Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. spalio 1 d. 23:30
Savaitės parodų kalendorius
Rugsėjis 30 - Spalis 6
Trijų dienų renginys „Menas interjerui 2019: Vilniaus legendos“

Spalio 3-5 dienomis Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (2 salė), vyks „Vilniaus galerijos“ organizuojama paroda „Menas interjerui 2019“. Ji jau antrus metus taps renginio „Baldai Interjeras Dizainas“ dalimi ir šiais metais supažindins lankytojus su Vilniaus legendomis bei kvies įsigyti gerai žinomų Lietuvos menininkų darbų (visą parodos programą rasite čia).

Parodos centre – legendinės Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas“ sienų tapyba. Praėjusių metų Knygų mugėje eksponavusi freskos fragmentą, šįkart „Vilniaus galerija“ pristatys pilnai atkurtą Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sienų tapybą ir net mažųjų vilniečių pamiltoje vietoje stovėjusius baldus.
Lietuvos parodų ir kongresų centre „LITEXPO“ veikia spalio 3-5 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 23 d.

„Daugiau yra daugiau II“: šiuolaikinis slovakų stiklo ir keramikos dizainas

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus.

Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė –  ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 24 d.

Tomas J. Daunora-Gobis: „Salve“

Parodinėje salės erdvėje dominuoja keramikos darbų kompozicijos. Terakotinės detalės laužyta ir trūkinėjančia linija brėžia erdvinį kontūrą. Jis yra ir skiriantis, ir jungiantis atskiras parodos dalis molinių segmentų konstruktas. Kai kurios šio konstrukto dalys yra ir mano, ir degimo liepsnos labiau dekoruotos, taip sudarydamos atskirų kūrinių įspūdį. O kitos dalys yra kaip ritminis foninis kontekstas mažesniems keramikos objektams.

Čia demonstruojami ir funkcionalių keramikos daiktų (arbatinių ir kt.) skulptūriniai prototipai, kurie turėtų priminti profaniškos būties trivialumą. Tačiau ir juose matau monumentalius, architektoniškus tūrius, kurių vaizdo visumą maksimaliai apibendrinu. Man svarbi konstruktyvi, lakoniška vaizdo struktūra, kompaktiški siluetai, santūri „žemės“ spalvų gama (darbai neglazūruoti), suteikianti kūriniams archainės įtaigos ir pirmapradžio rūstumo, kurį pagyvina ir atsitiktinės faktūros.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.

„Piešinys 2019“

VDA garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) vardo Baltijos šalių aukštųjų meno mokyklų studentų piešinių konkurso paroda. Šiais metais parodai-konkursui buvo pasiūlyti 102 piešiniai. Konkurso žiuri atrinko 20 darbų, kurie bus eksponuojami VDA galerijoje „Akademija“. Parodos metu bus atrinkti nugalėtojai. Konkursą laimėjusiems autoriams skiriamos trys premijos (500, 300, 100 eurų ir dešimties dienų poilsis Nidos meno kolonijoje 2020 m.) ir 9 diplomai. Pirmąsias tris vietas laimėję autoriai gaus galimybę surengti personalines parodas VDA galerijoje „Akademija“ 2020 metais.
Galerijoje „Akademija“ veikia iki spalio 12 d.

„Žemaitija, Lietuva, Pasaulis“

Ši paroda pristato dėstytojų iš Gdansko dailės akademijos (Lenkija) metalo skulptūrų bei 35 – osios medalių ir mažosios skulptūros kūrėjų stovyklos Telšiuose darbus. Tai vienas iš Žemaitijos 800 metų minėjimo renginių. Kas sieja šiuos du miestus – Telšius ir Gdanską? Atsakymo reikėtų ieškoti dar ankstesnėse medalininkų stovyklose, kuomet prof. Jan Szczypka ir jo kolegos iš Gdansko dailės akademijos buvo pakviesti pristatyti savo kūrybą Telšiuose. Taip užsimezgė jau eilę metų besitęsianti draugystė. Taip pat reikia paminėti, kad abiejuose miestuose vyksta stovyklos, turinčios gilias tradicijas. Ketaus liejimo simpoziumai Gdansko dailės akademijoje vyksta jau 19 metų ir suburia entuziastus iš įvairių Europos valstybių. Telšiai garsėja medalio meno kūrėjų stovyklomis, kurios tęsiasi jau 35-erius metus. VDA Telšių fakultete taip pat vyksta bronzos liejimo simpoziumai, naudojant ceramic shell technologiją. Per visą šį laikotarpį susiformavo tradicija kasmet susiburti ir medaliuose, metalo plastikoje įamžinti istorinius faktus, ryškiausias asmenybes, svarbius įvykius.
„Šv. Jono gatvės galerijoje“ veikia iki spalio 6 d.

Jolanta Mikulskytė: „Vis drumstas vanduo“

Parodoje autorė eksponuoja estampinės grafikos kūrinius: akmens litografijas, fotopolimerus, ofsetines litografijas. Dalis parodoje eksponuojamų kūrinių buvo sukurti Salzburge (Austrija), kiti – Vilniuje.

Kelis pastaruosius metus J. Mikulskytė kūrybą ir meninį tyrimą glaudžiai sieja su povandenine būsena: nardymu, slėginiais pakitimais, gyvūnija, biologija, artefaktais. Menininkė domisi, kaip kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis, veikiant vandens stichijai. Parodos pavadinimas „Vis drumstas vanduo“ – tarsi replika į globalius pakitimus, pavojingas būsenas, bet labiau akcentuojant „vandenį“ – kaip žmogaus po vandeniu tyrinėjimo atvejį, pakitimus, tiek fizinius, tiek psichologinius išbandymus ir atradimus.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki spalio 19 d.

Daiva Linauskaitė-Kupstienė: „Lietaus subtitrai“

Šioje parodoje dominuoja abstrakcijos, nors dailininkė nesislepia už jų, yra sukūrusi nemažai paveikslų, kuriuose vyrauja figūratyvas, realistinis vaizdavimas. Beje, iš parodos darbų matyti  D. Linauskaitės-Kupstienės vidinė ištikimybė vaikystei –  ir čia nemažai oranžinės, mėlynos spalvų, kurias praturtindama gamtos paletės subtiliais atspalviais, nutekėjimais, ji sukuria suabstraktintus, gamtoje pamatomus/išvystamus vaizdus bei reginius,  panardinančius į meditatyvines būsenas, rimtį bei susikaupimą. „Man svarbu, kad žiūrovas mano paveiksluose rastų kažką šviesaus, gero, bent jau nusiraminimą, – teigia dailininkė, sąmoningai nekurianti „sunkių“ darbų, – būtų smagu jeigu paveikslas taptų tarsi nedideliu langu į gamtą, kurioje bet kokiu metų laiku ir bet kokiu oru būna gera.“
„Pylimo galerijoje“ veikia iki spalio 19 d.

Arūnė Tornau: „Netvarios būsenos“

Šioje parodoje eksponuojami pastarojo dešimtmečio tapybos darbai, kelios instaliacijos ir mediniai skulptūriniai objektai, sukurti apie devyniasdešimtuosius metus. Dailininkei itin svarbus asmeniškas emocinis jos kaip moters kūrėjos žvilgsnis. Savo kūriniuose ji permąsto mirties kaip gamtos ciklo, kaitos, transformacijos, nykimo temą. Asmeniniai išgyvenimai sustiprina emocinį šių temų suvokimą, priverčia abstrahuoti esmines egzistencijos tiesas – laiko, amžinybės klausimus, vienos materijos virsmo kita, pradžios – pabaigos sąvokas.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki spalio 22 d.

Rita Ruškytė, Vita Žabarauskaitė: „Stichijos“

Vita Žabarauskaitė – šiaulietė dailininkė, pedagogė, iliustratorė, poetė. Kasmet surengia dešimtis parodų ne tik Šiauliuose, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nuolatinė tarptautinio dailės festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ dalyvė. Daugiau kaip tris dešimtmečius dirba Gegužių progimnazijoje dailės ir technologijų mokytoja metodininke. Surengtų parodų skaičius artėja prie 200. Iš jų daugiau nei 100 – personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Latvijoje). Kūrinių yra įsigiję Austrijos, Vokietijos, JAV, Izraelio, Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkai.

Rita Ruškytė – Respublikinės Šiaulių ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėja, Nusipelniusio gydytojo garbės ženklu įvertinta medikė. Gydytojos kelionės prasidėjo jaunystėje, kai galimybės leido važinėtis tik po Sovietų Sąjungos kraštus.  Fotografijos ir atostogos – neatsiejama medikės gyvenimo dalis. Jau apkeliauta pusė pasaulio. Savo atostogas moteris padalina į dvi dalis, tad ir į keliones išvyksta du kartus per metus. Ypač įsiminė kelionės į Naująją Zelandiją, Peru, Islandiją, aplankytas Tibetas,  Kenija, Tanzanija, Indonezija. „Lankantis egzotiškose šalyse ir nuotraukoje užfiksuoti egzotinį vaizdą – daug lengviau“, – sako medikė, nuotraukoje sustabdanti unikalius gamtovaizdžius, tų kraštų gyventojus.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki spalio 21 d.

Raimondas Daukša: „Bluebird“

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
Galerijoje „Si:said“ veikia iki spalio 18 d.

„Tauragno ežero spalvos“

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
„Tauragno krašto muziejuje“ veikia iki gruodžio 1 d.

„Didžioji gatvė“

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe. Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki sausio 12 d.

Violeta Bubelytė: „Monospektaklis kitaip“

Naujausi darbai šiek tiek neryškūs, tarsi būtų fotografuota rūke. Matyt, menininkė nenori išryškinti kiekvienos odos poros, kiekvienos raukšlės ir nelygumo. Bet ji ir nesislepia, nes neturi dėl ko. Proporcingas kūnas vis dar yra gražus ir jausmingas. Naujausiose savo nuotraukose Bubelytė yra gyva, judri, triukšminga. Emocijos verda ir menininkė nebelaukia kritikos, kad sužinotų, apie ką kalba, – ji pati siūlo interpretaciją. /../ Šios monodramos pasakojimas nėra linijinis, o herojė vienu metu atlieka daugybę vaidmenų. Literatūrinis aspektas gali stulbinti žiūrovus, pripratusius atskirai žiūrėti į Bubelytės atspaudus ir portretus. Kita vertus, ar menininkė nuo pat pradžių nesiūlė žiūrėti į paskesnes nuotraukas, sudėlioti jas vieną šalia kitos, ieškoti analogijų, santykių, panašumų ir skirtumų? Bubelytė reikalauja kantrybės. Jos registracija yra nuolatinė, tačiau lėta ir atsargi
„Prospekto galerijoje“ veikia iki spalio 26 d.

Rūta Ostrovska: „Lygiai 4 arba 5 paveikslai“

Dailėtyrininkė, menininkė, kalbų žinovė yra daugiabriaunė asmenybė, kuriai vien tik verbalinės raiškos niekaip nepakanka, todėl dažnai imasi teptuko, plunksnos, dažų, gali nuspalvinti ir atgaivinti net kiekvieno neįdvasinto daikto, objekto paviršių. Kamerinėje tapybos darbų parodoje matome tik penkias drobes, atrodo, kad tai abstrakti, apvalyta nuo detalių bei simbolikos raiška, bet taip pasirodo tik iš pirmo žvilgsnio. Pilkas, švininio dangaus spalvos stačiakampis – tai kasdienybės langas, iškylantis iš vizionieriškų reminiscencijų dimensijų, stoglangis, už kurio plaukia debesys, į kurį barbena lietus, šiaurietiškas, gana niūrus lietus.
„Galeroje“ veikia iki spalio 5 d.

Rebeka Bruder: „Vokės kampas“

„Vokiečių dienų Kaune“ metu pristatyta Menininkės Rebekos Bruder tapybos darbų paroda „Vokės kampas“ – tai šiuolaikiškas žvilgsnis į istorinę Kauno senamiesčio vietą, kurioje skirtingais laikotarpiais kūrėsi vokiečių kilmės gyventojai. Vokiečių (arba Vokės) kampu buvo vadinamas kvartalas, nusidriekęs nuo Rotušės iki Nemuno. Autorė tapybos darbuose jungia dabarties ir praeities vaizdus, kūrybiniame procese naudodama ir istorines Vokės kampo nuotraukas, taip perteikdama besikeičiančią miesto realybę.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki spalio 13 d.

Grafiko Broniaus Leonavičiaus darbų paroda

Daugiau nei šimtas apipavidalintų knygų, nepaprastu grakštumu ir dėmesiu detalei išsiskiriantys grafikos, tapybos, kaligrafijos bei skulptūros darbai, sužavėję ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Norvegijos, Prancūzijos, Rusijos žiūrovus. Visa tai B Broniaus Leonavičiaus (g. 1933) kūryba. Parodą sudaro dvi dalys: „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Parodos veikia iki lapkričio 10 d.

Raimondas Gailiūnas: „Neramus“

Į Vilnių su naujausiais tapybos darbais sugrįžta vienas paslaptingiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų – Raimondas Gailiūnas. Rokiškyje kuriantis ir gyvenantis menininkas į Lietuvos tapybos lauką atėjo 1990-aisiais su „Angies“ grupe. Gyvendamas toli nuo meno centrų, dirbantis bendrabučio kambaryje įrengtoje studijoje, menininkas perkelia ant drobės šių dienų gyvenimą – jo ryškiuose, kūniškuose paveiksluose nugula asmeninės istorijos, citatos iš senųjų religinių paveikslų bei fotografijos, šiuolaikinių medijų įpiršti vaizdai.
Galerijoje „Arka“ veikia iki spalio 9 d.

Toma Šlimaitė: „Nežemiški vaikai“

Parodoje eksponuojami du koliažų ciklai – „Vaikai iš Marso ar…“ ir „Šimtmečio vaikai“ – sukurti 2015–2019 m. laikotarpiu. Abu ciklus vienija vaikų, vaikystės ir praeities leitmotyvai.

Serijoje „Vaikai iš Marso ar…“ (2015–2017) pagrindiniai kūrinių veikėjai išgyvena skirtingas emocijas ir nuotaikas: krykščiantis džiaugsmas čia persipina su rimtimi. Vaikai autorei regisi kaip nepaprastos būtybės. Nežemišką jų veiksmo atmosferą perteikia meninės išraiškos priemonės – autorine technika dažytas popierius ir laisva kompozicija.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki spalio 5 d.

Linas Blažiūnas: „Spygliaraštis“

Parodoje Spygliaraštis Linas Blažiūnas toliau nuosekliai plėtoja gamtos stebėjimu grįstus siužetus. Ekspozicijoje pristatomi paskutinių dviejų metų kūriniai: piešiniai tušinuku ir grafitu, akrilo raižiniai ant organinio stiklo. Naujausių darbų atsiradimą inspiravo asmeniškos patirtys ir situacijos. Pasak autoriaus, kalbėjimas vaizdais arba rašto vaizdavimas yra vienas ir tas pats. Menininkas teigia Spygliaraštyje jungiantis vizualiąją ir tekstinę informaciją, kurioje vaizdas tampa svarbesniu už žodį.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki spalio 5 d.

Antanas Martinaitis: „Psichodelicus”

Šioje parodoje eksponuojami piešiniai yra iš dviejų – Laimos Drazdauskaitės ir Arvydo Martinaičio – rinkinių. Bet jeigu būti preciziškiems, tai tik dabar yra du, bet buvo vienas. Laima Drazdauskaitė iki mūsų dienų išsaugojo vientisą, neišsklaidytą 1975‒1982 metais sukurtą kolektyvinių piešinių rinkinį – du ciklus „Psichodelicos“ ir „Mimicrios” ir dar šūsnį piešinių, nepriklausančių ciklams. Viso beveik 600. O Arvydui Martinaičiui, kaip jos gerbiamo kolegos Antano Martinaičio sūnui, prieš porą metų dvidešimt piešinių dailininkė padovanojo… Taip galvojau beveik iki pat šios parodos atidarymo. Pasirodo, kad yra dar pluoštelis piešinių, kuriuos Antanas Martinaitis išsaugojo pats, ir jie dabar yra pas Adeliją Martinaitienę.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki spalio 5 d.

Danas Aleksa, Aistė Kisarauskaitė: „Pėdsekys“

Parodoje permąstoma daiktų prigimtis – išnykus jų atsiradimą lėmusiems amatams ar atsiradus mechaniniams bei elektroniniams įrankių pakaitalams, šie daiktai vėl liko tik formos ar objektai, žiūrovo vaizduotėje dažnai nebeiššaukiantys jų paskirties prisiminimo.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki spalio 5 d.

„M. K. Čiurlionio kelias – Krymas“

Lankytojams pristatomi tapytojų Ausmos Bankauskaitės, Violetos Juodzevičienės, Linos Drižiūtės, Modesto Malinausko, Evos Pohlkes ir Gintauto Vaičio meno kūriniai, inspiruoti plenero, vykusio 2013 m. spalio 12–25 dienomis Kryme, Ukrainoje.

Plenero „M. K. Čiurlionio keliais – Krymas“ metu Kauno dailininkai kūrė tose vietose, kuriose kadaise lankėsi vienas žymiausių Lietuvos menininkų. Parodoje eksponuojamais peizažais dailininkai suteikia mums unikalią progą apžvelgti ir pajusti tas vietas, kurias regėjo ir kuriomis kvėpavo Lietuvos genijus.
„M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje“ veikia iki lapkričio 20 d.

Claudia Corrent: „Tau, kad dažnai ją atsimintum“

„Tau, kad dažnai ją atsimintum“ – sakinys, kurį ant kitos nuotraukos pusės parašė draugė Mirta, viena iš fotografijoje vaizduojamų moterų. Mes fiksuojame vaizdą, kad atmintume, kad paliktume savo dabarties ir praeities pėdsaką. Pasak Roland’o Barthes’o, šiomis nuotraukomis liudijame savo egzistenciją. Ką matome nuotraukoje, tam tikra forma egzistavo prieš mus. O jeigu ne? Jei naudotume jas kaip simbolius naujoms prasmėms įsivaizduoti ir sukurti? Pristatoma darbų serija yra tokių paieškų rezultatas. Dirbau prie archyvinių vaizdų, nagrinėdama individualų ir kolektyvinį identitetą. Taip dekonstravau praeityje sukurtas nuotraukas ir jas integravau į naują modernų peizažą, žaisdama su atminties prasmėmis,“ – pasakoja autorė.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki spalio 12 d.

„Kaunas photo star 2019“: finalistai

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys. Festivalio įkūrėjas ir vadovas Mindaugas Kavaliauskas.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki spalio 6 d.

Petras Stauskas: „Tarp tapybos ir tarnybos“

P. Stauskui, savaip suvokusiam istorijos vyksmo esmę, patyrusiam ir 1941-jų tremtį, ir priverstinį dalyvavimą II Pasauliniame kare, vienu reikšmingiausių darbų tapo muziejaus kaip nonkonformizmo užuovėjos kūrimas. Tuo pačiu metu čia vykdavo oficioziniai renginiai ir dirbo ar slėpdavosi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, lietuvių kultūrai nusipelnę Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, Adelbertas Nedzelskis, Povilas Karazija, Pranciškus Porutis, Bronius Petrauskas, prof. Tadas Petkevičius, iš direktoriaus pareigų atleistas P. Galaunė ir daugybė kitų sovietams nepatogių asmenų. Stausko apdairaus ir toliaregiško mąstymo dėka Čiurlionio muziejus tapo savita galimybių sistema, padėjusia ne tik išsaugoti vertingas kolekcijas, jas gausinti, bet ir atrasti naujas eksponavimo erdves. Jam vadovaujant pastatytos dvi naujos galerijos, atidaryti filialai Kaune (Pažaislio architektūrinis ansamblis, Vitražo ir skulptūros galerija Sobore, Keramikos muziejus Kauno rotušės rūsiuose, A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus), taip pat Druskininkuose, Jurbarke, o Kaunas buvo įgijęs „muziejų miesto“ vardą.
„Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki spalio 20 d.

Leonora Kuisienė: „Duoklė mūzoms“

Tai ketvirtoji autorinė knygrišės paroda, kurios tema sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Vis dėlto pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.
„Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki sausio 5 d.

Vido Pinkevičiaus tapybos paroda

Kūryba V. Pinkevičiui buvo ir džiaugsmas, ir kančia, ir išsilaisvinimas. Nuolatinis darbas, uždaras gyvenimo būdas, apsiribojęs namais, mokykla ir dirbtuve, profesinis sąžiningumas davė išskirtinį rezultatą. Kolegos jį juokais vadindavo dirbtuvės kaliniu, tapybos atsiskyrėliu, gyvenimo asketu ar dailės misionieriumi. Jo stulbinantis darbštumas, piešinio raiška ir spalvos jėga kėlė pagarbų susižavėjimą. Pasak tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus, V. Pinkevičius „tarnavo Tapybai, lyg ištikimas riteris. Nesimetė į eksperimentus ir todėl neprarado mokyklos, meistrystės. Atkakliai siekė aukščiausio rezultato, padarė viską, kad maksimaliai išskleistų savo talentą“.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki spalio 10 d.

Ingryda Suokaitė, Rolandas Helmeris: „Abstraktu – geometriška – konkretu“

Garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius autoriai dovanoja Lietuvos dailės muziejui, taip papildydami išeivijos dailės rinkinius išties vertingais šiuolaikinio meno darbais.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Dominykas Sidorovas: „Metonimija“

Metonìmija (gr. Metonymia – „vardo pakeitimas“) – perkeltinės reikšmės pasakymas, vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.

Metafora, kurią Dominykas Sidorovas dažniausiai naudoja apibūdinti savo kūrybą ar labiau kūrybos metodą yra Morzės abėcėlė – paskiri garsai, kurie reiškia raides. Iš tų garsų sudaromi sakiniai, pastraipos ir galų gale net visas romanas. Tokiu principu jaunosios kartos tapytojas kuria paveikslus, kurie yra lyg reikšmę nešantys pavieniai garsai.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.

Gabrielė Adomaitytė: „Dokumentinis tikslumas“

Lietuvių menininkė Gabrielė Adomaitytė (g. 1994) tapo pasitelkdama nuotraukas, kserokopijas ir kitokias spaudinių formas. Kai kuriuose jos darbuose baltas rėmas aplink vaizdą įspėja, kad šis tėra iškarpa iš gerokai didesnio, beribio vaizdų pasaulio. Paslaptingu būdu paveikslai išsaugo pirminės medžiagos fizines savybes – pavyzdžiui, ant popieriaus atspausdinto skenuoto vaizdo sulamdymus ir sulankstymo žymes Xeroxed, 2018 arba saulės išbalinto knygos puslapio faktūrą Untitled (Sunbleach #2), 2018. Menininkė yra naudojusi įvairiausius šaltinius – nuo senų baltiškų papuošalų katalogų iki blizgių mados reklamų, nuo mokslinių diagramų iki medicininių nanofotografijų. Pertapydama šiuos vaizdus G. Adomaitytė kalba apie stulbinamą vaizdų pasaulio daugialypumą.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.

Džiugas Šukys: „Kūno tęsiniai“

„Kūno tęsiniai“ – tai pirmoji Džiugo Šukio personalinė paroda, kurioje menininkas tyrinėja fizinius kūnus, jų santykį su aplinka ir žmogumi. Parodoje pristatomi kūriniai – tai tarsi kūno patobulinimai, įrankiai, turintys fiziškai padėti per silpnam žmogaus kūnui atlikti jo galimybes viršijančius veiksmus. Visgi šie sunkūs, griozdiški įrankiai nėra patogiai panaudojami ar, apskritai, praktiškai pritaikomi, todėl neretai sukelia absurdo pojūtį.
Galerijoje „AV(17)“ veikia iki spalio 10 d.

Koenraad Dedobbeleer: „As Long As it Is Striven after, it Goes on Expanding“

Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis buvo suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkaskelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa būdą panaudotidaug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei grąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – tai Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir savo kuratorine ir pedagogine veikla.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 6 d.

Eriko Frydenborgo dėžė Normano Laicho darbui

Parodos pavadinimas norodo į 1981-aisiais metais sukurtą Martino Kippenbergerio kūrinių seriją Lieber Maler, Male Mir (liet. „Mielas tapytojau, tapyk mane“). Menininkas pasamdė profesionalų afišų tapytoją vardu Werneris nutapyti keletą didelio formato portretų, kuriuose vaizduojamas pats Kippenbergeris. Nors Kippenbergeris pripažino Wernerio indėlį į šį projektą, tačiau nieko daugiau, išskyrus jo pirmąjį vardą, apie jį nėra žinoma. Nebūtų nuostabu, jei pasirodytų, kad Werneris tėra išgalvotas personažas, tačiau jis įkūnija figūrą žmogaus, kurio darbas, įdėtas bendradarbiaujant su garsiu menininku, bendru sutarimu yra laikomas vieša paslaptimi. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į įvairius tokio bendradarbiavimo atvejus bei siekiama atskleisti mitus kaip meno kūriniai yra sukuriami, bei struktūras, kurios šiuos mitus palaiko gyvus
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 3 d.

Linas Katinas: „Atbulas laikas“

„Kaip muzikoje yra įvairių – sunkių ir lengvų – žanrų, taip ir dailėje: L. Katinas nėra lengvai perprantamas kūrėjas, tas, kurio paveikslai „perskaitomi“ vos į juos pasižiūrėjus. Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis. Todėl jo kūriniuose egzistuoja savitas pasaulis, absoliučiai „katiniškas“ naratyvas, kurį suprasti reikia nemažų intelektualinių pastangų. Tačiau jei bent kartą pavyksta perprasti jo kuriamo pasaulio dėsnius, pagauti prasmės gijas, jo paveikslai atsiveria ir apdovanoja katarsiu, kurį norisi patirti dar daug kartų“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki spalio 12 d.

Gintautas Trimakas, Vytautas Razma: fotodialogas „Dubliai“

Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“. 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki lapkričio 3 d.

Patricija Gilytė: „Ekvinokcija“

Vokietijoje gyvenanti ir kurianti Patricija Gilytė savo darbuose pastarąjį dešimtmetį analizuoja konkrečios vietovės specifiką – bando aprėpti pokyčius bei dokumentuoti šios vietos status quo iš meninės pozicijos. Parodoje „Ekvinokcija“ menininkė pristato šiemet Klaipėdoje sukurtą instaliaciją „Equinox K-7392“ ir instaliaciją „Tri-Galaxian L-4116“ (2014 m.), skirtą Linco miestui Austrijoje.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki spalio 6 d.

„Moterys mėnulyje“

2019 m. sukako 50 metų, kai žmogus išsilaipino Mėnulyje. Nuo 1969 m. iki 1972 m., kai programa buvo nutraukta, Mėnulio misijose dalyvavo 12 vyrų. Nors misijai buvo ruošiamos ir 13 moterų, jos „nespėjo“. Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (teleskopinį, mikroskopinį, panoptinį, asmeninį), erdvines praktikas (vidinės ir išorinės erdvės dialektika, ribų transgresija) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose (nesvarumas ir kt.). Menininkės taip pat gilinasi į žinojimo, galios ir lyties klausimus, pasitelkdamos mokslinius tyrimus ir mitologinius pasakojimus.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki spalio 6 d.

Nagis Rytis Baltušnikas: „WC TV | I dalis. Troškimai“

Parodoje pristatomas monumentalios mozaikos ciklas gimė iš tikrų piešinių. Tai – senieji WC peizažai. Pasak menininko, sovietiniais laikais viskas buvo draudžiama. Vienintelė vieta, kur galėjai turėti privatumą, buvo WC. Anų laikų WC – tai ištisi grafičio lobynai: nuo troškimų iki deklaracijų.

Taip jau nutiko, kad parodos autoriui nepavyko jų nufotografuoti, nors ne kartą kalbino fotografus (tada išmaniųjų nebuvo). Kai kuriuos grafičius saugumiečiai naikindavo. Taip Gedimino stulpus paversdavo namuku su dūmais, dvigubą kryžių – „klasėmis“ ir t.t. Erotinių temų nelietė. „Dabar bandžiau ieškoti internete, bet nieko panašaus jau nėra. Tie skauduliai išnyko su epocha, tad mano darbai daugiau istoriniai nei meniniai“, – sako parodos autorius.
„Kauno paveikslų galerijoje“ veikia iki lapkričio 3 d.

„Mūsų asmenukė“

Ką jie visi sako šiais pasiutusiai greitais laikais? Ar (auto)portretu galime papasakoti ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę? (Auto)portretas atspindi santykį tarp vaizduojamo objekto ir autoriaus. Jame menininkas ne tik atskleidžia intymių asmeninių detalių, tačiau ir pavaizduoja konkrečią gyvenimo akimirką. Portretas – būdas parodyti, kaip žmogus keičiasi. Parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia personažų charakterius, pasakoja istorijas, netgi išsako protestą ir perteikia šiuolaikinės visuomenės nuotaikas. Visi darbai vienaip ar kitaip susiję su žodžiu „pokytis“ ir įvairiomis jo prasmėmis: transformacija ir metamorfoze, mūsų reakcijomis į išorinį pasaulį, skirtingų kultūrų poveikiu žmogaus elgesiui, savojo „aš“ interpretacija. Šiuolaikinei menininkų kartai portretas – galimybė pabrėžti vaizduojamo asmens kultūrą ir socialinę aplinką, nulemiančią žmogaus išskirtinumą bei savitumą.
„MO“ muziejuje veikia iki lapkričio 17 d.

Antanas Sutkus: „Pro memoria“

Paroda skirta Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti. Eksponuojami autoriniai, dažnai vintažiniai sidabro atspaudai.

Antanas Sutkus dar 1988 m. pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusiųjų susitikimus. Vėliau tai išaugo į unikalią portretų seriją, liudijančią kraupius karo bei pokario įvykius, sutraiškiusius žydų tautos likimą Lietuvoje. Nuotraukose įamžintų ilgai kentėjusių žmonių žvilgsniai mums primena tai, kas įvyko, kad tai niekada nepasikartotų. Daugeliui Antanas Sutkus yra Lietuvos žmonių fotografas. Lietuvos žmonės, ne tik gatvėje sutikti – laimingą ar dramatišką gyvenimą nugyvenę, bet ir žmoniškumą liudijantys lietuvių portretai. Holokaustą išgyvenę žydai fotografui taip pat yra neatsiejama Lietuvos žmonių dalis.
„M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki spalio 6 d.

Jonas Rustemas: „Veneros gimimas“

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!