Bibi Chemnitz, „Ena laiko jūrą“, 2014 (© Cooper & Gorfer). Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018)

Vieną iš parodų „Vilniaus galerija“ neseniai anonsavo savo tinklapyje (žr. parodos „Mūro istorijos“ pristatymą). Netoli LDK Valdovų rūmų, kur veikia minėta paroda, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, atidaryta kita įdomi ekspozicija – „Orų dienoraščiai“. Abi parodos teikia progą lyginti ir vertinti į istorinę ir kultūrinę atmintį nukreiptus autorių vaizdinius tyrimus. Bet šiuo atveju daugiau kalbėsime apie parodas jungiantį tiltą – fotografijas. 

Keistoka, kad parodos nelabai minimos ir aptarinėjamos meno spaudoje, nors jų eksponavimo laikas jau įpusėjo. Gal dėmesį joms sujaukė Lietuvoje užsitęsęs rinkimų maratonas ir jame sukeltos aistros.

Bet negalvoju, kad abi parodos meno pasaulio žmonėms ir žiūrovams pasirodė monotoniškos, nuobodžios, seklios. Priešingai. Abejose randi daug požiūrio į vaizdus galimybių, daug jų interpretavimo variantų, randi panašumų ir skirtumų. „Orų dienoraščiai“ siūlo savotišką šiuolaikinės mados ir dizaino antropologiją, parodos kuratorių gerai sufokusuotą meninį tyrimą, etninės tapatybės sąsajas su magiška ir bauginančia Šiaurės šalių gamta. Šią parodą galima „skaityti“ kaip islandišką sagą: su mitais, išgalvotais ir tikrais herojais, į vaizdus supintą etninę Islandijos, Grenlandijos ir Farerų istoriją, kultūrą, dabartį. Fotografijose randi teatro, poezijos, simbolių, palydimų dizainerių vaizdingais pasakojimais, matai konkretų menininko kūrinį – žvilgantį rūbą, primenantį ruonio kailį, ir šalia dizainerišku rūbu aprengtą, iš fotografijų į mus žvelgiančią salų gyventoją. Tuo tarpu Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“ atmeta bet kokią mito ir išmislo fotografijose galimybę: prieš tave ne herojų akys, o šimtmečius nugyvenę paminklai, tiksliau – jų liekanos. Istorijos faktas dabartyje, įvilktas į nepriekaištingą estetikos rūbą. Mūro „portretai“ fotografijose – kaip dokumentai, laiko tėkmės paliudijimai, iki šių dienų atnešę kultūrinės atminties likučius. Nuotraukose užfiksuoti LDK teritorijų paminklai tyli, jie statiški, vieniši, užsklęsti vietovių, kur stovi, dangaus skliauto. Jie ne pozuoja, jie ỹra. Ir tik nuo mūsų, žiūrovų, tyrinėjančio žvilgsnio priklauso, ką mes šiuose paminklų portretuose atrandame ir kokias jausenas patiriame.

Paroda „Orų dienoraščiai“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Čia tik punktyriškai nužymėjau parodų savybes ir skirtumus. Jungiantis tiltas tarp jų yra – tai fotografija, pats atvaizdų režisavimas. Nuotraukų autoriai elgiasi profesionaliai ir vaizdus kuria, turėdami tikslą išjudinti daugiasluoksnes atvaizdo asociacijas. Nori surasti ir perteikti nuotraukos – techninio atvaizdo – vidinę energiją, kurią komunikacijos filosofas Vilemas Flusseris yra pavadinęs „amžinai besisukančia visuomenės atmintimi“.

Bibi Chemnitz, „Ena laiko jūrą“, 2014 | © Cooper & Gorfer

Atrodo, kad „Orų dienoraščių“ kuratorės Sarah Cooper ir Nina Gorfer (kūrybinis vardas Cooper & Gorfer) gerai suvokė, kad be fotografijų ir jose aranžuotų motyvų jų sugalvotas projektas nesuveiks, neįgaus papildomos vizualinės jėgos ir, svarbiausia, kitataučiam žiūrovui nepasiūlys platesnių, nei pats demonstruojamas dizaino kūrinys, meninių dimensijų. Todėl „Dienoraščių“ naratyvas nuotraukose kuriamas iš daugybės sandų: gamtos, meno, kultūros, atmosferos, žmonių tipažų, kūno pozų ir judesių, žuvų, šieno kupetų, vandens, na, ir parodos pavadinimo leitmotyvo – oro, kurį galime suvokti ir kaip gyvybės, deguonies sinonimą. Iš fotografijų juodumos išnyrantys nušviesti moterų ar merginų veidai – tarsi geizeriai, pramušę uolienas ir išmetantys į ekspozicijos erdvę natūralią žmogaus ir gamtos sąjungą. Antai mergaitė, pasipuošusi efektingo rašto apykakle, užmerkusi akis laiko rankose žuvis (B. Chemnitz kūrinys „Ena laiko jūrą“) – ji kaip Šiaurės jūrų valdovė. Žiūrint į šią nuotrauką, man atmintyje iškilo Lietuvos dailės pavyzdys, Kanuto Rusecko XIX am. viduryje nutapytų paveikslų „Pjovėja“ ir „Lietuvaitė su verbomis“ herojės. Šiuose kūriniuose taip pat matai ano meto rūbų „dizainą“, mergaičių rankose laikomus tradicinių darbų ir tapatybės simbolius. Suvoki, kad laike ir erdvėje nutolę meno pavyzdžiai gali reflektuoti panašias kultūros, etninės tradicijos idėjas.

Šiaurės Atlanto šalių sagos vaizdinis pasakojimas fotonuotraukose yra neskubrus, ne reportažinis, pririštas prie parodos idėjos. Scenografinė režisūra, hibridinis montažas, dizaino rūbo tarsi antrinis išeksponavimas nuotraukose netrikdo. Autorės perskaitė Šiaurės gamtos ir kultūros kodą kaip mito, romantikos, magijos pranešimą. Tai profesionaliai, su estetiniu skoniu sukurtas daugiaveidis Šiaurės gyventojų tapatybės portretas. Visą šios parodos fotonuotraukų kolekciją priėmiau kaip į visumą sudėtų pasakojimų  mezginį, kurio kiekviena kilpa palaiko kitą ir sutvirtina „Dienoraščių“ estetinį rūbą.

Paroda „Orų dienoraščiai“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Paroda „Orų dienoraščiai“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Paroda „Orų dienoraščiai“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Paroda „Orų dienoraščiai“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Labai verta iškart po šios parodos aplankyti Raimondo Paknio fotografijų parodą „Mūrų istorijos“ LDK Valdovų rūmuose. Tam, kad iš karto patektumėte į kitokį vaizdų lauką, pakeistumėt potyrių kryptį ir žiūrėjimo į vaizdus mąstelius. Nekalbėsiu apie parodos kultūrines, istorines, pažintines intencijas, istorinės atminties ir LDK žemių senosios architektūros suaktualinimą, tebetęsiant autoriaus ciklą „Išlikęs laikas“ („Mūro istorijos“ – jo dalis). Apie tai parodos lankstuko įvade rašo Eimantas Gudas. Man rūpi atvaizdai. Paknio didžiaformatės nuotraukos jau keletą pastarųjų metų dirgina žvilgsnius iki tobulumo nušlifuotais atspaudais. Fotografavimo sistema veikia kaip laikrodis, viskas apskaičiuota ir tikslu: technika, medžiagos, metų laikas, spalvos, vaizdo režisūra, rakursas, kai žiūrinčiojo žvilgsnis kaip strėlė nutaikomas į pastato centrą, kur kadaise buvo langas, fasado arka ar kokia detalė.

Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.

Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.

Bet ši precizija neturėtų mūsų apgauti. Suveikia fotoaparato mygtuką nuspaudusio autoriaus intencija: jo fotografijos turi sužadinti į jas žiūrinčio žmogaus jausenas. Uždegti asociacijas ir norą žvilgsniu tyrinėti didelį spalvingą nuotraukos plotą.  Fotovaizdų dokumentinis luobas plyšta, ir pajunti, kad iš tų statiškų architektūros „portretų“ gilumos kyla emocinis jaudulys. Koks? Kolegė Giedrė Jankevičiūtė parodos lankstuke paminėjo „liūdesį“, atsirandantį bežiūrint į nufotografuotus senosios architektūros griuvėsius ir suvokiant ardomos laiko jėgos sukeltą negrįžtamumą. Mane labiau dilgino ir baugino šių mūrų vienatvė, spengianti tyla aplinkui, kai po nuspausto fotoaparato mygtuko tiems paminklams ateityje beliko tik laiko begalybė. Nematau šešėlių, tik slogią prieblandą, nėra žmonių, o ir aplinka skurdi, graudi ir proziška (palinkusi TV antena ar gandralizdis ant griuvėsių). Šių architektūrinių vaizdų estetika yra žiauri: ji (daugeliu atvejų) konstatuoja paminklo mirtį. Nebus grįžimo į pirmavaizdį.

Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.

Paknio žygiai į LDK architektūrinio paveldo valdas mūsų žiūrai užduoda dar vieną klausimą: kaip yra su jo sukurtų architektūros atvaizdų spalvomis? Ar jų grožis, uždengiantis griuvenas, nemaskuoja „dokumento“ (paminklo) autentikos ir pasiūlo mums simuliakrą? Ar nekuria „gražumo“? Jau minėtas Flusseris perspėja: „juo „tikresnės“ tampa fotografijų spalvos, juo didesnės melagės jos yra“ (mintys cituojamos iš autoriaus knygos „Fotografijos filosofijos link“, 2015). Būdamas prielankus tapybos menui, daugelyje autoriaus nuotraukų žavėjausi spalvų deriniais („kaip pas nabistus“, pagalvojau prie kelių nuotraukų, prisimindamas neseniai Paryžiuje matytas nabistų parodas). Bet pats spalvos šifravimas atvaizduose („ar tikrà yra žalia? ar neperspausta yra „mėlyna“ medinių durų spalva?) veda į bedugnę. Kiekviena spalva, jos dėmė abstrahuoja natūrą, sukuria neįveikiamą „gylio“ iliuziją. Radus ir apibūdinus vieną jos sluoksnį, veriasi kitas, spalvotų (ir nespalvotų) atvaizdų teritorijose žiūrovas nuolat yra archeologo padėtyje. Todėl cheminės analizės nedarysiu. Be to, atsidūrę Paknio fotonuotraukų magijoje, esame veikiami ne vien jų spalvų, aplinkui daugybė kultūros ir gamtos simbolių: rudens lapai, sniego lopiniai, šalta šviesa, freskos, laidai, arkos, kryžiai, medinės durys, geležinės ar cemento tvoros, etc. Po vaizdus keliauja tik mūsų žvilgsnis, nes juose nieko nevyksta. Tik laiko tėkmė.

Girdėjau klausimą, ar tokios fotografijų parodos, kurias aptariau, gali pretenduoti į „meninės fotografijos“ statusą. Atsakyčiau: be abejo. Nes grožis yra agresyvus, tik veikia tyliai. Nes jis sukuriamas.

Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos“ | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Aplankyti Raimondo Paknio fotografijų parodą „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose galima iki rugsėjo 1 dienos. Daugiau informacijos apie ją rasite čia. 

Paroda „Orų dienoraščiai“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 dienos. Daugiau informacijos apie ją rasite čia.