčių fasadus, estetinį krūvį pirmiausia turi nešti pats objektas. Fotografas Markus Brunetti, meistriškai fiksuojantis bažnyčių, katedrų ir vienuolynų fasadus, Rytų Europoje yra įamžinęs Šventą Lipką ir Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvę. Siekdamas vaizdo grakštumo, jis užsiima vadinamuoju fotografiniu piešimu ir nevengia atsisakyti nuotraukos sumanymui trukdančių fasado elementų. Ar tai melas? Jeigu fotografas renkasi tokį sprendimą išlaikydamas proporcijas, nuotrauka bus paveiki. M. Brunetti darbų tikslumas ir nuotaika palieka neišdildomą įspūdį.

O. N.: Griūvančių pastatų nuotraukos daro visiškai kitą poveikį. Jos sukelia daugiau egzistencinių klausimų, todėl detalė įgyja galią atskleisti prarasto pasaulio sąrangą.

R. P.: Be jokios abejonės.

R. Paknys, Visų Šventųjų bažnyčia (Hodovicia / Годовиця / Hodowica / Hodovytsya), Ukraina, Lvovo sr., 2017–2018 m. Hodovicios kaimas priklausė Lenkijos Karalystei, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Hodovicios katalikų parapija įkurta 1498 metais. Iki šiandienos išlikusią mūrinę bažnyčią 1758 m. pastatė Lvovo kanauninkas Steponas Mikulskis (Szczepan Mikulski). Vėlyvojo baroko ir rokoko stilių šventovę suprojektavo Lvovo rokoko mokyklos pradininkas architektas Bernardas Meretynas (Bernard Meretyn). Bažnyčios frontoną puošia išraiškingos vazos. Po 1974 m. gaisro bažnyčia nebeatstatyta.

Rašydama apie „Mūro istorijas“, G. Jankevičiūtė mini fotografo kovą su laiku ir fotografijos teikiamą galimybę įveikti nyksmo galią – nuotraukose išsaugoma tai, ko nebepamatysime tikrovėje. Judviejų kūryboje įžvelgiu norą išsaugoti ir naujai prakalbinti laiko išbandymus patiriančias meno formas – Raimondai, Jūs naudojate analogines kameras, atkartojančias XIX a. fotografijos principus, Onute, Jūsų kūriniai pilni nuorodų į skirtingų laikmečių muzikos istoriją.  

O. N.: Vadinu jas užuominomis arba pojūčiu, kurį perteikiu naudodama šiuolaikinius komponavimo principus. Oratorijoje yra tik viena citata iš Stanislovo Moniuškos romanso akompanimento – ji pasigirsta po Adomo Mickevičiaus romanso, kurį jau parašiau pati, interpretuodama muzikinę romantizmo pasaulėvoką. Kūrinyje stiprus barokinės muzikos pojūtis, bet ji neatkartojama nei formos, nei harmonijos prasme.

R. P.: XIX a. renkuosi siekdamas kokybės. Skaitmena nesuteikia nuotraukai tokio ryškumo, plastikos ir švelnumo. Visa kita mano darbo procese labai šiuolaikiška.

Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ – iki rugsėjo 1 d. Valdovų rūmuose.