Biografija ir kūryba
Birutė Žilytė (g. 1930 m. birželio 2 d., Naniškiuose, Panevėžio raj.) – žymi Lietuvos dailininkė grafikė, knygų iliustratorė, Nacionalinės premijos laureatė.
1956 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Dalyvavo daugelyje grupinių parodų, surengė dvi asmenines ekspozicijas: parodų rūmuose „Litexpo“ (2008) ir Nacionalinėje dailės galerijoje (2010). Sukūrė šimtus iliustracijų bei kitų darbų, tarp jų – estampų ciklus „Anykščių kraštas“ (1961), „Vilnius“ (1966), „Augalai“ (1973–1974), triptiką „Žalgiris“ (1970). Kartu su vyru A.Steponavičiumi sienų tapybos darbais papuošė legendinę Vilniaus kavinę „Nykštukas“ (1964) ir neseniai valstybės saugomu kultūros paveldo objektu paskelbtą Valkininkų sanatoriją „Pušelė“ (1969–1972). Geriausiai žinomos autorės iliustruotos knygos – K.Jakubėno „Abėcėlė“ (1958), Petro Cvirkos „Rainiukai“ (1962), Mykolo Sluckio „Nedėkingas ančiukas“ (1964 ir 1967, kartu su A. Steponavičiumi), Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970 ir 2007), Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“ (1974 ir 1985) bei Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (1989 ir 2007). 1997 m. menininkė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. 2015 m. tapo Nacionalinės premijos laureate.
Danutė Zovienė apie B. Žilytę:
„Į Lietuvos meninį gyvenimą Žilytė atėjo 6-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su visa grupe tuomet jaunų grafikų, įtvirtinusių naują meninį mąstymą ir plastinę raišką (Algirdas Steponavičius, Albina Makūnaitė, Sigutė Valiuvienė, Vytautas Valius, Aldona Skirutytė, Stasys Krasauskas, Vytautas Kalinauskas ir kt.). Grafikai ši karta grąžino lietuvių liaudies kūrybos nacionalinę savimonę, suteikė jai naują prasmę. Jų formuojama plastinė kalba buvo paženklinta modernumu, stilingu dekoratyvumu, nutolusiu nuo iki tol klestėjusio realizmo.
Išskirtinis Žilytės iliustracijų bruožas – spalvingumas. Dailininkė mėgsta ryškias spalvas (ypač įvairius raudonos atspalvius), dekoratyvius gryno dažo derinius. Spalvų turtingumo ji semiasi iš gamtos, sutirštindama natūroje esančias spalvas iki simbolinio skambesio. Kontrastingais deriniais dailininkė dar labiau pabrėžia lūžtančias plokštumas, sukuria netikėtus optinius reginius. Tokios vaikiškų knygų iliustracijos buvo novatoriškas dalykas ne tik lietuvių grafikoje. (…) Žilytės kūryba formavosi nuosekliai ir kryptingai, veikiama turtingos jos pačios meninės prigimties ir artimos kūrybinės bendrystės su dailininku Algirdu Steponavičium.“
Šaltinis: Zovienė, D., „Algirdas Eugenijus Steponavičius“, (sud. Jurėnaitė R., Šimtas šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000, p. 204).
Kristina Stančienė apie B. Žilytę ir A. Steponavičių:
„Žilytė ir Steponavičius – neįprastas lietuviškojo modernizmo dailininkų duetas. Jų kūryba itin glaudžiai susipynusi, o sienų tapyba – tai apskritai analogų to laikotarpio mūsų dailėje neturintis bendro kūrybinio darbo rezultatas. Nors tuo metu kūrė ne viena iškili menininkų-sutuoktinių pora (prisiminkime Mariją Ladygaitę ir Vladą Vildžiūną, Saulę ir Vincą Kisarauskus), daugelio jų kūryba siejasi tik tam tikrais bruožais, būdingais visai laikotarpio meninei kultūrai. Partneriai kasdieniame gyvenime, kūryboje dažniausiai ieškodavo savo braižo, individualios plastinės kalbos, kitaip nei Žilytė ir Steponavičius, kurie tarsi ištirpsta vienas kito vaizdiniuose, kartais nepalikdami jokių tarpusavio skirties pėdsakų, kūrybinių riboženklių. (…)
Dailininkės pasaulėvaizdis – ne vien romantiškas, pakilus, šviesus. Ją domina ir būties tragizmas, sulaužytos žmogaus lemties tema, akistata su negandomis, praradimais. Tą liudija istoriniai jos kūrybos motyvai – plačiai žinomas triptikas, skirtas Žalgirio mūšiui (1970), taip pat ir „užkulisiniai”, kur kas mažiau pažįstami darbai. Nustebau, kad dar 7 dešimtmečio viduryje Žilytė kūrė dramatiškas kompozicijas, akivaizdžiai apeliuojančias į pokario kovas, okupacijos terorą. Toks yra spalvoto tušo piešinys „Skalbia, skalbia ir skalbia kruvinus marškinius” (1964). Į atskirus laiko ir erdvės segmentus sudalytame popieriaus lakšte rutuliojasi šiurpus veiksmas: juodos tvoros, aštrios, agresyvios konstrukcijos juosia, užgrobia mažytį šviesaus sodo lopinėlį. Kituose „langeliuose” trys moterų figūros suklupusios su kruvinais drabužiais rankose. Lyg ir universalus pasakos siužetas (juk ir daugelis kitų Žilytės pavaizduotų istorijų nestokoja baugumo), tačiau išdraskytas kaimas, raudona dangaus pašvaistė su kyšančiais fabrikų (?) kaminais, krauju plūstantys vandenys skamba kaip aiški istorinė nuoroda.
Žilytės kūryba, peržvelgus jos visumą, peržengia savitikslį dekoratyvumą. Tai saviti moters regėjimai. Nors ir perteikiami folkloriniais motyvais, liaudiška stilistika, jie kalba esminėmis kategorijomis.“
Šaltinis: Stančienė K. „Knyga kaip sesė“, Literatūra ir menas, 2010 04 17, nr. 3517.
