Savaitės parodų kalendorius: gruodžio 17 – 23

Reklama

Publikuota: 2018 m. 18 gruodžio d. 18:25

Šios savaitės parodų Lietuvoje kalendorius

Gruodis 17 - 23

Šventinė dailės kūrinių ekspozicija DOMUS galerijoje

„Vilniaus galerijos“ renginys, Tapyba, Grafika, Kita

Švenčių laikotarpiu „Vilniaus galerija“ kviečia pasižvalgyti išliekamąją vertę turinčių dovanų – tapybos, grafikos, fotografijos, keramikos darbų, prasmingų knygų suaugusiems ir vaikams.

Pamatyti ir įsigyti „Vilniaus galerijos“ parduodamas prekes galima penkiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje (tikslūs adresai). O iki sausio 5 dienos proga tai padaryti ypač palanki sostinėje įsikūrusioje DOMUS galerijoje (P. Lukšio g. 32) – čia jau nuo gruodžio 15 dienos eksponuojami 5 gerai žinomų autorių kūriniai.

DOMUS galerijos meno zonoje išvysite meistriškas ukrainiečio, tačiau jau kurį laiką Klaipėdoje gyvenančio Sergiy Lysyy akvareles, egzotiškas pasaulio šalis „išmaišiusios“, bet Vilniui neabejingos Filomenos Linčiūtės-Vaitekūnienės peizažus, gerai žinomų grafikų Birutės Stančikaitės bei Gerardo Šlektavičiaus kūrinius bei paryžietiška dvasia alsuojančius Editos Suchockytės darbus. Įėjimas į parodą nemokamas.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki sausio 5 d.

„Eva Kubbos: tarp horizontų“

Tapyba

E. Kubbos bene nuosekliausiai atsiskleidė tapydama abstrahuotus peizažus, akivaizdžiai liudijančius stiprų ryšį su šiuolaikiniu ir tradiciniu Australijos menu. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro lyrinės kraštovaizdžių kompozicijos. Dailininkė pamėgo Centrinio bei Rytų Australijos pakrančių regioną, vaizdingus paplūdimius, uolėtus pajūrius, plačias Australijos panoramas, besidriekiančias toli, iki pat horizonto. Vandenyno nuskalautų riedulių, kitų reliktų sankaupos peizažuose neretai įgauna biomorfinę formą, primena žmogaus siluetą, atlieka figūratyvo vaidmenį. Nesiekdama dokumentiško tikslumo, autorė peizažams suteikia metaforiško, pirmapradžio intymumo. 1979 m. staiga mirus bičiuliui H. Šalkauskui, E. Kubbos tarsi iš naujo atrado kūrybos vertę. Jos kūrinių raiška tapo dar intymesnė, iliuzoriški kraštovaizdžiai spinduliavo dar intensyvesniu energijos užtaisu. Menininkės darbai emociškai stipriai veikia žiūrovą, komunikuodami spalvomis kaip instrumentu.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Paulino Pukytė: „Retrospektyva“

Tapyba

Paulina Pukytė nėra maloni menininkė. Jos kūryba sėja įvairias dvejones. Ji atkakliai tardo realybę, be sentimentų preparuoja klasiką, ypač mitus ir pasakas (visomis prasmėmis), savus ir svetimus atsiminimus, žmonių ir institucijų įpročius ir papročius. Tarsi nepertraukiamai spręsdama rebusą „surask 10 skirtumų“, ji ieško vaizdo ir turinio nesutapimų ir susisiejančių taškų. Po jos klausimų realybė netampa aiškesnė, tik keistesnė.

Menininkė yra paveikta neišsisklaidančio absurdo pojūčio ir kafkiško santykio su pasauliu. Tačiau superanalitiškas Pukytės protas viskame taip pat įžvelgia kokią nors struktūrą, formą, eigą, naratyvą (nors čia pat juos ir išardo). Jos matymas apsėstas kultūros, atsitiktinius (rastus) vaizdus ar objektus ji dekoduoja kaip prasmingus. Nors gali atrodyti, kad temos jos kūryboje kažkokios mažos, paraštinės (kramtomoji guma ant grindinio, muilai iš viešų tualetų, atviručių su gėlėmis, ranka rašytų skelbimų kolekcijos, keli kadrai iš filmo ar iš kažkieno „namų video“ – visai nedidingi gyvenimo fragmentai), tačiau vienodai intensyvus jos tikėjimas absurdu-nesėkme-nusivylimu ir prasme-reikšme-sąryšingumu kuria tą pukytišką paradoksą, kuris sukiša žiūrovą į nevilties ir vilties girnas.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki sausio 12 d.

Algimantas Aleksandravičius: „Šimtmečiui šimtas“

Fotografija

Parodoje, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, fotomenininkas pristato 100 Lietuvos teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjų, mados, garsių dvasininkų portretų. Šia proga išleistas ir to paties pavadinimo fotografijų albumas, į kurį sudėti visi 100 parodos portretų. Parodą pristato „A galerija“.
„Šiaulių galerijoje“ veikia iki sausio 17 d.

Uteniškių menininkų kūrybos darbų paroda

Tapyba, Grafika, Kita

Parodos atidarymas – gruodžio 21 d. 17.30 val. Uteniškių menininkų kūrybos darbų parodos atidarymas. Dalyvauja autoriai.
„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki sausio 10 d.

Baltijos šalių skiautinių paroda

Kita

„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje “ veikia iki vasario 9 d.

„Kolega iš kitos genties“

Kita

Projektu KOLEGA IŠ KITOS GENTIES siekiama praplėsti įprastas menininko ir verslininko bendra(darbia)vimo praktikas, kai menininkas atstovauja kūrybingumui, o verslininkas – verslumui, ir pabandyti pažvelgti vienam į kitą stumtelint į šalį stereotipus. Įgyvendinant šį projektą, jauni lietuvių menininkai susitiko su įvairiais verslininkais: naujomis idėjomis pasaulį nustebinusiais startuoliais, sėkmingai įsitvirtinusiomis didelėmis įmonėmis, smulkiais verslininkais bei asmenimis, kurių verslas kažkada nepasiteisino. Pokalbiai su verslininkais inspiravo naujų kūrinių atsiradimą. Juose verslininkai tampa meno kūrinio veikėjais ar dirigentais, jų verslo idėjos pasitelkiamos kuriant meno kūrinį, o verslo kūrimo proceso „atliekos“ – kartu su užrašais nevalingai gimstantys piešiniai – tampa didesnio meno kūrinio dalimi.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki vasario 10 d.

Algirdas Šeškus: „dav day“

Fotografija

Anot A. Šeškaus, nuostabu yra tai, kad fotografuoti dabar pasidarė pigu ir bepigu. Bėda tik ta, kad fotografijos gyvena nė neišlįsdamos iš telefonų. Vaizdai jų ekranėliuose taip greitai keičia vienas kitą, kad vieno atskiro vaizdo reikšmė sumenko visai. Žmogus nespėja pabūti, iš buvimo į nebūtį lekiama per greitai. Sumirga pasaulis ir kaipmat pasibaigia kartu su žmogumi. A. Šeškus savo fotografijų parodoje kviečia sustoti ir susivokti, kad žmogaus yra kur kas daugiau nei jo yra kietuosiuose diskuose.
„Prospekto fotografijos galerijoje“ veikia iki vasario 10 d.

Alvydas Donėla: „Paraiškos“

Fotografija

Parodoje pristatomi darbai iš 2016–2018 m. kurto ciklo tuo pačiu pavadinimu „Paraiškos“ (angl. applications). Alvydą Donėlą domina kompleksiško požiūrio į kūrybinį procesą aspektai fotografijoje. Projekte „Paraiškos“ autorius ieško būdų kalbėti apie fotografiją per dinaminius dėsnius, skatinančius įsivaizduoti ateities galimybių tapsmus ir tuo besiskiriančius nuo išbaigto statiško tobulumo.

Kūrybinio proceso metu A. Donėla siekia priartėti prie momento, kuriame buvusios ir būsimos įvykio reikšmės reiškiasi maksimaliai vienodai, taip įgydamas atsvarą prieš fotografiją įkalinančias atminties ir praeities jėgas, sužadindamas išlaisvinantį vaizdinių generavimo veiksmą. Belaikė fotografija tampa trukmiška, kuomet dabartyje vaizdinius organizuojantis suvokimas, veikiantis pasiūlytame neapibrėžtume ir nepaslysdamas ant atminties nostalgijos, imasi gaminti gyvus, linijinę atminties ir laiko chronologiją griaunančius vaizdinius. Tokiomis sąlygomis kuriamame fotografiniame atvaizde kylanti įtampa suteikia galimybę patirti kompleksinį fotografinį laiką, kuris nutįsta ne tik į praeitį, bet ir į ateitį, o gal net laužo įprastus linijinio, matematinio laiko principus.
„Prospekto fotografijos galerijoje“ veikia iki sausio 19 d.

Julijonas Urbonas: „Planeta iš žmonių“

Kita

Apokalipsė jau čia pat. Pandemija, klimato kaita, bolidai, atominis karas, ateiviai – tai tik keletas scenarijų. O štai išsigelbėjimo scenarijų – gerokai mažiau, ir daugelis jų sukasi aplink kitų planetų kolonizaciją. Bet ar tikrai esame tokie trumparegiai, kad negalėtume įsivaizduoti nieko geresnio, nei savo istorijos pakartojimo? Ir nepasimokėme nieko iš kolonializmo istorijos? Ar sugebėtume sukurti ir išlaikyti naują ekosistemą Mėnulyje ar Marse, jei sunkiai išlaikome tą, kurią turime dabar? Galų gale, ar tikrai (astro)etiška įleisti šaknis kitoje planetoje be jos sutikimo?
Galerijoje „Vartai“ veikia iki sausio 25 d.

Mindaugas Pridotkas: „Būti“

Skulptūra ir instaliacija

Mindaugas Pridotkas: „Kartais galvoju apie save. Ir kartais atrodau pats sau toks visiškai nepažįstamas ir svetimas, lyg nepažinočiau daugelį metų, lyg gatvėje sutikęs neatpažinčiau. Ir taip kaskart naujai matau save iš už trapios ir tuo pat metu neįveikiamai tvirtos realybės užuolaidos, visai kitoje dimensijoje, kur tokie dalykai, kaip erdvė, laikas, jausmai paprastai suprantami bei aiškūs, čia tampa kažkuo visai kitkuo. Atrodo, kad laikas jau nebeegzistuoja, kad sustabdytas ar teka kitokiu greičiu, kryptimi ar kažkaip paraleliškai. Būti savimi – tai būti savyje, už savęs, už sustabdytos gyvumo kaukės. Ir dažnai pasidaro baisu, tik niekam to negali nusakyti, nes tai – nenusakoma, o žodžiai visada skamba painiai ar beprasmiškai. Belieka tik kaip stebėtojui žiūrėti į gyvenimą, kaip į tam tikrą man pateiktą reiškinį, kurį matau tarp gimimo ir mirimo. O kol nebylusis žinojimas, atrodo, visai kažkur šalia, galima tik ieškoti atsakymų apie save, savo prigimtį ir likimą.“
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki sausio 5 d.

Irma Balakauskaitė: „Į pradžią / Įtakos ir pasirinkimai“

Kita

Tai pirmoji parodų ciklo, kuriuo I. Balakauskaitė pažymi savo kūrybos 25-metį, ekspozicija. Ši paroda retrospektyviai pristato ir apibendrina svarbiausius dailininkės plastinius ieškojimus, estetinius pasirinkimus bei kūrybinį virsmą, prasidėjusį maždaug 1993 m. Tai savotiškas atsigręžimas į savo kūrybos ištakas, idėjinių bei prasminių atspirčių refleksija bei kūrybos konteksto analizė. Parodoje pristatomi įvairaus laikotarpio darbai: lig šiol beveik niekur neeksponuoti ankstyvieji tapybiniai eksperimentai, „Teatro Ū“ scenografiniai elementai, grafika bei objektai.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki gruodžio 22 d.

Algis Griškevičius: „ĮsiVaizdavimai“

Tapyba

„Bene įdomiausias šio menininko kūrybos aspektas – tai tarpdiscipliniškumas, susijęs ne tiek su šiuolaikiniam menui būdingu konceptualumu, kiek su tradicinėmis meno sritimis, kurioms svarbūs meistrystės ir unikalumo kriterijai. Tapomo ir perkuriamo pasaulio vaizdinys sukelia paradoksalų objektyvumo įspūdį. Sąmoningai gretinami du vaizdo „sluoksniai“ – atpažįstamas daiktiškasis su iliuziniu neapčiuopiamu.

Pirmąjį nesunku įžvelgti – tai realistiškai atvaizduoti tikrovės objektai, antrąjį galima tik nujausti, pasiduodant paveikslų kolorito ir šviesokaitos kerams. Taip sukuriama reprezentuojamai tikrovei neadekvati atmosfera, pasak paties autoriaus – „jutimų paklaida“. Jos keliamo nerimo neįmanoma išvengti – prieštaravimas tarp pabrėžtinai realistiško vaizdo ir atmosferos, atitolinančios tą vaizdą nuo kasdieninio suvokimo, yra neišsprendžiamas ir sunkiai „prisijaukinamas“.
Galerijoje „Laiptai“ veikia nuo lapkričio 30 d.

Tomas Terekas: „Žuvis iš rajono“

Fotografija

Į Didžiąją Britaniją T. Terekas išvyko „pamatyt didžiojo Londono smogo, kuris, pasirodo, dingo jau XX a. pradžioje“, ir pasiliko ilgesniam laikui. „Žuvų tema atsirado iš Tėvynės ilgesio labai organiškai – nusipirkau šprotų. Įsivaizdavau tą Rygos gamybos skardinę kaip valtį, kuria žuvys plaukia per Stiksą į ANĄ krantą, o, kad atrodytų oriau, pastačiau tas žuvis ant „kojų“, – pasakoja jis. – Kita kompozicija gimė panorus pasigaminti žuvies kotletų… Žodžiu, kulinarijos poveikis kūrybai – didelis.“

Serijoje „Fish Fetish“ siekdamas išgauti piktorialistinį efektą, Tomas dirba su analogine fotografija, naudoja pasibaigusio galiojimo juostas, pasitelkia dramatišką apšvietimą. Ši technika reikalauja lėtumo, susikaupimo, apgalvojimo: „Natiurmortai – tikrai „krapštukiškas“ darbas. Kadras neatsiranda vien spustelėjus mygtuką, iki galutinio rezultato – ilgas procesas, ypač dirbant su žuvimis, nes jos neilgai trukus praranda savo žavesį ir ima dvokti. Viename žanre neišsitenkantis projektas „Fish Fetish“ – daugiaplanis, susidedantis iš „Fish You Were Here“, „Flying Fishes“, „Something Fishy“ ir dar kelių mini serijų, vis dar yra kuriamas.
„KKKC parodų rūmuose“ veikia iki sausio 6 d.

Laima Dzigaitė: „Kalėdų žvaigždės šviesoje“

Grafika

Laima Dzigaitė gimė 1954 m. Ukmergėje. 1972 m. išvyko į Kauną, kur baigė A. Martinaičio dailės mokyklą. Vėliau dirbo S. Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. Šiuo metu gyvena ir kuria Ukmergėje. Nuo 1993 m. autorė yra surengusi daugiau nei 30 personalinių parodų įvairiose Lietuvos vietovėse, darbus pristatė ir užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Menininkė apipavidalino nemažai knygų. 2007 m. L. Dzigaitei suteiktas meno kūrėjos statusas.

Laimos Dzigaitės darbai persmelkti mistikos bei neregimo, anapusinio pasaulio dvasios. Autorė įkvėpimo semiasi iš gamtos, darbams naudoja džiovintus augalus, žolynus. Dailininkas Vaidotas Žukas jos kūrinius pavadino „žolynų grafika“.
Utenos kraštotyros muziejuje veikia iki sausio 5 d.

„Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“

Fotografija

Čechavičius laikomas reikšmingiausiu XIX a. Vilniaus fotometraštininku bei žymiausiu to laiko Lietuvos fotomenininku. Rengiant parodą paaiškėjo, kad jis taip pat yra seniausių išlikusių Kijevo nuotraukų autorius. Atidaromoje parodoje tarptautinį pripažinimą pelniusio žymiausio XIX a. Lietuvos fotografo Čechavičiaus nuotraukos rodomos greta kitų geriausių XIX a. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos fotografų darbų. Taip žiūrovai galės įvertinti Čechavičiaus darbų vietą to laikotarpio fotografijos kontekste, pamatyti jo kelią į fotografiją ir į Vilnių.

Parodą pradeda pirmųjų fotografų, dirbusių Vilniuje iki Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai anksčiau niekad nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų iš Lietuvos atminties saugyklų ir privačių rinkinių. Žiūrovų lauks ir kitos staigmenos – novatoriškai rodomos seniausios erdvinės ir panoraminės Vilniaus nuotraukos.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 3 d.

6-oji tarptautinė Rygos tekstilės trienalė „Tapatybė: Baltijos šalių tekstilė“

Kita

Trienalė pavadinimu TAPATYBĖ, skirta Latvijos valstybės šimtmečio minėjimui, tad TAPATYBĖS tema buvo pasirinkta neatsitiktinai. Pastaraisiais metais, globaliame įvairių politinių ir socialinių įvykių kontekste (įskaitant ir migracijos problemą), ji tapo itin aktuali. Ši sąvoka nebeturi siauro nacionalinio požiūrio, ji – kur kas platesnė ir filosofiškai talpesnė, todėl ir menininkai buvo kviečiami apmąstyti TAPATYBĖS temą įvairiais aspektais: istoriniu, socialiniu, politiniu ir nacionaliniu, o taip pat – asmeniniu, meniniu bei filosofiniu.

Atsižvelgiant į tai, kad šiais metais mūsų kaimyninės šalys Lietuva ir Estija švenčia savo valstybių atkūrimo šimtmetį, meno kūriniai iš visų trijų Baltijos šalių yra eksponuojami kartu, pristatant Baltijos šalių meno tapatybę, grįstą bendra istorija, tradicijomis ir mąstysena. Menininkų kūriniuose atsispindi Baltijos tekstilės meno mokyklos vertybės – profesionalumo stabilumas, techninio išpildymo meistriškumas, inovacijų paieška meninėje raiškoje.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki sausio 3 d.

Vita Kaminskaitė: „Užrašai teptuku“

Tapyba

V. Kaminskaitės tapyba svyruoja tarp abstrakcijos, natūros, alegorijos. Abstrakčios kompozicijos kartais kelia asociacijų su gamtos formomis, kai kuriose jų ryškėja siluetai, veidai, užmenantys apie paslėptą mintį, pasirinktą temą – jos autorė neatskleidžia iki galo, bet vysto įvairių žanrų paveiksluose. Tarp tapytų drobių gali išvysti ir natiurmorte įsikūnijusią poetinę metaforą ir figūrinio paveikslo užuomazgas. Ypatingą vietą šiame kontekste užima sakralinės temos darbai. Iš pažiūros jie atrodo paprasti, labiausiai priartėję prie koloristinės arsininkų tradicijos, liaudies skulptūros plastikos, tačiau čia itin jautriai ir koncentruotai atsiskleidžia dailininkės dvasinė patirtis, žmogaus būties trapumas ir stiprybė. Temos esmei perteikti pakanka kelių intonacijų, pagautų per figūros judesį, nežymią deformaciją, koloritą.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki gruodžio 22 d.

Eli Cortiñas: „Remiksuotojai niekada nemiršta“

Kita

Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaroma ispanų menininkės Eli Cortiñas solo paroda „Remiksuotojai niekada nemiršta“. Pietinėje ŠMC salėje eksponuojami du menininkės video darbai, kurie taikliai apibrėžia jos profesinį interesų lauką ir išsamiai atskleidžia jos kūrybinę kalbą.

Cortiñas darbams būdingas nuolatinis kinematografinės atminties kvestionavimas, juose dažnai analizuojama ir permontuojama rasta filmuota medžiaga, kuri kruopštaus montažo būdu supinama su menininkės įrašytais vaizdais.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 13 d.

Rodionas Petrovas: „Triukšmas“

Tapyba

Parodos pavadinimą padiktavo R. Petrovo autorine technika kuriamas ciklas „Triukšmas“. Tapydamas šiuos darbus, vaizdams sukurti menininkas naudoja savo barzdos plaukus. Paklaustas, kaip gimė mintis panaudoti tokią neįprastą medžiagą, R. Petrovas pasakojo: „Kai skusdavausi, matydavau į kriauklę krentančius plaukus, ir tas vaizdas priminė optinę grafiką, tarsi tuščią televizoriaus ekraną pasibaigus programai. Tokį vaizdą žmonės vadina „triukšmu“, – iš čia ir kilo ciklo pavadinimas. Laikui bėgant nuo šios asociacijos labai nutolau, atsirado daugiau interpretacijų. Iš pradžių darbuose kūriau pasakojimą – su kodais, simboliais, kurie susijungę padiktuodavo naują koncepciją. Kadangi plaukai, kaip ir triukšmas, gali labai lengvai keisti formą, darbai pradėjo abstrahuotis, prarado racionalų paaiškinimą, tad juose nebeieškau tokios prasmės, kurią galima rasti realistinėje tapyboje. Ši serija, palyginti su kitais mano darbais, yra labiau reflektyvi, leidžiu sau daugiau improvizuoti. Tokiu būdu aš bendrauju su meno istorija ir kartu pasakoju autobiografiją“, – paaiškina R. Petrovas.
„KKKC parodų rūmuose“ veikia iki sausio 6 d.

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva

Kita

Valdas Ozarinskas (1961–2014) – architektas, menininkas, vienas ryškiausių tarpdisciplininio meno ir konceptualiosios architektūros atstovų Lietuvoje. Per daugiau nei du kūrybos dešimtmečius Ozarinskas yra kūręs parodų ekspozicijas, interjerus, individualių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų architektūrą, scenografiją renginiams, mados kolekcijas, instaliacijas ir videofilmus, redagavęs leidinius, kuravęs architektų grupės „Privati ideologija“ parodas ir organizavęs muzikos bei meno renginius.

Lietuvos dizaino ir architektūros kontekste Valdas Ozarinskas užima unikalią poziciją kaip kūrėjas, turintis ryškią ideologinę/estetinę viziją, kurią įprasta apibūdinti kaip brutalų utilitarizmą. Ši vizija įkūnijo nuo 9-ojo deš. į šias sritis palengva besiskverbiančias tarpdiscipliniškumo ir konceptualumo tendencijas; kita vertus, ji trynė perskyras ir tarp skirtingo „mastelio“ dizaino sferų, tokių kaip buities dekoras ir karo pramonė. Žinomiausi architektūriniai jo kūriniai – drauge su bendraautorių kolektyvu kurtas ikoniškas Lietuvos paviljonas EXPO 2000 parodai Hanoveryje bei stilizuoti, grubūs „militaristiniai“ interjerai barams „NATOʼs“ ir „Neperšaunama liemenė“.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 13 d.

Gintaras Makarevičius: „Laiko gaudyklė“

Tapyba

Pasak parodos kuratorės Sonatos Baliuckaitės „Laiko gaudyklė“ – tai tapybos paroda apie tapybą: „Nors G. Makarevičius vengia reprezentacijos ir daugiau fiksuoja būseną, patį kūrybos procesą, dinamiškose drobėse priklausomai nuo stebėjimo laiko sutinki personažus, skaitai arba pritaikai istorijas. Šioje parodoje bus ir videomedija, kuri dažniau siejama su laiko fiksacija. Tačiau videokūrinyje šį kartą G. Makarevičius dokumentuoja irgi tapybą.”

Menininkas klausia, kaip sujungti vaizdą ir jausmą ar mintį, kodėl tai svarbu. „Tapybos kalba turi savo gramatiką. Jos neįmanoma perskaityti nei žodžiu, nei sakiniu, bet akivaizdu, kad galima išgyventi ir suprasti. Tapyba – tai tokia meno rūšis, kuri yra labiausiai susijusi su kuriančiuoju, nes gali talpinti savyje jo psichofizinę informaciją tuo pačiu veikdama kaip terapija, kurios metu galima sustabdyti laiką“, – kalba G.Makarevičius.
„Meno nišoje“ veikia iki sausio 11 d.

Pranas Gailius: „Gyvenimo scenos“

Tapyba, Skulptūra ir instaliacija

Pranas Gailius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jo vardą (Pranas Gailius, dit Prӓnas) meno pasaulis pradėjo mokytis nuo 1955 metų. Pirmoji personalinė dailininko paroda Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė palankių atsiliepimų spaudoje bei televizijoje ir atvėrė kelią į pripažinimą. Paskui vyko parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau gimtajame krašte su jo kūryba pradėta susipažinti gana vėlai. Pirmoji Gailiaus paroda Lietuvoje įvyko tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo parodytos autorinės, pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurtos knygos „Pirmoji lietuviška siuita“ ir „Jūra“.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki kovo 3 d.

„Albinas Stubra. Fotografijos“

Fotografija

A. Stubra buvo fotoreporteris, tačiau nelaikė savęs tik redakcijos paskirtos užduoties vykdytoju – jo fotografijos apima kelis dešimtmečius trukusį mylimo miesto stebėjimo procesą. Parodoje eksponuojami darbai žymi autoriaus trajektoriją keliaujant link reportažui reikiamo vaizdo. A. Stubros tarpiniai kadrai – tai lėtas judėjimas prie tikslo besižvalgant į šalis ir įsiklausant į supančią aplinką. Nors sukūrimo metu šie vaizdai neturėjo konkrečios paskirties ir nebuvo viešinami, šiandien jie leidžia ne tik pajausti tuometinę Klaipėdą, bet ir suvokti A. Stubrą kaip įvairiapusišką ir fotografija gyvenantį autorių.

Kiekviena fotografą supanti akimirka jam buvo vienodai svarbi – ar tai būtų dviračiais lenktyniaujantys vaikai ar besiilsintis miestietis. Artimųjų teigimu, A. Stubra žinojo kur įkaltas naujas vinis ir pastebėdavo net menkiausias detales. Fotografijose užfiksuota uostamiesčio gyventojų kasdienybė ir urbanistiniai miesto pokyčiai – pastatų griuvėsiai ir juos kompensuojanti sovietinių blokinių namų statyba. Parodoje eksponuojamos A. Stubros sukurtos fotografijos suformuoja kelis dešimtmečius nuosekliai kurtą miesto Klaipėdos kaitos ir kasdienybės portretą.
Kauno fotografijos galerijoje veikia iki gruodžio 30 d.

Vilis Rīdzenieks: „(1884–1962) | Lietuva – Latvija“

Fotografija

Latvijos Nepriklausomybės 100-mečiui pažymėti skirtoje parodoje pristatyti vieno iš žymiausių XX a. I pusės latvių fotografų Vilio Rydzenieko (Vilis Rīdzenieks) kūrybą pasirinkta neatsitiktinai. Autorių labiausiai išgarsino 1918 m. lapkričio 18 d. jo užfiksuotas Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo momentas. Istorinio įvykio fotografiją V. Rydzeniekas su šeima slėpė visą sovietmetį ir visuomenė apie originalą sužinojo tik šaliai atgavus nepriklausomybę. Ne ką mažiau vertinga yra fotografo originali meninė kūryba, orientuota į pasaulines to laikmečio fotografijos tendencijas. Ji pasižymi simbolių ir metaforų kupina subtilia piktorialistine raiška, išgaunama naudojant naują tiems laikams bromoilio techniką, papildytą subtiliais spalviniais sprendimais. V. Rydzenieko kūryboje dominuoja gamtos ir miesto peizažai, tačiau ypač išsiskiria jo sukurti Latvijos žymių žmonių portretai.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki sausio 27 d.

Vladimiro Serkovo ir Osvaldo Zvejsalnieks tapybos paroda

Tapyba

„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki gruodžio 25 d.

„Nerealizuoti projektai“

Fotografija, Kita

Parodoje eksponuojami originalūs leidinių maketai ar rankų darbo vienetiniai albumai, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyko išleisti. Tai ne eskizai ar juodraščiai, o jau išbaigti leidinių maketai, tačiau sukurti ne kompiuteriu, kaip šiandien esame įpratę, bet rankomis – suklijuoti iš originalių fotografijų, spausdintų ar kaligrafiškais šriftais ranka rašytų tekstų koliažų, kuriuose atsispindi ir visi taisymai ar pildymai. Nors anuomet tokie leidinių eskizai tebuvo kaip savotiški juodraščiai, tačiau šiandien šios vienetinės knygos yra vertingi laiko dokumentai, atskleidžiantys anuometę leidybos technologiją, estetines nuostatas, taip pat ir politinę kūrybos konjuktūrą, cenzūros įtaką kūrybos skaidai.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki sausio 1 d.

„Pavasario paveikslai: shunga“

Grafika

Vienas iš japonų ukyio-e (XVII–XX a. gyvavusios medžio raižinių atspaudų bei piešinių tradicijos) žanrų – shunga, t.y. erotinis menas. Pažodžiui, shunga reiškia „pavasario paveikslus” (‘pavasaris’ šiuo atveju funkcionuoja kaip sekso eufemizmas). Kaip manoma, shunga kilo iš XV a. Kinijos medicinos vadovėlių, o labiausiai išpopuliarėjo XVII–XIX a. Japonijoje. Dauguma ukyio-e meistrų (tame tarpe Hokusajus, Hiroshige ir kt.) išbandė savo jėgas ir shunga žanre. Žanrui būdingos tam tikros taisyklės: atspauduose ir piešiniuose vaizduojamos poros dažniausiai yra apsirengusios, hiperbolizuojamos genitalijos, figūros išraitomos sudėtingomis pozomis. Kartais pridedami trumpi dialogai. Dažniausiai tokio žanro darbai būna nepasirašyti, todėl yra sunku ar beveik neįmanoma nustatyti autorystę.

Parodoje pristatomi darbai – tai trijų japonų autorių medžio raižiniai, atspausti 1907 m. Vokietijoje, Miunchene, 400 egzempliorių tiražu (parodoje pristatomas 297-as leidinys iš 400). Nėra duomenų, ar atspaudams buvo panaudotos originalios medžio klišės, ar vokiečiai preciziškai nukopijavo ir atkūrė naujas medžio klišes. Aišku tik tiek, kad atspausta buvo 400 egz., ir kad tai įvyko 1907 m.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia lapkričio-gruodžio mėn.

Jonas Dovydėnas: „11 kelionių į Afganistaną“

Fotografija

Fotografo pažintis su Afganistanu, trukusi daugiau kaip 20 metų (į šią šalį autorius vyko bemaž 11 kartų), virto reikšminga autoriaus kūrybos dalimi. Chronologine tvarka parodoje pristatomos nuotraukos atspindi tik nedidelį šio archyvo fragmentą. J. Dovydėnas XX a. amerikietiškos fotografijos mokinys. Jo tiesioginiai mokytojai buvo JAV fotografijos grandai Harry Callahanas ir Aaronas Siskindas. Į Afganistaną atvyko jau kaip patyręs laisvai samdomas profesionalus fotografas. Tad mokykla ir fotografo įgūdžiai formavo ir vaizdinį pasakojimą apie šią šalį. Jo nuotraukos pasakoja apie čia gyvenančius žmonės, kuriems karas tapo kasdienybe. Kare sutinkami ne tik kovotojai, kalnuose planuojantys priešo antpuolį, čia ir vaikai mokyklose, keliaujantys, gaminantys maistą, susiburiantys šventėms ar kaimyniškiems pokalbiams Afganistano gyventojai, gatvės turgūs. Fotografijose kareivių ar civilių buities akimirkos persipina su tų žmonių portretais; vaizdai demonstruoja akistatą, kurioje visi veikia lygiomis teisėmis. Tačiau kompoziciškai akiai malonūs kadrai negali paslėpti politikos: beveik kiekviena gyvenimo sritis yra paliesta kažkieno kito priimtų sprendimų padarinių.
„Nacionalinėje dailės galerijoje“ veikia iki sausio 13 d.

„Lietuviškos operos ir jų kūrėjai. Nuo „Birutės“ iki „Dryžuotos operos“

Fotografija

Parodoje eksponuojamos įvairių operos spektaklių programos, fotografijos, scenografijų eskizai, autentiški kostiumai. Vaizdinė informacija praturtinta atsiliepimais iš spaudos, teatralų prisiminimais bei įdomiais faktais apie operas. Parodos lankytojai susipažins su gerai žinomų lietuvių kompozitorių operomis: J. Karnavičiaus „Gražina“, V. Baumilos „Paskenduolė“, B. Gorbulskio „Frank Kruk“, K. V. Banaičio „Jūratė ir Kastytis“, A. Rekašiaus „Šviesos baladė“, G. Kuprevičiaus „Karalienė Bona“ ir kt. Na, o mažieji muziejaus lankytojai sužinos, kokios operos buvo parašytos vaikams: V. Kuprevičiaus „Žiogas ir skruzdė“, A.Belazaro „Kupriukas muzikantas“, Z. Bružaitės „Grybų karas“, „Voro vestuvės“, B. Kutavičiaus „Kaulo senis ant geležinio kalno“, T. Kutavičiaus „Nykštukas nosis“ ir kt.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

Kita

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.

„Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova“

Tapyba

Paroda iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui.
Chaimo Frenkelio viloje veikia iki vasario 3 d.

Antanas Sutkus: „KOSMOS“

Fotografija

Sutkus tapo savo laikmečio metraštininku, jo atvaizduose atsispindi Lietuvos ir jos gyventojų veidas. Iki šiol mus jaudina ryškiausias jo darbas – ciklas „Lietuvos žmonės”, kurį fotografas kūrė nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Čia atrandame kasdienio gyvenimo scenas, kuriose žmonės elgiasi natūraliai: tai įprastas, nepagražintas gyvenimas. Nuotraukose matome jaunus ir senus, vaikus ir darbininkus, menininkus ir valstiečius, miestą ir kaimą, modernumą ir tradiciją, išlydėtuves ir sutiktuves, judėjimą ir nuobodulį ar paprasčiausiai – lietų. Viskam yra vietos Antano Sutkaus planetoje Lietuva, kurią anuomet iš Vakarų buvo taip pat sunku pasiekti kaip mėnulį.
„Nacionalinėje dailės galerijoje“ veikia iki sausio 13 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Dizainas

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki 2019 m. rugpjūčio 20 d.

„Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“

Dizainas

Parodoje eksponuojama žymiausių pastarojo šimtmečio taikomosios dailės atstovų ir dizainerių kūryba, pristatoma šiuos specialistus rengusių švietimo institucijų veikla, taip pat visuomenės skonį ir buities estetikos kryptį formavusių meno gaminių įmonių (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kombinatai „Dailė“, Vilniaus modelių namai, Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialas, Lentvario kilimų fabrikas, šilko audinių fabrikas „Kauno audiniai“, kt.) produkcija.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva“

Kita

Parodoje eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skambės autentiški tarpukario laikų radijo įrašai, o TV ekrane rodoma sovietinių laikų video medžiagą apie radiją.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.

„KAUNAS PHOTO STAR“ 2018 finalistai“

Fotografija

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais festivalio atviram konkursui fotografai iš 43 šalių pateikė savo darbus ir atsiuntė beveik 300 pasiūlymų. Iš jų tarptautinė fotografijos ekspertų žiuri komisija atrinko 12 finalistų: Alena Grom (Ukraina), Davide Monteleone (Italija/Rusija), Federico Estol (Urugvajus), Gloria Oyarzabal (Ispanija), Gregoire Cachemaille (Šveicarija/Vokietija), Hannes Jung (Vokietija), Hester den Boer(Nyderlandai), Kirill Golovchenko (Ukraina/Vokietija), Laurent Muschel (Prancūzija), Lynné Bowman Cravens (JAV), Mindaugas Ažušilis(Lietuva), Simon Menner (Vokietija) pretenduojančių į pagrindinį konkurso apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje ir piniginį prizą. KAUNAS PHOTO STAR nugalėtojo vardas bus atskleistas rugsėjo 1 d., tik atidarius Kauno fotografijos galerijos duris.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki gruodžio 31 d.

„Visas menas – apie mus“

Tapyba, Grafika, Fotografija, Skulptūra ir instaliacija

Pirmojoje MO muziejaus parodoje „Visas menas – apie mus“ pirmą kartą viešai ir išsamiai pristatoma MO kolekcija, kuri apima laikotarpį nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas, projektui nuo 2011 m. suteiktas nacionalinės reikšmės statusas. Paroda konstruojama išskiriant būdingiausias temas, rūpėjusias skirtingų kartų Lietuvos menininkams. Tuo pačiu atsiskleidžia meno ir gyvenimo ryšiai, per kuriuos kiekvienas kūriniuose galės ieškoti savęs ir savo patirčių.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 18 d.

„Instaliacija: Trys veiksmai ir tyla“

Kita

Konceptualiosios skulptūros kūrėjas Nerijus Erminas ir režisierė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė sujungia vizualiojo meno ir teatro pasaulius, MO muziejuje sukurdami bendrą instaliaciją „Trys veiksmai ir tyla“. N. Erminui būdinga naujai transformuoti savo kūrinius, jiems suteikti lig tol neturėtų prasmių. MO muziejuje jo kūriniai įgauna teatrališkumo ir tampa trimis nebyliais operų veiksmais.
„MO muziejuje“ veikia iki gruodžio 26 d.

„Meno pauzė“

Kita

Žiūrint arba kuriant rimtus menus kartais verta stabtelėti ir pažvelgti kitaip. Todėl pristatome jums dviejų dailininkių – Julijos Linkutės ir Dovilės Bagdonaitės – ironišką požiūrį į save ir savo aplinką, į patį kūrybos procesą. Paroda „Meno Pauzė“ tarsi humoru nuspalvinta savirefleksija. Ji atpalaiduoja, palengvina gyvenimą, gali tapti terapija tiek kūrėjui, tiek žiūrovui.
„MO muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.

„Praeinantis kasdienis gyvenimas“

Fotografija

Su kartų lūžiu susiję skirtingos kasdienio gyvenimo atminties interpretacijos ne mažiau emocingai nei tapyboje atsiskleidžia fotografijoje.

Sovietmečio fotografija įdomi ne tik kaip meno reiškinys, bet ir kaip jaudinantis laiko dokumentas, atspindintis istorinius įvykius, kasdienybę ir besikeičiančią atmosferą: ji primena, atskleidžia tai, kas buvo nutylėta, ir taip nutiesia tiltą tarp praeities ir dabarties.

Fotografijų paroda yra parodos „Visas menas – apie mus“ tęsinys.
„MO muziejuje“ veikia iki sausio 27 d.