Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. spalio 16 d. 17:57
Daiva Šabasevičienė. Didelės ir mažos „Sirenos“

„Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“ | D. Matvejevo nuotr.

Senovės graikai sirenas vaizduodavo antkapiuose kaip saugotojas nuo nelaimių. Šiųmetinių „Sirenų“ pagrindinis motto, atrodo, ir buvo atskleisti kuo didesnį humanistinį teatro pagrindą. Pirmiausia tai atsispindėjo ne spektaklių kaip dramaturginių audinių išraiškose, o pasirinktose temose. Tai susiję ne vien su teatriniu turiniu, bet ir su asmenybėmis, kurios suformavo meninę festivalio programą.

Lietuviškos programos kai kurie spektakliai jau aptarti spaudoje, o kai kurie buvo tiesiog studentų darbai. Šiais laikais tapo įprasta bet kokį kursinį ar diplominį darbą vadinti išbaigtu spektakliu, o dar nesusiformavusį režisierių „inauguruoti“ į režisierius. Pirmiausia, tai kenkia patiems jauniesiems, jie save taip ir vadina: „Aš – režisierius“, nors dažnas iš jų kažkur pakeliui dingsta taip nieko įdomesnio ir nesukūręs, tik tą vienintelį ar du studentiškus spektaklius-eksperimentus.

Šio tarptautinio festivalio tapatybė labiausiai siejama su užsienio programa, tad ir šiuo atveju ji domina labiausiai. Penki spektakliai – „Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“, „Naktis seka dieną“, „Minų laukas“, „Būk atsargi“ ir „Taha. Poeto gyvenimas“ – tai iš tolimų šalių suvežti mažųjų formų spektakliai, kurie atrado savo gerbėjus, nors ir salės neišvydo tokiems festivaliams būdingo ažiotažo. To ir galima buvo tikėtis, nes masių nemaitinant įprastu maistu (t. y. teatru), jos labai greitai išvysto kitus skonio receptorius ir perbėga „maitintis“ kitur. Daug kur tebesitęsiantis teatrinių pastatų remontas pakeitė daugelio žmonių kultūrines geografines trajektorijas, o „Sirenos“ taip pat papuolė į šią bendrą teatrinę situaciją.

„Minų laukas“ | D. Matvejevo nuotr.

„Minų laukas“ | D. Matvejevo nuotr.

Yra ir kita svarbi priežastis. Lietuvių teatras, kuriam XIX–XX a. pirmojoje pusėje buvo būdinga romantinė tradicija, vėliau nuosekliai pasipildžiusi ryškių menininkų simbolių ir metaforų kalba, jau keli metai dirbtinai bandomas „perjungti“ į dokumentinį teatrą. Nieko nuostabaus: toks teatras kai kam prilipo, tačiau akivaizdu, kad tik tam tikrai žiūrovų daliai. Šįmet „Sirenos“ savo vilionėmis į teatro pakrantės uolas vėl grasino homeriškąjį Odisėją ir jo bendrakeleivius. Todėl žiūrovai labai ryškiai pasidalino į dvi dalis – vieni nepriėmė programos, kiti reagavo taip aktyviai, kad vos spektakliai prasidėdavo, puldavo ploti, o pasibaigus net ir bučiuotis. Gerumo banga užplūsdavo tuos, kurie priima atvirą, performatyvų teatro stilių. Temos „karas“, „vaikai ir suaugusieji“, „menas kaip ikebanos puokštė“, „moteris kaip galima auka“, „poetas karo akivaizdoje“ nėra vien laikraštinės, jos jautrios ir jaudinančios savo prasmėmis, tačiau toks teatras, kaip įrodė ir menkas festivalio lankomumas, įdomus tik kai kam.

Beveik neabejoju, kad pagrindinis meninės programos sudarytojos Kristinos Savickienės tikslas buvo humanistinis. Jai rūpėjo prisiliesti prie skaudžių temų ir atvežti teatrą iš šalių, kurios mažiau pasiekiamos dažnam lietuviui. Meno vadovei net galima būtų kokį prizą įsteigti, nes vargu ar kada beatsiras toks toleranciją skleidžiantis ir daugiausia ja besiremiantis festivalio meno vadovas.

Be to, kaip anksčiau, taip ir šįmet buvo siekiama į Lietuvą atvežti ir tuos spektaklius, kurie jau daugelį metų kaip vizitinės kortelės keliauja po pasaulį. Taip nutiko ir šįkart – buvo atvežti dar 2007 metais sumanytas Timo Etchellso „Naktis seka dieną“,  kurį režisavo Matthew Evansas („Forced Entertainment“, Jungtinė karalystė) ir 2013-aisiais pastatytas indės Mallikos Tanejos monospektaklis „Būk atsargi“.

Nors abiejų spektaklių temos amžinos, tačiau abu smarkiai senstelėję. Jie neveikia taip, kaip galėtų, nes juose kažkas jau tapę pernelyg schemiška.

„Naktis seka dieną“ | D. Matvejevo nuotr.

„Naktis seka dieną“ | D. Matvejevo nuotr.

„Naktis seka dieną“ – kūrinys, kuriame vaidina 8–14 metų vilniečiai vaikai. Vilniuje, Šokio teatre rodytas spektaklis priminė tėvų ir vaikų džiaugsmo vakarienę, kuomet net uždraudus fotografuoti, daugelis slapčia fotografavo ar filmavo mylimas atžalas. Timo Etchellso tekstas – skanduotės, nuolat girdimos frazės, taisyklės, kurios vaikų jau seniai neveikia. Tai – lyg atšipę peiliai, kurie nesužeidžia ir salėje sėdinčios auditorijos. Vaikučiams gal patiko pabūti scenoje, kai kurie net pasipuošė (tai lyg ir būtų privalu, lipant į sakralią erdvę), bet suaugę tik retsykiais jautėsi šventiškai, gal tik tuomet, kai susiformuodavo retos humoro apraiškos. Vis dėlto nuo 2007 metų, kai šis sumanymas pirmą kartą buvo įgyvendintas Belgijoje, pasikeitė ir tėvai, ir vaikai, pasikeitė ir teatras, reikalaudamas išradingesnių priemonių, nei tobulai atliktos schemos. Apskritai, pats kūrinys priminė 1994 metais garsaus prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo Jean-Luco Lagarce‘o parašytą pjesę „Gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje taisyklės“, o pats atlikimas – tam tikrą išplūdimą, taip pat atpažįstamą daugelyje literatūros kūrinių.

Susiję:

Šia proga norisi priminti, kad būtent M.K. Čiurlionio mokykla kartais parodo tikrai aukštos kokybės baleto ir šokio spektaklių, kuomet netenka nuobodžiauti ir galvoti apie prastas žiūrovų kėdes, o taip ir nutiko žiūrint kūrinį „Naktis seka dieną“.

Mallikos Tanejos monospektaklis „Būk atsargi“, parodytas „Kišeninėje“ Menų spaustuvės salytėje, labai jau europietiškas. Tai net ne spektaklis, o performansas. Nuoga, ilgai į žiūrovus įsistebeilijusi maloni aktorė, po ilgos pauzės pasisukusi į vieną ir į kitą pusę, tikėjosi su žiūrovais užmegzti kontaktą. Šis procesas vyko vangiai. Lyg ir šnekėdama apie „nieką“, pakeliui savo gražų kūną vyniojo indiškais spalvingais šaliais, kol po valandėlė virto skudurine matrioška, ant galvos užsidėjo motociklininko šalmą, užsklendė jo „langelį“ ir „išvažiavo“. Pasirodymas baigtas. Kas slypi po šiuo sumanymu, galima parašyti disertaciją, bet viskas bus išgalvota. Šį nedidelį kūrinėlį reiktų žiūrėti kaip papildomą spektakliuką prie pagrindinės programos.

„Būk atsargi“ | D. Matvejevo nuotr.

„Būk atsargi“ | D. Matvejevo nuotr.

Labiausiai išsiskyrė spektakliu kvepiantis spektaklis „Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“. Prilyginti spektaklio kūrimą ikebanos darymui – tobula. Ilgalaikiai dalykai suderinami su tuo, kas trapu, greit išnyksta. Europiečiai siekia amžinumo ir dažnai vengia skintų gėlių kaip greitos mirties simbolio. O japonai, skindami kad ir pačią mažiausią gėlytę, kuri turi išbaigti ikebanos kompoziciją, mano, kad jos grožis yra laikinume. Jos trapumas ir egzistavimas dėl grožio, kad ir pačią mažiausią mikrosekundę, yra prasmingesnis nei tų, kurios dar ilgai žydės laukuose. Taip augalui suteikiamas antras gyvenimas. Taip žmogaus rankomis suformuojamas poetinis grožis, apie kurį rašomos eilės, kuris yra dovanojamas mylimiems ir mylintiems žmonėms. Svarbiausia, kad ikebana ir jos įvairios atšakos – sudėtingų ir pagrįstų kompozicijų mokslas. Augalų grožis nesikartoja, bet kompoziciniai principai – šimtmečiais tebesitęsiantis mokslas.

Vien šis principas, kad teatras negali būti gaivališku atsitiktinumu, nuo pat pirmų spektaklio akimirkų buvo atvirai kūrėjų užfiksuotas, ir visas vyksmas tai užtvirtino. Spektaklio kūrimas – tai sistema, o tai, kas paliekama improvizacijai ir meno filosofijai, yra kaip tos mažiausios ikebanos gėlytės, mirštančios čia pat, mūsų akyse. Taip teatro laikinumas tampa amžinybe, jo grožis išlieka atmintyje.

Spektaklis „Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“ sukurtas labai mišrios komandos – kolektyvo „Gob Squad Arts Collective“, kurį sudaro menininkai iš Jungtinės karalystės ir Vokietijos. Lietuvoje vaidino ir lietuvių aktoriai. Ir nepaisant šio „tarptautiniškumo“, spektaklis buvo vientisas ir įtaigus. Dramaturgė Christina Runge, išmoningai panaudojusi Oscaro Wilde‘o herojaus Dariano Grėjaus stebuklingo paveikslo poveikį, įtraukiant į dievų žaidimus, labai gyvybingai suformavo visą spektaklio kompoziciją, paliko atvirus „langus“ tiems, kas buvo naujai pakviesti į šį spektaklį. Ir tai netapo vien laisva improvizacija. Tiesiog aktoriai tam tikrose griežtose aplinkybėse galėjo laisvai sakyti tekstus, mąstyti taip, kaip jie iš tiesų mąsto. Du ryškiausi pavyzdžiai – tai aktoriai Ramutis Rimeikis ir Vladimiras Serovas. Skirtingų natūrų aktoriai scenoje žaižaravo savo išmone ir tikėjimu tuo, ką darė. Labiausiai įsimintina scena, kai britų aktorius vienoje scenoje paklausė: „Ar jūs dabar vaidinate save, ar tai kalba jūsų sukurti personažai?“ Lietuvių aktoriai neabejodami atsakė, kad scenoje kalba sukurtas žmogus – personažas, tuo tarpu britas pasakė, kad dabar kalbu „aš“. Skirtingas teatro supratimas, skirtingos teatrinės tradicijos šiame spektaklyje suformavo spalvingą audinį.

„Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“ | D. Matvejevo nuotr.

Visas spektaklis pastatytas ant tokių mažų dinamitų, išsprogdinančių netikėtus ir gana šmaikščius atradimus. Spektaklis šviesus tiek kolorito, tiek minčių prasme. Grožio sąvoka buvo apžaista iš visų pusių ir panašu, kad visiems ten dalyvavusiems buvo labai smagu. Visas būrys kūrėjų – Johanna Freiburg, Seanas Pattenas, Sharon Smith, Berit Stumpf, Sarah Thom, Bastianas Trostas, Simonas Willis, lietuvių aktoriai Eimantas Antulis, Jurgita Maskoliūnaitė, Ramutis Rimeikis, Vladimiras Serovas, Morta Narkauskaitė, Vida Vaičiulytė-Valuckienė ir dar daugelis kitų techninių žmonių tvirtai žinojo, kur link reikia nukreipti kūrinį ir kaip, išlaikant griežtą kompoziciją (kaip ikebaną), spektaklį užpildyti meniniais atsivėrimais.

Argentinietės režisierės Lolos Arias sumanytas ir įgyvendintas projektas, virtęs dokumentiniu teatru, „Minų laukas“, sukurtas 2016 metais ir tapo dviejų šalių – Argentinos ir Didžiosios Britanijos – bendru produktu. Moteris ryžosi paaukoti nemažą gyvenimo dalį, kad galėtų „restauruoti“, naujai įsigilinti į karinį konfliktą, įvykusį 1982 m. tarp Argentinos ir Jungtinės Karalystės dėl Atlanto vandenyno pietvakariuose esančių Folklando, argentiniečių vadinamų Malvinų, salų. Jis truko septyniasdešimt keturias dienas, bet jo padariniai juntami iki šių dieną. Tuo metu karą laimėjo Didžioji Britanija, kare žuvo apie tūkstantis kariškių ir civilių gyventojų. Konflikto priežastys tebesitęsia dar nuo XVI amžiaus. Visos šio karo peripetijos buvo sutelktos į teatrinį procesą, kurio dalyviais tapo šeši kariai – argentiniečiai ir britai.

Arias viename iš interviu dalinosi prisiminimais: „Kai buvome Londono „Royal Court Theatre“, po spektaklio vyko diskusija, žmonės klausinėjo įvairių dalykų. Vienas argentinietis pasipasakojo, kad tai – jo pirmas kartas teatre. Ir jis net ne tarp žiūrovų. Taigi pirmąkart atėjęs į teatrą jis turėjo lipti tiesiai į sceną. Jam penkiasdešimt šešeri.“ Kiti dalyviai taip pat yra kare dalyvavę žmonės, režisierės dėka tapę aktoriais. Šį karą dar daug kas prisimena, nes jis vyko ne taip seniai ir apie jį buvo gan gausiai rašoma. Šiandien įdomu pasižiūrėti, kaip jaučiasi žmonės, kurie kažkada atstovavo skirtingoms karinėms pusėms. Ir teatras tikrai negali atsakyti į šį klausimą, nes egzistuoja bendras dėsnis – visi žmonės jaučia vienodai, ir jų išgyvenimai vienodai pagrįsti, ypač tuomet, kai vykdo įsakymus. Tad ir spektaklis tapo iliustratyviu, iš atskirų gabalų sudėliotu dokumentiniu to meto įvykius iliustruojančiu kūriniu.

„Taha“ | D. Matvejevo nuotr.

„Taha“ | D. Matvejevo nuotr.

Susiję:

Bene profesionaliausiai atrodė muzikiniai spektaklio intarpai. Spektaklį šildė žmonių paprastumas. Jau nuo seno mane stebina saulėtų šalių prigimtinis žmonių muzikalumas. Atrodo, kad yra žemių, kur visi žmonės gimsta be galo muzikalūs. „Minų lauke“ buvo įdomu stebėti, kaip ir kada vyksta muzikiniai intarpai, kaip jautriai ir tiksliai dainuojama, kaip švelniai ir įtaigiai muzika perduodama klausytojui. Manau, kad muzikinė kūrinio dalis pavergė didžiąją žiūrovų dalį, tad spektaklis susilaukė nemažai palankių vertinimų.

Daug įdomesnis, nors atrodytų, ir labai paprastas, paskutinis „Sirenų“ spektaklis – „Taha. Poeto gyvenimas“. Tai – mažas šedevras. Į tuščia sceną įžengia aktorius ir suvaidina ištisą pasaulį. Tas pasaulis – tai poeto gyvenimas, karo akivaizdoje įvykusi praradimų griūtis, meilė moteriai ir savo šaliai, tikėjimas Dievu ir gyvenimu. Kaip jungėsi skirtingų temų leitmotyvai, kaip vystėsi siužetas, buvo įstabu, nes dramos teatre lyderiu tapo raštingas, protingas, savo meninėmis ir dokumentinėmis prasmėmis talpus tekstas.

Dramaturgas ir aktorius Ameras Hlehelis kartu su režisieriumi Amiru Nizaru Zuabi sukūrė spektaklį apie garsų Palestinos poetą Taha Muhammad Ali (1931–2011). Aktorius vaidino logiškai ir tuo pačiu pakankamai giliai įsijautęs į savo „prototipą“. Spektaklis prisipildė gausybe vaizdų, asociacijų. Palestinos gyvenimas iki karo, per jį ir po jo, Palestinos kaimo gyvenimas, šeima, meilė, išsiskyrimai, netektys, tikėjimas ir valia gyventi, – visa tai, kas užaugina poetą, tai, kas kiekvieną eilutę pripildo dvasiniu turiniu, ir sudarė šio gražaus spektaklio esmę.

„Sirenos“ – didelės ar mažos? Niekas nežino jų biudžeto. Niekas nežino, kaip ir kiek pinigų reikia išleisti iki įvykstant šiam festivaliui, kokiu principu atrenkami spektakliai? Gal tai yra geriausia, kas galėjo įvykti dotuoju laiku, esamomis sąlygomis. Bet kokiu atveju, „Taha. Poeto gyvenimas“ tapo gražiu pabaigos akordu.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!